Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-207-449/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-03-28
Bylos Nr.: 1A-207-449/2019
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta
Nuteistasis: G. A.

Kategorijos

1.1.9.8Turto konfiskavimas (BK 72 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-207-449/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-4-00019-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8.; 1.2.17.3.; 2.4.6.4.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,gynėjui Romualdui Mikliušui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. (G. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsniu, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė G. A. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams su 10 000 Eur dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę vykdymą atidedant 2 (dvejiems) metams bei paliekant ankstesniu nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus – bausmės atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val. bei per šį laikotarpį atlyginti 2018 m. kovo 18 d. nuosprendžiu nustatytą žalą.

Iš nuteistojo G. A. priteista 1 350 Eur valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nuosprendžiu G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

1.1. G. A., pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, bei 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, 2018 m. vasario 2 d., vykdamas keliu A1 „Vilnius – Kaunas“ iš nenustatytos vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininiu mikroautobusu „V. T.“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno į nenustatytą vietą oro filtruose įrengtose slėptuvėse paslėptas akcizais apmokestinamas prekes – 2 000 pakelių cigarečių „W“, 1 790 pakelių cigarečių „N. B.“ ir 860 pakelių cigarečių „M.“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir buvo 14 923,5 Eur, kol 2018 m. vasario 2 d., apie 11 val. 00 min., minėto kelio X – ame kilometre buvo sustabdytas X teritorinės muitinės Y grupių posto patrulio pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis G. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prieš jį bylą nutraukti arba paskirti jam mažesnę baudą arba kitos rūšies bausmę.

2.1. Nuteistasis skunde nurodo, kad jo parodymų, jog priimdamas pervežimui krovinį, jis visiškai nesidomėjo, koks tai krovinys, neįsigilino į gautus krovinio pervežimo dokumentus ir tai, kad jis nematė juose įrašytų neteisingų duomenų (apie pakrovimo vietą ir datą), teismas nepagrįstai nepripažino. G. A. nuomone, šie jo parodymai nebuvo paneigti, o teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi prielaida, kad jis turėjo žinoti kokius daiktus veža. Nuteistasis nesutinka ir su teismo teiginiu, kad jis negalėjo pateikti duomenų, įrodančių jo nekaltumą. Skunde nurodoma apie nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus.

2.1.1. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo G. A. nuomone, šioje byloje yra tik abejonės dėl jo kaltės, nes teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik prielaidomis, kurios nėra patvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) leistinais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas, nes jis nepadarė nusikaltimo.

2.2. Nors jis nėra padaręs nusikaltimo, tačiau, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų priešingai, nuteistasis G. A. prašo sumažinti jam paskirtą baudą arba paskirti kitos rūšies bausmę.

2.2.1. Jo nuomone, teismas paskyrė neteisingą bausmę, nes neatsižvelgė į jo finansines galimybes. Nuteistasis nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu pateikė dokumentus, jog jis registruotas Darbo biržoje. Šiuo metu jis ne tik negauna jokių pajamų, bet ir neturi jokio kilnojamo ar nekilnojamo turto. Be to, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį jis privalo atlyginti ir kitoje byloje (2018 m. kovo 18 d. nuosprendžiu) priteistą žalą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistasis G. A. nurodo, kad per 2 metus neturi jokių galimybių sumokėti teismo priteistos baudos, kurios dydis yra net 10 000 Eur. Pasak nuteistojo, tokią pinigų sumą jis uždirbtų tik per kelis metus, o per 2 metus tokių pajamų negaus.

2.2.2. Skunde dėstomos BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos, nurodoma apie teisingumo principą ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistojo G. A. nuomone, bausmės tikslai gali būti pasiekti ir jam paskiriant švelnesnę bausmę – kitos rūšies bausmę ir tai neprieštarautų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimams, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2014). Nuteistasis pažymi, kad pagal teismų praktiką turi būti skiriama tokia bausmė, kuri turi būti ne tik teisinga, bet ir realiai įvykdoma.

2.2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad išdėstytos aplinkybės apie jo finansinę padėtį, jog jis neturi ir artimiausiu metu neturės galimybės sumokėti priteistos baudos, buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, be to, buvo pateikti ir dokumentai, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir nuosprendyje apie tai nepasisakė.

2.3. Nuteistasis G. A. nurodo ir apie tai, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų, nes yra neaiškus ir nekonkretus. Sprendimo iš jo priteisti 1 350 Eur valstybės naudai teismas nemotyvavo ir nenurodė, kas šią sumą sudaro. Be to, šios sumos priteisimui teismas nenurodė ir jokio teisinio pagrindo.

Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras G. A. apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl nustatytų bylos aplinkybių ir G. A. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

4. Skundžiamu nuosprendžiu G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad teismo nustatytomis ir nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis kaltu neprisipažino, tą patį nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Tačiau jo kaltę patvirtina kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai: liudytojų parodymai, G. A. sulaikiusių ir tyrimą šioje byloje atlikusių pareigūnų tarnybiniai pranešimai, apžiūrų protokolai, specialisto išvada, kiti rašytiniai bylos duomenys bei pačios nuteistojo vairuotame automobilyje surastos ir paimtos akcizais apmokestinamos prekės. Nors G. A. nurodo, kad nusikaltimo nepadarė, jo kaltę iš dalies patvirtina ir jo paties parodymai.

4.1. Nuteistasis G. A. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad interneto svetainėje buvo patalpinęs skelbimą, jog gali pervežti krovinius ir buvo nurodęs telefono numerį. Apie 9 val. 30 min. paskambinęs nepažįstamas J. pasiūlė darbą – pervežti kažkokias dėžes į Kauną, X gatvę. Už tai jam siūlė sumokėti 60 Eur. Jis sutiko. Jie susitiko „S. R.“ aikštelėje ir iš J. automobilio perkėlė krovinį į jo automobilį. Nors nežinojo, ką vežė, tačiau jam buvo pasakyta, kad tai filtrai, taip pat paduoti dokumentai. Nuvažiavęs į nurodytą vietą turėjo paskambinti numeriu, užrašytu ant lapelio, tačiau tą lapą pasiėmė pareigūnai kartu su kitais dokumentais. Pasižiūrėjo į dokumentuose nurodytą dėžių kiekį ir perskaičiavo, dėžių kiekis sutapo. Su kroviniu jis nuvažiavo į Kauno pusę. Už E. 1-2 km jį sustabdė muitinės pareigūnai, kurie pasiteiravo, ką jis veža. Pareigūnams pateikė dokumentus, o atidarę bagažinę jie pamatė filtrus. Tada muitinės pareigūnas nuėjo pasitikslinti, ar pagal jo pateiktus dokumentus buvo toks užsakymas. Po 10-15 min. jie sugrįžo ir vienas pareigūnas atsisėdo šalia jo, o kitas – važiavo už jo automobilio. Medininkuose jo automobilį peršvietė rentgenu, o tuo metu jis sėdėjo kambaryje ir laukė. Po to išgirdo garsą, panašų į sireną, ir muitinės pareigūnai pakvietė jį. Pareigūnai parodė atidarytą vieną dėžę, jame išardytą filtrą ir ten buvusias cigaretes. Vėliau automobilį nuvarė į angarą, kuriame vyko ardymas. Jis tame angare nebuvo, nes pareigūnai pridarė vartus, jis laukė kambariuke. Po to atvažiavo kriminalistai ir jį išvežė. Nuteistasis paaiškino, kad nežino į kokį telefoną jam skambino J., nes to telefono nėra. Šį telefoną žaisdamas sulaužė jo brolis, todėl grįžęs iš areštinės tą telefoną išmetė, o kortelę jau buvo išmetęs. Sulaikymo metu iš jo nepaėmė kortelės, nes tas telefonas buvo namuose. Išmetė kortelę, nes nenorėjo daugiau turėti reikalų su J., be to, galbūt buvo ir išsigandęs. Nuteistasis paaiškino, kad mobilųjį telefoną „B“ buvo radęs dar iki jo sulaikymo. Šiuo telefonu nesinaudojo, nes jis buvo su slaptažodžiu, todėl pasidėjo automobilyje. Jo telefonas buvo „A“. Įvykio dieną iš jo išsiuntė tik SMS žinutę dėl žaidimo. Nežino, kokia informacija iš šio telefono buvo ištrinta. Jis pats iš telefono nieko netrynė. Kai jis pažaidė su tuo telefonu ir išėjo iš poskyrio, tada iš jo ir buvo paimtas šis telefonas. Šį telefoną jis turėjo tuo metu, kai sužinojo, kad vežė cigaretes.

4.2. Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūno T. Ž. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad 2018 m. vasario 2 d., apie 11 val. 00 min., kelyje Vilnius – Kaunas, sustabdytas mikroautobusas „V. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo G. A.. Šį automobilį patikrinus fiziškai, o po to rentgenu, automobilyje buvusiuose oro filtruose įrengtose slėptuvėse buvo rasta 2 000 pakelių (40 000 vnt.) cigarečių „W“, 1 790 pakelių (35 800 vnt.) cigarečių „N. B.“ ir 860 pakelių (17 200 vnt.) cigarečių „M“. Visos šios cigaretės buvo su Baltarusijos Respublikos banderolėmis ir jų vertė viršijo 250 MGL (1 t., 1 b.l.).

4.3. Apžiūros protokole nustatyta, kad apžiūros metu automobilyje „V. T.“ rasti išardyti oro filtrai, taip pat kartoninės dėžės, kuriuose buvo sukrautos cigaretės su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, t. y. 40 000 vnt. cigarečių „W“, 35 800 vnt. cigarečių „N. B.“ ir 17 200 vnt. cigarečių „M“. Visos šios cigaretės buvo paimtos. Be to, automobilio „V. T.“ vairuotojo durelėse esančioje dėtuvėje rastas ir paimtas mobilusis telefonas „B“, o ant keleivio sėdynės rasti ir paimti krovinio dokumentai (1 t., 8-17 b.l.). X teritorinės muitinės specialisto išvadoje nurodoma, kad visų automobilyje rastų ir paimtų cigarečių muitinė vertė, įskaitant privalomus mokesčius, 2018 m. vasario 2 dienai yra 14 923,50 Eur (1 t., 32-33 b.l.).

4.4. Iš pas sulaikytą G. A. paimtų dokumentų ir jų apžiūros protokolo matosi, kad sąskaitoje faktūroje Nr. YYYYY nurodyta data – 2018 m. vasario 1 d., gavėjas – Estijos kompanija, o krovinio (anglies filtrų) iškrovimo vieta – Anglijoje. Kitame dokumente – užsakyme/sutartyje nurodyta pasikrovimo data – 2018 m. vasario 2 d., 13 val., pasikrovimo vieta – Kaunas, o krovinio gavėjas – „K.L.“, M. P., Anglija (1 t., 18-23 b.l.).

4.5. Tarnybiniame pranešime „Dėl krovinio dokumentų analizės“ nurodoma, kad sąskaitoje faktūroje Nr. YYYYY nurodyta, jog ją surašė Estijos Respublikoje registruota įmonė „K. H. X“ Y, taip pat nurodyta, kad gavėjas yra ta pati įmonė. Užsakyme/sutartyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas yra UAB „K.H.“, tačiau tokios įmonės Lietuvos Respublikoje nėra. Tikėtina, kad šį dokumentą pildęs asmuo turėjo galvoje Estijos įmonę „K. H. X.“ Y. Nėra aišku, ar minėta įmonė yra krovinio siuntėjas ar gavėjas, nes skirtingose dokumentuose nurodyta skirtingai. Be to, nurodyta, kad krovinys buvo pakrautas 2018 m. vasario 2 d. 13 val., pakrovimo vieta – Kaunas, tačiau dokumento pasirašymo data – 2018 m. vasario 1 d., t. y. dieną prieš nurodytą krovinio pakrovimą. Pranešime atkreiptas dėmesys į tai, kad apie 11 val. G. A. buvo sulaikytas jau su pakrautu kroviniu link Kauno miesto, o ne iš Kauno (1 t., 24-25 b.l.).

4.6. Valstybinės įmonės „Regitra“ išduotos transporto priemonės – automobilio „V. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra nuteistojo tėvas A. A. (1 t., 35 b.l.). X teritorinės muitinės pažymoje nurodyta, kad 2018 m. vasario mėn. automobilio „V. T.“ X rinkos kaina Lietuvoje – 1 350 Eur (1 t., 36 b.l.). Pagal A. A. prašymą (1 t., 37 b.l.) prokuroro nutarimu automobilis „V. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžintas jo savininkui A. A. (1 t., 39-42 b.l.).

4.7. Sulaikymo metu automobilyje „V. T.“ surasto ir paimto mobilaus telefono „B“ ir pas sulaikytąjį G. A. paimto mobilaus telefono „A“ apžiūros protokole nurodyta, kad mobilusis telefonas „B“ yra įjungtas ir apsaugotas slaptažodžiu, todėl telefone esanti informacija nėra prieinama. Kitas mobilusis telefonas „A“ yra įjungtas ir neapsaugotas slaptažodžiais ar apsaugos kodais, tačiau peržiūrėjus skambučių registrą ir gautų bei išsiųstų SMS žinučių sąrašą matosi, kad telefone nėra jokios informacijos ir galimai visa informacija yra ištrinta (1 t., 45-51 b.l.). Muitinės kriminalinės tarnybos Technikos skyriaus pažymoje (1 t., 53 b.l.) ir apžiūros protokole (1 t., 55-57 b.l.) nurodyta, kad mobilaus telefono „B“ nėra galimybės nuskaityti, nes telefone uždėtas ekrano užraktas, kurio telefonų nuskaitymo programinė įranga negali panaikinti, todėl nėra galimybės prieiti prie telefone esančių duomenų. Mobiliajame telefone „A“ rastas vienas tekstinis (.pdf) dokumentas „A-X“, o peržiūrėjus minėtą dokumentą, nustatyta, kad informacija šiame telefone buvo ištrinta ir duomenų nuskaitymo metu iš dalies atstatyta. Peržiūrėjus šią atstatytą informaciją reikšmingos informacijos ikiteisminiam tyrimui nerasta. Kituose prie bylos pridėtuose tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad išanalizavus mobiliojo ryšio telefone „B“ trumpųjų tekstinių pranešimų bei įeinančių ir išeinančių skambučių išklotines su celių bokštų koordinatėmis, nustatyta, jog 2018 m. vasario 2 d. 8 val. 02 min. 55 sek. ir nuo 00 val. 00 min. iki 12 val. 00 min. mobilus telefonas „B“ buvo užfiksuotas ryšio bokšto, esančio (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje, t. y. prie G. A. gyvenamosios vietos, o nuo 8 val. 3 min. iki 10 val. 03 min. šis telefonas užfiksuotas ryšio bokšto, esančio prie „S. R.“, veikimo teritorijoje. Pagal šio mobilaus telefono judėjimą ryšių bokštų atžvilgiu galima teigti, jog G. A. visą 2018 m. vasario 2 dieną šį telefoną turėjo su savimi, nes apie tokį judėjimą nurodė pats G. A.. Galima teigti, kad laikotarpyje nuo 2018 m. vasario 2 d. 00 val. 2 min. 55 sek. iki 2018 m. vasario 2 d. 10 val. 3 min. 2 sek. šį telefoną G. A. laikė įjungtą ir iš jo ne mažiau kaip vieną kartą skambino. Išanalizavus kito mobiliojo ryšio telefone „A“ trumpųjų tekstinių pranešimų bei įeinančių ir išeinančių skambučių išklotines su celių bokštų koordinatėmis, nustatyta, kad 2018 m. vasario 2 d. 15 val. 47 min. iš šio telefono numerio buvo išsiųstas trumpasis tekstinis pranešimas numeriu XXXX ir iš šio numerio gautas tekstinis pranešimas. Telefonas „A“ buvo ryšio bokšto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) veikimo teritorijoje t. y. prie Medininkų kelio posto, kur buvo tikrinama įtariamojo G. A. vairuojamas mikroautobusas su kroviniu. Nurodyta ir tai, kad remiantis telefono „A“ išklotinėse pateikta informacija bei tuo, kad apžiūros metu apžiūrint šį mobiliojo ryšio telefoną nebuvo rasta jokios informacijas apie gautas ar išsiųstas trumpąsias tekstines žinutes galima teigti, jog informacija buvusi šiame telefone buvo ištrinta laikotarpyje nuo 2018 m. vasario 2 d. 15 val. 47 min. 46 sek. iki 2018 m. vasario 2 d. 17 val. 55 min., kai telefonas iš įtariamojo buvo paimtas asmens kratos metu. Taip pat galima teigti, kad informacija iš telefono buvo ištrinta tuo metu, kai jis buvo G. A. žinioje (1 t., 60, 67, 70-71 b.l.).

4.8. G. A. kaltę patvirtina ir liudytojais apklaustų muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų parodymai.

4.8.1. Liudytojas A. G. teisme parodė, kad sustabdė automobilį, gabenusį filtrus. Šio automobilio vairuotojas G. A. padavė dokumentus. Šiuose dokumentuose pakrovimo vieta buvo nurodyta Kaune. Pagal dokumentus G. A. jau turėjo būti pasikrovęs filtrus Kaune, todėl kilo įtarimas ir automobilis buvo palydėtas patikrai rentgenu į Medininkų postą. Patikrinus šį automobilį buvo surastos cigaretės. Automobilyje buvo kartoninės dėžės, o jų viduje aliumininiai filtrai, kurių viduje buvo cigaretės. Nors liudytojas buvo Medininkų poste, dalyvavo automobilio patikrinime, tačiau pačiame ardyme jis jau nedalyvavo, nes gavo kitą iškvietimą. Nors neatsimena, kur tuo metu buvo vairuotojas, tačiau tame ardyme jis tikrai dalyvavo. Buvo nustatytas cigarečių kiekis, kuris viršijo 250 MGL, todėl buvo iškviesti tyrėjai. G. A. sulaikymo aplinkybių liudytojas neatsiminė.

4.8.2. Liudytojas T. Ž. teisme parodė, kad tik nustačius G. A. automobilyje rastų cigarečių kiekį jis buvo iškviestas, todėl kas vyko iki tol, jis nežino. Apžiūrėjo mobiliuosius telefonus „B“ ir „A“, paimtus G. A. kratos metu, ir surašė tarnybinį pranešimą. Galbūt nepakankamai aiškiai išsireiškė tarnybiniame pranešime. Šiame pranešime nurodyta laikotarpio pradžia yra momentas, kada buvo užfiksuota, kad telefone buvo kažkokių įvykių, o laikotarpio pabaiga – momentas, kada iš G. A. buvo paimtas telefonas, toliau tame pačiame sakinyje jis paaiškino, kodėl pasirinko būtent šį momentą. Kitu sakiniu tikriausiai jis paaiškino išvadą, kad pagal jo tyrimą informacija buvo ištrinta, kai telefonas buvo pas G. A.. Tikslaus informacijos iš telefono ištrynimo laiko nenustatė. Pagal išklotines nustatė, kad tam tikru metu buvo kažkokie įvykiai su telefonu, bet, kai iš G. A. paėmė telefoną, tos informacijos telefone jau nebuvo. Todėl pranešime yra nurodytas laikotarpis, o ne tikslus laikas. Nors tikslaus laiko neatsimena, tačiau turėtų būti laikas iki asmens kratos pradžios. Liudytojas paaiškino, kad mobilus telefonas „B“ yra išskirtinis tuo, kad šis telefonas iššifruoja informaciją, galima matyti, kur skambučio metu buvo telefonas, tačiau nemato su kuo susijungė šis telefonas, toje vietoje, kur išklotinėje nurodytas numeris būna parašyta „b.net“. Ikiteisminio tyrimo metu jis konsultavosi su specialistais, prašė iššifruoti telefoną, tačiau specialistai to padaryti negalėjo. Geografinę telefono padėtį skambučių metu nustatė išklotinių pagalba. Tuo metu, kai yra skambinama iš ar į tą telefoną, ryšys susijungia su kažkurio operatoriaus bokštu, todėl pagal operatoriaus pateiktas išklotines, kuriose nurodyti bokšto koordinatės, kur tuo metu buvo telefonas, kai buvo skambinama ar rašomos SMS žinutės, nustatė tokio bokšto geografinę padėtį. Liudytojas parodė, kad nebuvo galima atstatyti visos informacijos, tačiau, kaip jam paaiškino specialistas, panašu, jog po informacijos ištrynimo telefonas dar kurį laiką veikę ir tai, kad ant tų ištrintų duomenų jau buvo įrašyti kiti duomenys, todėl buvo atstatyta ne visa, o tik tam tikra dalis informacijos. Jis pats nenustatinėjo, ar informacija iš mobilaus telefono buvo ištrinta. Pagal standartinę procedūrą telefonas yra siunčiamas į jų tarnybos technikos skyrių ir iš jų gauna atsakymą. Dėl mobilaus telefono „B“ numerio nustatymo liudytojas paaiškino, kad išėmus SIM kortelę, ant tos jos yra numeris, o pagal tą numerį operatorius dažniausiai pateikia šios kortelės telefono numerį.

5. Visi išdėstyti bylos duomenys buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, o išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

6. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios įstatymo redakcijos BK 199² straipsnio 1 dalį atsakė tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Šis nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų. Pagal galiojančią teismų praktiką akcizais apmokestinamų prekių gabenimu laikomas šių prekių pervežimas iš vienos vietos į kitą pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką bet kokia transporto rūšimi, bet kokiu būdu, taip pat nepriklausomai, kokioje transporto priemonės vietoje prekės yra sudėtos, jos paslėptas ar ne ir pan. Gabenimu taip pat laikomas akcizais apmokestinamų prekių pernešimas rankinėje ar kituose daiktuose, kaltininko drabužiuose ir kitokiais būdais. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo jau nurodytų alternatyvių veiksmų ar bent vieno iš jų padarymo. Pasekmės, kaltinamojo tikslai ir motyvai nėra būtinieji įstatymo numatyti šio nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jų nustatinėjimas nėra privalomas. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai šios teisės normos dispozicijoje numatytais veiksmais ar bent vienu iš jų tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose. BK 199² straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo tvarką ir nori taip veikti.

7. Išnagrinėtų šioje byloje įrodymų visuma patvirtina, kad G. A. veikoje yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 199² straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) numatytos tos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kuris be kita ko reiškia, kad ne kaltinamasis ar jo gynėjas privalo įrodyti kaltinamojo nekaltumą, o būtent prokuroras turi surinkti tokius įrodymus, kurie leistų teismui pripažinti asmenį kaltu. Pirmosios instancijos teismas pažeidė šį principą nurodęs, kad jis negalėjo pateikti duomenų, įrodančių jo nekaltumą. Apeliantas taip pat nurodo, kad abejonės, kurių nepavyksta pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, tuo tarpu skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, kurių išnagrinėti įrodymai nepatvirtina. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta. Patikrinus bylą ir skundžiamą nuosprendį pirmiausia daroma išvada, kad teismas neperkėlė įrodymų naštos kaltinamajam ir, juo labiau, nuosprendyje tikrai nenurodė, kad kaltinamasis negalėjo pateikti jo nekaltumą įrodančių duomenų. Toks apelianto teiginys neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų nuosprendyje teismas pažymėjo tik apie tai, kad G. A. negalėjo pateikti jokių duomenų apie krovinio siuntėją, aiškindamas, kad šio asmens nepažįsta. Tačiau šiuo atveju tai yra paties G. A. parodymų teisme dalies apie tai, kad būtent kažkoks asmuo vardu J., paskambinęs jam pagal skelbimą telefonu, paprašė jo už atlyginimą nuvežti į Kauną kažkokias dėžes, kuriose, kaip vėliau paaiškėjo, buvo paslėptos akcizais apmokestinamos prekės, t. y. cigaretės. Nuteistasis visų apklausų metu vienodai parodė apie tą asmenį vardu J., taip pat parodė, kad neturi apie jį jokių duomenų, o jo turėtą telefono numerį netgi pats ištrynė iš mobiliojo telefono atminties. Vertindamas tokius nuteistojo parodymus, teismas nenurodė, kad G. A. turi įrodyti savo nekaltumą, o tik kritiškai įvertino tokius jo parodymus, nes jie buvo paneigti kitais išnagrinėtais įrodymais. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, jau buvo įvertintos nuteistojo naudai, o skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu padaręs tik tokią nusikalstamą veiką, kurią patvirtina nuosprendyje jau išdėstyti išnagrinėti įrodymai ir dėl kurių jokių abejonių nėra. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu prokuroras pateikė teismui prašymą pakeisti G. A. kaltinimą jame papildomai nurodant, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė tą veiką organizavus, parengus ir jai vadovaujant ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims. Tačiau teismas, abejones įvertinęs kaltinamojo naudai, nesant duomenų apie bendrininkavimą, kaltinimo G. A. nepakeitė. Be to, nors BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti įvairūs alternatyvūs veiksmai, G. A. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu tik dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) gabenimo ir tik tokių šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kurias patvirtino išnagrinėti įrodymai.

9. Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose jau išdėstyti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad 2018 m. vasario 2 d. G. A., vairuodamas savo tėvo priklausantį krovininį automobilį, važiavo keliu Vilnius – Kaunas Kauno kryptimi ir buvo sustabdytas muitinės pareigūnų. Pirminės, o po to ir detalios apžiūros metu automobilio „V. T.“ salone buvo rastos dėžės, o jose sudėtuose oro filtruose rastos paslėptos cigaretės su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Nustatyta, kad bendra tų cigarečių muitinė vertė buvo 14 923,50 Eur ir ji viršijo 250 MGL dydžio sumą. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu G. A. aiškino, kad pats nedalyvavo apžiūros ir visų cigarečių suradimo metu, tačiau tai patvirtinančių įrodymų atmesti nėra pagrindo ir apie tai apeliantas netgi nenurodo savo skunde. Todėl pats nuteistojo cigarečių gabenimo faktas ir neteisėtai gabentų akcizinių prekių vertė jokių abejonių nekelia.

10. Nuteistasis visų apklausų metu ir apeliaciniame skunde nurodo tik apie tai, kad veždamas dėžes su oro filtrais, jis tariamai nežinojo apie tuose filtruose paslėptas cigaretes ir kad tokie jo parodymai nebuvo paneigti.

11. Šie apeliacinio skundo argumentai irgi atmetami, nes jie paneigti ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, kurie irgi išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje. Automobilyje „V. T.“ buvo surastas mobiliojo ryšio telefonas „B“, o pas nuteistąjį po to dar paimtas ir mobiliojo ryšio telefonas „A“. Nuteistasis aiškina, kad telefoną „B“ rado pamestą, vežiojosi jį, bet juo visai nesinaudojo. Tuo tarpu duomenis iš savo telefono „A“ jau po sulaikymo ištrynė, kai trynė atsiųstą kompiuterinį žaidimą. Tokie nuteistojo aiškinimai ne tik visiškai neįtikinantys, bet ir paneigti. Nors be slaptažodžio nustatyti kam buvo skambinta telefonu „B“, nepavyko, tačiau vis tiek buvo nustatyta, kad telefonu buvo naudojamasi sulaikymo dieną, nustatyta, kad tą dieną nuteistasis naudojosi ir telefonu „A“. Nuteistasis aiškina, kad krovinį nuvežus į Kauną, su to krovinio gavėju turėjo susisiekti telefonu, kurio numerį buvo užsirašęs ant kažkokio popieriaus lapelio. Tai irgi paneigta, nes detalių transporto priemonės ir paties sulaikytojo apžiūrų metu joks popieriaus lapelis surastas nebuvo, jo tyrėjams nepateikė ir pats apeliantas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad sulaikymo metu paties G. A. pateiktuose krovinio dokumentuose nurodyti duomenys akivaizdžiai neteisingi ir netgi neatitinka nuteistojo važiavimo krypties, prekių pakrovimo vietos ir laiko.

12. Nors nuteistasis aiškino ir toliau tai nurodo savo apeliaciniame skunde, kad vežamu kroviniu nesidomėjo, jo netikrino ir į dokumentus nekreipė dėmesio, teismas tokius jo aiškinimus pagrįstai atmetė. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pateikti papildomi dokumentai iš kitos baudžiamosios bylos, kurioje 2018 m. sausio 31 d. prokurorės nutarimu ikiteisminis tyrimas prieš G. A. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas. Iš šio nutarimo ir toje byloje esančios įtariamojo G. A. apklausos protokolo matosi ,kad nuteistasis buvo įtariamas panašios nusikalstamos veikos padarymu, tačiau kaltu irgi neprisipažino ir davė parodymus, panašius į jo parodymus šioje byloje. G. A. buvo įtariamas, kad dar 2017 m. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. cigaretėmis. Toje byloje jis irgi neprisipažino kaltu ir aiškino, kad iš garažo krovė į automobilį dėžes, kuriose supakuoti oro filtrai, tačiau apie juose paslėptas cigaretes jam nebuvo žinoma (2 t., 25-38 b.l.). Teismas nuosprendyje tai įvertino kaip svarbią reikšmę turinčius duomenis, kurie paneigia nuteistojo aiškinimus, kad vieną kartą jau būdamas sulaikytas įtariant padarius labai panašią pagal aplinkybes nusikalstamą veiką, nuteistasis po to vėl būtų netikrinęs vežamo krovinio, jo dokumentų ir kad nežinojo, kad ir šį kartą gabenamuose oro filtruose vėl paslėptos cigaretės.

13. Su skundžiamame nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija sutinka. G. A. kaltę patvirtina ne tik tiesioginiai, bet ir jau aptarti netiesiogiai įrodymai. Būtent jų visuma, kolegijos nuomone, tikrai paneigia nuteistojo versijas ir patvirtina teismo išvadas. Visuma tų įrodymų patvirtina, kad G. A. ne tik gabeno automobiliu krovinį, tačiau žinojo ir apie tai, kad jo gabenamuose oro filtruose yra paslėptos cigaretės, bent apytiksliai tikrai žinojo jų vertę ir kad ta vertė viršija 250 MGL sumą. Suprasdamas ir žinodamas, kad pažeisdamas įstatymų reikalavimus neteisėtai gabenta akcizais apmokestinamas prekes, nuteistasis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, norėjo taip veikti ir veikė tol, kol buvo sulaikytas muitinės pareigūnų, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia.

14. Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir jo kaltės atmeta. Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes teismas nustatė teisingai ir pagrįstai pripažino G. A. kaltu dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, tokiomis aplinkybėmis, kurios aprašytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje.

15. Šią G. A. nusikalstamą veiką teismas kvalifikavo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį nuosprendyje nieko nenurodęs apie šio baudžiamojo įstatymo redakciją. Tačiau teisėjų kolegija šioje dalyje atkreipia dėmesį į tai, kad šią bylą dar nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įstatymų leidėjas BK 199² straipsnį pakeitė. Lietuvos Respublikos 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-1836, įsigaliojusiu 2019 m. sausio 1 d., BK 199² straipsnis buvo pakeistas. Pagal šios įstatymo redakcijos BK 199² straipsnio 1 dalį nuo 2019 m. sausio 1 d. ir šiuo metu atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 250 MGL dydžio sumos. Pagal šios redakcijos BK 199² straipsnio 2 dalį šiuo metu atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. BK 199² straipsnio 1 dalies sankcija šiuo metu numato baudą arba laisvės atėmimą iki ketverių metų, o BK 199² straipsnio 2 dalies sankcija – baudą arba laisvės atėmimą iki aštuonerių metų.

16. Nuteistojo G. A. nusikalstama veika jos padarymo metu atitiko tuo metu galiojusios redakcijos BK 199² straipsnio 1 dalies sudėties požymius, tačiau nuo 2019 m. sausio 1 d. ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ji atitinka naujosios įstatymo redakcijos BK 199² straipsnio 2 dalį. Kadangi baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę, neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnis 3 dalis), G. A. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, galiojusį tos veikos padarymo metu. Skundžiamu nuosprendžiu teismas G. A. pripažino kaltu ir nuteisė būtent pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, tačiau nenurodė, kad taiko ne šiuo metu galiojančios, o ankstesnės, t. y. 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcijos baudžiamąjį įstatymą. Tačiau teisėjų kolegija tai laiko akivaizdžia technine klaida. Kaltinamajame akte G. A. buvo kaltinamas pagal senosios redakcijos BK 199² straipsnio 1 dalį, perdavus bylą teismui, teisėjo nutartimi ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinant G. A. pagal tos pačios redakcijos BK 199² straipsnio 1 dalį. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas kaltinamajame akte nurodyto nusikalstamos veikos kvalifikavimo nekeitė ir pripažino G. A. kaltu dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Akivaizdu, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas pripažino G. A. kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalies 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją, o šios redakcijos nepaminėjimas šiuo atveju yra tik techninė klaida, paaiškinama tuo, kad baudžiamasis įstatymas buvo pakeistas tik prieš keletą dienų iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Todėl kolegija sprendžia, kad teismas, kvalifikuodamas nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, dėl to keisti nuosprendį pagrindo nėra, o jau nurodytas trūkumas pašalinamas aptariant jį šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

Dėl nuteistajam G. A. paskirtos bausmės

17. Alternatyvų apelianto prašymą pakeisti nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės teisėjų kolegija taip pat atmeta.

18. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 199² straipsnio 1 dalies sankcija numatė baudą arba laisvės atėmimą iki 7 metų. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo pagal šį baudžiamąjį įstatymą arba paskirti jam mažesnio dydžio baudą arba paskirti kitos rūšies bausmę. Kokios kitos rūšies bausmę prašoma skirti, skunde nenurodoma. Tenkinti tokius alternatyvius prašymus nėra pagrindo. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Tai reiškia, kad pagal paties nuteistojo arba jo gynėjo apeliacinius skundus, net jeigu juose ir būtų prašoma paskirti griežtesnės rūšies bausmę (net jeigu tokia bausmė būtų labiau priimtina nuteistajam), toks prašymas apeliacinės instancijos teisme pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas negali būti tenkinamas. Tuo tarpu skirti nuteistajam ne sankcijoje numatytą bausmę, o švelnesnės, bet sankcijoje nenumatytos rūšies bausmę teismas gali tik taikant BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šioje byloje tokios galimybės taip pat nėra. Skirti G. A. švelnesnės negu bauda rūšies (pagal BK 42 straipsnio 1 dalies 1 punktą tai būtų viešieji darbai) bausmę taikant BK 62 straipsnį nėra pagrindo, nes tam nėra BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų. Tuo tarpu skirti nuteistajam švelnesnės negu bauda rūšies bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taip pat nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės, šiuo atveju – baudos, paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir konkrečias aplinkybes, taip pat kaltininko asmenybę, būtent baudos paskyrimas ne tik neprieštarauja teisingumo principui, bet atvirkščiai, atitinka bausmės paskirtį ir užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

19. Skirdamas G. A. bausmę pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redaciją), teismas vadovavosi BK 41 straipsnio nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, teismas laikėsi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 daleis nurodytas aplinkybes.

20. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių nei G. A. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad G. A. padarė sunkų nusikaltimą, teisiamas antrą kartą, nusikaltimą padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu, taip pat baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors nuteistasis tikrai anksčiau teistas, tačiau ankstesnis Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo G. A. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį, priimtas 2018 m. kovo 28 d. (1 t., 94-119 b.l.). Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu teismas G. A. nuteisė už nusikaltimą, padarytą 2018 m. vasario 2 d. Tai reiškia, kad šis nusikaltimas padarytas dar iki ankstesnio nuosprendžio priėmimo ir teismo teiginys, kad naujas nusikaltimas buvo padarytas ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tiesiog neatitinka bylos aplinkybių. Tačiau ši teismo klaida, kolegijos nuomone, reikšmės teisingos bausmės paskyrimui neturėjo. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad anksčiau G. A. teistas už kitokio pobūdžio nusikaltimus, šį kartą padarytu nusikaltimu reali žala nepadaryta, atsižvelgta į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus. Dėl to buvo padaryta išvada, kad nuteistajam yra galimybė skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

21. Iš to, kas išdėstyta, matosi, kad teismas bylos aplinkybes jau įvertino G. A. naudai ir pagal BK 199² straipsnio 1 dalį paskyrė jam ne terminuoto laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę, t. y. baudą. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jam paskirta 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda yra aiškiai per griežta ir dėl šios baudos dydžio. Nurodo, kad šiuo metu niekur nedirba, užsiregistravęs darbo biržoje ir neturi jokių pajamų. Taip pat neturi jokio kilnojamo ir nekilnojamo turto, privalo atlyginti dar ankstesniu nuosprendžiu priteistą žalos atlyginimą. Apeliantas nurodo, kad per 2 metų terminą niekaip negalės sumokėti jam paskirtos baudos, ji paskirta neįvertinus jo finansinių galimybių. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, o paskirdamas tokio dydžio baudą dar ir nesilaikė galiojančios teismų praktikos, pagal kurią bausmė turi būti ne tik teisinga, bet ir realiai įvykdoma.

22. Šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija taip pat atmeta. G. A. nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri priskiriama tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pagal BK 47 straipsnio 3 dalį už sunkų nusikaltimą bauda skiriama nuo 150 iki 6000 MGL dydžio. Skundžiamu nuosprendžiu teismas paskyrė G. A. 200 MGL dydžio (10 000 Eur) baudą, kuri yra visiškai artima įstatyme numatytam minimaliam už tokį nusikaltimą skiriamos baudos dydžiui. Pažymėtina dar ir tai, kad nuteistajam paskirta bauda netgi mažesnė už nusikaltimo dalyko, t. y. neteisėtai gabentų cigarečių vertę. Apelianto argumentus apie tai, kad paskirtos baudos jis negalės sumokėti ne tik šiuo metu iš karto, bet ir per 2 metų laikotarpį, teisėjų kolegija vertina nepagrįstais ir deklaratyviais. Nuteistasis yra jauno amžiaus, nėra jokių duomenų apie jo sveikatos problemas arba kitokias kliūtis dirbti, užsidirbti, sumokėti baudą ir atlyginti kitais nusikaltimais padarytą žalą. Nuteistojo argumentas apie tai, kad jis ateityje neuždirbs pinigų sumos, pakankamos baudos sumokėjimui, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus ir tik kaip apelianto nenorą atlikti jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam teismo paskirta bausmė (bauda) nei rūšimi, nei dydžiu, nėra aiškiai per griežta, šios bausmės paskyrimas atitinka galiojančią teismų praktiką analogiškose bylose, todėl keisti šią bausmę pagrindo nėra.

23. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 47 straipsnio 7 dalį jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis šio kodekso 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. Tai reiškia, kad nustačius tokias aplinkybes šioje byloje ir paaiškėjus, kad G. A. negali sumokėti baudos, klausimas dėl šios bausmės pakeitimo galės būti sprendžiamas, tačiau tik nuosprendžio vykdymo metu. Nuosprendžio, kuriuo paskirta bauda, vykdymo tvarką, taip pat ir galimybę baudą pakeisti kita bausme numato BPK 352 straipsnis.

24. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas ne tik paskyrė G. A. bausmę pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, bet ir subendrino ją su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir paskyrė nuteistajam galutinę subendrintą bausmę. BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Tokios aplinkybės nustatytos ir šioje byloje. Nustatyta, kad G. A. nusikaltimą, už kurį pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padarė iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. nuosprendžio priėmimo. Tuo ankstesniu nuosprendžiu G. A. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams. Taikant BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams ir nuteistasis įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val. bei atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamu nuosprendžiu teismas turėjo šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 63 straipsnio taisykles subendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti nuteistajam galutinę subendrintą bausmę. Pagal BK 63 straipsnio taisykles teismas pirmiausia turėjo paskirti galutinę subendrintą bausmę bausmes apimdamas arba visiškai ar iš dalies jas sudėdamas. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 4 dalimi, nuteistajam šiuo atveju galėjo būti skiriamos ir dvi bausmės, t. y. terminuotas laisvės atėmimas ir bauda. Tačiau šiuo atveju teismas turėjo pirmiausia paskirti galutinę subendrintą bausmę ir tik po to spręsti klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikant BK 75 straipsnį. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas šių BK bendrosios dalies normų nuostatų nesilaikė. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad pagal BK 199² straipsnio 1 dalį paskirta bausmė, remiantis BK 63 straipsniu, subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė G. A. paskiriama laisvės atėmimas 2 metams su 10 000 Eur dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atidedant 2 metų laikotarpiui bei paliekant ankstesniu nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus: bausmės atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val. bei per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti 2018 m. kovo 18 d. nuosprendyje nustatytą žalą. Ši nuosprendžio dalis išdėstyta ydingai, nesilaikant BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų ir dėl jos kyla kai kurių neaiškumų. Subendrindamas bausmes teismas pirmiausia klaidingai nurodė ankstesnio nuosprendžio priėmimo datą. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis priimtas 2018 m. kovo 28 d., skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma 2018 m. kovo 18 d. Akivaizdu, kad tai techninė klaida ir ji nuosprendžio esmės nekeičia. Subendrindamas bausmes skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas paminėjo tik BK 63 straipsnį, tačiau nenurodė jokios šio BK straipsnio dalies, taip pat nenurodė pasirinkto bausmių subendrinimo būdo. Tačiau esminis šios nuosprendžio dalies trūkumas yra tai, kad teismas nenurodė, kad taiko BK 75 straipsnį ir tuo remiantis pats atideda vienos iš bausmių, t. y. laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pats teismas nepaskyrė nuteistajam jokių baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų, kaip tai numatyta BK 75 straipsnio 2 dalyje. Paminėjimas apie ankstesniu nuosprendžiu paskirtų įpareigojimų palikimą faktiškai gali reikšti tik tai, kad teismas tik paliko galioti ankstesniu nuosprendžiu paskirtas pareigas. Iš to, kaip išdėstyta skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis, netgi neaišku nuo kada skaičiuojamas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas: ar nuo skundžiamo, ar nuo ankstesnio nuosprendžio, kuriuo nuteistajam taikytas BK 75 straipsnis, priėmimo dienos.

25. Išdėsčiusi ir įvertinusi šiuos skundžiamo nuosprendžio trūkumus, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad jie negali būti ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Jau buvo paminėta, kad pagal BK 320 straipsnio 4 dalį nuteistojo padėtis negali būti pabloginta, jeigu dėl to nėra paduotas prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniai skundai. Tokie apeliaciniai skundai šioje byloje nepaduoti. Kita vertus, pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė tik pats nuteistasis G. A., tačiau jis visos galutinės subendrintos bausmės keisti neprašo, apie tai skunde net nemini. Jis prašo pakeisti tik bausmę, paskirtą pagal BK BK 199² straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija visus apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo ir jau išdėstė motyvus, dėl kurių nuteistajam paskirta bauda pripažinta teisinga bausme ir kad keisti šią bausmę pagrindo nėra. Tuo tarpu keičiant nuosprendžio dalį dėl subendrintos bausmės paskyrimo, būtų ne tik peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, tačiau ir būtų pabloginta nuteistojo padėtis. Iš naujo skiriant galutinę subendrintą bausmę ir taikant BK 75 straipsnį bei skiriant šio straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, o juo labiau, tokiu atveju nustatant naują bausmės vykdymo atidėjimo terminą, keičiantis šio termino pradžiai, tai neabejotinai pablogintų nuteistojo teisinę padėtį. Dėl jau aptartų aplinkybių šalinti nurodytus nuosprendžio rezoliucinės dalies trūkumus teisėjų kolegija neturi galimybės. Šioje dalyje pažymėtina ir tai, kad nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo galimybę numato BPK 361 straipsnis.

Dėl turto konfiskavimo

26. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad nors teismas priteisė iš jo 1 350 Eur valstybei, tačiau ši nuosprendžio dalis neaiški ir nekonkreti. Teismas nenurodė, kokia tai pinigų suma, kas ją sudaro ir kodėl ji iš jo priteista, nenurodytas tos pinigų sumos priteisimo teisinis pagrindas. Šioje dalyje apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 72 straipsnio.

27. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal to paties straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

16. Šioje byloje nustatyta, kad G. A. nusikaltimą padarė akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) neteisėtai gabendamas savo tėvui A. A. priklausiančiu automobiliu „V. T.“, kurio rinkos kaina Lietuvoje – 1 350 Eur. Ši transporto priemonė dar ikiteisminio tyrimo metu prokuroro nutarimu buvo grąžinta jos teisėtam savininkui A. A.. Nėra jokių abejonių dėl to, kad nurodytas krovininis automobilis buvo G. A. padaryto nusikaltimo priemonė ir jis yra konfiskuotinas turtas. Tačiau taip pat nustatyta, kad šis konfiskuotinas turtas priklauso trečiajam asmeniui, t. y. nuteistojo tėvui, ir šiam asmeniui jau yra grąžintas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo taikyti BK 72 straipsnio 5 dalį ir iš nuteistojo išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Nors ir lakoniškai, tačiau apie tai nurodoma ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas ne tik nenurodė, kad taiko BK 72 straipsnio 5 dalį, tačiau šią nuosprendžio dalį išdėstė taip, kad ji visiškai neaiški ir apie tai pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde. Nuosprendyje išdėstytas teismo sprendimas priteisti iš G. A. 1 350 Eur valstybės naudai gali būti labiau suprantamas netgi ne sprendimu išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, o sprendimu priteisti žalos atlyginimą. Siekiant pašalinti šį nuosprendžio trūkumą, ši skundžiamo nuosprendžio dalis keičiama ją išdėstant taip, kaip tai numatyta BK 72 straipsnio 5 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta iš G. A. priteisti 1 350 Eur valstybės naudai, pakeisti ir šią nuosprendžio dalį išdėstyti taip.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo G. A. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią 1 350 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų penkiasdešimties eurų) pinigų sumą valstybei.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Albinas BielskisAloyzas KruopysLinas Šiukšta