- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-29
- Bylos Nr.
- eI-1157-789/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Socialinės apsaugos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Teismo 2018-01-23 nutartimi priimtas pareiškėjo skundas, kuriame jis teismo prašo:
1) atnaujinti terminą 2017-12-11 skundui teismui paduoti, jeigu jis būtų praleistas;
2) atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo šioje administracinėje byloje dėl blogos dabartinės pareiškėjo turtinės padėties;
3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje;
4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2017-12-11 skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 21, 23, 38, 39, 48, 52, 150 str. normoms;
5) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017-11-15 sprendimą Nr. 3R-344 (AG-283/04-2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas);
6) panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondas) 2017-05-22 atsakymą Nr. (7.5) D2-10678 (toliau – ir Fondo sprendimas);
7) iš Fondo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjo mažametės dukros G. S. pragyvenimui ir išlaikymui po 120 Eur kiekvieną mėnesį, t. y. bent jau tiek, kiek yra nustatyta 2010-04-13 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendime civ. byloje Nr. 2-107-577-2010;
8) iš atsakovų Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjui 1 000 eurų neturtinės žalos už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt.;
9) iš Fondo, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo ir Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius, išlaidas ir žalą: procesinių dokumentų – 2017-09-30 skundo ir 2017-10-16 patikslinto skundo – surašymui patirtas 560 EUR (70 val. x 8 EUR) išlaidas, dokumento spausdinimo išlaidas – 3,43 EUR (49 lapai x 0,07 EUR), 2 EUR pašto išlaidas;
10) iš atsakovų Fondo, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo ir Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius, išlaidas ir žalą: procesinių dokumentų – 2017-12-11 skundo ir 2018-01-17 patikslinto skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui – surašymui patirtas 240 EUR (30 val. x 8 EUR) išlaidas, patirtas 14 EUR kelionės išlaidas iš Kauno į Vilnių ir atgal į teismo posėdį (bilietas iš Kauno į Vilnių ir atgal kainuoja po 7 EUR), transporto išlaidas miesto transportu 2,44 EUR (Vilniaus miesto transportu du bilietai po 0,64 EUR, Kauno miesto transportu du bilietai po 0,58 EUR, papildomai 66 EUR (po 11 EUR už kiekvieną valandą, kurios buvo sugaištos atvykti į teismą Vilniaus mieste ir sugrįžti iš teismo į Kauną, po 11 EUR už kiekvieną 1 valandą už dalyvavimą teismo posėdyje).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2017-03-20 pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą „Dėl socialinės pašalpos ir paramos skyrimo“. Nurodė, kad turi du vaikus – pilnametę ir nepilnametę dukras. Paaiškino, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-107- 577-2010 nustatyta, kad pareiškėjas privalo mokėti nepilnametei dukrai po 120 Eur alimentų kiekvieną mėnesį. Nurodė, kad, esant sudėtingai pareiškėjo finansinei situacijai, pareiškėjas Fondui 2017-05-15 pateikė prašymą dėl piniginių lėšų skyrimo kiekvieną mėnesį dukros pragyvenimui ir išlaikymui (toliau – ir Prašymas). Nurodė, kad Fondas sprendimu pateikė atsakymą pareiškėjui į Prašymą bei nurodė, kad nacionaliniai Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato galimybės tokioje situacijoje, kaip yra prašoma Prašyme, iš valstybės lėšų skirti piniginių lėšų kiekvieną mėnesį dukros pragyvenimui ir išlaikymui. Pabrėžė, kad valstybės institucijos pareiškėjo papildomų duomenų neprašė ir / ar aplinkybių netikslino.
Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl nustatyto ydingo teisinio reguliavimo dėl išmokų ir pašalpų nepasiturintiems asmenims ir jų nepilnamečiams vaikams pareiškėjas nelaimės ir finansinių problemų atveju negauna tinkamos valstybės finansinės pagalbos ir paramos. Teigia, kad Fondas įstatymu nustatyta tvarka neatsižvelgia į aplinkybes ir priežastis, dėl kurių tėvas ar motina neturi objektyvios galimybės mokėti išlaikymo, o, Fondui išmokėjus išmoką, tėvo ar motinos atžvilgiu visuomet taikomas regresas. Todėl finansinių problemų turinčio tėvo ar motinos turtinė padėtis dar labiau pabloginama įtraukiant antstolį, už kurio paslaugas papildomai susimokėti privalo ir taip finansinių sunkumų turintis tėvas ar motina. Teigia, kad toks teisinis reguliavimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) steigimo sutartyse ir kituose ES antriniuose teisės aktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisija yra kvaziteisminė institucija, nagrinėjanti ginčus. Jei įstatymų leidėjas Komisijai įstatymu neperdavė įgaliojimų spręsti žalos, bylos šalių turėtų išlaidų atlyginimo klausimų, kreiptis su prašymu į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą, kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, Komisija privalo stabdyti skundo nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad valstybė veikia per savo institucijas ir yra atsakinga už jų veiksmus, todėl pareiškėjas prašo išmoką pareiškėjo mažametės dukters išlaikymui priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, ir Fondo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagristas, priimtas neįsigilinus į pareiškėjo skundo faktinius ir teisinius argumentus, jame neatsakyta į pagrindinius pareiškėjos skundo reikalavimus, neištirtos ir neanalizuotos esminės pareiškėjo skundų ir bylos aplinkybės, o sprendime apžvelgtos aplinkybės ir įrodymai tirti neišsamiai ir paviršutiniškai, neanalizuojant jų ir nesiejant su visais duomenimis, įrodymais ir medžiaga. Pareiškėjas skunde taip pat dėsto aplinkybes dėl jo darbo stažo ir bedarbio pašalpos mokėjimo aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovas Fondo Mažeikių skyrius, taip pat atstovaujantis Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teisę kreiptis į Fondą turi vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas. Atsiliepime nurodė, kad sutinka su Komisijos sprendime išdėstytais argumentais ir motyvais, bei papildomai paaiškino, kad, nuo 2008-01-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymui (redakcija iki 2017-12-31) (toliau – ir Įstatymas), valstybė įsipareigojo, esant Įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą, t. y. valstybė perima skolininko pareigą išlaikyti vaikus, kai jis šios pareigos nevykdo arba vykdo netinkamai, kartu įgydama teisę reikalauti, kad skolininkas, privalantis išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir sumokėtų 5 procentus metinių palūkanų. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, pareiškėju laikomas vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo. Paaiškino, kad pareiškėjo dukra gyvena kartu su mama J. B.. Pažymėjo, kad pagal 2017-10-26 duomenis J. B. Fondo administracijai nėra pateikusi prašymo išmokai iš Fondo gauti, todėl išmokos nepilnametei dukrai, remiantis pareiškėjo gautu prašymu, negali būti paskirtos. Teigia, kad skundžiamas Fondo sprendimas yra informacinio pobūdžio, pareiškėjui nesukelia jokių tiesioginių teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo teisme dalyku ir jo nagrinėjimas nėra priskirtinas Komisijos kompetencijai. Taip pat pažymėjo, kad pagal Prašymo teikimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, jeigu Fondas būtų gavęs vaiko mamos prašymą išmokai iš Fondo gauti, išmoka vienam vaikui per mėnesį negalėtų būti didesnė negu 1,5 bazinės socialinės išmokos dydžio, t. y. 57 Eur. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti turėtas išlaidas ir patirtą žalą nėra pagrįstas.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija atsiliepime teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pareiškėjas nesuformuluoja savo skundo dalyko ir pagrindo, nenurodo konkrečių reikalavimų, keliamų Teisingumo ministerijai, todėl Teisingumo ministerija negali tinkamai atsikirsti į pareiškėjo pateiktą skundą. Paaiškino, kad Teisingumo ministerija yra įgaliota atstovauti valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde teisėjų veiksmų neteisėtumo klausimas nekeliamas, todėl Teisingumo ministerija nėra tinkamas atsakovo Lietuvos valstybės atstovas šioje byloje ir yra nepagrįstai įtraukta į bylos nagrinėjimą. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerijos, kaip valstybinės įstaigos, veiksmai ar jos priimtas individualus administracinis aktas neskundžiamas, todėl ji neturi galimybės pateikti motyvuoto atsiliepimo į pareiškėjo skundą, taip pat neturi jokių dokumentų, susijusių su skundu.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepime teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad Seimas negali būti laikomas tinkamu Lietuvos valstybės atstovu šioje byloje. Lietuvos valstybei turėtų atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Atsiliepime pažymėjo, kad Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo teisę leisti įstatymus. Konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus Seimas įgyvendina priimdamas naujus įstatymus, įstatymais keisdamas ar papildydamas galiojančius įstatymus, pripažindamas įstatymus netekusiais galios. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad leisti įstatymus yra viena svarbiausių Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų, jo konstitucinė kompetencija.
Atsiliepime teigia, kad pareiškėjo ginčijami įstatymai buvo priimti ir įsigaliojo laikantis visų Seimo statute nustatytų įstatymo projekto svarstymo Seime stadijų procedūrų bei Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintų įstatymų skelbimo ir įsigaliojimo reikalavimų. Seimas, priimdamas aukščiau paminėtus įstatymus, įgyvendino jam Konstitucijos deleguotą diskrecinę valstybės valdžios įgyvendinimo funkciją. Svarstant ir priimant šiuos įstatymus, buvo laikomasi visų projekto svarstymo Seime stadijų procedūrų ir terminų, kurių paskirtis yra užtikrinti priimamo teisės akto pagrįstumą, proporcingumą ir reikalingumą reguliuojamų visuomeninių teisinių santykių požiūriu. Pažymėjo, kad Seimas, kaip ir bet kuri kita valdžios institucija, prieš priimdama jo kompetencijai priklausančius sprendimus, svarsto keletą alternatyvų, atsižvelgia į daugybę įvairių socialinių, teisinių bei ekonominių faktorių ir nusprendžia, koks sprendimas yra tinkamiausias. Mano, kad Seimas nepadarė neteisėtų veiksmų, priimdamas pareiškėjo skunde ginčijamas įstatymų nuostatas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintą pareigą vykdo – moka 120 Eur dukters išlaikymui kiekvieną mėnesį. Paaiškino, kad pareiškėjo nepilnametės dukters gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su motina. Teigia, kad pagal teisės aktuose nustatytą tvarką dėl išmokų vaikui gali kreiptis vaiko motina J. B., su kuria teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta tuo atveju, jei ji negauna iš pareiškėjo teismo sprendimu ar patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė informacijos apie tai, kad šios aplinkybės būtų pasikeitusios, pavyzdžiui, vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su pareiškėju. Teigia, kad Fondo sprendimas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti bylos nagrinėjimo dalyku administraciniame teisme.
Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, kokia konkreti neturtinė žala jam buvo padaryta, su skundu nėra pateikiami įrodymai, kad pareiškėjas dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Teigia, kad pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės nekonkrečios, deklaratyvios, o prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas pateikė Fondui 2017-05-15 prašymą, kuriame prašė skirti lėšų jo nepilnametės dukros išlaikymui (Komisijos byla, b. l. 67–71). Fondas sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą skirti piniginių lėšų kiekvieną mėnesį dukros išlaikymui (Komisijos byla, b. l. 73–74). Pareiškėjas dėl Fondo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pateikė skundą Komisijai, kuri
Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Komisijos byla, b. l. 1–36, 146–147). Byloje ginčas kilo dėl Fondo sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas teigia, kad Fondas nepagrįstai atsisakė teikti išlaikymą jo dukrai.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Seimas atsiliepime teismo prašo pašalinti jį iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovų. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2010-05-13 nutarime pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus, žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Šios nuostatos suponuoja išvadą, kad administraciniai teismai gali nagrinėti bylas dėl Respublikos Prezidento, Seimo ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia, žalos atlyginimo. Apibendrindamas minėtas nuostatas, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007-12-18 redakcija) nuostata, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Respublikos Prezidento, Seimo ar Vyriausybės veiklos, įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą. Taigi Konstitucinis Teismas, įvertinęs ABTĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad bylas dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje (2007-12-18 redakcija) numatytų subjektų veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia, žalos atlyginimo, administraciniai teismai nagrinėti gali. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, vertina, kad Seimas gali būti atsakovu administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo.
CK 3.204 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienam nepilnamečiam vaikui, ilgiau kaip mėnesį negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų atstovų, garantuojama teisė į valstybės paramą ir išlaikymą. Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindus bei tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymas (redakcija nuo 2014-01-01 iki 2018-01-01 (toliau – ir Įstatymas), kurio 1 straipsnyje nustatyta šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį į Fondą dėl išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Iš minėtų teisės aktų analizės matyti, kad esminės aplinkybės, kurioms esant gali būti mokamos išmokos iš Fondo, yra vaiko globėjo kreipimasis į Fondą ir aplinkybė, jog išlaikymą mokantis asmuo neteikia vaikui išlaikymo. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas yra vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Fondą dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo. Pareiškėjas 2017-05-15 prašyme Fondui nurodė, kad jo nepilnametės dukters gyvenamoji vieta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-04-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-107-577-2010 nustatyta su J. B. (Komisijos byla, b. l. 67–71). Teismas pažymi, kad, sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas, išlaikymas iš Fondo lėšų yra skirtas tėvams, su kuriais vaikas gyvena – būtent jie turi užtikrinti vaiko gerovę. Nagrinėjamu atveju Fondo išmokos galėtų būti teikiamos tik J. B., su kuria teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Nesant J. B. prašymo teikti lėšas vaiko išlaikymui, valstybės pareiga pagal šį Įstatymą nekyla ir Fondo išmokos neturi būti mokamos pareiškėjui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas Įstatymo paskirtį, nurodė, jog šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, išskyrus nuorodą į įstatymo nustatytus tokio išlaikymo pagrindus, nėra jokių kitų nuostatų ar sąlygų šiam išlaikymui teikti, todėl galima daryti išvadą, kad tai yra imperatyvi, visų kitų šio įstatymo nuostatų aiškinimą nulemianti įstatymų leidėjo nuostata, kuri taip pat atskleidžia įstatymų leidėjo atitinkamą ketinimą. Tai reiškia, kad jeigu kitaip nėra specialiai aptarta šiame įstatyme, vaiko teisė į nurodytą išlaikymą (esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams) yra absoliuti ir nėra saistoma jokių kitų aplinkybių, taip pat ir aplinkybių, dėl kurių vaikas nustojo gauti atitinkamą išlaikymą iš asmenų, įpareigotų jį teikti pagal įstatymą (tėvų, įtėvių) (LVAT 2009-06-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-743/2009). Kaip jau minėta, Įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą (Įstatymo 1 str. 1 d.). Tai reiškia, kad Įstatymu siekiama užtikrinti, kad vaikas turėtų jo kasdieniniam pragyvenimui būtinas lėšas. Kai išlaikymą teikiantis asmuo atlieka periodinius mokėjimus, vaiko poreikiai gali būti patenkinami iš šių periodinių mokėjimų. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas dukrai teikia išlaikymą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-04-13 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-107-577-2010 (Komisijos byla, b. l. 42–44). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Fondo išmokų tikslą ir paskirtį, neatsižvelgia į tai, kad Įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant įstatymuose nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.
Pareiškėjas skundą grindžia argumentais, jog Įstatyme nustatytas teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijai ir ES teisei. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse suformuluotą nuostatą „yra pagrindas manyti“, galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ESTT yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ESTT atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai ar ES teisei. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ESTT yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ESTT su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai ar ES teisės aktams (LVAT 2012-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Vien pareiškėjo subjektyvus suvokimas ir nesutikimas su galiojančiu teisiniu reglamentavimu savaime nereiškia, jog teismas turi pareigą kreiptis į Konstitucinį teismą ar ESTT.
Teismas pažymi, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą aiškintina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti gauti didesnių pajamų, nesistengti ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokius socialinės paramos teikimo pagrindus ir sąlygas, socialinės paramos rūšis ir dydžius, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pagal išgales stengtis pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove, prisidėti prie visos visuomenės gerovės (Konstitucinio Teismo 2012-02-06, 2012-02-27, 2013-02-07 nutarimai). ES pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) preambulėje nurodyta, kad joje įtvirtinamos pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, ES ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir ES Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo teisminės praktikos. Chartijos 24 straipsnis nustato vaiko teisės. Pagal Chartijos 24 straipsnio nuostatas vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę. Sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, į jų nuomonę atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą. Visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais. Teismas pažymi, kad ES teisės aktai ir Chartija nenustato išsamių kriterijų dėl išmokų vaikams teikimo. ES teisėje nenustatyti bendri standartai, kaip turi būti teikiamas išlaikymas vaikams. Minėta teisinio reglamentavimo sritis priklauso ES valstybių narių kompetencijai, kurią įgyvendindamos valstybės narės turi laikytis bendrųjų teisės principų. Pagal Įstatymo nuostatas išlaikymas yra garantuojamas asmeniui, su kuriuo vaikas gyvena. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamasis teismui suteikta diskrecija spręsti dėl byloje taikytino teisės akto galimo prieštaravimo Konstitucijai ar ES teisei, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir į ESTT.
Pareiškėjas skunde teismo taip pat prašo atlyginti jam žalą. Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl atsakovės atstovų veiksmų buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas, pablogėjo jo sveikata, jis patyrė dvasinius išgyvenimus ir kt. Pareiškėjas dėl šių pažeidimų prašo priteisti jam neturtinę žalą. Mano, jog, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, jo prašoma priteisti suma yra pagrįsta.
Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Byloje nenustatyti jokie atsakovės atstovų neteisėti veiksmai. Teismui nenustačius atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo.
Pareiškėjas teismo taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei nuostolius bylą nagrinėjant Komisijoje. Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo tenkinti skundo dalį, kurioje prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir patirtus nuostolius bylą nagrinėjant Komisijoje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. S. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.