Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino - pripažino negaliojančiu Utenos rajono Daugailių kadastrinės vietovės preliminariajame žemės reformos žemėtvarkos projekte 1995 m. Panevėžio valstybinio vandens ūkio projektavimo instituto darbuotojo J. T. atliktą sklypų Nr.122 ir 113 įbraižymą, padalinant M. N. valdytą sklypą šiaurės – pietų kryptimi, panaikino Utenos apskrities viršininko 2000 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr.10-08-57, kuriuo patvirtintas Utenos rajono Daugailių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, dalį dėl sklypų Nr.122 ir 113 ribų patvirtinimo ir įpareigojo Utenos apskrities viršininko administraciją paruošti, suderinti ir patvirtinti žemės sklypo, į kurį buvo atkurta nuosavybės teisė V. N. , planą. Teismas nustatė, kad M. N., gyvenęs Utenos rajono Antilgės kaime, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 24 ha žemės, į kurią pretendavo jo marti, pareiškėjų motina N. N., ir anūkas V. N. . 1992 m. spalio 19 d. pretendentai susitarė, kad N. N. teks 11 ha, o V. N. 13 ha atskiruose sklypuose. 1992 m. vasario 26 d. buvo surašyti žemės sklypų vietos apžiūrėjimo, o 1992 m. kovo 24 d. ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktai. 1993 m. rugsėjo 16 d. Žemės ūkio ministerijos sprendimais Nr.40-508-19033 ir 49-509-19034 pretendentams buvo atkurta nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra. 1993 m. gruodžio 6 d. Utenos rajono valdybos potvarkiais Nr.937v ir 929v žemės sklypai buvo suteikti naudotis pretendentams, tą pačią dieną sklypų duomenys buvo įtraukti į valstybinio žemės kadastro duomenų registrą. 1995 metais V. N. iniciatyva žemės sklypai buvo permatuoti, surašytas naujas žemės sklypo vietos apžiūrėjimo aktas, V. N. skiriant rytinę M. N. žemės dalį, o N. N. paliekant vakarinę dalį. Toks sklypų Nr. 113 ir Nr. 122 suformavimas buvo įbraižytas kadastrinės vietovės preliminariajame projekte, vėliau perkeltas į Utenos apskrities viršininko 2000 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr.10-08-57 patvirtintą Utenos rajono Daugailių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre. V. N. mirė 2000 metais, pareiškėjams buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Jiems aiškinantis paveldėto žemės sklypo ribas paaiškėjo, kad N. N. priklausiusi pirtis pateko į V. N. žemės sklypą, todėl Utenos apskrities viršininkas 2001 m. sausio 15 d. nustatė servitutą, su kuriuo pareiškėjai nesutiko. Teismas nurodė, kad 1992 metais pretendentai į M.N. žemę tarpusavyje sutarė pasidalinti ją taip, kad V. N. tektų 13 ha ploto šiaurinė sklypo dalis, o N. N. 11 ha pietinė sklypo dalis. Lietuvos teisės ekspertizės centro ekspertė nustatė, kad 1992 m. vasario 26 d. žemės sklypo, skiriamo privačiam ūkiui steigti, vietos apžiūrėjimo akte V. N. vardu pasirašė pats V. N. . Civilinėje byloje Nr.2-86-03-2002 apklausti liudytojai ir bylos šalys patvirtino, kad pretendentai dalyvavo matuojant žemę ir ją ženklinant vietoje. Teismo teigimu, tai įrodo, kad abiem pretendentams buvo žinomos sklypų ribos ir 1992 metais jie su tokiomis ribomis sutiko. Teismas nustatė, kad Daugailių kadastrinės vietovės preliminariajame žemėtvarkos projekte M. N. sklypas buvo padalintas į šiaurinę ir pietinę dalis, tačiau vėliau šis padalijimas ištrintas, sklypas padalintas į rytinę ir vakarinę dalis, pakeičiant ir sklypų numeraciją. Tuometinis žemėtvarkos projekto autorius J. T. 2001 m. gegužės 31 d. paaiškinime Valstybės kontrolės Utenos skyriui patvirtino, kad 1995 metais V. N. pradėjo reikšti pretenzijas, todėl sklypas buvo padalintas išilgai, tačiau N. N. atstovai pasirašyti dokumentus atsisakė. Nepaisant to, J. T. preliminariniame žemėtvarkos projekte žemės sklypų ribas pakeitė naujomis. Civilinio kodekso 4.39 straipsnis numato, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų ar teismo sprendimo. Atkūrus pretendentams nuosavybės teises į M. N. žemę, jie tapo žemės savininkais, todėl bet koks žemės sklypų ribų pakeitimas galėjo vykti tik su jų sutikimu. Teismo teigimu, 1995 metais atliktas naujas sklypų matavimas negali būti laikomas teisėtu, nes su šiuo matavimu ir perbraižymu nesutiko N. N.. 2001 m. birželio 22 d. Valstybės kontrolės Utenos skyrius, atlikęs patikrinimą, konstatavo, kad 1995 metais V. N. ir N. N. žemės ribų permatavimas ir naujai nustatytų ribų pažymėjimas preliminarinio žemėtvarkos projekto planuose atliktas nesant tam pagrindo ir pažeidžiant nustatytą tvarką, dėl tos pačios priežasties neteisėtu tapo ir naujų sklypų ribų įbraižymas preliminariniame žemėtvarkos projekte. Sklypų ribos iš preliminariojo projekto buvo perkeltos į vėlesnį projektą ir tapo šio projekto sudedamąja dalimi. Utenos apskrities viršininkas, savo įsakymu patvirtinęs žemėtvarkos projektą, kartu patvirtino ir šių žemės sklypų ribų teisingumą, nors jos neatitiko Žemės ūkio ministerijos sprendimų ir Utenos rajono valdybos potvarkių turinio, todėl teismas žemėtvarkos projektą šioje dalyje pripažino neteisėtu ir naikintinu. 1998 metais vykdant duomenų, sukauptų Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, perrašymą į nekilnojamojo turto registrą VĮ ,,Registrų centras” nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje buvo įregistruoti žemės sklypai iš Daugailių kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto. Kadangi žemėtvarkos projektas ginčo dalyje neteisėtas, tai žemės sklypų duomenys Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje turėtų būti tikslinami. Teismas nurodė, kad tuo tikslu atsakovas turėtų duoti pavedimą projektavimo darbus vykdančiai įstaigai paruošti žemės sklypų planus, atsižvelgiant į nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus, 1992 m. dokumentus, juos suderinti su savininkais ir pateikti VĮ ,,Registrų centrui”.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2004 m. balandžio 14 d. nutartimi atmetė trečiojo suinteresuoto asmens V. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų rinkimą, jų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, bylai reikšmingus faktus nustatė tinkamai. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai, priimti tiek apelianto, tiek N. N. atžvilgiu, įrodo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos būtent į tuos žemės sklypus, kurie buvo formuojami 1992 m. vasario 26 d. žemės sklypų, skiriamų privačiam ūkiui steigti, vietos apžiūrėjimo aktais (N. N. žemės tvarkymo byla, b.l.10, V.N. žemės tvarkymo byla, b.l.10). Jokių įrodymų, kurie įgalintų nesiremti šiais aktais kaip įrodymais, nėra. Priešingai, 2002 m. balandžio 19 d. ekspertizės akte Nr.11-613 civilinėje byloje Nr. 2-86-03/02 suformuluota eksperto išvada, kad minėtuose aktuose V. N. vardu pasirašė pats V. N. (civ. b. Nr.2-86-03/02 2 t., b.l.3-8). Be to, minėtos civilinės bylos medžiaga (J.T. 2001-05-31 paaiškinimas Valstybės kontrolės Utenos kontrolės skyriui, 1 t., b.l.96, liudytojų J.T., M. B. parodymai, 1 t., b.l.182-187) patvirtina, kad pretendentai dalyvavo matuojant žemę ir ją ženklinant vietoje, o bendras žemės sklypas buvo padalintas skersai, V. N. suformuojant šiaurinę žemės sklypo dalį. Taigi, būtent taip suformuoti žemės sklypai Nr. 122 ir Nr. 113 buvo įbraižyti į preliminarų žemėtvarkos projektą, kuriam buvo pritarta Utenos rajono Daugailių apylinkės agrarinės reformos tarnybos posėdžio, įvykusio 1992 m. rugpjūčio 4 d., metu (protokolo Nr. 10 išrašai, N. N. žemės tvarkymo byla, b.l.17, V. N. žemės tvarkymo byla, b.l.18). Atsižvelgtina ir į tai, kad jokie kiti duomenys neįgalina nustatyti, jog iki pritarimo preliminariniam žemėtvarkos projektui ginčo žemėje būtų buvę atlikti kokie nors matavimai, ar žemės sklypai būtų buvę suformuoti kitokiu būdu, nei nustatyta 1992 m. vasario 26 d. žemės sklypų, skiriamų privačiam ūkiui steigti, vietos apžiūrėjimo aktais. Utenos rajono Daugailių apylinkės agrarinės reformos tarnybos posėdyje, įvykusiame 1992 m. rugpjūčio 4 d., priimtas sprendimas pritarti preliminariniam žemėtvarkos projektui įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas, taip pat nėra nuginčyti ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimai, kuriais V. N. ir N. N. buvo atstatytos nuosavybės teisės. V. N. 1993 m. gruodžio 6 d. Utenos rajono valdybos potvarkiu Nr. 929v žemė suteikta naudotis žemės sklypui taikant specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas (V. N. žemės tvarkymo byla, b.l.23), tuo tarpu 1993 m. gruodžio 6 d. Utenos rajono valdybos potvarkiu Nr. 917v N. N. žemė suteikta naudotis žemės sklypui ne tik taikant specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, bet ir paliekant teisę kitiems naudotojams pravažiuoti lauko keliu, prieiti ir naudotis poilsiavimui Ilgio ežero pakrante (N. N. žemės tvarkymo byla, b.l.21), kas visiškai atitiko 1992 m. vasario 26 d. žemės sklypų, skiriamų privačiam ūkiui steigti, vietos apžiūrėjimo aktais, taip pat preliminariniame žemėtvarkos projekte suformuotas žemės sklypų ribas. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, kad N. N. žemės sklypas buvo suformuotas neteisingai, nes jį valdė apelianto tėvas S. N. , kad 1987 m. telefonizavimo projekte žemės sklypas buvo padalintas šiaurės – pietų kryptimi, šioje administracinėje byloje negali būti vertinami.