- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-25
- Bylos Nr.
- I-1546-342/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02684-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
2019 m. vasario 19 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovė) 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 3 - 8).
Pareiškėja nurodo, jog buvo suimta ir laikoma ankštomis sąlygomis nuo 2016-12-08 iki 2018-05-31 Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI). Teigia, kad kamerose buvo laikoma dar su 3 – 4 suimtosiomis ir tuo metu akivaizdžiai matėsi, jog kameros plotas per mažas, trūksta erdvės, dėl to kilo buitiniai konfliktai. Pažymi, kad kamerose daug vietos užėmė lovos, spintelės, stalas, suolai, kriauklė, sanitarinis mazgas, todėl buvo suvaržyta judėjimo laisvė; didžiąją laiko dalį kameroje praleido sėdėdama arba gulėdama lovoje. Akcentuoja, kad kamerose yra 4 lovos, o daiktams susidėti spintelių – 3, todėl kameroje esant 4 suimtosioms, viena neturėjo vietos daiktams susidėti. Dėl nurodytos priežasties kilo konfliktai, kurie veikė pareiškėjos psichologinę būseną. Nurodo, kad gultai kamerose įrengti taip, kad tarp miegojimo vietos nebuvo minimalaus atstumo. Nurodytos sąlygos trukdė išsimiegoti, pailsėti ir dėl to pareiškėja kentė įtampą, baimę, patyrė stresą; visa tai veikė pareiškėjos psichinę ir emocinę sveikatą, teko kreiptis į medikus dėl vaistų nuo nemigos. Teigia, kad dažnai į kameras įkeltos naujos suimtosios nebuvo apžiūrėtos medikų, buvo nešvaria galva, rūbais, pilnais parazitų, kas kėlė stresą, baimę ir paniką. Pažymi, kad Kauno TI nebuvo pakankamas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinta kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į šią veiklą įtraukti suimtuosius. Teigia, kad nors kamerose įrengti radijo taškai, bet nebuvo galimybės susirasti tinkamos radijo stoties, nes radijo taško reguliavimas nėra įrengtas kamerose. Pažymi, kad nuolat buvo įjungtas muzikinis radijo kanalas, per kurį girdėjo tik minimalias žinias. Atkreipia dėmesį, kad į biblioteką buvo vedama tik kartą per 2 savaites, o tai buvo per ilgas laiko tarpas, nes laikraščiai buvo su senomis naujienomis. Akcentuoja, kad pinigų užsisakyti spaudos leidiniams ir savo televizoriaus neturėjo. Teigia, kad neturėjo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku kameroje; turėjo šaukti ir daužyti į duris, tačiau dažnai pareigūnai negirdėjo arba šaipydavosi, tyčiodavosi, pasijuokdavo ir neprieidavo. Atkreipia dėmesį į tai, kad turėjo teisę tik į 1 val. per parą pasivaikščiojimą kiemelyje. Teigia, kad toks pasivaikščiojimo laikas pažeidžia EŽTT ir Konvencijos 3 str.; buvo per trumpas pakvėpuoti grynu ir šviežiu oru. Akcentuoja, kad pasivaikščiojimo laiko negalėjo pati pasirinkti, dažniausiai pasivaikščioti buvo vedama rytais 9:00 val.; tokiu laiku rudenį ir žiemą buvo tamsu, šalta, lijo lietus. Nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose nėra stogo, po kuriuo būtų įmanoma pasislėpti nuo lietaus ar sniego. Pažymi, kad atsisakius pasivaikščioti, vėliau išvedama į lauką nebuvo.
Nurodo, kad kamerose ventiliacija neveikė arba veikdavo su dideliu garsu; išjungus ventiliaciją, trūko oro, nes langai neatsidaro ir lauko oro praktiškai nepatenka. Taip pat teigia, kad kamerose trūko natūralaus apšvietimo, o įrengtas elektrinis apšvietimas buvo ryškus ir stiprus, lempos buvo be gaubtų; nuo tokio švietimo skaudėjo akis, galvą, silpo regėjimas. Akcentuoja, kad pati įjungti/išjungti elektros negalėjo, nes kameroje nėra elektros jungiklių. Pažymi, kad pro langus sunkiai patenka natūrali šviesa. Teigia, kad kamerose nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta temperatūra, todėl buvo šalta žiemą, o vasara – karšta. Pažymi, kad neturėjo galimybės tinkamai laikytis higienos; asmeniniai rūbai nebuvo skalbiami, nes neturėjo sąskaitoje pinigų, todėl buvo priversta vaikščioti nešvariais rūbais. Akcentuoja, kad pati rūbų išsiskalbti galimybės neturėjo, nes kameroje nebuvo šilto vandens, nuosavo elektrinio virdulio. Akcentuoja, kad išduodamų miltelių neužtekdavo; muilo užtekdavo tik nusiprausimui. Teigia, kad kartais nebuvo sąlygų rūbams džiovinti – nebuvo džiovyklų ir vietos. Pažymi, kad į dušą 15 min. vesdavo tik kartą per savaitę, todėl buvo problemų nusiprausti kameroje visą kūną. Akcentuoja, kad nuosavų viršutinių ir apatinių rūbų neturėjo, o išduoti rūbai buvo prastos kokybės, nunešioti, dėmėti, suplyšę, ne pagal dydį ir nepritaikyti sezonui. Teigia, kad su avalyne buvo dar sudėtingiau, nes nebuvo rudens ir žiemos sezono batų, teko vaikščioti žieminėmis šlepetėmis. Akcentuoja, kad duše chalatas draudžiamas, todėl kadangi apsirengimo laikas įskaitomas į 15 min nusiprausimo po dušu laiką, teko skubiai rengtis rūbus ant drėgno kūno ir neišdžiuvusių plaukų. Teigia, kad duše blogai veikė vandens maišytuvai, todėl dažnai maudėsi po šaltu vandeniu. Taip pat pažymi, kad išduoti 2 rankšluosčiai buvo per maži maudymuisi duše; jais teko naudotis ir duše, ir kameroje indų bei stalo valymui.
Nurodo, kad sanitarinis mazgas neatitiko jam keliamų higienos reikalavimų: neužtikrino privatumo, nesandarus. Teigia, kad indai buvo netinkami; Kauno TI neskyrė priemonių indams plauti, o kameroje nebuvo šilto vandens tinkamai jiems išplauti. Pažymi, kad maistas nebuvo tinkamas – nekaloringas ir neskanus; paduodamas per langelį nebuvo sveriamas, todėl akivaizdžiai matėsi, kad porcijos kartais neatitiko nustatyto svorio; duona dažnai buvo sena ir apipelijusi, pienas – sugižęs, varškė – parūgusi; maistas kartais buvo atšalęs; kartą matė, kaip maistas buvo dalinamas be higienos pirštinių.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 16 - 24) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Vertina, kad pareiškėja savo skunde išdėsto visiškai nepagrįstus teiginius, šių teiginių neindividualizuoja, netikslina ir aprašo abstrakčiai; galimai siekia neteisėtai gauti neturtinės žalos kompensaciją, nors tokios žalos nepatyrė, tačiau suvokdama, jog egzistuoja tikimybė, jog dėl darbo krūvių, dokumentų valdymo sistemų klaidos ar žmogiškosios klaidos gali susiklostyti situacija, kai įstaiga nepaneigs vieno ar kelių visiškai nepagrįstai nurodytų pažeidimų. Mano, kad toks pareiškėjos elgesys yra nesąžiningas, o skundas yra tyčia suformuluotas neaiškiai, bei neindividualizuojant, nesukonkretinant pateikiamų situacijų. Nurodo, kad bylos nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu buvo tikrinamas regioninių ir nacionalinio visuomenės sveikatos centrų, jų metu nustatyti kamerų įrengimo ir eksploatavimo pažeidimai nebuvo žymūs ir dažnai nulemti pačių suimtųjų veiklos kamerose. Pažymi, kad nustatyti kamerų neatitikimai teisės aktams buvo ištaisomi nedelsiant. Taip pat pažymi, kad pažeidimų susijusių su pareiškėjos skunde nurodytais nusiskundimais, kamerose kur buvo laikoma pareiškėja, neužfiksuota.
Nurodo, kad kameros vėdinamos dviem būdais, t. y. per atidaromus langus arba orlaidės ir mechaninės ventiliacijos būdu. Pažymi, kad šildymas užtikrinamas visose kamerose ir yra centralizuotas; visose kamerose yra radiatoriai. Akcentuoja, kad suimtieji ir nuteistieji privalo patys tvarkytis kameras, kuriose gyvena. Mano, kad pareiškėja nepatikslina, kokiu būdu nustatė, jog patalpos apšvietimas buvo netinkamas ir, kad būtent tai sukėlėjai sveikatos sutrikimus. Nurodo, kad pareiškėjos apsilankymų Kauno TI sveikatos priežiūros tarnyboje yra užfiksuota, tačiau pareiškėjos sveikatos sutrikimai nėra susiję su kamerų apšvietimu, taigi pareiškėjo teiginiai apie sveikatos sutrikimus galimai susijusius su netinkamu apšvietimu - nepagrįsti. Teigia, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus kameroje reikalavimas pareiškėjos atžvilgiu, ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu, nebuvo pažeistas.
Mano, kad pareiškėja deklaratyviai teigia, kad vykdomos socialinės reabilitacijos priemonės buvo nepakankamos, nedetalizuoja, kokiu mastu šios priemonės turi būti teikiamos, nepaaiškina kokiu būdu pareiškėja nustatė, jog Kauno TI socialinės reabilitacijos priemonės nepakankamos ir visiškai nesieja savo teiginių su reikalaujama neturtine žala, išgyvenimais, sukrėtimais ar panašiai. Pažymi, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą; pareiškėjos kalinimo laikotarpiu vyko nemažai renginių, galimybės juose dalyvauti yra sudarytos kiekvienam suimtajam ar nuteistajam; organizuojamuose renginiuose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į būrio viršininką ir išreiškia norą jose dalyvauti.
Mano, kad pareiškėjos teiginiai, dėl baldų kameroje ar maisto dalinimo procedūrų yra visiškai nepagrįsti ir paremti klaidinančiais subjektyvaus pobūdžio argumentais. Pažymi, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra aptverti 2,1 m metaline sienele, kas užtikrina asmenų privatumą. Teigia, kad nėra galimybių visiškai izoliuoti nuo likusios kameros dalies, nes tam būtų reikalinga atlikti esminius patalpų rekonstrukcijos darbus. Akcentuoja, kad visuose kamerų sanitariniuose mazguose įrengti praustuvai.
Nurodo, kad pareiškėja tyčia nutyli faktą, jog kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengtos skalbinių džiovinimo virvės, ant kurių galima džiovinti skalbinius. Pažymi, kad kamerose įrengti praustuvai į kuriuos visą parą tiekiamas vanduo, išduodamos skalbimo priemonės, yra nustatyta skalbinių surinkimo ir skalbimo tvarka, kuria pasinaudojus gali būti išskalbti laikomų asmenų drabužiai.
Pažymi, kad pareiškėja nesikreipė į įstaigos administraciją dėl skunde nurodyto pareigūnų netinkamo elgesio, todėl nėra pagrindo patvirtinti pareiškėjos teiginių. Atkreipia dėmesį, kad suimtųjų ir nuteistųjų išvedimas nusiprausti duše ir suimtųjų ir nuteistųjų pasivaikščiojimai užtikrinami vykdant tiksliai pagal atitinkamus tvarkos aprašus, o už šių aprašų vykdymo užtikrinimą atsakingi pareigūnai. Taip pat pažymi, kad dušai ir pasivaikščiojimo kiemai įrengti pagal anksčiau nurodytas įrengimo ir eksploatavimo taisykles, o patikrinimus atliekantys visuomenės sveikatos centrai nėra identifikavę įrengimo ar eksploatavimo pažeidimų šiose patalpose ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja teigia, kad duše dažnai nebuvo šilto vandens, tačiau nenurodo kada, todėl negali patvirtinti arba paneigti pareiškėjos teiginių, bei nustatyti teiginių pagrįstumo. Pažymi, kad vandentiekio sistema įprastai veikia tinkamai. Mano, kad pareiškėjos nusiskundimai dėl netinkamų rankšluosčių, aprangos, avalynės ir neišduoto šampūno yra nepagrįsti, nes visus veiksmus aprūpinant pareiškėją nurodytais reikmenimis ir daiktais atliko vadovaudamasis teisės aktais, o pareiškėja priimdama reikmenis ir daiktus parašu patvirtino, kad pretenzijų dėl kokybės ir kiekio neturi. Pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos suteikti suimtajai/ nuteistajai šampūną vadovaujantis to paties aprašo 4 punktu ir 1 priedu.
Vertina, kad pareiškėja pateikia deklaratyvius duomenis ir teiginius susijusius su sveikatos problemomis, siekdama suklaidinti teismą ir tokiu būdu gauti neteisėtų pajamų; tokie pareiškėjos veiksmai turėtų būti vertinami kritiškai, o pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas. Pažymi, kad pareiškėja visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų) taip pat ir priežastinio ryšio. Akcentuoja, kad sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjos orumo ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teigia, kad nepažeidė jokių teisės aktų reglamentuojančių įstaigos veiklą, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai, kurią ji galimai patyrė Kauno tardymo izoliatoriuje (minėta, toliau – ir Kauno TI).
Dėl viešosios atsakomybės sąlygų
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jos laikymo Kauno TI sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir kt.).
EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.
Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje Muršić byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.
Atlikus pareiškėjai tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių nustatyta, kad pareiškėja skundžiasi dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno TI kamerų tipo patalpose, laikotarpiu nuo 2016-12-08 iki 2018-05-31 (toliau – ir ginčo laikotarpis), todėl teismas vertina tik pareiškėjos laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose nurodytu laikotarpiu. Pažymėtina, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo nuteistojo statusą (b. l. 25 - 26).
Atsakovės atstovas pateikė Kauno TI apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-12-05 pažymą Nr. 11-5523 (b. l. 51 - 62) bei Kauno TI Ūkio skyriaus 2018-08-06 pažymą Nr. 8-680 „Apie kamerų plotus” (b. l. 122 - 124), kuriose nurodyta kamerų numeriai, kuriose atitinkamu laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja, šių kamerų plotas, asmenų kameroje skaičius (patikrinimo metu 8 ir 20 val.), plotas, tenkantis vienam asmeniui (8 ir 20 val.), sanitarinio mazgo plotas kameroje. Kauno TI nurodė, kad teismui pateikta pažyma buvo parengta apibendrinus duomenis iš Kauno TI suimtųjų/nuteistųjų patikrinimo kamerose registracijos žurnalų; pateiktoje lentelėje duomenys gaunami tikrinant kamerose esančių asmenų skaičių kiekvieną rytą (8.00 val.) rytinio patikrinimo metu ir kiekvieną vakarą (20.00 val.) vakarinio patikrinimo metu. Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo pareiga nustatyta kalinimo įstaigai, tačiau pareiškėjai taip pat yra įtvirtintas reikalavimas pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Šiuo atveju, pareiškėja nenurodė, konkrečių gyvenamojo ploto normos pažeidimo atvejų, t. y. kokioje konkrečioje kameroje, kada, kokiomis valandomis ir kiek asmenų buvo apgyvendinta, nepateikė jokių objektyvių konkrečių ginčo kamerų perpildymo faktą galinčių patvirtinti įrodymų (kartu kalėjusių asmenų rašytinių paaiškinimų, neprašė jų kvieti liudytojais ir pan.). Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Kauno TI ginčo laikotarpiu buvo laikoma 320-oje (nuo 2016-12-09 iki 2016-12-27), 348-toje (nuo 2016-12-27 iki 2017-06-19), 345-toje (nuo 2017-06-19 iki 2017-07-04), 341-oje (nuo 2017-07-04 iki 2018-04-30 (Išvyko iš Kauno TI, b. l. 157)), 227-toje (nuo 2018-05-04 iki 2018-05-28 (išvyko iš Kauno TI, b. l. 157)) kamerose. Iš bylos duomenų (b. l. 51 – 62, 122 – 124) matyti, kad kameros Nr. 320 plotas – 16,21 kv. m., kameros Nr. 348 plotas – 15,63 kv. m., kameros Nr. 345 plotas – 16,02 kv. m., kameros Nr. 341 plotas – 15,44 kv. m., kameros Nr. 227 plotas – 13,95 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu teko: 8,11 kv. m. kameros ploto (laikotarpiais nuo 2016-12-09 20 val. iki 2016-12-14 20 val., nuo 2016-12-16 20 val. iki 2016-12-19 20 val.), 5,40 kv. m. kameros ploto (laikotarpiais nuo 2016-12-14 20 val. iki 2016-12-16 20 val., nuo 2016-12-19 20 val. iki 2016-12-27 20 val.), 5,21 kv. m. kameros ploto (laikotarpiais 2016-12-27 20 val. iki 2017-01-02 20 val., nuo 2017-01-05 20 val. iki 2017-01-10 20 val., nuo 2017-01-26 20 val. iki 2017-02-07 8 val., nuo 2017-02-08 20 val. iki 2017-03-17 8 val., nuo 2017-03-17 20 val. iki 2017-04-14 8 val., nuo 2017-04-14 20 val. iki 2017-05-02 20 val., nuo 2017-05-04 20 val. iki 2017-05-10 20 val., nuo 2017-06-09 20 val. iki 2017-06-15 20 val., nuo 2017-06-16 20 val. iki 2017-06-19 8 val.), 3,91 kv. m. kameros ploto (laikotarpiais 2017-01-02 20 val. iki 2017-01-05 20 val., nuo 2017-01-21 8 val. iki 2017-01-26 20 val., nuo 2017-05-02 20 val. iki 2017-05-04 20 val., nuo 2017-06-08 20 val. iki 2017-06-09 20 val.), 7,82 kv. m. kameros ploto (laikotarpiais nuo 2017-01-10 20 val. iki 2017-01-20 20 val., 2017-02-07 nuo 8 val. iki 20 val., 2017-03-17 nuo 8 val. iki 20 val., nuo 2017-05-10 20 val. iki 2017-06-02 20 val., nuo 2017-06-05 20 val. iki 2017-06-08 20 val., nuo 2017-06-15 20 val. iki 2017-06-16 20 val., 2017-06-19 nuo 8 iki 20 val.), 5,22 kv. m. kameros ploto (laikotarpiais nuo 2017-01-20 20 val. iki 2017-01-21 8 val., nuo 2017-10-30 20 val. iki 2017-10-31 8 val.), 3,92 kv. m. kameros ploto (2017-04-14 nuo 8 val. iki 20 val.), 15,63 kv. m. kameros ploto (laikotarpiu nuo 2017-06-02 20 val. iki 2017-06-05 20 val.), 16,02 kv. m. kameros ploto (laikotarpiu nuo 2017-06-19 20 val. iki 2017-06-22 20 val.), 8,01 kv. m. kameros ploto (laikotarpiais nuo 2017-06-22 20 val. iki 2017-06-27 20 val., nuo 2017-06-29 20 val. iki 2017-07-04 20 val.), 5,34 kv. m. kameros ploto (laikotarpiu nuo 2017-06-27 20 val. iki 2017-06-29 20 val.), 7,72 kv. m. kameros ploto (laikotarpiais nuo 2017-07-04 20 val. iki 2017-07-07 8 val., nuo 2017-07-07 20 val. iki 2017-07-18 8 val., nuo 2017-07-18 20 val. iki 2017-08-22 20 val., nuo 2017-09-19 20 val. iki 2017-10-30 20 val., nuo 2017-10-31 8 val. iki 2017-11-06 20 val., nuo 2017-11-08 20 val. iki 2017-11-09 8 val., nuo 2017-11-09 20 val. iki 2017-11-11 8 val., nuo 2017-11-11 20 val. iki 2017-11-15 8 val., nuo 2017-11-15 20 val. iki 2017-11-20 20 val., nuo 2017-11-30 20 val. iki 2017-12-06 20 val., nuo 2017-12-22 20 val. iki 2017-12-23 20 val., nuo 2018-01-10 20 val. iki 2018-01-11 20 val. nuo 2018-01-25 20 val. iki 2018-02-14 20 val., nuo 2018-02-19 20 val. iki 2018-02-20 20 val., nuo 2018-02-23 20 val. iki 2018-02-27 20 val.), 15,44 kv. m. kameros ploto (2017-07-07 nuo 8 val. iki 20 val., 2017-07-18 nuo 8 val. iki 20 val.), 5,15 kv. m. kameros ploto (laikotarpiais nuo 2017-08-22 20 val. iki 2017-09-07 20 val., nuo 2017-09-11 20 val. iki 2017-09-19 20 val., nuo 2017-11-06 20 val. iki 2017-11-08 20 val., nuo 2017-11-20 20 val. iki 2017-11-24 20 val., nuo 2017-11-28 20 val. iki 2017-11-30 20 val., nuo 2017-12-06 20 val. iki 2017-12-22 20 val. nuo 2017-12-23 20 val. iki 2018-01-10 20 val., nuo 2018-01-11 20 val. iki 2018-01-19 20 val., 2018-01-20 20 val. iki 2018-01-25 20 val., nuo 2018-02-14 20 val. iki 2018-02-19 20 val., nuo 2018-02-22 20 val. iki 2018-02-23 20 val., nuo 2018-02-27 20 val. iki 2018-03-12 20 val., nuo 2018-03-15 20 val. iki 2018-04-03 20 val., nuo 2018-04-09 20 val. iki 2018-04-19 20 val., nuo 2018-04-26 20 val. iki 2018-04-30 20 val.), 3,86 kv. m. kameros ploto (laikotarpiais nuo 2017-09-07 20 val. iki 2017-09-11 20 val., nuo 2017-11-24 20 val. iki 2017-11-27 20 val., nuo 2018-02-20 20 val. iki 2018-02-22 20 val., nuo 2018-03-12 20 val. iki 2018-03-15 20 val., nuo 2018-04-03 20 val. iki 2018-04-09 20 val., nuo 2018-04-19 20 val. iki 2018-04-26 20 val.), 5,21 kv. m. kameros ploto (2017-11-09 nuo 8 val. iki 20 val., 2017-11-11 nuo 8 val. iki 20 val., 2017-11-15 nuo 8 val. iki 20 val., nuo 2017-11-27 20 val. iki 2017-11-28 20 val.), 5,22 kv. m. kameros ploto (laikotarpiu nuo 2018-01-19 20 val. iki 2018-01-20 20 val.), 6,98 kv. m. kameros ploto (laikotarpiu nuo 2018-05-04 20 val. iki 2018-05-28). Apibendrinus anksčiau minėtus duomenis, nustatyta, kad pareiškėja kamerose buvo laikoma tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jai ginčo laikotarpiu teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (Įsakymo 1.3.1 papunktis). Taigi, pareiškėjai visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjos atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 straipsnis).
Pažymėtina, kad dalį ploto kamerose užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, tačiau Įsakyme nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Pareiškėjai prašant atsižvelgti į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, pažymėtina, kad į tai turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos, be kita ko, laikosi LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerose.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėja skunde nurodo, jog kamerų sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, buvo nesandarus, todėl kvapai ir garsai sklisdavo į bendrą patalpą, naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas pareiškėjos orumas, pareiškėja kentė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Iš į bylą pateiktų nuotraukų (b. l. 27, 156) matyti, kad Kauno TI kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena (atsakovės atstovas nurodo, kad Kauno TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m. metaline sienele), jie uždari (yra sienelė, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, taip pat atskira oro šalinimo sistema, sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis. Teismo vertinimu, nurodytos sąlygos atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. punkto reikalavimus, todėl Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas neturėjo žeminti pareiškėjos garbės ir orumo, o tuo pačiu buvo užtikrintas jos privatumas. Iš esmės tokios pozicijos laikėsi ir LVAT, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje atitikties teisės aktų reikalavimams (žr., pvz., LVAT 2018-09-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-839-552/2018, 2018-09-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2351-629/2018 ir kt.).
Dėl maudymosi duše
Pareiškėja, kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą, nurodo teisės tinkamai nusiprausti po dušu pažeidimą, tvirtindama, kad nusiprausti po dušu buvo galima tik kartą per savaitę; dušinėje nusiprausimui buvo skirta 15 minučių, į kurias įėjimo apsirengimo/nusirengimo laikas; duše blogai veikė vandens maišytuvai, todėl dažnai maudėsi po šaltu vandeniu.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau šios teisės normos nereglamentuoja asmens prausimosi trukmės.
Byloje esantis Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013-09-17 įsakymu Nr. 1-209 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašas (b. l. 152 – 153) patvirtina, jog kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 15 min pasinaudoti dušu (13 punktas), esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 15 min (14 punktas).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu - pareiškėja neneigia, kad kartą per savaitę turėjo galimybę praustis po dušu; pareiškėja tik nurodo, kad kartais nebuvo galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu; prausimosi laikas buvo per trumpas. Taigi akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti šiltu vandeniu ar dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens nebuvimo), taip pat, kad pareiškėja Kauno TI kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai pareiškėjai tenkantis maudymosi laikas neatitiko atsakovės atstovo nustatytos maudymosi trukmės, kad buvo nepakankamas, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.
Dėl kamerų apšvietos
Pareiškėja teigia, kad kamerose trūko natūralaus apšvietimo, o įrengtas elektrinis apšvietimas buvo ryškus ir stiprus, lempos buvo be gaubtų; kamerose nebuvo elektros jungiklių, todėl negalėjo įjungti/išjungti elektros; per langus nepateko natūrali šviesa. Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėja nepatikslina, kokiu būdu nustatė, jog patalpos apšvietimas buvo netinkamas ir, kad būtent tai sukėlėjai sveikatos sutrikimus ir pažymi, kad dirbtinio apšvietimo reikalavimų pažeidimų pareiškėjos kameroje visuomenės sveikatos centrai nenustatė.
Lietuvos respublikos sveikatos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, kurių 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Pažymėtina, kad byloje nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja (Nr. 320, 348, 345, 341, 227) apšvietos. Dėl nurodytų aplinkybių teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėja dėl netinkamos dirbtinės ir natūralios apšvietos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėja dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos) buvo kreipusis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjos teiginiai dėl apšvietos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikytini nepagrįstais. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos medikus (b. l. 63 – 84), tačiau ne dėl pablogėjusio regėjimo arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su netinkama apšvieta.
Dėl langų ir ventiliacijos
Pareiškėja teigia, kad ventiliacija kamerose neveikė arba veikdavo su dideliu garsu, kuris užguldavo ausis, o naktį nuo jo neįmanoma užmigti; išjungus ventiliaciją, trūko oro, nes langai neatsidarė ir lauko oro praktiškai nepateko. Akcentuoja, kad lango apačioje įrengta tik 1 m ir 20 cm ilgio ir 30 cm pločio metalinė plokštė su mažomis skylutėmis, per kurią šviežias lauko oras patenka nežymiai.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas numato, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad kameros vėdinamos dviem būdais, t. y. per atidaromus langus arba orlaidės ir mechaninės ventiliacijos būdu; vėdinimas ir oro patekimas į kameras yra užtikrinamas visose kamerose. Atsakovės atstovas pateikė šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus - nuotraukas (b. l. 85, 86 ) bei Nacionalinio visuomenės sveikatos cento patikrinimo aktus (b. l. 87 – 88, 89- 91, 92 – 93, 94 – 95, 96 – 97, 99 – 101, 104 – 106, 106 – 107, 108 – 109, 110 – 111, 112 – 114, 117 – 119), kuriuose iš esmės pareiškėjos nurodytų pažeidimų įvairiose Kauno TI kamerose nenustatyta. Rašytinėje bylos medžiagoje esančios standartinės Kauno TI kameros nuotraukos patvirtina, kad kamerose su neatidaromais langais įrengta įpučiamoji – ištraukiamoji ventiliacija, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėja, todėl, teismo nuomone, kameros vėdinimo būdas atitiko Higienos normos 17 punkto reikalavimus.
Pareiškėja skunde kėlė pretenzijas dėl ventiliacinės sistemos neveikimo ir keliamo triukšmo, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė, t y. byloje nėra jokių duomenų, jog dėl ventiliacinės sistemos neveikimo/triukšmo pareiškėja kreipėsi skundais į Kauno TI pareigūnus, administraciją, Visuomenės sveikatos centrą ir kitas kompetentingas institucijas. Pareiškėja, be kita ko, nenurodė su ja kalėjusių asmenų duomenų, kurie galėtų patvirtinti šią aplinkybę teisme, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų, neprašė kviesti juos liudytojais byloje, o nesant tokių duomenų, šiuo metu nustatyti, ar kamerose, kuriose pareiškėja buvo laikoma, tinkamai veikė ventiliacija ginčo laikotarpiu, galimybės nėra, todėl nėra pagrindo tikėti deklaratyviais pareiškėjos argumentais dėl ventiliacijos neveikimo (keliamo triukšmo) ginčo laikotarpiu.
Dėl higienos pažeidimų
Pareiškėja teigia, kad neturėjo galimybės tinkamai laikytis higienos; asmeniniai rūbai nebuvo skalbiami, nes neturėjo sąskaitoje pinigų, todėl buvo priversta vaikščioti nešvariais rūbais; išduodamų miltelių neužtekdavo; muilo užtekdavo tik nusiprausimui; kartais nebuvo sąlygų rūbams džiovinti.
Į bylą pateiktas Kauno TI direktoriaus 2009-10-12 įsakymu Nr. 1-117 (2012-01-31 įsakymo Nr. 1-17 redakcija) patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas (b. l. 49 - 50) paneigia skunde nurodytą teiginį, kad asmeniniai rūbai nėra skalbiami. Pagal aprašo 3 punktą suimtieji ir nuteistieji šia paslauga gali pasinaudoti kartą per savaitę. Iš suimtojo ar nuteistojo asmeninės sąskaitos rezervuojama pinigų suma, kuri atlikus paslaugą, bus išskaičiuota (Aprašo 10 punktas). Minėto aprašo 11 punktas reglamentuota, jog suimtasis ar nuteistasis, negaunantis piniginių įplaukų ir kurio nelanko giminės bei artimieji, raštu kreipiasi į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl galimybės išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių rūbų (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) įstaigos skalbykloje, bet ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.
Byloje esanti Suimtojo/nuteistojo materialinio aprūpinimo kortelė (b. l. 154) patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjai buvo išduoti skalbimo milteliai, tualetinis muilas ir kt. Pareiškėja nurodytų aplinkybių neneigia. Pažymėtina, kad byloje esanti nuotrauka (b. l. 156) iš standartinės Kauno TI kameros patvirtina, kad kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengtos virvės, skirtos džiovinti skalbiniams. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėja dėl nurodytų galimai netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėja, būdama apdairi, rūpestinga ir protinga, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavusi įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti, ar pareiškėja turėjo galimybę skalbti rūbus ir juos džiovinti, ar buvo priversta vaikščioti nešvariais rūbai, objektyvių galimybių nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl rūbų skalbimo, mažo kiekio skalbimo miltelių ir džiovyklų trūkumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Dėl kamerų temperatūros
Pareiškėja teigia, kad kamerose nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta temperatūra, todėl buvo šalta žiemą, o vasara – karšta. Atsakovės atstovas nurodo, kad šildymas užtikrinamas visose kamerose ir yra centralizuotas; visose kamerose yra radiatoriai.
Anksčiau minėtų higienos normų 16 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.
Minėta, kad byloje nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl kamerų Nr. 320, 348, 345, 341, 227, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja, sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams. Iš pateiktų aktų matyti, kad tikrintose kamerose temperatūra tikrinimo laikotarpiais atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nenustatyta, jog pareiškėja dėl netinkamos temperatūros kreipėsi į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjos teiginiai dėl temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikytini nepagrįstais. Taigi, nurodyti pareiškėjos argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, pareiškėja konkrečiai nenurodo, kokiais laikotarpiais ir kada konkrečiai temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl šie jos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl maisto
Pareiškėja skunde nurodo, kad maistas nebuvo tinkamas – atšalęs, pagedęs (duona dažnai buvo sena ir apipelijusi, pienas – sugižęs, varškė – parūgusi), nekaloringas ir neskanus; paduodamas per langelį nebuvo sveriamas, todėl akivaizdžiai matėsi, kad porcijos kartais neatitiko nustatyto svorio. Pažymi, jog kartą matė, kaip maistas buvo dalinamas be higienos pirštinių.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pažymėtina, kad būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).
Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.
LVAT yra išaiškinęs, jog nurodytos Taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (žr., pvz., LVAT 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, 2015-06-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjai pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicininės indikacijos). Todėl, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjai kitokį maitinimą, nei maitinamą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažintina, jog Kauno TI administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjos maitinimą, nes Taisyklių 7 punktas nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų. Be to, iš byloje esančių atsakovės atstovo pateiktų rašytinių įrodymų (b. l. 127 – 149) nustatyta, jog Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimų metu higienos normų, laikymo sąlygų, personalo higienos, gamybos, tinkamumo vartoti terminų, kokybės, atsekamumo reikalavimų pažeidimų nenustatyta; maisto davinio cheminė sudėtis ir kaloringumas apskaičiuota remiantis tyrimų rezultatais ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintą Fiziologinės mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustatytus kiekio dydžius. Bylos duomenimis nenustatyta, kad maistas būtų tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, o pareiškėja su žodiniais ar rašytiniais prašymais į Kauno TI administraciją dėl netinkamo maitinimo nesikreipė. Vien pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai, kad maistas buvo neskanus, kiekis per mažas, maistas buvo tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų ir pan., nesant įrodymų, kad pareiškėja dėl nurodytų aplinkybių skundėsi atsakovės atstovui, nepatvirtina Kauno TI (jo pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nenustatyta, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, ir dėl to pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nėra.
Dėl išduodamų daiktų
Pareiškėja nurodo, kad išduoti rūbai buvo prastos kokybės, nunešioti, dėmėti, suplyšę, ne pagal dydį ir nepritaikyti sezonui; nebuvo rudens ir žiemos sezono batų, teko vaikščioti žieminėmis šlepetėmis; išduoti 2 rankšluosčiai buvo per maži maudymuisi duše, jais teko naudotis ir duše, ir kameroje indų bei stalo valymui; indai buvo netinkami.
Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose numatyta, kokie daiktai ir kokiam terminui išduodami kiekvienam suimtajam ar nuteistajam. Iš byloje pateiktų įrodymų (b. l. 154, 155, 157, 158) matyti, jog teisės aktais nustatyto inventoriaus kiekį pareiškėja gavo, už gautus daiktus pasirašė, pretenzijų neturėjo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja prašė skirti rūbus ir avalynę (b. l. 125), kurie jai buvo suteikti (b. l. 126); pareiškėja patvirtino, kad rūbus ir avalynę gavo, pretenzijų nereiškė. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovės atstovas pažeidė minėtų aktų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjos teises ir teisėtus interesus (sanitarijos poreikius), todėl atmestinas pareiškėjos teiginys dėl netinkamos kokybės rūbų, avalynės, rankšluosčių ir indų (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog byloje nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėja kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl išduotų rūbų, avalynės, rankšluosčių, indų sukeltos alergijos arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jos nurodytais pažeidimais; taip pat nesikreipė į Kauno TI administraciją dėl nurodytų daiktų kokybės.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad Kauno TI neskyrė priemonių indams plauti, o kameroje nebuvo šilto vandens tinkamai jiems išplauti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja raštu būtų teikusi pretenzijas Kauno NTI administracijai dėl nurodytų aplinkybių, o pataisos įstaigos administracija nebūtų į tokius skundus (prašymus) reagavusi, todėl minėti argumentai laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.
Dėl pasivaikščiojimų kiemelių
Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad turėjo teisę tik į 1 val. per parą pasivaikščiojimą kiemelyje; akcentuoja, kad pasivaikščiojimo laiko negalėjo pati pasirinkti, dažniausiai pasivaikščioti buvo vedama rytais 9:00 val.; nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose nėra stogo, po kuriuo būtų įmanoma pasislėpti nuo lietaus ar sniego; pažymi, kad atsisakius pasivaikščioti, vėliau išvedama į lauką nebuvo.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pareiškėja neneigia, kad jai buvo sudarytos galimybės pasivaikščioti 1 val. per parą kiemelyje. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl pasivaikščiojimų netinkamo laiko, ar kad prašė jį pakeisti arba atsisakius pasivaikščioti, prašė išvesti į lauką vėliau. Pažymėtina ir tai, kad bylos medžiagoje esančio nuotraukos (b. l. 38 – 47) paneigia pareiškėjos argumentus dėl netinkamai įrengtų privaikščiojimų kiemelių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai dalyje dėl 1 val. pasivaikščiojimų trukmės, tvarkos ir kiemelių įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl signalizacijos mygtukų
Pareiškėja teigia, kad neturėjo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku kameroje; kiekvieną kartą norėdama išsikviesti budintį pareigūną turėjo šaukti ir daužyti į duris, tačiau dažnai pareigūnai negirdėjo arba šaipydavosi, tyčiodavosi, pasijuokdavo ir neprieidavo. Pažymi, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo jautė grėsmę sveikatai ir gyvybei.
Atsakovės atstovas neteikia duomenų apie signalizacijos mygtukų buvimą/nebuvimą kamerose, tačiau pažymėtina, kad vadovaujantis LVAT praktika, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra pažeidimas ir pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala - pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. LVAT 2018-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai buvo kilę tam tikrų problemų dėl signalizacijos mygtuko, t. y., kad buvo būtinybė jais naudotis, tačiau jų nebuvo ar jie veikė netinkamai. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjos argumentai apie žalą, atsiradusią dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjos teiginių, kad budintys pareigūnai kviečiantis juos šaipydavosi, tyčiodavosi, pasijuokdavo ir neprieidavo, pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. nenurodo kurie pareigūnai galimai iš jos tyčiojosi, kada tai vyko, neteikia įrodymų (pvz., liudytojų, girdėjusių nurodytas aplinkybes raštų, pavardžių ir pan.), patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos argumentai dėl signalizacijos mygtukų ir netinkamo budinčių pareigūnų elgesio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Dėl kamerų įrengimo
Pareiškėja nurodo, kad kamerose buvo 4 lovos, o daiktams susidėti spintelių – 3. Taip pat pažymi, kad lovos buvo per arti viena kitos. Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerose baldai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus; dėl nurodyto įrengimo nėra gavę pastabų iš kontroliuojančių institucijų dėl kamerų įrengimo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14 punkte nurodyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6 punktas); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas); viršutinių drabužių pakaba (14.9 punktas).
Pareiškėjai teigiant, kad kameroje esant 4 asmens, buvo tik 3 spintelės daiktams susidėti, pažymėtina, kad toks kameros įrengimas atitinka minėtų Taisyklių 14.7 punktą, todėl nėra atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai nereguliuoja kameroje esančių daiktų atstumo vienas nuo kito. Minėta, kad nagrinėjamos bylos atveju nenustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimo fakto, nėra pagrindo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, todėl pareiškėjos argumentai dėl kameros užstatymo (lovų padėties ir pan.), atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl socialinės reabilitacijos priemonių
Pareiškėja teigia, jog Kauno TI nebuvo pakankamas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinta kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į šią veiklą įtraukti suimtuosius.
Suimtųjų socialinę reabilitaciją, kurią organizuoja tardymo izoliatorių administracija, reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo IV skirsnio normos.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Kauno TI yra organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais. Suimtųjų ir laikinai atvežtų asmenų užimtumas ir socialinė reabilitacija vykdoma pagal priemones, nustatytas Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programoje, patvirtintoje Kauno TI direktoriaus 2015-12-31 įsakymu Nr. 1-280 (b. 29 - 37), pagal kurios 6 punktą, Kauno TI suimtieji ir laikinai atvežti nuteistieji gali naudotis biblioteka, skaitykla, žiūrėti per vietinę televiziją meninius, dokumentinius ir švietėjiškus filmus, per radijo tašką jiems skaitomos audio knygos, informaciniai pranešimai, paskaitos, vykta anglų kalbos pamokos, gali užsiimti dvasiniu ugdymu Kauno TI veikiančioje koplyčioje, užsiimti sportine veikla (pasivaikščioti kiemuose su sportiniais treniruokliais, teniso žaidimo kambaryje, laisvalaikio užimtumo centre, užsiimti meniniu ugdymu (dalyvauti muzikos, dailės, siuvimo, nėrimo, tapybos užsiėmimuose), dalyvauti komandinio darbo ir loginio mąstymo ugdymo renginiuose ir t. t.
Kadangi suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, byloje nesant duomenų, kad pareiškėja nurodytomis priemonėmis negalėjo naudotis, ar jų naudojimas jam buvo ribojamas, darytina išvada, kad pareiškėjai gyvenant Kauno TI buvo sudarytos sąlygos naudotis nustatytomis užimtumo priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos teiginiai dėl to, kad per radijo tašką nebuvo galimybės surasti tinkamos stoties ar tai, kad į biblioteką buvo vedama retai, nepatvirtintina aplinkybės, kad pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė naudotis socialinės reabilitacijos priemonėmis. Priešingai, pareiškėja skunde nurodydama, kad naudojosi biblioteka ir radijo tašku, patvirtina, kad jai buvo sudarytos sąlygos naudotis socialinės reabilitacijos priemonėmis. Atsižvelgiant į išdėstytą, akivaizdu, kad pareiškėjai kalint Kauno TI jai buvo sudarytos sąlygos naudotis socialinės reabilitacijos priemonėmis.
Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Teisės aktai nereglamentuoja, kiek ir kokių radijo stočių turi būti retransliuojama. Pareiškėjos teiginiai, kad jos netenkino transliuojama radijo stotis ar apsilankymų bibliotekoje dažnumas, yra tik deklaratyvūs, abstraktūs, nedetalizuoti ir neįrodyti, kadangi nėra duomenų, jog pareiškėja kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl radijo stoties perjungimo (kitų radijo stočių transliavimo ar pan.) ir dažnesnio vedimo į biblioteką. Dėl išdėstytų aplinkybių argumentai dėl aptariamo pareiškėjos nurodyto pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl judėjimo laisvės
Pareiškėja skunde teigė, jog dėl ploto trūkumo buvo priversta gulėti arba sėdėti, buvo apribota jos judėjimo laisvė.
Byloje pateikta anksčiau minėta Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa patvirtina, kad Kauno TI yra sudaryta galimybė turėti laisvalaikį, judėti ir nebūti kameroje. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-12-10 įsakymu Nr. 1-114 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašu sudaryta galimybė įstaigoje suimtiesiems ir nuteistiesiems sportuoti ir mankštintis, gerinant jų fizinę ir sveikatos būklę (b. 35 - 37).
Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, jog būtent jos kalinimo Kauno TI metu atsakovės atstovas pažeidė minėtų tvarkų aprašų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, jog dėl jo pažeistos teisės pajudėti ji kreipėsi į Kauno TI administraciją, todėl pareiškėjos skundo aplinkybės dėl nesuteiktos galimybės judėti pripažintinos nepagrįstomis (ABTĮ 56 straipsnis).
Dėl į kameras įkeltų naujų suimtųjų higienos
Pareiškėja teigia, kad dažnai į kameras įkeltos naujos suimtosios nebuvo apžiūrėtos medikų, buvo nešvaria galva, rūbais, pilnais parazitų. Tai pareiškėjai kėlė stresą, baimę ir paniką.
Teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėja dėl nurodytų galimai netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėja, būdama apdairi, rūpestinga ir protinga, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavusi įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl į kameras įkeltų suimtųjų, kurios buvo nešvarios ir neapžiūrėtos medikų, iš esmės yra abstraktūs (nenurodyta, kada, kokiose kamerose ir kokios suimtosios buvo nepažiūrėtos medikų ar nešvarios ir pan.) bei neįrodyti, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Dėl skundo pagrįstumo
Apibendrinus anksčiau išdėstytą, konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjos paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipusis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.