Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės - Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. (K. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo manymu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatų ir yra nemotyvuotas – nenurodyta, kurią darbuotoją (Lietuvos Respublikos pilietę) Departamentas laiko nedirbančia įmonėje, nevertinta ir nepasisakyta dėl kitų įmonės darbuotojų, neaišku, kokių sąlygų įmonė neatitinka.

Paaiškina, kad MD, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2018 m. kovo 14 d. patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nustatė, kad UAB „Baltijos viršūnė“ įdarbinti trys trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi (S. J., K. L., R. M.), du užsieniečiai iš Sakartvelo, kurie nėra Lietuvos Respublikos gyventojai (A. D. (A. D.), K. O.) ir dvi Lietuvos Respublikos pilietės (J. D., O. R.). Taip pat nustatė, kad vienai iš darbuotojų – Lietuvos Respublikos piliečių, mokamas 550 Eur darbo užmokestis, o kitai darbuotojai jis visai nebuvo mokamas.

Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi panaikintas tuo pagrindu, kad įmonėje UAB „Baltijos viršūnė“ visai darbo dienai įdarbintiems darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, t. y. pareiškėjo valdoma įmonė UAB „Baltijos viršūnė“ nuo 2017 m. spalio 1 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Taip pat nesutinka su skundo argumentais buvęs UAB „Baltijos viršūnė“ darbuotojas R. M., turintis leidimą laikinai gyventi, turėtų būti laikomas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus atitinkančiu darbuotoju. Pažymi, kad nepaisant to, kokiu pagrindu leidimas jam išduotas, jis nelaikytinas užsieniečiu, turinčiu nuolatinio gyventojo statusą, nes teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikta tik leidime nurodytą laiką.

MD nuomone, kad pareiškėjos argumentai, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatoms, neparemti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis bei nepagrįsti, todėl laikytini pareiškėjo gynybine pozicija.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl MD Sprendimo, kuriuo Gruzijos piliečiui K. L. panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas UAB „Baltijos viršūnė“ akcininkas ir direktorius, 2017 m. balandžio 26 d. MD pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina dirbti ir užsiimti teisėta veikla.

Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba 2017 m. liepos 31 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. LT7415347, galiojantį iki 2019 m. liepos 31 d. (toliau – Leidimas).

MD Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2018 m. kovo 16 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti Leidimą. Sprendime konstatavo, kad UAB „Baltijos viršūnė“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes tik viena Lietuvos Respublikos pilietė faktiškai dirba visą darbo laiką, tačiau jos mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio. Taip pat konstatavo, kad kitai šioje bendrovėje dirbančiai Lietuvos Respublikos pilietei nuo 2017 m. lapkričio 1 d. nėra mokamas nustatytas darbo užmokestis, todėl bendrovėje ji faktiškai nedirba.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojama praktika, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėja (jos įmonė) atitiktų šį reikalavimą (žr. pvz. LVAT 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017).

Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, Departamentas panaikindamas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi vertino tai, kad UAB „Baltijos viršūnė“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos, t. y. dviejų bendrovėje dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio.

Byloje pateiktais Sodros duomenimis 2018 m. kovo 14 d. UAB „Baltijos viršūnė“ dirbo iš viso 7 darbuotojai (K. L., J. D., A. D., S. J., R. M., K. O. ir O. R.).

Kaip atsakovas atsiliepime nurodė ir dėl to byloje nėra ginčo, pareiškėjas kartu su S. J. bei R. M. yra trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, kiti du užsieniečiai A. D. ir K. O. – užsieniečiai iš Sakartvelo, kurie nėra Lietuvos Respublikos gyventojai, o J. D. ir O. R. – Lietuvos Respublikos pilietės.

Pareiškėjo teigimu, R. M. darbine prasme turėtų būti prilyginamas nuolatiniam Lietuvos gyventojui, nes leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išduotas šeimos susijungimo pagrindu ir jis neprivalėjo gauti leidimo dirbti.

Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje apibrėžimas – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Pagal to paties straipsnio 15 dalį Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (leidimas nuolat gyventi) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šeimos susijungimo atvejis yra vienas iš Įstatyme nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindų.

Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad nepaisant to, kokiu pagrindu leidimas jam išduotas, jis nelaikytinas užsieniečiu, turinčiu nuolatinio gyventojo statusą, nes teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikta tik leidime nurodytą laiką. Taigi, MD Sprendime pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 punkte nurodytus reikalavimus pagrįstai vertino tik UAB „Baltijos viršūnė“ dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių darbo sąlygas.

Iš 2015 m. gruodžio 23 d. darbo sutarties tarp UAB „Baltijos viršūnė“ ir O. R. matyti, kad buvo susitarta dėl 8 valandų per dieną ir 40 valandų per savaitę jos darbo laiko trukmės, darbdavys nuo 2017 m. kovo 1 d. įsipareigojo mokėti jai 1 100 Eur per mėnesį darbo užmokestį. Iš Sodros duomenų matyti, kad nuo 2017 m. lapkričio 1 d. už ją deklaruojamas 0 Eur/mėnesį darbo užmokestis, t. y. ji darbo užmokesčio iš UAB „Baltijos viršūnė“ negauna.

Pareiškėjo argumentai, kad O. R. yra vaiko priežiūros atostogose, todėl nėra pagrindo laikyti, kad darbo santykiai su ja yra nutrūkę, nes ji bet kada gali nutraukti tikslines atostogas ir sugrįžti į darbą, vertintini kritiškai. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad šiame punkte nurodyti asmenys įmonėje turi dirbti visą darbo laiką, t. y. faktiškai atlikti funkcijas. Nors O. R. darbo vieta buvo įsteigta, tačiau faktiškai ji nebuvo užimta – joje visą darbo laiką nedirbo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti asmenys, jiems nebuvo mokamas darbo užmokestis. Pažymėtina, kad tokios praktikos, spręsdamas dėl atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams vaiko priežiūros atostogų atveju, laikosi LVAT (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4095-756/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3693-525/2018).

Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad vietoj O. R., jai esant vaiko priežiūros atostogose, būtų įdarbintas kitas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Iš Sodros duomenų apie kitą įmonės darbuotoją Lietuvos Respublikos pilietę J. D. matyti, kad jai mokamas 550 Eur mėnesinis darbo užmokestis. 2015 m. gegužės 23 d. darbo sutartis tarp UAB „Baltijos viršūnė“ ir J. D. patvirtina, kad buvo susitarta dėl 8 valandų per dieną ir 40 valandų per savaitę jos darbo laiko trukmės.

Lietuvos statistikos departamento paskelbtas 2017 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sudarė 884,8 Eur, o du tokie dydžiai – 1 769,6 Eur.

Kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas įmonei būti įsteigus darbo vietas, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

Iš byloje pateiktų duomenų darytina išvada, kad Sprendimo priėmimo metu UAB „Baltijos viršūnė“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes viena darbuotoja Lietuvos Respublikos pilietė (O. R.) nedirbo visą darbo laiką ir negavo darbo užmokesčio, o kita darbuotoja Lietuvos Respublikos pilietė (J. D.) dirbo visą darbo laiką, tačiau gavo mažesnį darbo užmokestį nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai.

Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio ir yra nemotyvuotas.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, laikytina, kad jame išdėstyti motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o faktinės aplinkybės susietos su teisės aktų nuostatomis, t. y. Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Tai, kad Sprendime nenurodytos konkrečios Lietuvos Respublikos piliečių – UAB „Baltijos viršūnė“ darbuotojų, pavardės nelaikytina esminiu pažeidimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo nesuprasti Sprendimo motyvų, juolab, kad minėtoje bendrovėje, kurioje pareiškėjas yra akcininkas ir direktorius, dirba tik dvi Lietuvos Respublikos pilietės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad MD Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. L. (K. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.