Kauno apygardos teismo nutartis

2014-11-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-769-348-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-28
Bylos Nr.
1A-769-348-2014
Teisminio proceso Nr.
1-20-9-00022-2013-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Ramūnas Antanavičius, Olegas Šibkovas
Nuteistasis
V. R.
Nukentėjusysis
E. V.
Advokatai
Vaclovas Kaminskas
Kategorijos

Teisėjas Vitalijus Krivičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-769-348-2014;

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00022-2013-2;

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Vigelienei, nuteistajam V. R., jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. – penkių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. jei išvykimas iš namų nesusijęs su darbu.

Iš V. R. priteista nukentėjusiajai E. V. 1000 litų turtinės žalos atlyginimui.

Minėtu nuosprendžiu T. M. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas, tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 10 d. apie 21.30 val., matant pašaliniams asmenims įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, viešoje vietoje - daugiabučių namų, pažymėtų Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia vandališkais veiksmais sugadino nenustatytais daiktais E. V. priklausantį (registruota V. M. vardu) automobilį Audi A6 valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kuriame tuo metu sėdėjo T. V. ir G. V., įlenkė automobilio galinį dangtį 1000 litų vertės, tokiu būdu bendrais veiksmais su kitais asmenimis sugadino svetimą turtą, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką

Šalies argumentai

Nuteistasis V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-06-30 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį atmesti.

Skunde nurodo, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl jo parodymų. Apelianto teigimu, esant skirtingiems nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams ir siekiant juos pašalinti šie parodymai turėjo būti patikrinti ir patvirtinti arba paneigti kitais Baudžiamojo kodekse numatytais procesiniais veiksmais. Nors nuosprendis yra grindžiamas ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais, tačiau juose esantys duomenys yra neinformatyvūs. Neobjektyvūs yra ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas duomenys, nes buvo parodyta atpažinti tik jo nuotrauka, bet nebuvo parodyti atpažinti ir kiti ten buvę asmenys. Skundo autoriaus teigimu, kelia abejonių ir T. V. parodymai, kad jis pro šoninio atgalinio vaizdo veidrodėlį matė, kaip jis užsimojo ir trenkė per bagažinės dangtį. Pagal dangčio padarytų apgadinimų lokalizaciją ir įlenkimų kryptį, asmuo sudavęs į bagažinės dangtį turėjo stovėti už automobilio galinės dalies. Tačiau teismas netyrė šios aplinkybės. Be to, nukentėjusiojo G. V. nurodytos įvykio aplinkybės iš esmės skiriasi nuo T. V. nurodytų aplinkybių. Skunde pažymima, kad nors nukentėjusieji ir liudytojas E. K. parodė, jog jis vieną kartą trenkė į bagažinės dangtį, tačiau apžiūros protokole užfiksuoti du pažeidimai. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad iki įvykio jo su E. K. santykiai buvo konfliktiški, todėl pastarasis galėjo jį specialiai apkalbėti. Skundo autoriaus teigimu, jis nedalyvavo padarant nusikalstamą ir net nebuvo išlipęs iš automobilio, todėl jis pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. R. ir jo gynėjas advokatas V. K. prašo nuteistąjį išteisinti skunde nurodytais motyvais. Prokuroras prašo skundą atmsti, nuosprendį palikti galioti.

V. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 20 str. 5 d. įtvirtina teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad esant skirtingiems nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymam, šie parodymai turėjo būti patikrinti kitai įstatyme nurodytais procesiniais veiksmais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamos bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad aptariamoje byloje įrodymai buvo tiriami išsamiai ir nešališkai, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, o teismo išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisme ištirtų, patikrintų įrodymų visuma. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra nurodytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Šalies argumentai

Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir ją ginčydamas, apeliaciniame skunde nurodo, jog nepatikimi yra nukentėjusiojo T. V., liudytojo E. K. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolai yra neobjektyvūs ir neinformatyvūs.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, ir kitus bylos duomenis, palyginęs juos tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, padarė teisingą išvadą, kad nuteistojo versija, jog jis įvykyje nedalyvavo, nebuvo net išlipęs iš automobilio, nepasitvirtino ir yra paneigta. Tą patvirtina ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai iš kurių matyti, kad nukentėjusysis T. V., liudytojai G. V. ir E. K. atpažino V. R. kaip asmenį, trenkusį per automobilio bagažinę. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šie ir parodymų patikrinimo vietoje protokolai yra neinformatyvūs ir neobjektyvūs, tačiau teismas tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes minėti procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant BPK normų.

Kaip nepagrįstas atmetamas ir nuteistojo teiginys, kad T. V. per veidrodėlį negalėjo matyti, kaip V. R. trenkė į automobilio bagažinę. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis T. V. viso ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, jog matė, kaip V. R. trenkė į automobilio bagažinę. Apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai, kad pagal dangčiui padarytų apgadinimų lokalizaciją ir įlenkimų kryptį, nukentėjusysis per veidrodėlį negalėjo matyti smūgį sudavusio asmens, vertinami kaip subjektyvi nuteistojo V. R. nuomonė dėl įrodymų vertinimo.

Liudytojo E. K. parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo detaliai išanalizuoti, nuoseklūs. Liudytojas E. K. buvo išaiškinta pareiga duoti teisingus parodymus, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BPK 163 str., BK 235 str., liudytojas prisiekė, todėl minėtų asmenų parodymais teismas neturi pagrindo abejoti. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo teiginį, jog minėto liudytojo parodymai yra nelogiški ir jis tyčia galėjo jį apkaltinti.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Svetlana JurgaitienėTeisėjai: Olegas ŠibkovasRamūnas Antanavičius