Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-30 · Administracinė byla Nr. I-3892-644/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-30
Bylos Nr.
I-3892-644/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01396-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3892-644/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01396-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 9990 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-7).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. pradžios iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas netinkamomis, kankinančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, nes 12 kv. m. patalpose buvo laikomas su 2-5 asmenimis. Kamerų sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio, nebuvo šilto vandens, taigi negalėjo išsiplauti indų. Pasivaikščioti galėdavo išeiti tik 1 val. per parą. Dėl per mažo kameros ploto pareiškėjas negalėjo judėti, pasimankštinti, todėl tarp kamerose laikomų asmenų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Paaiškino, kad žodinių prašymų pareigūnai neregistravo. Gyvenimo sąlygos Kauno tardymo izoliatoriuje buvo nežmoniškos, pažeidžiančios Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė įtampą, prarado pasitikėjimą savimi, atsirado baimė aplinkai, tapo dirglus. Patirtą žalą vertina 9990 Eur, prašo ją priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b. l. 11-14) su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad A. D. Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose buvo laikomas su ne daugiau kaip 3 asmenimis ir ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,08 iki 5,35 kv. m. ploto. Apie 92 proc. Kauno tardymo izoliatoriuje praleisto laiko pareiškėjui teko daugiau ploto, nei Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu nustatyta minimali norma. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ir įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Dėl įstaigos rėžimo specifikos, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kinta, taigi pareiškėjui dažnai tekdavo daugiau ploto nei nurodyta. Paaiškino, kad teisės aktai nustato pareigą kamerose laikomiems asmenims patiems pasirūpinti švaros ir tvarkos palaikymu, taigi pareiškėjo argumentai dėl pelėsio yra nepagrįsti. Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, be to, Kauno tardymo izoliatorius pagal nustatytą tvarką nuteistiesiems išduoda šveitimo miltelius, todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo išsiplauti indus nepagrįsti. Pareiškėjui buvo užtikrinta Higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustatyta teisė ne mažiau kai 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, tačiau pasivaikščiojimų kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja. Tvirtino, kad pareiškėjas nesikreipė nei į izoliatoriaus administraciją, nei į kitas institucijas dėl gyvenimo sąlygų ištyrimo ir jų gerinimo. Asmens sveikatos istorijos duomenimis, pareiškėjas 2014 m. gegužės 30 d. kreipėsi į sveikatos priežiūros tarnybą dėl sutrikusio miego, tačiau sveikatos priežiūros specialistas nustatė, kad miego sutrikimas buvo susijęs su nervinimusi dėl suėmimo. Depresijos požymių pareiškėjui nebuvo nustatyta. Taip pat nenustatyta nusiskundimų, kurie būtų susiję su pareiškėjo laikymo sąlygomis Kauno tardymo izoliatoriuje. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundas yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais įrodymais. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas įvairiose kamerose: nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. birželio 10 d. – kameroje Nr. 338, nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. liepos 6 d. – kameroje Nr. 212, nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. liepos 10 d., - kameroje Nr. 228, nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 29 d. – kameroje Nr. 230, nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. – kameroje Nr. 233 (b. l. 15, 16-19).

Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog mažesnio ploto, nei teisės aktai numato, sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiais: nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. birželio 20 d. (8 paros) ir nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. liepos 10 d. (4 paros). Taigi, pagal bylos duomenis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu iš viso 12 parų pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytą minimalaus 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normą, todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl vietos trūkumo kameroje neturėjo galimybės judėti ir mankštintis. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau– Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Anot pareiškėjo, jam buvo skirta tik viena valanda pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 76:2010 11 punkte, kurioje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudaryta galimybė ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore tvarką Kauno tardymo izoliatoriuje detalizuoja Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (b. l. 25-27). Pagal minėto aprašo 13 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nurodo, kad buvo vedamas pasivaikščioti vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad kameroje nebuvo šilto vandens, todėl negalėjo išsiplauti indų.

Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Taigi, Higienos normos HN 76:2010 27 punktas nenustato, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo galimybės išsiplauti indų, tačiau atsakovo atstovas nurodė, kad tuo tikslu suimtiesiems (nuteistiesiems) yra išduodami šveitimo milteliai. Remiantis Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-248 patvirtintų Suimtiesiems ir nuteistiesiems higienos priemonių išdavimo taisyklių 2 punktu, per mėnesį vienai kamerai išduodamas 1 vnt. šveitimo miltelių (b. l. 37-38). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje ant sienų ir lubų buvo pelėsis, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl to kreipėsi į Kauno TI administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, formuojasi pelėsis, kad kameros higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad pagal higienos normos HN 76:2010 58 punktą bei Kauno tardymo izoliatoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo aprašą (b. l. 36), už kamerų valymą bei tvarkymą atsakingi patys nuteistieji (paskirti atsakingi asmenys). Tuo tikslu į kameras išduodamas valymo inventorius. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad kameroje buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo teiginys dėl pelėsio yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (neregistruoja prašymų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t.y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad A. D. ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą dėl miego sutrikimų, traumos, gerklės skausmo ir pan. (b. l. 41-52). Atsakovo teigimu, pareiškėjo miego sutrikimai susiję su nervinimusi dėl suėmimo. Įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į gydytojus dėl depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu, nėra pateikta, todėl, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. A. D. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Nors nagrinėjamu atveju pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo ženklus ir truko neilgai, nes minimali ploto norma ginčo laikotarpiu buvo pažeista 12 parų ir pareiškėjui šiomis dienomis teko nuo 3,08 iki 3,50 kv. m. kameros ploto, tačiau, teismo vertinimu, pats teisės pažeidimo pripažinimas, nagrinėjamu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad Kauno tardymo izoliatorius yra kamerų tipo įstaiga ir asmens judėjimo laisvė čia yra griežtai reglamentuota, taigi pareiškėjas kamerose, esant minimalaus kameros ploto pažeidimui, išbuvo po 23 val. per parą. Įvertinus pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje, nepablogėjo, taip pat nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo kankinančios ar žeminančios orumą. Įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 60 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis