- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-18
- Bylos Nr.
- I-1407-561/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03861-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- G. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjui G. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir VPN), priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-03-07 iki 2012-07-07 ir nuo 2012-08-21 iki 2013-03-21 buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas, kuriose buvo pažeidžiamos jo teisės. Pareiškėjo vertinimu, VPN nesilaiko teisės aktų reikalavimų, nes kamerų tipo patalpose (Nr. 12), kameros plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 12, atlikinėjo paskirtą nuobaudą. Kartu su juo minėtoje kameroje nuobaudas atlikėjo ir kiti asmenys. Pareiškėjo teigimu, kameros plotas vienam asmeniui nesiekė 3,6 m², trūko inventoriaus, negalėjo normaliai pavalgyti, nes netilpo prie stalo. Tvirtino, kad sąmoningai sudarius netinkamas laikymo sąlygas, ilgą laiką varžant jo teises, nesistengus pašalinti trūkumų, buvo pažeisti Konstitucijos 18, 21, 29 straipsniai ir Konvencijos 14 straipsnis.
Pabrėžė, kad jam buvo sukelti nepatogumai, jis negalėjo normaliai judėti, jautėsi nepilnaverčiu žmogumi. Atkreipė dėmesį, kad kameroje trūko ir dienos šviesos. Pareiškėjo teigimu, VPN tyčia ir sąmoningai nesistengė pašalinti nurodytų trūkumų, todėl turi atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą patenkinti visą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VPN, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2012 m. VPN kamerų tipo patalpose direktoriaus nutarimais paskirtas nuobaudas atliko 2 kartus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 12, kurios plotas 12,17 m², joje įrengtos 3 miegamos vietos. Paaiškino, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno šiose kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys Vilniaus pataisos namuose nėra kaupiami. Atkreipė dėmesį, kad nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus bei galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems suteikiama atskira vieta miegoti, taigi, minėtoje kameroje buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose nuteistieji nėra laikomi įstaigos administracijos valia, į šias patalpas jie skiriami atlikti nuobaudas už įvykdytus pataisos įstaigos nustatyto režimo pažeidimus, taigi, tik nuo pačių nuteistųjų elgesio priklauso, ar jie bus laikomi šiose patalpose.
Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde ir pats neįvardijo, kiek asmenų jo nurodytais periodais bausmę atlikinėjo kartu su juo kamerų tipo patalpoje Nr. 12, taip pat nenurodė, koks plotas teko vienam asmeniui. Visas pareiškėjo skundo aplinkybes vertino abstrakčiais teiginiais. Rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punktu ir pabrėžė, kad nuteistieji, pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku, gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog VPN būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščiosi savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme, todėl pareiškėjo argumentus, kad buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, vertino nepagrįstais.
Šalies argumentai
Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu VPN administracijai nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo kamerų tipo patalpos ploto ar blogo kamerų tipo patalpos įrengimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę buvimo kamerų tipo patalpoje Nr. 12 laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Iš pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas į medikus kreipėsi ne dėl per mažos kamerų tipo patalpos sukeltų neigiamų sveikatai požymių, bet dėl visiškai kito pobūdžio sveikatos sutrikimų.
VPN teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodė, kaip ši žala jam pasireiškė, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų. Tvirtino, kad Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti klausimą dėl neturtinės žalos jam atlyginimo.
Ginčas byloje kilęs dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl kameros ploto trūkumų bei kalinimo sąlygų, jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 10 000 Lt.
Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Iki tol galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 m² vienam asmeniui. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
Vilniaus pataisos namai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami. Pareiškėjas taip pat nenurodė asmenų skaičiaus kamerų tipo patalpoje Nr. 12. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPN pabrėžė, kad visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Kamerų tipo patalpoje, kurioje bausmę atlikinėjo pareiškėjas, buvo įrengtos 3 miegamos vietos, todėl, teismo vertinimu, akivaizdu, kad daugiau asmenų minėtoje patalpoje negalėjo būti.
Ginčo, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpoje Nr. 12 laikotarpiu nuo 2012-03-12 iki 2012-08-06 bei laikotarpiu nuo 2012-08-21 iki 2013-03-28 atliko jam paskirtas nuobaudas, nėra.
Kamerų tipo patalpos Nr. 12 plotas yra 12,17 m² (b. l. 30). Taigi, vienam asmeniui šioje kameros tipo patalpoje teko 4,056 m² ploto. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme 2010-05-11 Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų plotų reikalavimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad patalpoje trūko inventoriaus, kad dienos šviesa nepatekdavo į patalpą, kad negalėjo tinkamai judėti.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.7 punkte nurodyta, kad pataisos namų drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,6 cm skersmens plieninius virbus. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (minėtų taisyklių 13.8 punktas). Visuomenės sveikatos centras kameros patikrinimo neatliko, nes nebuvo gauta skundų. Pareiškėjas taip pat nėra kreipęsis dėl netinkamų sąlygų kameroje Nr. 12. Iš to daroma išvada, kad nėra duomenų pareiškėjo teiginiui dėl netinkamų apšvietimo ir inventoriaus trūkumo patvirtinti, todėl minėtas argumentas atmetamas kaip neįrodytas. Pažymėtina, kad pareiškėjas esminių nusiskundimų dėl kameros nenurodė, niekur nesikreipė, todėl teismui nekyla abejonių dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimų nebuvimo.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkte nustatyta, kad nuteistieji privalo nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Taigi, kaip teisingai VPN pastebėjo, kad nuteistieji, pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku, gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl suvaržytos judėjimo laisvės, todėl teismas ir šį pareiškėjo argumentą atmeta kaip neįrodytą.
Atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog asmenims, priskirtiems drausmės grupei, suteikiama mažiau teisių ir nustatyta daugiau ribojimų, yra susiję su saugiu laisvės atėmimo bausmės atlikimo vykdymu. Drausmės grupei asmenys priskiriami dėl savo pačių veiksmų – pataisos įstaigos nustatyto režimo pažeidimų – todėl jie turi prisiimti ir iš to kylančias neigiamas pasekmes. Asmenų, priskirtų drausmės grupei, teisių ribojimas negali būti laikomas jų diskriminavimu kitų nuteistųjų atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti Konstitucijos 29 straipsnis bei Konvencijos 8 ir 14 straipsniai.
Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vilniaus pataisos namų administracija veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas daro išvadą, kad ginčo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (Vilniaus pataisos namų) neteisėtų veiksmų, t. y. pareiškėjo skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo G. R. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.