Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-06-10 nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. (Lietuvos Respublikos 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 10 MGL dydžio 1300 Lt bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis J. B. nuteistas už tai, kad jis 2010-10-26, 14.26 val. Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) 68 km 750 m patruliniame automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) davė 80 Lt kyšį valstybės tarnautojui, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro magistralinių kelių patrulių būrio patruliui J. O., veikiančiam teisėtai įstatymo nustatytos kompetencijos ribose, einančiam jam pavestas kelių eismo priežiūros funkcijas, už pageidaujamą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. siekdamas išvengti atsakomybės už Kelių eismo taisyklių (toliau KET) pažeidimus, prašydamas nepildyti administracinio teisės pažeidimo protokolo pagal Lietuvos Respublikos ATPK 148 str. 2 d. (važiavimas aukščiausios kategorijos automobilių keliais (magistraliniais ir krašto) nesumokėjus transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio), t. y. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. (Lietuvos Respublikos 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus, ir jais remdamasis pagrįstai J. B. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d.

Apeliantoskunde nurodyti teiginiai, kad apylinkės teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 p. nuostatas, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, yra pagrįstos prielaidomis, teismas neįrodė, jog jis turėjo tikslą papirkti policijos pareigūnus, atmestini kaip nepagrįsti.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė J. B. kaltinančius bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi iš esmės nuosekliais ir tapačiais liudytojų J. O. ir G. M. parodymais, akistatų tarp nuteistojo J. B. ir liudytojų J. O. ir G. M. metu duotais parodymais, rašytine bylos medžiaga – įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolais, administracinio teisės pažeidimo protokolu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 str. reikalavimų, teismo išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat J. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo motyvus. Taigi pirmosios instancijos teismas, atlikęs faktinių bylos aplinkybių, liudytojų bei nuteistojo parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, padarė pagrįstą bei teisingą išvadą dėl J. B. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad vien tik apelianto nesutikimas su teismo skundžiamame nuosprendyje atliktų įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis nesuteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad apylinkės teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ar padarė kitus, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus pažeidimus.

Papirkimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 227 str., yra pasiūlymas, pažadas duoti kyšį arba kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Iš J. B. pareikšto kaltinimo matyti, jog jis kaltinamas davęs kyšį policijos pareigūnui J. O.. Pagal teismų praktiką, kyšis laikomas duotu, kai papirkėjas jį perduoda valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui.

Apeliantas J. B. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo, ginčija faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir prašo jį išteisinti. Tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia kaltę, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apelianto skundo argumentams ir jo deklaruojamam nekaltumui.

Nuteistojo J. B. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia iš esmės tapatūs ir nuoseklūs liudytojo G. M. parodymai duoti viso proceso eigoje. Tiek pirmosios instancijos teisme (1 t., 97, 98 b. l.), tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 11, 12, 35, 36 b. l.) liudytojas G. M. nuosekliai teigė, kad einant su J. B. į tarnybinį automobilį administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti, pastarasis prašė jo nebausti ir nerašyti protokolo ir priėjus prie tarnybinio automobilio, kur sėdėjo policijos pareigūnas J. O., J. B., siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir prašydamas J. O. jo nebausti ir nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, per atdarą tarnybinio automobilio langą įmetė pinigus. Taip pat parodė, kad J. O. įspėjo J. B., jog už pareigūnų papirkimą gresia baudžiamoji atsakomybė ir grąžino jam pinigus, tačiau J. B. vėl juos įmetė į automobilio vidų. Tokias liudytojo G. M. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojo J. O. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 13, 14, 31, 32 b. l.), tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (1 t., 96, 97 b. l.), kur jis parodė, kad girdėjo, kaip J. B. prašė policijos pareigūno G. M. nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, o priėjęs prie tarnybinio automobilio J. B. ir jo (J. O.) paprašė nerašyti protokolo ir per pravirą automobilio langą jam ant kompiuterio įmetė pinigų. Taip pat parodė, kad jis pinigus paėmė ir pasakydamas, jog už policijos pareigūnų papirkimą numatyta baudžiamoji atsakomybė, atidavė juos J. B., kuris ir vėl pro automobilio langą įmetė pinigus. Pažymėtina, kad tokius liudytojų G. M. ir J. O. parodymus iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo J. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 25, 26, 31, 32 b. l.), pirmosios instancijos teisme (1 t., 99, 100 b. l.), apeliacinės instancijos teisme, iš kurių matyti, kad J. B. pripažįsta, jog policijos pareigūnui davė pinigų. Be to, liudytojų G. M. ir J. O. parodymus patvirtina liudytojo G. T. parodymai apeliacinės instancijos teisme (1 t., 133 b. l.), kur jis parodė, kad policijos automobilyje tarp priekinių sėdynių buvo padėti pinigai, ir rašytinė bylos medžiaga: įvykio vietos apžiūros protokolas su fotolentele (1 t., 4–7 b. l.), iš kurių matyti, kad automobilio salone tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių ant panelės yra trys kupiūros – 10, 20 ir 50 Lt; G. M. ir J. O. tarnybiniai pranešimai (1 t., 8, 9 b. l.), kuriuose nurodyta, kad J. B. prašė jo nebausti, nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, jį paleisti ir policijos pareigūnui J. O. pro tarnybinio automobilio langą įmetė kelias pinigų kupiūras. Liudytojų G. M. ir J. O. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, byloje nėra jokių duomenų, kad minėti liudytojai būtų turėję kokį suinteresuotumą J. B. atžvilgiu iškeltos bylos baigtimi, iki įvykio pareigūnai nuteistojo nepažinojo, todėl abejoti jų parodymais nėra pagrindo.

Nuteistasis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, viso baudžiamojo proceso metu ir apeliaciniame skunde deklaruoja savitą įvykio aplinkybių vertinimą. Nors J. B. neneigia, kad jis davė 80 Lt jam administracinio teisės pažeidimo protokolą rašiusiam policijos pareigūnui liudytojui J. O., tačiau ginčija kitas nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes – neigia norėjęs papirkti policijos pareigūną ir tvirtina, kad pinigus davė, manydamas, jog taip galima sumokėti baudą už administracinį teisės pažeidimą, ir kad išvis nebuvo priežasties papirkinėti policijos pareigūnus, nes administracinio teisės pažeidimo jis nepadarė. Tokius apelianto aiškinimus paneigia visuma ištirtų įrodymų, o objektyviųjų veikos padarymo aplinkybių analizė aiškiai atskleidžia Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo subjektyviosios pusės požymius – veikimą tiesiogine tyčia. Byloje esančių įrodymų visete įvertinus apelianto, liudytojų G. M. ir J. O. parodymus apie kyšio davimo aplinkybes, liudytojo G. T. parodymus apie kitas svarbias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad J. B. suvokė, jog davė kyšį policijos pareigūnui.

Iš bylos medžiagos yra aišku, kad J. B. tikrai padarė administracinį teisės pažeidimą ir už tai jam grėsė protokolo surašymas – administracinė atsakomybė, nes jis važiavo aukščiausios kategorijos automobilių keliais (magistraliniais ir krašto) nesumokėjęs transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio. Kad J. B. suvokė tokius padarinius, kolegijai nekyla abejonių, nes ir pats apeliantas pripažino, jog važiavo nesusimokėjęs kelių mokesčio, be to, kaip pats nurodė, jis policijos pareigūnui pinigus davė norėdamas sumokėti baudą už padarytą administracinį teisė pažeidimą (1 t., 26, 32, 99 b. l.). Nors J. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 25, 26, 31, 32 b. l.), tiekk teisminio nagrinėjimo metu (1 t., 99, 100 b. l.) tvirtino, kad jam važiuojant iš Raseinių į Šiaulius, degalinėse, kurias jis pravažiavo, kelių mokesčių vinjetėmis nebuvo prekiaujama, todėl jis neturėjo galimybės susimokėt kelių mokesčio, tačiau šiuos nuteistojo parodymus paneigia nuoseklūs liudytojų policijos pareigūnų G. M., J. O., G. T. parodymai (1 t., 96, 97, 133 b. l.), iš kurių matyti, kad nuteistasis J. B. važiavo ne link Šiaulių, kaip jis pats nurodė, o nuo Šiaulių link Kelmės, be to, išvažiavus iš Šiaulių ir važiuojant Kelmės kryptimi yra dvi „Lukoil“ degalinės, kuriose prekiaujama kelių mokesčių vinjetėmis. Todėl J. B. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis niekada neprisipažino, kad padarė administracinį teisės pažeidimą, nes žinojo, kad galimas važiavimas mokamais keliais ir nesumokėjus kelių mokesčio, jeigu kelionės maršrute nėra degalinės, kur būtų galima įsigyti vinjetę, ir todėl, pasak apelianto, jokio pagrindo jam duoti kyšį nebuvo, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad policijos pareigūnas, išėmęs iš jo vairuojamos transporto priemonės tachografą, būtų matęs jo kelionės maršrutą ir įsitikinęs, kad jo važiavimo kelyje buvo tik dvi degalinės, kurios neprekiauja kelių mokesčių vinjetėmis. Pažymėtina, kad remiantis J. B. vairuojamo automobilio tachografu, kurį nuteistasis pateikė apeliacinės instancijos teismui, negalima nustatyti, kokia kryptimi važiavo J. B. ir kiek degalinių buvo jo kelyje.

Nors J. B. viso baudžiamojo proceso metu ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jis policijos pareigūnui davė pinigus, norėdamas sumokėti baudą, kurią vėliau būtų apskundęs kaip neteisėtą, tačiau pažymėtina, kad J. B. už padarytą administracinį teisės pažeidimą neturėjo jokio pagrindo mokėti 80 Lt baudos. Už administracinės teisės pažeidimą, kurį jis padarė, numatyta bauda nuo 1200 iki 2600 litų, ir apytiksliai apie tokią didelę sankciją policijos pareigūnas G. M. minėjo J. B. (1 t., 36 b. l.). Be to, iš policijos pareigūno J. O. parodymų (1 t., 96 b. l.) matyti, kad jis J. B. paaiškino, jog policijos pareigūnai kelių mokesčio nerenka ir baudų mokėti jiems negalima. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. B. versija apie jo, neva, mokėtą baudą už administracinį teisės pažeidimą yra jo pasirinkta gynybos taktika, neigiant savo kaltę ir mėginant išvengti atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai J. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis J. B., siekdamas neteisėto paperkamo valstybės tarnautojo neveikimo vykdant įgaliojimus – kad jis nebūtų nubaustas už administracinį teisės pažeidimą, davė jam mažiau nei 1 MGL vertės kyšį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d..

Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog J. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. Todėl nėra teisinio pagrindo jo atžvilgiu priimti išteisinamojo nuosprendžio, kaip prašo apeliantas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.