- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-15
- Bylos Nr.
- 1A-787-166-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Audronė Kartanienė, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- V. J., T. Š., J. Š., ir A
- Nukentėjusysis
- D. V.
- Advokatai
- Sigitas Gedvilas
Teisėja Janina Brazauskienė Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.4.4.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.; 1.2.14.10.;
2.1.7.4.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.
2011 m. liepos 15 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. J., T. Š. ir J. Š. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. J. nuteistas pagal LR BK 24 str. 5 d. ir 187 str. 1 d. ir, taikant LR BK 47 str., 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda;
T. Š. nuteistas pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 187 str. 1 d. ir, taikant LR BK 47 str., 3 MGL (390 Lt) dydžio bauda;
J. Š. nuteistas pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 187 str. 1 d. ir, taikant LR BK 47 str., 3 MGL (390) dydžio bauda.
Priteista iš A. B., V. J., T. Š., J. Š. solidariai nukentėjusiojo D. V. naudai 800 Lt turtinės žalos, 300 Lt nuostolių, 500 Lt neturtinės žalos.
Priteista iš V. J. 600 Lt, iš A. B.—200 Lt, iš T. Š.-100 Lt, iš J. Š.—100 Lt proceso išlaidų už atstovavimą nukentėjusiojo D. V. naudai.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B., V. J., T. Š., J. Š. nuteisti už tai, kad jie veikdami iš anksto susitarę, o būtent: A. B., veikdamas kaip vykdytojas, V. J. pakurstytas, tai yra įkalbėtas padaryti nusikalstamą veiką iš keršto nukentėjusiajam D. V., J. Š. ir T. Š. padėjus daryti nusikalstamą veiką, tai yra pastariesiems stebint aplinką, kad niekas iš pašalinių nepamatytų neteisėto elgesio, 2009 m. liepos 25 d. apie 23.00 val., A. K. gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini)., Šalčininkų r., kieme, subraižė nukentėjusiajam D. V. priklausančio automobilio “(duomenys neskelbtini) “, v.n. (duomenys neskelbtini) bagažinę, dešinės pusės sparną ir nuėmė nuo šio automobilio 4 dangčius (ratlankius), t.y. sugadino jam priklausantį turtą 800 Lt vertės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistieji V. J., T. Š. ir J. Š. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendį 2011 m. gegužės 5 d. pakeisti ir baudžiamąją bylą apeliantų atžvilgiu nutraukti, nesant jų veiksmuose nusikaltimo numatyto LR BK 24 str. 5 d., 24 str. 6 d., 187 str. 1 d. sudėties. Taip pat pakeisti nuosprendį dalyje, kuria iš V. J., T. Š. ir J. Š. priteista D. V. naudai turtinė, neturtinė žalą bei proceso išlaidos už atstovavimą, ir šioje dalyje ieškinį atmesti. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį dalyje, kuria V. J., T. Š. ir J. Š. pripažinti kaltais pagal LR BK 24 str. 5 d., 24 str. 6 d., 187 str. 1 d., o teismo išvados yra nepagristos bei prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams, kas turėjo įtakos neteisėtam bei nepagrįstam civilinio ieškinio klausimo išsprendimui.
Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantai davė parodymus, jog D. V. automobilį subraižė A. B.. Skunde pažymima, kad kaltinamasis A. B. kategoriškai neigė savo dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme ir tik akistatos metu su T. Š., A. B. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliantai teigia, kad A. B. kilo motyvas atkeršyti apeliantams dėl parodymų davimo prieš jį, todėl A. B. nurodė, kad jis nusikaltimą taip pat įvykdė kartu su apeliantais. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad po akistatos atlikimo, A. B. taip pat pradėjo grasinti susidorojimu V. J. dėl duotų parodymų, ką patvirtina V. J. pateiktas Šalčininkų rajono policijos komisariatui pareiškimas.
Šalies argumentai
Apeliantų manymu, nukentėjusysis pateikiant Šalčininkų rajono apylinkės teismui skundą dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo kaltininko A. B. privataus kaltinimo skunde baudžiamojon atsakomybėn patraukti neprašė dėl to, kadangi apeliantai yra dirbantys, turi pinigines lėšas, kai tuo tarpu A. B. yra tėvų išlaikomas ir savarankiškų lėšų neturi. Todėl apeliantų manymu, savo materialinės padėties pagerinimui D. V. buvo palanku ir naudinga patraukti kaltinamaisiais tik apeliantus.
Skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo nustatyta, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje nėra nurodyta svarbi aplinkybė, jog nei vienas iš apeliantų iki įvykio nėra anksčiau turėję jokių draugiškų santykių su A. B., su juo bendravo, todėl visiškai nelogiška ir nesuprantama kokiu tikslu A. B. sugadino A. V. automobilį jų prašymu.
Apeliantai skunde taip pat pažymi, kad A. B. siūlė nukentėjusiajam susitaikyti bei atlyginti jam iš pradžių 1000 Lt padarytą žalą, vėliau siūlė 1500 Lt, nors iš automobilio atstatymo darbų patvirtinančio kvito matyti, kad buvo padaryta 800 Lt žala. Tačiau nukentėjusysis D. V. nesutiko susitaikyti bei pareiškė, kad baudžiamojon atsakomybėn būtume patraukti visi kaltinamieji. Pasak apeliantų, tokia nukentėjusiojo D. V. pozicija išaiškėjo po liudytojos A. Č. apklausos, kuri yra D. V. draugė, kuri parodė, kad 2009 m. liepos 25 d. (duomenys neskelbtini)., Šalčininkų r. matė automobiliu važiuojantį jai iš matymo pažįstamą V. J., su kuriuo neva buvo T. Š.. Kitos dienos rytą, aptiko subraižytą automobilį. Nurodo, kad liudytoja A. Č. patvirtino, kad tarp jos ir V. J. santykiai buvo ir yra blogi, kadangi šiuo metu ji artimai draugauja su D. V.. Todėl pasak apeliantų, liudytoja A. Č. negalėjo nieko konkrečiai paliudyti, o parodymus davė siekiant padėti nukentėjusiajam D. V. dėl asmeninių priežasčių patraukti V. J. baudžiamojon atsakomybėn. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojos A. Č. parodymų niekas nepatvirtino, ir nors nukentėjusysis prašė teismo iškviesti bei apklausti eilę kitų liudytojų, tačiau vėliau šio prašymo atsisakė, kas liudija, kad nukentėjusiojo nurodyti liudytojai nenorėjo teismui apkalbėti nekaltus asmenis ir atsisakė atvažiuoti į teismą.
Be to, apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų kaltę grindė tik nukentėjusiojo D. V. ir liudytojos A. Č. parodymais. Nurodo, kad teisme taip pat buvo apklausti liudytojai V. S., I. L., A. P., tačiau teismas nuosprendyje jų visiškai neaptarė apsiribojęs tvirtinimu, kad V. S. parodymams tikėti nėra pagrindo, nes pastaroji yra kaltinamojo J. Š. artima draugė, o I. L. ir A. P. nepatvirtina kaltinamųjų parodymų. Apeliantai nesutinka su tokia teismo išvada, kadangi tiek liudytoja V. S., tiek ir liudytojai I. L., A. P. patvirtino aplinkybę, kad apeliantai 2009 m. liepos 25 d. nuo 22 val. iki 2009 m. liepos 26 d. ryto buvo Šalčininkų m., kur šventė V. S. įstojimą į aukštąją mokyklą, o į (duomenys neskelbtini) k. grįžo tik kitą dieną, tai yra 2009 m. liepos 26 d. Tuo tarpu teismas be pagrindo kritiškai nevertino liudytojos A. Č. parodymus, kuri yra nukentėjusiojo D. V. artima draugė, kurios santykiai su V. J. yra blogi..
Šalies argumentai
Be to, apeliantai skunde taip pat nesutinka su pareikštu civiliniu ieškiniu. Nurodo, kad nukentėjusysis teismui buvo pateikęs 2010 m. kovo 3 d prekių (paslaugos) pirkimo-pardavimo kvitą, išrašytas, kad už automobilio remontą sumokėta 800 Lt, tačiau vėliau nukentėjusysis pateikė 2010 m. liepos 2 d. UAB „Marleksa" surašytą automobilio vertinimo aktą, kuriame automobilio atstatymo darbai vertinami 1103 Lt sumoje, nors tuo metu apgadintas automobilis, remiantis 2010-03-03 prekių (paslaugos) pirkimo- pardavimo kvitu buvo suremontuotas. Todėl apeliantų manymu, tokiu būdu nukentėjusysis ne tik neteisėtai prašė teismo patraukti apeliantus baudžiamojon atsakomybėn, bet taipogi ir neteisėtai praturtėti jų sąskaita. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors teismas atmetė 2010-07-02 vertinimo aktą dėl 1103 Lt sumos ir jo įrodymu nepripažino, tačiau už šio akto parengimą nukentėjusiajam D. V. priteisė 300 Lt.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusysis ir jo advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.
N. V. J., T. Š. ir J. Š. apeliacinis skundas atmestinas.
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog V. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 5 d., 187 str. 1 d., T. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 6 d., 187 str. 1 d., o J. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 6 d., 187 str. 1 d..
Teismas šiose dalyse nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis teismo proceso metu. Todėl apeliantų teiginiai, kad teismo išvados yra nepagristos bei prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams, kas turėjo įtakos neteisėtam bei nepagrįstam civilinio ieškinio klausimo išsprendimui, yra atmestini. Pirmosios instancijos teismas minėtose dalyse byloje surinktus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas savo išvadas grindė ne pavieniais įrodymais, o teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Todėl apeliantų skundo teiginys, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 20 str. 1 d., 3 d., 5 d. reikalavimus, yra nepagrįstas.
Nors apeliantai skunde neigia dalyvavę jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 24 str. 5 d., 6 d., 187 str. 1 d., padaryme, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems faktiniams bylos duomenims.
Analizuojant byloje surinktus įrodymus, ir visų pirmą, nuteistojo A. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad A. B. visiškai prisipažino kaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir patvirtino, kad parodė, kad įvykio dieną, 2009 m. liepos 25 d. apie 23.00 val. V. J. su savo draugais T. Š. ir J. Š. atvažiavo pas jį ir pasakė, kad kaime stovi D. V. automobilis ir reikia jį subraižyti ir tokiu būdu pastarajam atkeršyti už praeities veiksmus. Tuo metu santykiai su kitais kaltinamaisiais buvo draugiški, todėl sutiko su pasiūlymu ir visi kartu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą. Subraižė D. V. automobilį V. J. nurodymu, kuris davė jam šiam tikslui mažą statybinį peilį su geltona rankena, visi kiti žiūrėjo, kad niekas nepastebėtų. V. J., T. Š. bei J. Š. nurodė kokius konkrečiai keiksmažodžius nubraižyti ant D. V. automobilio. V. J. stovėjo prie A. K. gyvenamojo namo vartų ir žiūrėjo, ar niekas neina. T. Š. ir J. Š. stovėjo prie automobilio bei stebėjo aplinką. V. J., T. Š., J. Š. nuemė ratlankius nuo nukentėjusiojo D. V. automobilio ratų, kuriuos paėmė V. J., nes turi tokį pat automobilį. Po šio įvykio su kaltinamaisiais V. J., T. Š. ir J. Š. daugiau nebendravo. Pastarieji davė prieš jį vienodus parodymus, nes išsigando, kad bus apkaltinti nusikalstamos veikos padarymu.
Šalies argumentai
Apeliantai skunde teigia, jog kaltinamasis A. B. iš pradžių kategoriškai neigdamas savo dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme, o akistatos metu su T. Š. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką dėl to, kad A. B. kilo motyvas atkeršyti apeliantams dėl parodymų davimo prieš jį, todėl A. B. nurodė, kad jis nusikaltimą taip pat įvykdė kartu su apeliantais. Tačiau tokie apeliantų skundo argumentai yra atmestini. Tai, jog iš pradžių A. B. neigė savo dalyvavimą jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, dar nėra pagrindas laikyti, jog vėliau A. B. duoti parodymai, kuriuose jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą kartu su V. J., T. Š., J. Š., turi būti vertinti kritiškai ir kaip neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių. Nors ikiteisminio tyrimo metu A. B. iš pradžių kaltu neprisipažino, tačiau akistatos metu su T. Š., V. J. ir apklausos metu nuosekliai parodė, kad V. J. nurodymu, dalyvaujant T. Š. ir J. Š., subraižė D. V. automobilį. Pažymėtina, kad šias nurodytas aplinkybes A. B. patvirtino ir nuoširdžiame prisipažinime. Teisiamajame posėdyje A. B. šių savo parodymų nepakeitė ir patvirtino, kad nusikalstamą veiką padarė kartu su V. J., T. Š., J. Š.. Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šio nuteistojo A. B. parodymais neturi jokio pagrindo. Aplinkybė, kad įvykio metu kartu su A. B. taip pat buvo V. J., T. Š. ir J. Š. ir kartu su jais padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, patvirtinta nukentėjusiojo D. V. ir liudytojos A. Č. parodymais. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais kaltinamojo A. B. parodymais.
Pažymėtina, kad minimi nuteistojo A. B. parodymai visiškai atitinka ir neprieštarauja nukentėjusiojo D. V. parodymams. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis D. V. parodė, kad 2009 m. liepos 25 d. apie 20.30 val., būdamas pavėsinėje pas savo krikšto motiną svečiuose matė, kaip V. J. savo sidabrinės spalvos automobiliu „AUDI A6“ kelis kartus pravažiavo pro šalį. Prieš mėnesį iki šio įvykio T. Š. ir V. J. jį sumušė gumine lazda, nes jis pradėjo draugauti su buvusia V. J. mergina A. Č.. Dėl šio sumušimo buvo paduotas pareiškimas į policiją. Tada V. J. grasino peiliu, kad atsiimtų pareiškimą iš policijos. Po įvykio su automobiliu Dieveniškių miestelyje esančioje kavinėje sutiko A. B. su draugu, kuris grasino, kad atsiimtų skundą dėl automobilio. Prieš visus šiuos įvykius su kaltinamaisiais pas jį pavogė mobilųjį telefoną. Šis telefonas buvo pas A. B., tačiau su pastaruoju jokio konflikto dėl pavogto telefono nebuvo, nes telefonas buvo grąžintas. Po šventės ryte, t.y. 2009 m. liepos 26 d, aptiko, kad ant jo automobilio bagažinės, dešinės pusės sparno ir durelių nubraižyti keiksmažodžiai, nuimti automobilio ratlankiai. Už automobilio remontą sumokėjo 1500 Lt. Prašo priteisti 3000 Lt neturtinės žalos.
Šias nukentėjusiojo D. V. nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja A. Č., kuri parodė, kad svečiuodamasi su nukentėjusiuoju pas A. K., pamatė važiuojantį pro šalį V. J. savo automobiliu kartu su T. Š.. Kitą dieną, ryte aptiko subraižytą D. V. automobilio bagažinę, dešinės pusės sparną ir truputį įbrėžtas dureles. Iki šio įvykio anksčiau draugavo su V. J., pastarasis nuolat ją ir D. V. persekiojo ir grasino. Buvo įvykis, kai neblaivus V. J. grasino D. V. peiliu, kad pastarasis atsiimtų pareiškimą. Prieš tai D. V. sumušė T. Š. ir V. J.. Apie D. V. sumušimą sužinojo iš V. J. atsiųstos į mobilųjį telefoną žinutės su keiksmažodžiais jos ir D. V. atžvilgiu. Po įvykio sutiko A. B. su draugu, kuris grasino D. V., kad atsiimtų savo skundą.
Be to, nukentėjusiojo D. V. ir liudytojos A. Č. nurodytas aplinkybes dėl tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų T. Š. ir V. J. konfliktiškų santykių, nors ir netiesiogiai patvirtina ir byloje esantis 2009-09-29 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nukentėjusiajam D. V. padaryto nežymaus kūno sužalojimo, bei 2009-06-16 specialisto išvada Nr. G2401/09(01), kurioje nukentėjusiajam D. V. padaryti sužalojimai buvo kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b.l. 106; 107). Iš minėto nutarimo matyti, kad D. V. prašė pradėti ikiteisminį tyrimą T. Š. ir V. J. atžvilgiu, kadangi jam bevažiuojant pastarieji užstojo jam kelią, pradėjo jam grasinti susidorojimu ir jį sumušė. Nors šias aplinkybes patvirtinančių tiesioginių įrodymų byloje nėra, kad T. Š. ir V. J. grasino ir sumušė D. V., tačiau šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojos A. Č. parodymai.
Teismo nuomone, apeliantai savaip interpretuoja byloje esančius įrodymus. Pasak jų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė tik nukentėjusiojo D. V. ir liudytojos A. Č. parodymais, kurie jų nuomone yra nepatikimi ir kritiškai vertintini. Tačiau teisėjų kolegija tokius skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojos A. Č. parodymų nustatyta nebuvo, juolab apeliantai nepagrįstai teigia, kad liudytojos A. Č. parodymų niekas nepatvirtino. Tačiau bylos faktiniai duomenys liudija priešingai, nes liudytojos A. Č. parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, jos parodymai neprieštaravo ir kaltinamojo A. B. parodymams apie įvykių aplinkybes.
Taigi, tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo A. B., tiek liudytojos A. Č. parodymai apie įvykio aplinkybes tarpusavyje iš esmės sutapo ir visi kartu sudarė vieningą įrodomąją medžiagą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant apeliantų kaltės klausimą, BK 2 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai. Kolegijos nuomone, apeliantai byloje esančius duomenis bando traktuoti sau naudinga linkme, todėl jų teiginiai, kad jiems inkriminuotą nusikaltimą padarė A. B. ir jie kartu su pastaruoju nedalyvavo, vertintini kaip jų gynybinė versija.
Apeliacinio skundo teiginys, kad liudytojos A. Č. parodymai yra nepatikimi dėl to, kad pastaroji yra nukentėjusiojo draugė, nepaneigia nuteistųjų atliktų veiksmų – turto sugadinimo, nukentėjusiojo atžvilgiu fakto. Be to, tai, kad apeliantų santykiai su nukentėjusiuoju, o V. J. santykiai su liudytoja A. Č., galimai yra konfliktiški, taip pat neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusiojo ir liudytojos A. Č. parodymai yra melagingi. Juolab, kad apeliantų kaltę padarius LR BK 187 str. 1 d. numatytą nusikaltimą patvirtina ir nuteistasis A. B..
Šalies argumentai
Apeliantai skunde teigia, kad A. B. parodymai yra nepatikimi dėl to, kad pastarasis turi keršto motyvą apeliantams dėl parodymų davimo prieš jį, be to, po akistatos atlikimo, A. B. taip pat pradėjo grasinti susidorojimu V. J. dėl duotų parodymų, ką patvirtina V. J. pateiktas Šalčininkų rajono policijos komisariatui pareiškimas. Tačiau tokie apeliantų argumentai, kad A. B. parodymai negali būti vertinami kaip nešališki ir objektyvūs, nes tarp apeliantų ir A. B. yra susidarę priešiški santykiai, yra atmestini. Tačiau nurodytus teiginius teismas vertina kritiškai, nes kolegijos nuomone, apeliantų nurodyti teiginiai nepaneigia esminių bylos aplinkybių, taip pat tai nėra susiję su automobilio sugadinimo nukentėjusiojo atžvilgiu faktų nustatymu, kitų įrodymų patikrinimu, tiriamų versijų paneigimu ar patvirtinimu (BPK 20 str. 2 d.). Byloje esančių faktinių duomenų pakako apeliantų kaltei pagrįsti. Pažymėtina, kad aplinkybės dėl D. V. priklausančio automobilio sugadinimo buvo išsamiai išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, jas įrodo nukentėjusiojo parodymai, kurie tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys ir kurių teisingumas patvirtintas liudytojos A. Č. parodymais, bei kita bylos medžiaga. Taigi teismui jais abejoti nėra pagrindo, nes jie esminėse detalėse sutapo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. B., V. J., T. Š. ir J. Š. yra kalti dėl D. V. priklausančio automobilio sugadinimo. Apeliantų teiginius apie tai, kad V. J. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos, LR BK 24 str. 5 d., 187 str. 1 d., o T. Š. ir J. Š. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos pagal LR BK 24 str. 6 d., 187 str. 1 d., teisėjų kolegija vertina kaip jų gynybinę versiją ir vertina juos kritiškai. Apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų, kuriais grindžiama A. B., V. J., T. Š. ir J. Š. kaltė dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliantų skundo argumentai kad nukentėjusysis pateikiant Šalčininkų rajono apylinkės teismui skundą dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo kaltininko A. B. privataus kaltinimo skunde baudžiamojon atsakomybėn patraukti neprašė dėl to, kadangi apeliantai yra dirbantys, turi pinigines lėšas, kai tuo tarpu A. B. yra tėvų išlaikomas ir savarankiškų lėšų neturi, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Atkreiptinas dėmesys į ta, kad iš karto po įvykio apklaustas D. V. parodė, kad ryte aptikus savo sugadintą automobilį, pirmas įtarimas kilo, kad tą padarė T. Š. ir V. J., tačiau tik įvykio tyrimo metu paaiškėjo, kad prie automobilio subraižymo prisidėjo J. Š. ir A. B.. Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, A. B. prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn tik po to, kai buvo nustatyti visi nusikalstamą veiką padarę kaltinamieji. Be to, toks apeliantų skundo argumentas yra prieštaringas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantai skunde pripažįsta, kad pats A. B. siūlė nukentėjusiajam susitaikyti bei atlyginti jam iš pradžių 1000 Lt padarytą žalą, vėliau siūlė 1500 Lt padarytą žalą, tačiau nukentėjusysis D. V. nesutiko susitaikyti bei pareiškė, kad baudžiamojon atsakomybėn būtume patraukti visi kaltinamieji. Todėl apeliantų teiginys, kad savo materialinės padėties pagerinimui D. V. buvo palanku ir naudinga patraukti kaltinamaisiais tik apeliantus, yra nelogiškas bei prieštarauja bylos aplinkybėms.
Apeliacinio skundo argumentas, kad teisme taip pat buvo apklausti liudytojai V. S., I. L., A. P., tačiau teismas nuosprendyje jų visiškai neaptarė apsiribojęs tvirtinimu, kad V. S. parodymams tikėti nėra pagrindo, nes pastaroji yra kaltinamojo J. Š. artima draugė, o I. L. ir A. P. nepatvirtina kaltinamųjų parodymų, yra taipogi nepagrįsti. Nuosprendyje argumentuotai nurodyti motyvai, kuriais remiantis paneigta apeliantų keliama versija apie tai, kad , jog apeliantai 2009 m. liepos 25 d. nuo 22 val. iki 2009 m. liepos 26 d. ryto buvo Šalčininkų m., kur šventė V. S. įstojimą į aukštąją mokyklą, o į (duomenys neskelbtini) k. grįžo tik kitą dieną, tai yra 2009 m. liepos 26 d. Teismas motyvuotai ir išsamiai nuosprendyje aptarė liudytojų V. S., I. L. ir A. P. parodymus ir juos motyvuotai atmetė. Teismas, įvertinęs minėtų liudytojų parodymus padarė teisingą išvadą, kad minėti liudytojai nepatvirtino fakto, kad būtent 2009 m. liepos 25 d. apie 22.00 val. buvo kartu su V. J., T. Š. ir J. Š. pas V. S.. Apylinkės teismas pagrįstai liudytojos V. S. parodymus apie tai, kad būtent 2009 m. liepos 25 d. nuo 22.00 val. įstojimo į universitetą proga, J. Š., T. Š., V. J. svečiavosi pas ją, įvertino kritiškai ir palaikė neįtikinamais, nes jie prieštarauja objektyviems bylos įrodymams ir vertintini kaip siekimas padėti apeliantams išvengti atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus dėl teismo posėdyje kaltinamųjų ir apklaustos liudytojos V. S. parodymų išsamiai nuosprendyje pasisakė, kodėl pastarosios parodymus vertina kritiškai ir nesirėmė kaip patikimais. Liudytoja yra kaltinamojo J. Š. artima draugė, pažįsta visus apeliantus ir su jais gerai bendrauja, yra draugiškuose, todėl jos parodymus teismas pagrįstai įvertino kritiškai ir jais nesivadovavo. Be to, teismas teisingai atkreipė dėmesį į kaltinamojo J. Š. parodymus, kad įvykio dieną susirinko pas V. S. dėl išleistuvių mokykloje, o ne dėl įstojimo į universitetą. Teismas tuo pačiu įvertino V. S. pateiktą M.Romerio universiteto pažymą ir pagrįstai atmetė ją kaip abejones keliantį įrodymą. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai kaltinamasis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje kaltinamojo duoti parodymai, teismas priimdamas vienokį ar kitokį nuosprendį vadovaujasi būtent tais kaltinamojo parodymais, kurie įrodo arba paneigia kaltinamojo kaltę, tuos parodymus visumoje vertinant su kitais byloje surinktais tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais. Šioje byloje apeliantai neigia savo kaltę nuo pat tyrimo pradžios, tačiau jų kaltė pagrįsta esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Todėl teismas, visumoje įvertinęs byloje surinktus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, pagrįstai ir motyvuotai atmetė kaltinamųjų V. J., T. Š. ir J. Š. bei liudytojos V. S. duotus parodymus.
Šalies argumentai
Be to, apeliantai skunde taip pat nesutinka su pareikštu civiliniu ieškiniu. Apeliantai nurodo, kad nors teismas atmetė 2010-07-02 vertinimo aktą dėl 1103 Lt sumos ir jo įrodymu nepripažino, tačiau už šio akto parengimą nukentėjusiajam D. V. priteisė 300 Lt. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiais skundo argumentais. Nukentėjusysis pirminiame 2010-05-28 skunde pareiškė civilinį ieškinį 800 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti iš kaltinamųjų A. B., V. J., T. Š. ir J. Š.. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis teismui pateikė 2010 m. kovo 3 d prekių (paslaugos) pirkimo-pardavimo kvitą, iš kurio matyti, kad už automobilio dažymą sumokėta 800 Lt (1 t., b.l. 16). Tačiau 2010-07-28 d. patikslintame skunde nukentėjusysis pateikė 2010 m. liepos 2 d. UAB „Marleksa" surašytą automobilio vertinimo aktą, kuriame automobilio atstatymo darbai vertinami 1103 Lt sumoje, o automobilio vertinimas 300 Lt sumoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis privataus kaltinimo bylose turi privataus kaltintojo, palaikančio kaltinimą, teises ir turi teisę rinkti ir pateikti teismui įrodymus dėl bylos aplinkybių (LR BPK 34 str.). Taigi, nukentėjusysis, siekdamas įrodyti savo sugadinto automobilio vertę tiek iki automobilio apgadinimą, tiek po apgadinimo, kreipėsi į UAB „Marleksa“ dėl automobilio įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad reali turtinė žala buvo padaryta ne 1103 Lt, kaip nurodyta UAB „Marleksa“ vertinimo ataskaitoje, o 800 Lt dydžio. Tačiau kadangi nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos patyrė 300 Lt nuostolių už automobilio vertinimą, ir teismui pateikė šias turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus, todėl teismas pagrįstai šią 300 Lt sumą priteisė iš kaltinamųjų kaip patirtus nuostolius dėl padarytos nusikalstamos veikos (LR BPK 115 str.1d.). Kadangi civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo buvo pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl teismas jį pagrįstai patenkino. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą teismas pilnai atsižvelgė į nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuo kaltinamųjų elgesio sukeltus dvasinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus ir pažeminimą, bei atsižvelgiant į teismų praktiką šios kategorijos bylose, bei vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas pagrįstai civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos patenkino iš dalies (BPK 115 str. 1 d., CK 6.283 str. 1 d.).
Be to, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. J., T. Š. ir J. Š. paskirtos bausmės yra teisingos, atitinka LR BK 41, 54 str. nuostatas. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamųjų asmenybes – teisiami pirmą kartą, dirba, pagal darbovietę charakterizuojami teigiamai. Kaltinamųjų atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Atsižvelgęs į išvardytas aplinkybes, teismas kaltinamiesiems skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį, taikant BK 47 str. ir paskyrė jiems atitinkamo dydžio baudas. Todėl kolegija laiko, kad apeliantams paskirtos tinkamos rūšies ir dydžio bausmės, jos atitinka jų padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininkų asmenybes.
Pagal BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos yra laikomos proceso išlaidomis.
Teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas S. Gedvilas pateikė pinigų priėmimo kvitą dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo. Iš pateiktų kvito matyti, kad už dokumento - atsiliepimo surašymą ir už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėta 300 Lt. LR Civilinio kodekso 6.251 str. 1 d. numatyta, kad padaryti nuostoliai (konkrečiu atveju – turėtos išlaidos) turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Tokiu būdu nukentėjusysis turi teisę į atstovavimo išlaidų apmokėjimą ir apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo turėtos 300 Lt išlaidos atstovo pagalbai apmokėti yra pagrįstos, todėl šios išlaidos iš nuteistųjų V. J., T. Š. ir J. Š. priteistinos lygiomis dalimis, t.y. po 100 Lt..
Įvertinant išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl keisti ar naikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
N. V. J., T. Š. ir J. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti nukentėjusiajam D. V. 300 Lt iš V. J., T. Š. ir J. Š. po 100 litų advokato paslaugoms apmokėti.
Nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.