Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos I. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Į teismą su skundu kreipėsi pareiškėja I. M. prašydama 3770,80 EUR dydžio žalą, atsiradusią dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų.

2.1. 2015 m. gegužės 11 dieną mano atžvilgiu buvo priimtas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas skirti man motinystės pašalpą už 126 kalendorinių dienų nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, taikant pagal galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą apskaičiuotą maksimalų vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, o ne už jį didesnį pareiškėjos vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, pagal kurį man būtų buvusi paskirta didesnė motinystės pašalpa. Paskirta motinystės pašalpa kompensavo tik dalį mano prarasto darbo užmokesčio, nuo kurio buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui.

2.2. LR Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. byloje Nr. 17/2014 priėmė nutarimą Nr. KT8- N5/2016, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas tiek, kiek joje/jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Tai reiškia, kad VSDFV Vilniaus skyrius taikė prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintas minėtas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatas, to pasėkoje buvo išmokėta per mažo dydžio motinystės pašalpa. VSDFV Vilniaus skyrius motinystės pašalpą apskaičiavo taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį darbo užmokestį: 65,68 EUR * 88 d. = 5779,84 EUR. Tuo tarpu faktiškas kompensuojamasis dienos darbo užmokestis turėjo buvo 108,53 EUR, todėl susidarė 3770,80 Eur skirtumas.

2.3. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2019 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (11.1)1-2370 atmetė prašymą panaikinti ginčijamą 2019 m. vasario 22 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (9.3)DV_S-13677 ir įpareigoji VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti 3770,80 EUR susidariusį motinystės pašalpos apskaičiavimo skirtumą (laikant, kad man skirtai motinystės išmokai taikomas dienos kompensuojamasis darbo užmokestis sudaro 108,53 EUR).

2.4. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų ar neveikimo, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Atsižvelgiant į išdėstytą, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neišmokėdama pareiškėjai priklausančios motinystės pašalpos dalies (3770,80 EUR) ir atsisakydama bei kūrybiškai vengdama tai padaryti esant rašytiniam pareiškėjos prašymui, SODRA padarė pareiškėjai turtinę žalą, kurios piniginė išraiška sudaro 3770,80 EUR. Tai, kad SODRA, 2015 m. išmokėdama asmenims, įskaitant ir pareiškėją, mažesnes nei priklausė motinystės pašalpas, atliko neteisėtus veiksmus, konstatavo LR Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8- N5/2016. Faktu taip pat laikytina ir tai, kad SODRA galėjo ir iki šios dienos gali pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, neprieštaraujančius LR Konstitucijai, perskaičiuoti išmokėtą motinystės pašalpos dalį - 3770,80 EUR, tačiau ignoruodama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatytą kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareigą laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, vengia atlikti savo pareigas.

2.5. Neteisėti veiksmai ar neveikimas pasireiškia tuo, kad SODRA vengia taikyti aukščiau nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas pareiškėjos atžvilgiu bei perskaičiuoti motinystės pašalpą, tačiau tuo pačiu metu kitoms Lietuvos Respublikos pilietėms, kurios nėra praleidusios SODROS sprendimo dėl motinystės pašalpos skyrimo apskundimo termino, apskaičiuodama motinystės pašalpos dydį SODRA taiko Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas. Akivaizdu, kad SODROS darbuotojai, taikydami dvigubus standartus, suvokia, kad pareiškėjos atžvilgiu vengdami taikyti Konstitucinio teismo nutarimo nuostatas elgiasi neteisėtai. Patirta žala (3770,80 Eur) atsirado dėl to, kad tai, ar pareiškėja atgaus 3770,80 Eur visiškai priklauso nuo SODROS.

3. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą, su skundu nesutiko, rėmėsi šiais argumentais:

3.1. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

3.2. 2019 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje proc. Nr. 3-61-3-00724-2017-6 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išnagrinėjo pareiškėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2017 m. birželio 21 d. sprendimo. Nurodytoje byloje buvo kilęs ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2017 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. (11.1) I-720, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos I. M. 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą. Minėtu prašymu pareiškėja prašė grąžinti neišmokėtą motinystės pašalpos 3770,80 Eur dalį, susidariusią išmokėjus jai VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu paskirtą motinystės pašalpą, apskaičiuotą taikant teisės į pašalpą atsiradimo metu galiojusią Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalies nuostatą, numatančią kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės pašalpai skirti ribojimą, kuri Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai. Nurodytoje byloje pareiškėja, taip pat reikalavo priteisti jai 3770,80 Eur turtinę žalą, susidariusią išmokėjus jai motinystės pašalpą, apskaičiuotą pritaikius maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimą. LVAT pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė VAAT 2017 m. birželio 21 d. sprendimą, – panaikino skundžiamą Fondo valdybos sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl neišmokėtos 3770,80 Eur motinystės pašalpos dalies išmokėjimo ir šį prašymą išnagrinėti įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių. Skundžiamo VAAT sprendimo dalį, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės 3770,80 Eur žalos priteisimo, LVAT paliko nepakeistą.

3.3. Vykdydamas LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartį VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. rašymą išnagrinėjo ir 2019 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (9.3)DV_S-13677 (toliau – ir 2019 m. vasario 22 d. sprendimas) nusprendė, kad jį tenkinti nėra pagrindo, kadangi motinystės pašalpa, taikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimą, jai buvo paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 6-24-7171, kurio įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėja neskundė, todėl jis yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, o, remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimai įvykdytų sprendimų atžvilgiu neturi atgalinio veikimo galios. VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 22 d. sprendimas nėra nuginčytas (2019 m. balandžio 5 d. Fondo valdybos sprendimu Nr. (11.1)I-2370 pareiškėjos skundas dėl minėto sprendimo nebuvo tenkintas, o teismo tvarka, VSDFV Vilniaus skyriaus duomenimis, jis nebuvo skundžiamas), todėl jis yra galiojantis ir teisėtas. Remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, VSDFV Vilniaus skyrius išmokėti pareiškėjai reikalaujamą motinystės pašalpos nepriemoką neturi jokio teisinio pagrindo. VSDFV Vilniaus skyrius yra viešojo administravimo įstaiga ir savo veikloje vadovaujasi įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis. Nesant teisinio pagrindo pareiškėjos reikalaujamos sumos išmokėjimas būtų laikomas neteisėtais VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais, dėl kurių būtų padaryta turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Motyvuojamoji dalis

kons tatuoja:

4. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. gegužės 7 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu „Dėl I. M. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 6-24-7171 skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas). Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, pagal kurį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto nuostatos, kurios buvo pritaikytos apskaičiuojant pareiškėjos motinystės pašalpą, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, VSDFV Vilniaus skyriui pateikė 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą, kuriuo prašė išmokėti jai dėl minėtų nuostatų taikymo apskaičiuojant jos motinystės pašalpą susidariusį skirtumą, t. y. 3 770,80 Eur. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus papildomus paaiškinimus, priėmė VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (11.1)I-720 ,,Dėl atsisakymo nagrinėti skundą“, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, laikydama jį skundu dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo ir tuo pagrindu, kad praleistas apskundimo terminas. Dėl šio sprendimo buvo kilęs teisminis ginčas tarp šalių. LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartimi įpareigojo VSDF Vilniaus skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą, laikydamas jį atskiru prašymu išmokėti iki tol neišmokėtą pašalpą. Ta pačia nutartimi pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos (3770,80 EUR) buvo atmestas, nes teismo vertinimu, pareiškėja žalą kildina ne iš aplinkybės, kad prašymas neišnagrinėtas. Vykdydamas LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartį VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. rašymą išnagrinėjo ir 2019 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (9.3)DV_S-13677 (toliau – ir 2019 m. vasario 22 d. sprendimas) nusprendė, kad jį tenkinti nėra pagrindo, kadangi motinystės pašalpa, taikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimą, jai buvo paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 6-24-7171, kurio įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėja neskundė, todėl jis yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, o, remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimai įvykdytų sprendimų atžvilgiu neturi atgalinio veikimo galios.

5. Pareiškėja jai kilusią žalą kildina iš administracinio akto - 2019 m. vasario 22 d. sprendimo. Taip pat remiasi tuo, kad, jos teigimu, VSDF Vilniaus skyriaus veiksmai 2015 m. išmokant asmenims, įskaitant ir pareiškėją, mažesnes nei priklausė motinystės pašalpas, buvo neteisėti, konstatavo LR Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8- N5/2016.

6. Žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

7. VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 22 d. sprendimas, iš kurio pareiškėja kildina žalą, nėra nuginčytas (2019 m. balandžio 5 d. Fondo valdybos sprendimu Nr. (11.1)I-2370 pareiškėjos skundas dėl minėto sprendimo nebuvo tenkintas, o teismui jis nebuvo skundžiamas.

8. Dėl VSDF Vilniaus skyriaus veiksmų 2015 m. skiriant motinystės pašalpą pasakytina, kad tokie veiksmai buvo įforminti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu. Administracinėje byloje, kuri pasibaigė LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartimi (proceso Nr. 3-61-3-00724-2017-6) pareiškėja kaip tik ir įrodinėjo, kad jos pateiktas 2016 m. gruodžio 14 d. prašymas nėra skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo. Taigi pareiškėja net ir po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo neginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas yra neteisėtas administracinis aktas.

9. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

10. VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas yra įvykdytas – pagal jį pašalpos buvo mokamos 2015 m. Tai reiškia, kad sprendimas buvo įvykdytas ne tik iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, t. y. iki 2016 m. kovo 15 d., bet ir iki įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 2 d.

11. Taigi, remiantis prieš tai išdėstytu, nėra pagrindo pripažinti, jog VSDFV Vilniaus skyrius (jo valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Tai reiškia, kad apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį, atsakovas tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nors vėliau ir buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris pašalpoms apskaičiuoti taikytas teisės aktų nuostatas ir pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijos nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir atsakomybė už žalą. Todėl skundas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos I. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.