Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų pataisos įstaigoje, atlyginimo.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad J. J. paskirtos bausmės atlikimui į Pravieniškių PN-AK atvyko 2017 m. kovo 22 d., o 2018 m. rugpjūčio 28 d. išvyko į Alytaus pataisos namus (b. l. 108). Atsižvelgus į nurodytus duomenis, daroma išvada, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad ginčo laikotarpiu neturtinę žalą sukėlė tai, jog tekęs gyvenamosios patalpos minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš patalpoje apgyvendintų asmenų skaičiaus. Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus, kadangi atsakovės atstovas objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių nepateikė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 28 d. buvo paskirtas į karantino patalpas, kurių plotas 40,69 kv. m, įrengta 13 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto; nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. liepos 20 d. – į 2 būrio 2-ąją gyvenamąją patalpą, kurios plotas 66,07 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, taigi vienam asmeniui teko 3,14 kv. m ploto; nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. – į 3 būrio 2-ąją miegamąją patalpą, kurios plotas 66,56 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, taigi vienam asmeniui teko 3,16 kv. m ploto (b. l. 102, 110, 112).

Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas objektyvių duomenų, galinčių sukelti pagrįstų abejonių, jog Pravieniškių PN-AK pateikti duomenys yra neteisingi, nepateikė.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu Taisyklių 11¹.1. punkto reikalavimų nepažeidė.

Vertinant pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas prašymas atsižvelgti į patalpose esančio inventoriaus užimamą plotą, taip pat į tai, kad kitos patalpos irgi užimtos įrenginiais, o 2-ojo sektoriaus būriuose nėra įrengtų laisvalaikio kambarių, dėl ko judėjimui skirta erdvė žymiai apribota, atsižvelgiama tai, jog, vadovaujantis EŽTT (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Minėta, kad taikomi teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau pažymėjo, kad tai savaime nesuponuoja, jog, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).

Atsižvelgus į suformuotą teisminę praktiką ir į tai, kad nagrinėjamo ginčo atveju minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, sprendžiama, kad nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamųjų patalpų plotą, nėra pagrindo atsižvelgti į jose buvusių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas turėjo santykinę judėjimo laisvę už gyvenamosios patalpos ribų, duomenų, kad jam buvo trukdoma judėti po sektoriaus teritoriją, eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, nenustatyta.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą kėlė tai, jog pastato, kuriame atliko bausmę, stogas padengtas šiferiu, turinčiu asbesto, kuris kelia pavojų fizinei sveikatai.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.

Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 30 d. pažymoje Nr. 77-146 pripažino, kad 2-ojo sektoriaus nuteistųjų bendrabučio, kuriame yra 2-asis ir 3-iasis būriai, stogas padengtas asbestiniu šiferiu. Atsakovės atstovas nurodė, jog asbesto dulkių keliamas pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos, galinčios pateikti į kvėpavimo takus. Pravieniškių PN-AK tvirtino, kad ginčo laikotarpiu įstaigoje darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dalelių turinčių dulkių, nebuvo vykdomi (b. l. 112-113).

Vertinant skundo argumentus dėl asbestinio šiferiu dengto pastato stogo sukeltos neturtinės žalos, atsižvelgiama į tai, pareiškėjas jokių konkrečių atvejų, kai galimai pasireiškė asbestinio šiferio sveikatai daromas poveikis, nenurodė. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai keliamo pavojaus į kompetentingas institucijas ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, oro užterštumo asbesto dalelėmis matavimai, rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad pareiškėjo aukščiau nurodyti teiginiai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis ir atmetami.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog būdamas rakinamas patalpose nuo 20.30 val. iki 6.30 val. jautėsi nesaugus, nes gyvenamosiose patalpose nebuvo mygtukų pareigūnui iškviesti, pastate neįrengti evakuaciniai išėjimai.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 dalis numato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka užrakinami. Šių taisyklių 73¹ punktas numato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 punktas); kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2 punktas). Taisyklių 73² punktas numato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita Bausmių vykdymo kodekso nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.

Remiantis aukščiau nurodytu teisinį reglamentavimu, daroma išvada, kad nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų.

Eksploatavimo taisyklių 12 punkte nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai, kurie užrakinami nakčiai, įrengiami pagal šių Taisyklių 13-14 punktuose nustatytus reikalavimus. Eksploatavimo taisyklių 13.10 punkte nurodyta, kad gyvenamajame kambaryje turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime pripažino, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema gyvenamosiose patalpose, į kurias buvo paskirtas pareiškėjas, nebuvo įrengta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi aiškinimo, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, Pravieniškių PN-AK parengė ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcija suderino personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Teismas neturi pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK pateikta informacija, kad visų burių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, todėl pareiškėjo argumentai dėl evakuacijos neužtikrinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad skundo teiginys, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas, rakinamas gyvenamosiose patalpose, neturėjo galimybės išsikviesti pareigūno, kadangi prižiūrėtojo iškvietimo sistema nebuvo įrengta, yra pagrįstas. Teismo vertinimu, tai galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų, dėl nesaugumo jausmo atsiradusį papildomą diskomfortą, t. y. neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, vertinamų kaip neturtinė žala.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą priteisti 21 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismo pareiga yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas; teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, nenustačius duomenų, kad dėl kalinimo ginčo laikotarpiu pareiškėjui diagnozuoti sveikatos sutrikimai būtų sunkūs ar nepataisomai sutrikdę fizinę ar psichinę sveikatą, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, daroma išvada, kad yra pagrindas nagrinėjamu atveju nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas konstatuoja, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo J. J. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo J. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 2017 m. kovo 22 d. -2018 m. rugpjūčio 28 d. laikotarpiu buvo pažeista.

Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.