- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-05
- Bylos Nr.
- eI-7003-484/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00913-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Ina Kirkutienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai I. I., išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. J. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) atnaujinti praleistą terminą reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Vidaus reikalų ministerija) 2015 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1D-985(11); 3) priteisti jam 5 948,46 eurų (15877,55 Lt) paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., įpareigojant atsakovą šią nepriemoką išmokėti; 4) priteisti iš atsakovo visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam nuo 2000 m. vasario 1 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri iki 2010 m. sausio mėn. buvo 1 126,92 Lt. Remiantis 2009 m. gruodžio 9 d. priimto LR socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi, kuri nustatė, kad valstybinių pensijų gavėjams, kurie yra draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kaip turinčiam draudžiamų pajamų (vykdė individualią veiklą), buvo mokama sumažinta valstybinė pensija. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu teisinį reguliavimą, kurio pagrindu jam buvo mokama sumažinta pensija, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas neteisėtai apribojo jo teisę laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, dėl ko susidarė valstybinės pensijos nepriemoka. Užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo vertinimu, reiškia teisinį netikrumą, teisėtų lūkesčių paneigimą, įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo principo pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, sumažinta ir neišmokėta valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalis turi būti išmokėta.
Taip pat nurodė, kad dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusios pensijos nepriemokos grąžinimo 2014 m. vasario 18 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją. Vidaus reikalų ministerija 2014 m. balandžio 24 d. raštu pensijos nepriemoką sumokėti atsisakė. Siekdamas išspręsti pensijos nepriemokos klausimą taikiai ne teismine tvarka, 2014-10-27 pakartotinai kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti susidariusią jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtą dalį, tačiau ir šiuo atveju Vidaus reikalų ministerija 2015 m. sausio 23 d. raštu atsisakė išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką.
Dėl termino kreiptis į teismą pareiškėjas nurodė, kad iki 2013 m. kovo 12 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 dėl pensijų nepriemokų priteisimo suformulavo taisykles, kokia tvarka ir kokie terminai yra taikomi pareigūnų ir karių valstybinei nepriemokai išieškoti, šių teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas. Todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos žymiai vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Taigi, reali galimybė objektyviai įvertinti savo pažeistų teisių gynimo būdą ir galimybes (laikantis nustatytos valstybinių pensijų nepriemokos išieškojimo tvarkos) atsirado tik po 2013 m. kovo 12 d., kai būtent tik teismo jurisprudencijoje nustatytas 3 metų procesinis terminas skundui paduoti formaliai jau visiems šį pažeidimą patyrusiems valstybinių pensijų gavėjams buvo pasibaigęs. Todėl įvertinus būtent nustatyto termino tikslą, t. y. kad būtų sudaryta reali galimybė asmenims, gaunantiems valstybinę pensiją ir manantiems, kad jų teisės buvo pažeistos, pasinaudoti teismine gynyba, mano, kad terminas šiems skundams pateikti turėtų būti atnaujinamas atitinkamą laikotarpį, sudarantį 3 metus, nuo to momento, kai buvo suformuluota taisyklė dėl šių teisių gynybos. Priešingu atveju, tokio termino nustatymas netektų prasmės ir nebūtų pasiektas tikslas, kurio buvo siekiama būtent tokio ilgio terminą, bei atitinkamai pensijų gavėjai neturėtų galimybės pasinaudoti realia savo pažeistų teisių gynyba.
Taip pat nurodė, kad ilgą laikotarpį situacija dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo ir jų sumažinimo buvo nevienareikšmė. Šis klausimas buvo nagrinėjamas Konstituciniame Teisme, o Konstitucinio Teismo nutarimas dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo neteisėtumo buvo priimtas tik 2012 m. vasario 6 d. ir „Valstybės žiniose“ paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl visą šį laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, kuriuo valstybinių pensijų perskaičiavimas buvo pripažintas antikonstituciniu, nebuvo vienareikšmio vertinimo, ar toks pensijų perskaičiavimas ir atitinkamai LR vidaus reikalų ministerijos sprendimas yra teisėtas. Taigi, tik po minėtojo Konstitucinio Teismo nutarimo, kai buvo aiškiai konstatuotas Konstitucijos pažeidimas, jis realiai sužinojo apie savo pažeistą teisę dėl pensijos nepriemokos. Paaiškėjus teisės pažeidimui ir šios pažeistos teisės gynimo tvarkai, pagrįstai tikėjosi, jog jis turi ne trumpesnį nei 3 metų terminą nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos apsispręsti, ar dėl pažeistos teisės gynybos kreiptis į teismines institucijas. Atsižvelgiant į tokį terminą, iš pradžių kurį laiką laukė bendro teisėkūros institucijų problemos sprendimo, kadangi, kaip minėta, tai suponavo ir pats Konstitucinio Teismo nutarimas konstatavęs pažeidimą. Vėliau matydamas, kad jau kurį laiką bendro problemos sprendimo nėra, 2014 m. vasario 18 d. pabandė savo problemą spręsti individualiai ir kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusią jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtą dalį, tačiau 2014 m. balandžio 24 d. buvo gautas neigiamas atsakymas. Prieš gaunant neigiamą atsakymą, pareiškėjo šeimoje įvyko nelaimė. 2014 m. balandžio 22 d. netikėtai mirė brolis, kuris pats šeimos neturėjo, todėl būtent pareiškėjas rūpinosi brolio laidotuvėmis ir visais kitais su tuo susijusiais reikalais. Pareiškėjas, kuriam brolio mirtis buvo labai netikėta, labai išgyveno dėl šios netekties. Gavęs neigiamą atsakymą ir atsižvelgdamas į tai, kad turėtų būti taikomas 3 metų terminas reikalavimams pareikšti, nes kaip jau buvo nurodyta, po 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo visi asmenys, kuriems susidarė atitinkamos pensijų nepriemokos, bent dar 3 metams po nutarimo turėtų turėti pagrįstą pagrindą terminui dėl reikalavimų sumokėti pensijos nepriemoką atnaujinti, bei atsižvelgdamas į kaip tik tuo metu netikėtai susiklosčiusias nepalankias asmenines aplinkybes, nusprendė į teismą nesikreipti ir palaukti bendro teisėkūros institucijų sprendimo arba vėliau dar kartą bandyti individualiai spręsti savo problema kreipiantis į Vidaus reikalų ministeriją. Mano, kad visos šios aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro objektyvias priežastis, dėl kurių terminas skundui dėl pensijos nepriemokos turėtų būti atnaujintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad pareiškėjas praleido 3 m. terminą kreiptis į teismą, prasidėjusį nuo pirmos perskaičiuotos pensijos gavimo 2010 m. vasario mėn. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią ginčijamu laikotarpiu ribojant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pareiškėjo pensijos perskaičiavimas yra jau įvykdytas. Vidaus reikalų ministerija veikia pagal įstatymus ir nėra teisės normos (taisyklės), pagal kurią Vidaus reikalų ministerija galėtų ir turėtų kompensuoti pareiškėjui šį perskaičiavimą.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašė atnaujinti skundo padavimo terminą ir tenkinti skundą, remdamasi skunde išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintinas. Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos Išvados dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą, Nr. 16117 pagrindu pareiškėjui nuo 2000-02-01 neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.
Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pažyma apie 2010-2014 m. pensijos dydį rodo, kad pareiškėjo pensijos apskaičiavimui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo taikomos Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatos.
Pareiškėjas 2014-02-18 kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimą dėl išskaičiuojamos pensijos dalies pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nuo 2010-01-01 iki prašymo padavimo dienos ir jam paskirtą valstybinę pensiją mokėti visą; išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką.
Vidaus reikalų ministerija 2014-04-24 sprendimu Nr. 1D-3219(11) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris galiojo iki 2013-12-31, pareiškėjo pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo perskaičiuojama iki 2013-12-31. Taip pat pažymėta, kad Konstituciniame Teisme 2013-06-11 priimtas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerija privalėjo vykdyti šį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad Laikinasis įstatymas atitiko Konstituciją. Vidaus reikalų ministerija aptariamu sprendimu, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, atsisakė nagrinėti, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos.
Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, 2014-10-27 pakartotinai kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu kompensuoti sumažintą pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį.
Vidaus reikalų ministerija 2015-01-23 sprendimu Nr. 1D-985(11), remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, kadangi į pareiškėjo 2014 m. vasario 18 d. prašymą tuo pačiu klausimu jau buvo atsakyta. Pažymėjo, kad nuo 2014-01-01 pareiškėjo pensija mokama nesumažinta.
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo teisės į valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).
Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009-12-09 Nr. XI-537) 5 straipsnio 2 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.
Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės taip pat rodo, jog pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, kai gavo pirmą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o apie tai, kad sumažintos pensijos mokėjimas pratęstas 2012 metams vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), turėjo sužinoti 2012 m. vasario mėnesį, kai gavo pensiją už 2012 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 6 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą kreiptis dėl valstybinės pensijos dalies, kuri buvo neišmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi įstatymu (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tačiau nepraleido 3 metų procesinio termino dėl valstybinės pensijos dalies, kuri buvo sumažinta laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kuomet Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų galiojimas buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio – 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant. Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi, šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.
Pareiškėjas, be to, kad iki 2013 m. kovo mėnesio aptariamų santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, nurodo ir individualias aplinkybes, lėmusias skundo padavimo termino praleidimą, t. y. brolio mirtį. Paaiškino, kad jo brolis šeimos neturėjo, todėl 2014 m. balandžio 22 jam mirus, rūpinosi laidotuvėmis. Be to, pareiškėjas dėl brolio netekties labai išgyveno. Teismo įsitikinimu, ši aplinkybė yra subjektyvaus pobūdžio, kuri negali būti laikoma pateisinama priežastimi termino paduoti skundą teismui praleidimui. Kaip pats pareiškėjas nurodo, apie tai, kad buvo pažeistos jo teisės jis sužinojo Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pažymėtina, kad bylos duomenimis pareiškėjas yra kvalifikuotas teisininkas, tačiau sprendimą ginti savo pažeistas teises, kreipiantis į pensiją mokančią instituciją pareiškėjas priėmė tik 2014 m. vasario 18 d., nors jau 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo išaiškinęs kreipimosi į teismą terminus. Gavęs Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 24 d. atsakymą, pareiškėjas nesikreipė į teismą, o pasirinko kitą elgesio variantą, 2014-10-27 kreipėsi vėl į Vidaus reikalų ministeriją. Pažymėtina, kad skundams dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo nėra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kreipdamasis į teismą, pareiškėjas privalo įrodyti, kad tarp pensiją mokančios institucijos ir jo yra kilęs ginčas dėl pensijos nepriemokos grąžinimo. Nagrinėjamu atveju šią aplinkybę patvirtina Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 24 sprendimas Nr. 1D-3219(11).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, atsižvelgdamas į LVAT praktiką bei įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėjas dėl sumažintos pensijos priteisimo kreipėsi tik 2015 m. vasario 6 d., prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą skundui dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.
Dėl pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.
Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014-04-14 Pažymos apie 2010-2014 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-2125 (toliau – Pažyma) matyti, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-08-31 dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo buvo neišmokėta 3 758 Lt pensijos.
Aktualios redakcijos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis <...>, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos <...>, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2010-12-01) buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 p., jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01) buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai yra asmenys, nurodyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte, jiems mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, pripažino prieštaraujančia (prieštaravusia) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT 2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).
Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).
LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo net ir po tam tikro Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Teismas taip pat nurodė, kad pažeistų teisių atkūrimas reiškia pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą.
Sisteminis nurodytų nuostatų ir LVAT praktikos įvertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovės sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.
Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytą ribojimą, t. y. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėta 3 758 Lt dydžio pensijos dalis. Ginčo dėl Pažymoje apskaičiuoto pensijos nepriemokos dydžio nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje pažymoje nepriemoka nurodyta litais ir pareiškėjas savo skunde nurodė tikslią nepriemokos sumą litais, tačiau netiksliai perskaičiavo nepriemokos sumą eurais. Atsižvelgęs į oficialų euro kursą (1 EUR = 3,45280 Lt), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 1 088,39 EUR (3758 Lt).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Teismas daro išvadą, kad toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (1088,39 EUR) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.
Dėl Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 1D-985(11)
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad <...> pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas <...>.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmens prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau –Taisyklės) 12 punkte nustatyta, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu <...>.
Remiantis aukščiau pateiktomis VAĮ ir Taisyklių nuostatomis teismas pabrėžia, kad kai viešojo administravimo subjektas priima sprendimą pagal asmens prašymą ir po tokio sprendimo priėmimo toks asmuo dar kartą tuo pačiu klausimu kreipiasi į tą patį viešojo administravimo subjektą ir nepateikia jokių naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti priimto sprendimo teisingumu, toks viešojo administravimo subjektas turi tokį prašymą atsisakyti nagrinėti. Teisės aktai draudžia pakartotinį administracinės procedūros vykdymą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Nagrinėjamas atvejis atitinka būtent aukščiau nurodytas nuostatas, tai yra, pareiškėjas 2014 m. vasario 18 d. prašymu kreipėsi į atsakovę dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, tačiau atsakovė 2014 m. balandžio 24 sprendimu Nr. 1D-3219(11) nustačiusi, kad pareiškėjas praleido kreipimosi terminą, jo 2014 m. vasario 18 d. prašymą atsisakė nagrinėti. Pažymėtina, kad pareiškėjas aukščiau nurodyto sprendimo neskundė, o pakartotinai kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su 2014 m. spalio 27 d. prašymu dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, nenurodydamas jokių termino atnaujinimo aplinkybių ir naujų aplinkybių, kurios nebuvo išdėstytos 2014 m. vasario 18 d. prašyme. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija pagrįstai, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pareiškėjo 2014 m. spalio 27 d. prašymą pripažino pakartotiniu ir atsisakė jį nagrinėti. Dėl šios priežasties panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 23 d. spendimą Nr. 1D-985(11) nėra teisinio pagrindo.
ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, todėl jis turi teisę į dalį savo išlaidų atlyginimo. Pareiškėjas skunde suformulavo prašymą priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pateikė 2015 m. sausio 30 d. atstovavimo sutartį, sudarytą su advokatu L. B., ir 2015 m. vasario 5 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 5, kurioje nurodyta apskaičiuota 420 Eur suma už skundo parengimą teismui, 2015 m. vasario 5 d. banko mokėjimo pavedimas 420 Eur sumai pagal aukščiau nurodytą sąskaitą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punktą maksimali užmokesčio už ieškinio parengimą suma – 3 minimalios mėnesinės algos (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtina MMA - 300 Eur).
Teismas, įvertinęs byloje esančių dokumentų, susijusių su patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, visumą, ir atstovavimo išlaidų ryšį su nagrinėjama administracine byla, daro išvadą, kad pareiškėjo patirtų teismo išlaidų dydis už skundo surašymą neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio už skundo surašymą. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, atžvilgiu buvo patenkinti iš dalies, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies ir jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteistina proporcingai patenkinto reikalavimo daliai 99 EUR atstovavimo išlaidų, realiai patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu., 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 088,39 (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt aštuonis eurus ir 39 euro centus) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Netenkinti A. J. prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo ir šioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti A. J. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 99 (devyniasdešimt devynis) eurus teismo išlaidų atlyginimo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.