Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ ir uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas P. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įvertinti, ar uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ savo valdomame portale „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Portalas) kaip naujieną paskelbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ reklamą „(duomenys neskelbtini)“ nepažeidė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatų ir neplatino paslėptos reklamos; nesant galimybės įvertinti, ar minėtas straipsnis buvo reklama, panaikinti Tarnybos 2019 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 4E-214 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą pradėti tyrimą dėl paslėptos reklamos platinimo portale „(duomenys neskelbtini)“; taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas teigė, kad Portale pastebėjo galimai paslėptą reklamą – jame buvo publikuotas straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Publikacija), kuriame, pareiškėjo įsitikinimu, reklamuojamas vieno komercinio subjekto – UAB „(duomenys neskelbtini)“ konkretus produktas (kelionė į (duomenys neskelbtini) salą). Dėl šios Publikacijos pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, tačiau ji Sprendimu atsisakė pradėti tyrimą dėl paslėptos reklamos platinimo, motyvuodama tuo, jog Publikacija parengta remiantis pranešimu spaudai.

Pareiškėjas nurodė, kad su Sprendimu nesutinka ir teigė, jog jis yra nemotyvuotas, priimtas jo skundą išnagrinėjus atmestinai. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba, priimdama Sprendimą, rėmėsi tik subjektyviu UAB „(duomenys neskelbtini)“ aiškinimu, kad reklama aiškiai atpažįstama, nes tekste vartojama frazė „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas pažymėjo, kad vien šios frazės tekste panaudojimas nėra pakankamas, kad vartotojai nebūtų suklaidinti ir atkreipė dėmesį, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą pradėti ar nepradėti tyrimo, privalo įvertinti visų pareiškėjo pateiktų įrodymų ir objektyvių aplinkybių, tokių kaip platinimo vieta, informacijos pateikimo pobūdis, adresatas ir kt. visumą, taip pat atlikti savarankišką tyrimą ir objektyviai nustatyti, ar konkrečiu atveju vidutinis vartotojas galėjo suprasti, kad Publikacija yra ne ekspertų nuomonės ir išvados apie šių metų kelionių tendencijas, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ reklama.

Pareiškėjas Tarnybos pasyvumą nagrinėjant jo prašymą dėl paslėptos reklamos Publikacijoje siejo su aplinkybe, kad Tarnyba nenagrinėjo klausimo, dėl ko Publikacija nepažymėta specialiu simboliu „(duomenys neskelbtini)“, nevertino, ar Publikacijoje pažymėtas jos rengėjų įmonės ar agentūros pavadinimas, ar pranešimų spaudai autorius nurodytas kaip „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kituose UAB „(duomenys neskelbtini)“ publikuotose straipsniuose tokie specialūs simboliai yra naudojami, tačiau Tarnyba šios aplinkybės neanalizavo. Teigia, kad nenurodant pranešimo spaudai autoriaus, o tik pateikiant Publikacijoje frazę „(duomenys neskelbtini)“, vidutinis vartotojas yra klaidinamas – vartotojas gali manyti, kad informaciją pranešime spaudai po atliktų išsamių tyrimų platino valstybės specializuotos įstaigos. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis tokia Tarnybos pozicija dėl atitinkamos frazės Publikacijoje pateikimo, juridiniams subjektams platinant reklamą paliekama visiška laisvė manipuliuoti žymėjimo vietomis, šriftų dydžiais, spalvomis ir kt., kuomet formaliai panaudojamas vieno ar kelių žodžių junginys, tačiau jis tampa sunkiai pastebimu net ypatingai atidiems vartotojams.

Pareiškėjas akcentavo, kad pranešimas spaudai, kuriuo buvo remtasi Publikacijoje, yra reklamos forma, jis atitinka Reklamos įstatyme įtvirtintą reklamos apibrėžimą. Vien reklamos forma nepaneigia žiniasklaidos priemonės atsakomybės tinkamai žymėti skelbiamą reklamą. Pareiškėjas teigė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ žino ir įprastai žymi reklamą – tiek tiesioginę grafinę reklamą, tiek įmonių pranešimus spaudai, kurie žymimi specialiu simboliu „(duomenys neskelbtini)“, todėl, pareiškėjo nuomone, ginčo atveju tikroji Publikacijos paskirtis reklamuoti atitinkamo subjekto konkretų produktą buvo slepiama, nes Publikacijos autoriumi nurodomas UAB „(duomenys neskelbtini)“, Publikacija neturi specialaus Portale naudojamo žymėjimo „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“, ji platinta tarp kasdienių Lietuvos ir pasaulio naujienų aktualijų. Pareiškėjas akcentavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tyčia arba dėl aplaidumo sudarė sąlygas platinti ir platino paslėptą reklamą, o Tarnyba, kaip paslėptos reklamos kontrolę vykdanti institucija, turi reikalauti žymėti pranešimus spaudai taip pat, kaip ir bet kokią kitą reklamos formą, o tinkamai nepažymėtus straipsnius laikyti paslėptos reklamos platinimu.

Pareiškėjas taip pat pateikė teismui 2021 m. sausio 22 d. rašytinius paaiškinimus.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą, pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodo, kad procedūra dėl galimo Reklamos įstatymo pažeidimo pradedama, kai yra pakankamai faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, jog ūkio subjekto skleidžiama reklama pažeidžia šiame įstatyme įtvirtintas nuostatas. Tarnyba aktyviai rinko įrodymus, kreipėsi į bendroves paaiškinimų ir tik išsamiai išanalizavusi bei įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus paaiškinimus, surinktus įrodymus bei pareiškėjo nurodomoje Publikacijoje pateikiamą informaciją, padarė išvadą, jog nėra pakankamai faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ skleidė paslėptą reklamą ir tuo pažeidė Reklamos įstatymo 8 straipsnį.

Tarnyba atkreipė dėmesį į tai, kad reklama turi būti pažymėta žodžiu „(duomenys neskelbtini)“ tuo atveju, jeigu tikėtina, kad reklamos vartotojai visuomenės informavimo priemonėje skleidžiamos reklamos dėl jos pateikimo formos gali neatpažinti. Tuo tarpu paslėpta reklama yra ypatinga reklamos rūšis – jos įtaka vartotojų sprendimams daroma tokiu būdu, kurio vartotojai, nesuprasdami reklaminio skleidžiamos informacijos pobūdžio, jos net neidentifikuoja. Vertinant, ar yra skleidžiama paslėpta reklama, yra svarbu nustatyti, ar vidutinis vartotojas, pamatęs reklamą, galėtų suprasti, kad skleidžiama informacija yra reklama, nes tokiu atveju papildomai tokia informacija neturi būti pažymėta žymeniu „(duomenys neskelbtini)“. Be to, vertinant, ar vartotojas gali nesuprasti skleidžiamos informacijos tikrojo tikslo, svarbu ir pati priemonė, kurioje informacija yra skleidžiama, bei ją skleidžiantis subjektas.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašyme nurodyti straipsniai buvo paskelbti naujienų agentūrai BNS (toliau – ir BNS) paskelbus pranešimus spaudai, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasinaudojo paskelbta informacija ir parašė Publikaciją. Tarnyba, išsamiai išanalizavusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ Tarnybai pateiktus paaiškinimus, nustatė, jog šios bendrovės dėl Publikacijos paskelbimo nesitarė, UAB „(duomenys neskelbtini)“ už Publikacijos paskelbimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsilygino, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra susijusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir su šia bendrove nevykdo jokios bendros veiklos, negauna jokios naudos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos komercinės veiklos.

Atsakovas pažymėjo, kad skleidžiama reklama turi būti vertinama vidutinio vartotojo atžvilgiu, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, be to, atsakovas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju vidutinis vartotojas, pradėjęs skaityti straipsnį ir pamatęs, jog straipsnio tekste yra frazė „<...> rašoma pranešime spaudai“, galėjo suprasti, jog Publikacijos tekstas parengtas tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistų, o jame remiamasi naujienų agentūros BNS pranešime spaudai nurodyta informacija. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo teiginiai pagrįsti tik prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad Tarnyba visapusiškai, išsamiai ir objektyviai įvertino turimą medžiagą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ir nurodė, kad Tarnyba neturėjo pareigos atlikti kitus savarankiškus tyrimus, analizuoti kitus UAB „(duomenys neskelbtini)“ straipsnius, t. y. straipsnius, nesančius skundo dalyku. Visų pareiškėjo skunde nurodytų straipsnių, publikuotų (duomenys neskelbtini), pradžioje buvo pateikta informacija apie tai, kad tai yra pranešimai spaudai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcentavo, kad su „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį, kurios objektas: „(duomenys neskelbtini)“. Atsižvelgęs į tai, kad tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek kitų juridinių asmenų veikloje taikoma praktika rengti ir platinti pranešimus žiniasklaidai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjo, kad visi pareiškėjo skunde nurodyti interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) publikuoti straipsniai buvo paruošti UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtent kaip pranešimai žiniasklaidai, be to, šie pranešimai žiniasklaidai buvo skelbiami visuomenės informavimo priemonėse (BNS spaudos centre, Lietuvos naujienų agentūroje ELTA).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, pranešimas žiniasklaidai yra viena pagrindinių ryšių su visuomene priemonių, kuria juridinis asmuo gali viešai išreikšti savo poziciją, nepriklausomai nuo kitų asmenų veiklos. Žiniasklaidos priemonės, gavusios ar pamačiusios pranešimus spaudai, pačios sprendžia, ar juos publikuoti ar ne, nes pranešime spaudai ne reklamuojama, o pranešama visuomenei aktuali informacija. 2019 m. sausio 22 d. naujienų agentūros BNS pranešimu žiniasklaidai buvo siekiama suteikti informaciją visuomenei apie naują kelionių tendenciją – kelionę į (duomenys neskelbtini), nurodant, ką vartotojas galėtų šioje saloje patirti, pamatyti ir kt., o trečiojo suinteresuoto asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ organizuojamos kelionės turinys pateikiamas tik pavyzdžio forma, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ palaikė Sprendime išdėstytą poziciją, kad nebuvo jokio susitarimo tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl straipsnių publikavimo Portale. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atkreipė dėmesį, kad nė vienas iš Portale publikuotų straipsnių negali būti pripažintas reklama, nes neturi pagrindinio reklamos skiriamojo bruožo – skatinimo įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis, priešingai, jų tikslas – informuoti visuomenę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat pateikė teismui 2021 m. sausio 18 d. rašytinius paaiškinimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ teigė, kad Tarnyba Sprendimą priėmė įsigilinusi į situaciją, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgusi į suinteresuotų šalių rašytinius paaiškinimus. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, pareiškėjas skunde tendencingai pateikia faktinę situaciją ir ją iškraipo. Nesutinka su pareiškėjo nurodomais teiginiais, kad Tarnybos Sprendimas nemotyvuotas, o tyrimas atliktas atsainiai. Tarnyba Sprendime detaliai nurodė visų šalių argumentus, iš kurių matyti, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų pozicijos neprieštarauja viena kitai.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ paaiškino, kad 2019 m. sausio 22 d. naujienų agentūros BNS spaudos centre buvo paskelbtas pranešimas spaudai „(duomenys neskelbtini)”, kurį paskelbė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šio pranešimo spaudai pagrindu 2019 m. sausio 23 d. Portalo rubrikoje “ (duomenys neskelbtini)” paskelbta Publikacija, to paties pranešimo spaudai pagrindu publikacijas paskelbė bei parengė ir kitos žiniasklaidos priemonės.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjo, kad Publikacijos pradžioje buvo paskelbtas teiginys: „(duomenys neskelbtini)”, todėl skaitytojas negalėjo suklysti dėl Publikacijos paskelbimo tikslo ir turėjo suprasti, jog joje paskelbta informacija yra teikiama iš konkretaus ūkio subjekto pranešimo spaudai, o jo paminėjimas Publikacijoje yra proporcingas ir adekvatus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad kelionėmis į (duomenys neskelbtini) salą prekiauja dauguma kelionių agentūrų, o skunde pareiškėjo minima konkreti kelionė Publikacijoje nebuvo nurodyta.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ reklamos užsakovų pateiktą informaciją žymi žymomis „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“, kai yra sudaryta reklamos užsakymo sutartis ir atsiskaitoma už reklamos paslaugas. Šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo ir nėra sudariusi reklamos paslaugų sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar su jų viešųjų ryšių agentūra, nėra gavusi jokio atlyginimo už Publikaciją – UAB „(duomenys neskelbtini)“ informaciją paskelbė neatlygintinai, pasinaudojusi naujienų agentūrų BNS ir ELTA paskelbtais pranešimais spaudai, papildžiusi savo tekstu ir paįvairinusi savo teisėtai naudojamomis nuotraukomis. Ši Publikacija su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo derinta, nebuvo gautas atskiras sutikimas dėl tokios informacijos paskelbimo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nežinojo apie Publikacijos paskelbimą „(duomenys neskelbtini)“ portale ir negalėjo daryti šiems veiksmams jokios įtakos. Be to, Publikacijoje buvo minimi ir kiti ūkio subjektai, tačiau kitų ūkio subjektų atžvilgiu pareiškėjas nusiskundimų neturėjo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą pradėti tyrimą dėl paslėptos reklamos platinimo portale „(duomenys neskelbtini)“.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2019 m. sausio 22 d. naujienų agentūros BNS spaudos centre buvo paskelbtas pranešimas spaudai „(duomenys neskelbtini)”, kuris pasiekiamas adresu (duomenys neskelbtini) ir kurį, kaip nurodo BNS, paskelbė UAB „(duomenys neskelbtini)“.

2019 m. sausio 23 d. Portale paskelbta Publikacija „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas P. P. 2019 m. sausio 30 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas ištirti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepažeidė Reklamos įstatymo 8 straipsnio nuostatų, klaidindamos vartotojus ir kaip naujieną (Publikaciją) pateikiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugų reklamą, o nustačius paslėptos reklamos platinimo faktą – paskirti įstatymuose numatytą sankciją, įpareigoti pašalinti pažeidimus.

Tarnyba 2019 m. vasario 7 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą (toliau – ir Konkurencijos taryba) ir perdavė jai nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ skleidžiamos galimai klaidinančios reklamos. Konkurencijos taryba 2019 m. vasario 8 d. sprendimu atsisakė nagrinėti Tarnybos persiųstą pareiškėjo prašymą klaidinančios reklamos aspektu motyvuodama tuo, kad pareiškėjo pareiškimas Tarnybai susijęs su galimai paslėptos, o ne klaidinančios reklamos skleidimu.

Tarnyba 2019 m. vasario 11 d. raštais kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, prašydama pateikti motyvuotus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. vasario 21 d. atsakyme į Tarnybos prašymą kaip esminį argumentą nurodė, jog Publikacija yra ne reklama, o pranešimas žiniasklaidai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. vasario 21 d. atsakyme į Tarnybos prašymą (paaiškinimuose) nurodė, jog Publikacija parengta pagal pranešimą spaudai ir tai buvo aiškiai nurodyta pačioje Publikacijoje, akcentuodama aplinkybę, kad už Publikacijos paskelbimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo niekaip atlyginta ar pažadėta atsilyginti ateityje.

Tarnyba Sprendimu atsisakė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl galimo Reklamos įstatymo pažeidimo motyvuodama tuo, kad Publikacija parengta remiantis pranešimu spaudai, ši aplinkybė Publikacijoje yra nurodyta, be to, dėl Publikacijos paskelbimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesitarė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlygio už Publikacijos paskelbimą negavo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas (aktuali teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d.), kuris nustato reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę ir reklamos naudojimo priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.

Tarnyba yra viena iš Reklamos įstatyme nurodytų institucijų, vykdančių Reklamos įstatyme įtvirtintų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą. Būtent Tarnybai priskirta nagrinėti pažeidimus dėl Reklamos įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinto draudimo skleisti paslėptą reklamą (Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nepaisant to, Tarnybai nustatytų funkcijų įgyvendinimas nereiškia, kad Tarnyba visais atvejais pagal suinteresuotų asmenų kreipimusis turi pradėti tyrimą. Reklamos įstatymas suteikia teisę Tarnybai atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą motyvuotu nutarimu ar sprendimu, jeigu nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad Reklamos įstatymas buvo pažeistas (Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 5 punktas). Būtent šiuo pagrindu priimtas ginčijamas Tarnybos Sprendimas atsisakyti pradėti pareiškėjo skundo dėl Publikacijos tyrimą.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme reklama suprantama kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis taip pat apibrėžia paslėptos reklamos sąvoką, t. y. paslėpta reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie gamintoją ar paslaugos teikėją, jo pavadinimą ar veiklą, prekių ženklą, pateikiama tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo; toks informacijos pateikimas visais atvejais laikomas paslėpta reklama, kai už ją sumokama ar kitaip atsilyginama.

Tokia Reklamos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje apibrėžta paslėpta reklama draudžiama (Reklamos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), skelbiama reklama turi būti aiškiai atpažįstama pagal pateikimo formą. Jeigu tikėtina, kad reklamos vartotojai visuomenės informavimo priemonėje skleidžiamos reklamos dėl jos pateikimo formos gali neatpažinti, tokia reklama turi būti pažymėta žodžiu „Reklama“ (Reklamos įstatymo 8 straipsnio 2 dalis).

Taigi, analizė, ar vartotojas geba atpažinti paslėptą reklamą visuomenės informavimo priemonėje, turėtų būti daroma vidutinio vartotojo aspektu, kuris, pagal Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį suprantamas kaip pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius.

Sistemiškai vertinant nurodytų teisės aktų nuostatų turinį, darytina išvada, kad žiniasklaidos priemonėse nėra draudžiama skleisti bet kokios formos teisės aktų neuždraustą reklamą, taip, kaip ji suprantama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, tačiau tokia reklama turi būti aiškiai atpažįstama – pateikiama tokia forma ir priemonėmis, kad vidutinis visuomenės informavimo priemonės vartotojas galėtų ją atpažinti. Tuo atveju, jeigu skleidžiamos reklamos vidutinis vartotojas dėl jos pateikimo formos gali neatpažinti, tokia reklama žymima specialia žyma „Reklama“, siekiant išvengti situacijos, jog būtų reklamuojama slaptai, t. y. nepaisoma draudimo skleisti paslėptą reklamą.

Prekių bei paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis. Šiame kontekste paminėtina, kad netiesioginis skatinimas naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis (kai tai daroma tokiu būdu, kad reklamos gavėjai nesuprastų, jog jiems skleidžiama būtent reklaminio pobūdžio informacija) traktuotinas kaip paslėpta reklama (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą).

Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą Reklamos įstatyme ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant, ar reklama yra paslėpta, atlygintinumas nėra būtinoji sąlyga. Akcentuotina, kad iš Reklamos įstatyme pateiktos paslėptos reklamos sąvokos matyti, jog tais atvejais, kai už bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją apie gamintoją ar paslaugos teikėją, jo pavadinimą ar veiklą, prekių ženklą, kuri pateikiama tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo, yra sumokama, tokiu atveju reklama visada yra pripažįstama paslėpta, tačiau tai nereiškia, jog nesant atlygintinumo požymio, nurodyti veiksmai negali būti pripažįstami paslėpta reklama.

Pažymėtina, jog tam, kad informacija atitiktų bendrąją reklamos sampratą, turi būti nustatyti atitinkami požymiai. Reklamai būdingi bent du požymiai: 1) specialus jos tikslas – skatinti vartoti reklamuojamą dalyką arba vykdyti kitus reklamuotojo užsakymus; 2) atlygintinumas (už reklamą užsakovas kokiu nors būdu atsilygina). Reklama dažniausiai būna susijusi su materialine nauda: ja siekiama arba tiesiogiai didinti pelną (plečiant vartojimą, paslaugas), arba tai užsitikrinti ateityje (reklamuojant kompanijos ženklą ar veiklą, t. y. padedant jai įsitvirtinti rinkoje); be to, užsakovas atsilygina ir už reklamos perdavimą (ar transliavimą) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 179). Informacijos atitiktis reklamos kriterijams taikant aukščiau nurodytus požymius analizuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. Lietuvos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-242-822/2019).

Papildomai pažymėtina, kad Reklamos įstatyme įtvirtintos paslėptos reklamos sąvoka aiškintina kartu su šiame įstatyme įtvirtinta reklamos sąvoka, kuri reiškia bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją, susijusią su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, kuri skatina įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Taigi pagrindinis akcentas yra atitinkamo ekonominio elgesio skatinimas, kuris pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį apima reklamos vartotojų sprendimus ar veiksmus, susijusius su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine komercine, finansine ar profesine veikla. Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nėra reikalaujama, kad tam tikros informacijos sklaida realiai turi paskatinti gaminių įsigijimą ir / ar vartojimą (žr. 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1117-822/2015), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, jog jei vartotojas nenusipirko prekės (neįsigijo paslaugos), tai nereiškia, kad jo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas (žr. 2020 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-140-822/2020). Kartu pažymėtina ir tai, kad Reklamos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (Paslėpta reklama) reikalauja įvertinti, ar skleidžiama informacija gali / negali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo, t. y. ar pateikta informacija gali būti vertinama kaip siekis neatskleisti tikrojo paskelbimo tikslo.

Nagrinėjamu atveju, atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš Publikacijos teksto matyti, jog teksto pradžioje yra nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini)“ Pažymėtina, jog Publikacijoje nėra nuorodos į pranešimą spaudai, visiškai nėra aišku, apie kokį pranešimą spaudai yra kalbama, informacija apie tai, jog Publikacijoje remiamasi pranešimu spaudai yra pateikta tik pačios Publikacijos tekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nesant tinkamos nuorodos į spaudos pranešimą, iš Publikacijos teksto negalima suprasti, kad Publikacijos pagrindas yra konkretus spaudos pranešimas, ką pažymi tretieji suinteresuoti asmenys savo procesiniuose dokumentuose.

Nors nagrinėjamu atveju tekste nėra tiesiogiai pabrėžiama konkreti prekė ar paslauga, tačiau Tarnybos nebuvo vertinama, ar Publikacijoje nurodyti teiginiai, tarp jų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų teiginiai, nėra skatinantys įsigyti kelionę į (duomenys neskelbtini) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ („(duomenys neskelbtini)“; „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir kt.). Be to, Tarnybos nebuvo vertintas Publikacijos turinys analizuojant ar nevienkartinis konkretaus ūkio subjekto paminėjimas ginčo Publikacijoje yra proporcingas ir adekvatus, ar nėra skatinama parodos „(duomenys neskelbtini)“ metu įsigyti kelionę į (duomenys neskelbtini) būtent iš kelionių organizatoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ („(duomenys neskelbtini)“, „<...>(duomenys neskelbtini)“, - (duomenys neskelbtini)“). Teisėjų kolegijos vertinimu, neatlikusi tyrimo Tarnyba negalėjo tinkamai įvertinti, ar vidutinis vartotojas galėjo iš Publikacijos teksto suprasti, jog Publikacija nesiekiama skleisti reklamą, o perduoti informaciją, t. y. ar Publikacijos realus tikslas buvo informacijos vartotojams paskleidimas apie keliones į (duomenys neskelbtini) ar vis dėlto Publikacija buvo skatinama/ reklamuojama minėtą kelionę įsigyti iš konkretaus ūkio subjekto.

Pagal Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 5 punktą pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma motyvuotu priežiūros institucijos nutarimu arba motyvuotu jos įgalioto pareigūno sprendimu, jeigu nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad šis įstatymas buvo pažeistas. Pagal Taisyklių 13.5 punktą pradėti procedūrą atsisakoma, jeigu nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad Įstatymas buvo pažeistas, ir pareiškėjas be pateisinamos priežasties per Tarnybos nustatytą ne trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą nepateikia jo pranešimą (skundą) pagrindžiančių dokumentų ir duomenų.

Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 30 d. nutartyje pažymėjo, kad faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad Reklamos įstatymas buvo pažeistas, pakankamumui pradedant pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą taikomi kriterijai negali būti tokie patys griežti, kokie yra taikomi duomenims, kurie renkami atliekamo tyrimo metu ir kurių pagrindu priimamas nutarimas Reklamos įstatymo numatyta tvarka. Ar reklama yra paslėpta pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje ir 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, konstatuojama atlikus tyrimą, pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros taikymui pakanka patikrinti pareiškėjo nurodytų faktų tikrumą ir tik preliminariai įvertinti jų galimą neatitikimą Reklamos įstatymo reikalavimams.

Nagrinėjamu atveju Sprendimu buvo atsisakyta pradėti tyrimą vadovaujantis Reklamos įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba nepagrįstai atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skundą dėl Reklamos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies galimo pažeidimo, kadangi pareiškėjo skunde Tarnybai pateikti duomenys buvo pakankami, pareiškėjo skundo pagrindu, pradėti tyrimą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas tenkintinas ir atsakovo Sprendimas yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Patenkinus teismui pagrindinį pareiškėjo skundo reikalavimą, taip pat tenkintinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas ir atsakovas įpareigotinas pradėti tyrimą dėl paslėptos reklamos platinimo portale „(duomenys neskelbtini)“ dėl ginčo Publikacijos.

Pažymėtina, kad, nors pareiškėjas skunde teismui kaip atskirą skundo reikalavimą formuluoja prašymą įvertinti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo valdomame portale „(duomenys neskelbtini)“ kaip naujieną paskelbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepažeidė Reklamos įstatymo nuostatų ir neplatino paslėptos reklamos, tačiau šis jo reikalavimas nelaikytinas savarankišku materialinio pobūdžio reikalavimu, kadangi teismas šį vertinimą atliko vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas patenkintas, todėl pareiškėjo naudai priteistinos pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjas P. P. pateikė teismui rašytinius įrodymus, jog patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis – 30 Eur, ši suma priteistina pareiškėjui iš atsakovo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo P. P. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2019 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 4E-214 ir įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą pradėti tyrimą dėl paslėptos reklamos platinimo portale „(duomenys neskelbtini)“ Publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“

Priteisti pareiškėjo P. P. naudai iš atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 30 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.