Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romo Aikevičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjams advokatams Antanui Morkūnui ir Algimantui Deguliui, nuteistajam A. R., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R. ir K. B. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007-11-21 nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu pagal BK 22str.1d., 178str.2d. (įstatymo iki 2007-07-21 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 64str.1d.,3d. ši bausmė iš dalies subendrinta sudedant su 2006-10-09 teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dveji) metai 3 (trys) mėnesiai, bausmę atliekant pataisos namuose. A. R. pripažintas kaltu pagal BK 22str.1d., 178str.2d. (įstatymo iki 2007-07-21 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš A. R. ir K. B. priteista solidariai atlyginti nukentėjusiajai S. M. 330 Lt turtinę ir 5000 Lt neturtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. ir A. R. nuteisti už tai, kad 2007 m. birželio 20 d. apie 10.30 val., veikdami bendrininkų grupėje, A. R. išlaužus durų spynų atraktus, pasikėsino įsibrauti į nukentėjusiems Lionginui ir S. M. priklausanti butą, esanti Kaune, (duomenys neskelbtini), bei pagrobti nukentėjusiems priklausantį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėti kaimynės ir sulaikyti policijos pareigūnų, tuo įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22str.1d., 178str.2d.

Specialisto išvadoje nurodyta, jog tikėtina, kad apelianto marškinėliai ir chaki spalvos rankinė buvo kontakte, o ar A. R. marškinėliai ir rankinė buvo kontakte nustatyti nepakanka požymių. K. B. nurodo, kad pėdsakai nuo rankinės ant jo marškinių atsirado tuomet, kai jie su A. R. susistumdė ir apeliantas prisilietė prie pastarojo rankinės, tai A. R. patvirtino teisme. Todėl K. B. abejoja, jog specialistas galėtų kategoriškai teigti, kad jo rūbų ir rankinės kontaktų pėdsakai atsirado tik tai nuo rankinės nešiojimo.

Apeliantas pažymi, kad nors įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinėje užfiksuoti jo ir A. R. skambučiai, o vėliausias dieną iki nusikaltimo, tačiau A. R. su juo buvo pažįstami, be to, jis K. B. buvo skolingas 100 Lt, todėl ir skambindavosi dažnai.

Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, reikalaujantį visas abejones, kylančias sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinti kaltinamojo naudai, o šioje byloje visos abejotinos aplinkybės buvo priimtos kaip tikri, patvirtinti faktai ir panaudotos prieš apeliantą pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis K. B. prašo panaikinti nuosprendį, baudžiamąją bylą nutraukti, kaip nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismo posėdyje A. R. ir jo gynėjas bei K. B. gynėjas prašo nuteistųjų skundus tenkinti, o prokuroras prašo nuteistųjų skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu gautus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 22str.1d., 178str.2d., o įvertinęs šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, charakterizuojančią medžiagą, paskyrė tinkamą bausmės rūšį, t.y. realią laisvės atėmimo bausmę.

Dėl nuteistojo A. R. apeliacinio skundo

BK 59str.1d. yra išvardintos aplinkybės, kurios baudžiamojoje teisėje yra laikomos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, viena iš šių aplinkybių yra kai kaltininkas prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos ir dėl to nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą yra tada, kai jis savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t.y. veiką, kurią asmuo betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas, be to, toks prisipažinimas turi būti padarytas ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tačiau įvertinus šios bylos aplinkybių visumą, akivaizdu, jog A. R. padarė šį nusikaltimą kartu su K. B., tačiau nuteistasis viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė, kad jis šį nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupėje, taip siekdamas sušvelninti savo kaip nuteistojo teisinę padėtį, bet klaidindamas ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei apsunkindamas bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos neatsiejamas su nuoširdžiu gailėjimusi, teismas negali vertinti tokių nuteistojo veiksmų kaip nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo. Todėl nuteistojo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybė bei į tai, kad nėra jo veiką sunkinančių aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Nuteistasis teigia, kad jo nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė nei už baigtą nusikaltimą. Teismas nurodo, kad šis nusikaltimas nebuvo baigtas dėl nuo nuteistųjų valios nepriklausančių aplinkybių, todėl įstatymas numato, kad už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą gali būti baudžiama taip pat, kaip ir už baigtą nusikalstamą veiką, todėl teismas, skirdamas bausmę už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą vieką, privalo vadovautis bendrais bausmės skyrimo pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą (jo neigiamą charakteristiką, administracines nuobaudas, ankstesnius teistumus), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė švelnesnę bausmę, nei sankcijoje už tokį nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl A. R. teiginiai dėl per griežtos bausmės yra nepagrįsti.

A. R. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 75str. nuostatų ir neatidėjo bausmės vykdymo. Pažymėtina, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, todėl, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, svarbu nustatyti, kad tokia priemonė bus pakankamai efektyvi, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų padarymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujus nusikaltimus, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad A. R. praeityje teistas du kartus, pirmą kartą už baudžiamąjį nusižengimą, antrą kartą už nesunkų nusikaltimą, už kurį bausmės vykdymas jam buvo atidėtas. Tai rodo, kad teismas, tikėdamasis, jog A. R. gali pasitaisyti ir pakeisti savo nusikalstamą gyvenimo būdą, suteikė galimybę jam tai padaryti. Tačiau nuteistasis vėl pasikėsino padaryti nusikaltimą, kuris pagal savo pavojingumo laipsnį priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų, tai rodo, jog jis ne tik, kad nepasitaisė, bet netgi pradėjo daryti vis sunkesnius nusikaltimus, be to, nuteistasis daug kartų baustas administracine tvarka, niekur nedirba. Nors apeliantas ir teigia, kad dirba privačiai, tačiau dokumentų, galinčių patvirtinti šį faktą, byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad A. R. bandė nuslėpti esmines bylos aplinkybes, teigdamas, jog nusikaltimą padarė veikdamas vienas, o ne bendrininkų grupėje, tuo apsunkindamas tyrimą ir klaidindamas pareigūs. Iš to matyti, kad apeliantas nevertina savo poelgio kritiškai ir, slėpdamas svarbius bylos faktus, turinčius didelę įtaką išsamiam jos išnagrinėjimui, bando švelninti savo kaip nuteistojo padėtį bei padėti išvengti atsakomybės savo bendrui, todėl tokie nuteistojo teiginiai, kad jis pakeitęs savo gyvenimo būdą ir stengiasi nenusikalsti, yra niekuo nepagrįsti. Remiantis tuo, teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, kad, atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą, nebus pateisinti teismo lūkesčiai, t.y. nebus pasiekti bausmės tikslai ir įgyvendintas teisingumo principas.

Nuteistasis A. R. savo skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atlyginti 5000 Lt neturtinę žalą, be to, civilinis ieškinys neatitinka įstatymo nustatymų reikalavimų, jis nemotyvuotas ir be įrodymų šiai sumai pagrįsti, todėl turi būti atmestas arba perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. CK 6.250 str.1d. nurodo, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nors įstatymas nenurodo kokios sumos turi būti taikomos už konkrečias žalas, padarytas asmens sveikatai ar gyvybei, tačiau deklaruoja, remiantis CK 6.250str.2d., kad, nustatant neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir vadovautis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais. Reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, asmuo neturi turėti tikslo praturtėti iš to ar gauti finansinę naudą, todėl piniginės kompensacijos dydis neturtinei žalai atlyginti turi būti adekvatus iškilusioms pasekmėms, padarytoms nusikalstama veika. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvuodamas patenkino 5000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. A. R. ir K. B. savo nusikalstamais veiksmais pasikėsino į svetimą nuosavybę, tačiau šis pasikėsinimas nesukėlė sunkių pasekmių, o turtinę žalą sudaro tik 330 Lt už sugadintas buto durų spynas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė nei vienos CK 6.250str.1d. išvardintos aplinkybės, dėl kurių iškyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, juo labiau, kad nukentėjusioji net nebuvo namuose, kai nuteistieji laužė jų buto durų spynas, apie tai ji sužinojo telefonu iš kaimynės. Teisėjų kolegija mano, kad nukentėjusioji S. M. šiuo atveju pervertino galimybę pasinaudoti įstatymo suteikta teise į neturtinės žalos atlyginimą ir prašė priteisti 5000 Lt, o pirmosios instancijos teismas be pagrindo civilinį ieškinį pilnai tenkino. Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiąja S. M., kad po šios nusikalstamos veikos jai ir jos sutuoktiniui atsirado baimės jausmas palikti tuščius namus, tačiau jos pareikšta ir teismo priteista neturtinė žala yra aiškiai per didelė ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijų, todėl mažintina.

Dėl nuteistojo K. B. skundo

Nors K. B. nurodo, kad nusikalstamos veikos, kuria yra kaltinamas nepadarė, tačiau tai paneigia ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai: liudytojų R. V., P. D. bei M. A. parodymai, 2007-06-20 daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolai, 2007-06-20 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolai, 2007-08-17 pluoštinių medžiagų specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinė.

Liudytoja R. V. parodė, kad 2007-06-20, apie 10:30 val., ji buvo savo namuose gretiname (duomenys neskelbtini) bute, kai išgirdo skambutį į (duomenys neskelbtini) buto duris. Pasižiūrėjusi pro „akutę“ pamatė du vaikinus, vienas, apsirengęs šviesios spalvos languotais marškiniais, skambino į duris, o kitas, apsirengęs tamsios ir šviesios spalvos derinio dryžuotais marškiniais, stovėjo vienu laipteliu žemiau, pastarasis su savimi turėjo tašę. Po kiek laiko jie nubėgo į apačią ir vėl sugrįžo, tada ji išgirdo tokius garsus, iš kurių suprato, kad laužiasi į kaimynų butą, tuomet ji paskambino policijai. Kai vėl pasižiūrėjo pro „akutę“, ji buvo uždengta ranka, nes matėsi delno rėveliai. Ji negirdėjo jokio ginčo tarp šių vaikinų, jei būtų kilęs tarp jų ginčas, R. V. būtų girdėjusi, nes buvo labai ramus rytas. Policija atvyko maždaug po 5 minučių. Kai policija juos sulaikė, ši liudytoja pasakė, kad čia tie patys vyrai, kurie laužėsi į butą.

Liudytojai P. D. ir M. A. parodė, kad jų patruliavimo metu teko važiuoti adresu Taikos pr. 55-37, nes buvo gautas pranešimas, jog į butą veržiasi vagys. Nuvykus į įvykio vietą ir įėjus į laiptinę, išgirdo bėgančių žingsnius pradžioje į viršų, paskui žemyn, susitiko tarp 3-4 aukštų. Vienas iš vaikinų metė krepšį. Vaikinai buvo sulaikyti, o viena kaimynė atsidarė duris ir pasakė, kad čia šitie laužėsi į butą. Matėsi, kad (duomenys neskelbtini) buto durys buvo išlaužtos. Nei vienas iš sulaikytųjų neprisipažino, kad laužėsi į butą, nors prie pareigūnų jie išmetė tašę, be to, nei vienas nesakė, jog atėjo skolos atsiimti. Įvykio vietoje buvo rastos pirštinės ir dvi įjungtos radijo stotelės.

Iš 2007-06-20 daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolų matyti, kad Kauno m. VPK VP PR 4-o būrio patrulis P. D. pateikė įvykio vietoje rastus chaki spalvos krepšį su jame esančiais įrankiais ir dvi radijo stoteles „Cobra“, t.y. daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Iš 2007-06-20 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolų matyti, kad iš įvykio vietoje sulaikyto K. B. paimti jo tuo metu dėvėti vyriški marškinėliai (trumpomis rankovėmis, baltomis ir mėlynomis juostomis).

Iš 2007-08-17 pluoštinių medžiagų specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant tirti pateiktos rankinės rasta mėlynų ir violetinių atspalvių ir mėlynų (netolygiai dažytų) akrilinių pluoštų, vienodų (bendro grupinio priklausomumo) su K. B. marškinėlių trikotažo atitinkamais pluoštais, todėl daroma tikėtina išvada, kad K. B. marškinėliai ir rankinė buvo kontakte.

Iš 2007-11-27 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad atraktas, kurio sekcija tirti pateikta buvo sulaužytas tirti pateiktu reguliuojamu veržliarakčiu.

Iš įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės matyti, kad K. B. ir A. R. dažnai skambindavo vienas kitam: nuo 2007-06-02 iki atvykimo į nusikaltimo vietą mobilaus ryšio telefonais jie kalbėjosi 45 kartus, o paskutinį kartą 2007-06-19, 23:08 val., t.y. dieną prieš nusikaltimo padarymą.

Įvertinus visus šiuos įrodymus akivaizdu, kad K. B. kartu su A. R. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 22str.1d., 178str.2d.. Nors A. R. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog šį nusikaltimą pasikėsino padaryti vienas, o K. B. tik atėjo atsiimti skolos, todėl jie ir buvo pastebėti ir sulaikyti kartu, tačiau tai paneigia aukščiau pateikti įrodymai, tad tokie A. R. parodymai vertinami kaip bandymas nuslėpti svarbias įvykio aplinkybes, siekiant sušvelninti savo kaip nuteistojo teisinę padėtį bei padėti savo bendrui, kuriam grėsė reali laisvės atėmimo bausmė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė K. B. parodymus, kuriais jis neigė savo kaltę, nes tai įrodyta byloje esančiais neginčijamais faktais. Tokie nuteistojo parodymai traktuojami kaip jo pasirinkta gynybos taktika, siekiant nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes ir išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, pažeidžiant nuostatą išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas kaltas nebūtų nuteistas, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Apeliantas nesutinka su liudytojos R. V. parodymais, kuri teigia, jog per „akutę“ matė, kad K. B. (vaikinas, apsirengęs dryžuotais tamsesniais marškinėliais, stovėjęs vienu laipteliu žemiau) buvo pasikabinęs rankinę, ir nurodo, kad jokios rankinės jis neturėjo, nes ta rankinė buvo pas A. R., kuris ir laužė buto durų spynas. Tačiau, nėra jokio pagrindo abejoti liudytojos R. V. parodymais, nes ji viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė išsamius, nekintančius, nuoseklius parodymus. Nors K. B. ir nurodo, kad A. R. įvykio metu mūvėjo pirštines, todėl jis, kaip nusikaltimo bendrininkas, taip pat turėjo mūvėti pirštines, o liudytoja R. V. nurodė, kad jos „akutė“ buvo pridengta delnu, nes matėsi delno rėvelis, tačiau akivaizdu, kad A. R. kaimynės buto durų „akutės“ negalėjo uždengti delnu, nes jis tuo metu laužė buto durų spynas. Iš 2007-06-20 apžiūros protokole pateiktų rankinėje buvusių įrankių matyti, kad tokie įrankiai paprastai naudojami dviejų rankų pagalba, be to, durų spynos laužimo darbai taip pat reikalauja fizinių pastangų ir abiejų rankų pajėgumo. Remiantis tuo, darytina išvada, kad būtent K. B. delnu ir buvo uždengta kaimynės buto durų „akutė“. Ta aplinkybė, kad A. R. nusikaltimo padarymo metu mūvėjo pirštines, nėra esminė prielaida, kad pirštines turėjo mūvėti ir K. B.. Nors nuteistasis abejoja, ar liudytoja galėjo tiksliai įžiūrėti kuo uždengta jos buto durų „akutė“, tačiau tokias abejones teismas atmeta, nes pati liudytoja aiškiai nurodė, kad kai jos buto durų „akutė“ buvo uždengta ranka, pro jos šonus švietė saulė, todėl matėsi delno rėveliai, o kitų butų durų „akutės“ buvo užklijuotos su popieriumi.

K. B. nurodo, kad nors specialisto išvadoje ir teigiama, jog tikėtina, kad jo marškiniai ir rankinė buvo kontakte, tačiau apeliantas nurodo, jog pėdsakai nuo rankinės ant jo marškinių atsirado tuomet, kai jie su A. R. susistumdė. Tačiau iš liudytojos R. V. parodymų matyti, kad ji negirdėjo jokio ginčo tarp šių vaikinų, jei būtų kilęs tarp jų ginčas, R. V. būtų girdėjusi, nes buvo labai ramus rytas, o be to, ji nurodė, kad vaikinas, apsirengęs tamsios ir šviesios spalvos derinio dryžuotais marškiniais (taip apsirengęs buvo K. B.), stovėjo vienu laipteliu žemiau, pastarasis su savimi turėjo tašę. Tai rodo, kad abu nuteistieji neturėjo pagrindo stumdytis, o veikė pagal iš anksto sudarytą planą, turėdami vieną tikslą patekti į butą ir jį apvogti. Tai rodo, kad abejoti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)nėra jokio pagrindo.

Nors apeliantas ir pažymi, kad įeinančių - išeinančių skambučių išklotinėje užfiksuoti jo ir A. R. skambučiai, o vėliausias dieną iki nusikaltimo, nes A. R. su juo buvo pažįstami, be to, jis K. B. buvo skolingas 100 Lt, todėl ir skambindavosi dažnai, tačiau teismui toks nuteistojo paaiškinimas nepriimtinas ir nėra laikomas pagrindu, dėl ko būtų galima suabejoti K. B. kalte pasikėsinus padaryti nusikaltimą, numatytą BK 22str.1d., 178str.2d. Be to, nuteistųjų K. B. ir A. R. bendravimą patvirtina ir bendras teistumas 2004-12-08. Nuteistojo K. B. patirtį, įsibraunant į gyvenamąsias patalpas ir jas apvagiant, rodo jo teistumas 2005-10-28 už įsibrovimą į tris butus ir jų apvogimą.

K. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, reikalaujantį visas kylančias abejones sprendžiant baudžiamąją bylą vertinti kaltinamojo (nuteistojo) naudai, o šioje byloje visos abejotinos aplinkybės buvo priimtos kaip tikri, patvirtinti faktai ir panaudotos prieš apeliantą pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl nuteistojo kaltės ir jo kaltę grindžiančių įrodymų, todėl tokie nuteistojo teiginiai laikytini nepagrįstais.

Nors nuteistasis pažymi, kad procese pirmiausiai tiriami ir panaudojami pirminiai įrodymai, nes su kiekvienu informacijos perdavimu didėja jos iškraipymo ar net praradimo pavojus, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 301str.1d. reikalavimais, nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Įvertinus visus aukščiau pateiktus įrodymus bei paneigus K. B. skunde nurodytus tariamai jo nekaltumą pagrindžiančius argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. B. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 22str.1., 178str.2d., padarymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326str.1d.1p., 326str.1d.3p., 328str.4p.,

nutarė:

Nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

2007-11-21 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo pakeisti:

N. S. M. ieškinį dėl turtinės žalos tenkinti pilnumoje ir iš nuteistųjų K. B. ir A. R. solidariai priteisti 330 (tris šimtus trisdešimt) Lt, o civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies ir iš nuteistųjų K. B. ir A. R. solidariai priteisti 500 (penkis šimtus) Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.