Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio ir Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje Audriui Skaisčiui, pareiškėjo atstovei Gedmantei Eimontienei, atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus atstovei Justinai Užumeckaitei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. Š., A. V., D. M., R. I., J. N., J. Š., L. L., M. K., O. S., R. S., R. K., V. K. ir V. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui (tretieji suinteresuoti asmenys A. V., V. G.-N., J. N., B. B., J. A., V. K., V. G., V. S., D. M., N. S., V. B., L. P., M. J., M. G., A. Š., A. U., I. Ž., K. K., R. S., R. K., L. L., R. G., J. Š., M. K., R. I., R. S., O. S., L. G.) dėl sprendimo dalies ir įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl Sprendimo 1.1 punkto teisėtumo pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010-08-26 įsakymu Nr. 1V-561 patvirtinto Seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų nustatymo ir keitimo, dokumentų pateikimo Lietuvos Respublikos adresų registro tvarkymo įstaigai tvarkos aprašo 5 punktas nustato iš esmės vieną procedūros reikalavimą – įvertinti gyventojų nuomonę. Apklausos rezultatų įvertinimas buvo atliktas Savivaldybės tarybos 2013-11-20 sprendimu Nr. 1-1558, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas. Be to, nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad Savivaldybės taryba vertino rezultatus, gautus iš neteisėtai vykdytos atrankinės gyventojų apklausos telefonu. 2012 m. vasario 13–20 d. apklausos rezultatai yra nenuginčyti ir neginčijami šioje byloje, o ginčas dėl minėtos gyventojų apklausos rezultatų panaudojimo tarp šalių yra išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Pareiškėjas nepateikia jokių argumentų ir faktų, kurie patvirtintų, kad apklausos duomenys yra neteisingi. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad apklausos rezultatai yra neteisėti, kadangi nuo 2013-01-01 pasikeitė VSĮ nuostatos, reglamentuojančios gyventojų apklausas. Apklausa įvyko 2012 m. vasario 13–20 d., o Savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo paskelbta ir vykdyta apklausa, teismo 2012-11-26 sprendimu yra pripažinta teisėta ir pagrįsta. Ta aplinkybė, kad laikotarpio, kol vyko teisminis ginčas dėl apklausos rezultatų naudojimo, apklausos duomenys nebuvo naudojami, nelemia, kad duomenys tapo neteisėtais dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. Apklausa vyko teisėtai, taip, kaip tuo metu tą nustatė VSĮ nuostatos, nėra duomenų, kad apklausos rezultatai yra neteisingi ar neobjektyvūs, nėra jokių teisinių kliūčių juos naudoti (svarstyti/vertinti) priimant Sprendimą. Vertinant gyventojų apklausos rezultatus, nustatyta, kad tik du trečdaliai apklaustų asmenų nepritaria seniūnijų pertvarkai, be to, Savivaldybės taryba įvertino kitus teigiamus Sprendimo priėmimo rezultatus, taigi ji teisėtai nusprendė įvertinti, tačiau neatsižvelgti į gyventojų apklausos rezultatus priimdama Sprendimą.

Atkreipia dėmesį, kad Sprendimo 5 ir 5.1 punktais Savivaldybės taryba pavedė Administracijos direktoriui Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka atlikti darbo organizavimo pakeitimus. Šie punktai Vyriausybės atstovo nebuvo sustabdyti, jie nėra ginčijami šioje byloje. Pareiškėjas klaidina teigdamas, kad Administracijos direktorius vykdė sustabdyto Sprendimo nuostatas. Administracijos direktorius nėra gavęs Vyriausybės atstovo teikimo panaikinti ar pakeisti ginčijamo 2013-12-13 Įsakymo, kaip tai nustato SAPĮ 5 str. 1 d. 1 p., todėl pareiškėjas reikalauja panaikinti Įsakymą, nesilaikydamas SAPĮ nustatytos tvarkos. Netinkamas pareiškėjo įgaliojimų įgyvendinimas negali būti teisėtas pagrindas reikalauti naikinti viešojo administravimo subjekto priimtą aktą. Pareiškėjas nenurodo savarankiškų Įsakymo neteisėtumo ir panaikinimo pagrindų.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Savivaldybės tarybos Sprendimo 1.1, 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktų ir Administracijos direktoriaus Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad 2013-12-11 Savivaldybės taryba priėmė Sprendimą, kuriame, be kita ko, nusprendė: panaikinti Savivaldybės administracijos Antakalnio, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Naujamiesčio, Pašilaičių, Pilaitės, Rasų, Senamiesčio, Šeškinės, Šnipiškių, Vilkpėdės, Viršuliškių, Žirmūnų ir Žvėryno seniūnijas (1.1 punktas); įsteigti Savivaldybės administracijos Antakalnio, Centro, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Pilaitės, Pašilaičių, Šeškinės, Vilkpėdės, ir Žirmūnų biurus (1.2 punktas); patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Savivaldybės administracijos naują redakciją (2 punktas); įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti Savivaldybės administracijos Antakalnio, Centro, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Pilaitės, Pašilaičių, Šeškinės, Vilkpėdės ir Žirmūnų biurų veiklos teritorijų ribas ir buveinių adresus iki 2014-02-15 (3.1 punktas); nustatyti, kad Sprendimo 1.1, 1.2 ir 2 punktai įsigalioja nuo 2014-04-15 (4 punktas). Administracijos direktorius, vadovaudamasis Savivaldybės tarybos Sprendimu, 2013-12-13 priėmė Įsakymą, kuriuo panaikino nuo 2014-04-15 naikinamų Savivaldybės administracijos seniūnijų 34 pareigybes.

Visų pirma atsakovai ginčija pareiškėjo įgaliojimus kreiptis į teismą. Nurodė, kad byloje nėra jokių teisiškai reikšmingų argumentų, patvirtinančių, kad jie kėsinasi pažeisti ar pažeidžia viešąjį interesą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo panaikinti Įsakymą, bet nepateikė įrodymų, kad teisės aktų nustatyta tvarka atsakovams yra pateikęs teikimą dėl šio ginčijamo akto.

Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme nustatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Pagal SAPĮ 4 str. 4 d. manydamas, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas dėl tokių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) kreipiasi į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį. SAPĮ 4 str. 7 d. nustatyta, kad jeigu savivaldybės administravimo subjektai priėmė teisės aktus, kuriais remiantis gali būti sudaromi neteisėti ir viešąjį interesą pažeidžiantys sandoriai, arba jeigu savivaldybės administravimo subjektai priėmė teisės aktus, kurie gali pažeisti viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka gali savo potvarkiu sustabdyti tokių savivaldybės administravimo subjektų teisės aktų vykdymą ir sandorių pasirašymą. Nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas priėmė teisės aktą, kuriuo remiantis gali būti sudarytas neteisėtas ir pažeidžiantis viešąjį interesą sandoris, arba kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas gali pažeisti viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas: 1) ne vėliau kaip per 2 darbo dienas po neteisėto ar galinčio pažeisti viešąjį interesą teisės akto priėmimo gali savo potvarkiu sustabdyti jo vykdymą; 2) ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo potvarkio priėmimo dienos atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui motyvuotu teikimu pasiūlo svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą; 3) per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie atsisakymą tenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako pakeisti ar panaikinti teisės aktą) kreipiasi į teismą su pareiškimu arba ieškiniu prašydamas teismo imtis pareiškimo arba ieškinio užtikrinimo priemonių (SAPĮ 5 str. 4 d.).

Iš minėto reglamentavimo matyti, kad SAPĮ normos suteikia teisę Vyriausybės atstovui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, jeigu, jo nuomone, savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą. SAPĮ 5 str. 4 d. nustatyta tokių Vyriausybės įgaliojimų įgyvendinimo tvarka. Remiantis byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis SAPĮ 5 straipsnio 4 dalimi, 2013-12-13 Potvarkiu sustabdė Savivaldybės tarybos Sprendimo 1.1, 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktų vykdymą, 2013-12-17 pateikė Savivaldybės tarybai Teikimą, siūlydamas svarstyti Sprendimo 1.1, 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktų pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Pagal SAPĮ 5 str. 1 d. 1 p. Vyriausybės atstovo teikimą Savivaldybės taryba turėjo apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vyriausybės atstovui SAPĮ suteikia teisę kreiptis į teismą ne tik tuomet, kai savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti ir tokią informaciją jam pateikia, bet ir tuo atveju, kai Vyriausybės atstovas per įstatymo nustatytą terminą negauna jokios informacijos apie pateikto rašytinio reikalavimo nevykdymą (LVAT 2010-06-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-879/2010). Šiuo atveju Teikimas į artimiausio Savivaldybės tarybos posėdžio, kuris įvyko 2013-12-27, darbotvarkę įtrauktas ir apsvarstytas nebuvo, per įstatyme nustatytą 10 dienų terminą Vyriausybės atstovas taip pat negavo jokios informacijos apie Teikimo įvykdymą. Taigi teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, savivaldybės administravimo subjektui neapsvarsčius Teikimo ir nepateikus atsakymo, turėjo teisę paduoti pareiškimą teismui.

Be to, teismų praktikoje nurodoma ir būtina prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013). LVAT praktikoje pažymima, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (LVAT 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

Konstitucijos 5 str. nustatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Vietos savivaldos teisė reglamentuojama Konstitucijos 10 skirsnyje. Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta, kad Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 17 d. nutarime yra nurodęs, kad savivaldybių institucijos yra steigiamos tam, kad būtų realizuojami savivaldybių interesai, taip pat kad būtų tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės nutarimai, savivaldybių tarybų sprendimai. Vietos savivaldos įstatymo 1 str. apibrėžta, kad šio įstatymo tikslas – skatinti ir plėtoti vietos savivaldą kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą. Pagal VSĮ 30 straipsnio 1 dalį savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai padaliniai, į struktūrinius padalinius neįeinantys valstybės tarnautojai ir savivaldybės administracijos filialai – seniūnijos (savivaldybės administracijos struktūriniai teritoriniai padaliniai). Seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje (VSĮ 31 straipsnio 1 dalis).

Iš VSĮ nuostatų matyti, kad seniūnijos yra savivaldybės administracijos, kaip vienos iš savivaldybės institucijos, kuri atsakinga už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais, struktūriniai padaliniai. Taigi savivaldybės įsteigtos institucijos, įskaitant seniūnijas, turi tarnauti teritorijos administracinio vieneto gyventojų bendruomenės žmonėms. Teismo nuomone, savivaldybės įsteigtų institucijų pertvarka, įskaitant dalies seniūnijų panaikinimą, gali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą principą valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Vilniaus miesto gyventojų interesas, kad Vilniaus miesto savivaldybės institucijos tarnautų žmonėms, laikytinas viešuoju, todėl teismas konstatuoja, kad Vyriausybės atstovas pagrįstai į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą. Atsakovų atstovė teismo posėdyje pripažino ir iš Administracijos direktoriaus Įsakymo matyti, kad jis priimtas vadovaujantis ginčijamu Savivaldybės tarybos sprendimu, todėl Vyriausybės atstovo reikalavimas jį panaikinti laikytinas išvestiniu iš pirminio reikalavimo panaikinti Savivaldybės tarybos sprendimo dalį. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad išvestinio reikalavimo panaikinti Administracijos direktoriaus Įsakymą nagrinėjimas šioje byloje taip pat yra pagrįstas.

Pagal VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 10 ir 13 punktus išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją sudaro: savivaldybės administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, didžiausio leistino valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymas savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu ir mero teikimu; sprendimų dėl seniūnijų steigimo, panaikinimo ir jų skaičiaus nustatymo, dėl pavadinimų seniūnijoms suteikimo ir jų keitimo, dėl teritorijų priskyrimo seniūnijoms, dėl seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų nustatymo ir keitimo, įvertinus gyventojų nuomonę, priėmimas. Iš VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto matyti, kad gyventojų nuomonės įvertinimas yra būtina sąlyga priimant sprendimą dėl seniūnijų (jų dalies) panaikinimo. Pareiškėjas teigia, kad Savivaldybės taryba pažeidė esminę sprendimo priėmimo procedūrą – neįvertino gyventojų nuomonės dėl seniūnijų panaikinimo. Atsakovai teigia, kad apklausos rezultatų įvertinimas buvo atliktas Savivaldybės tarybos 2013-11-20 sprendimu Nr. 1-1558, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Sprendimas priimtas neįvertinus gyventojų nuomonės.

VSĮ 36 str. 1–2 dalyse nustatyta, kad gyventojai savo nuomonę viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo klausimais gali pareikšti dalyvaudami vietos gyventojų apklausoje; apklausos rezultatai yra patariamojo pobūdžio. VSĮ 38 str. 1 d. nustatyti gyventojų apklausos būdai, t. y. procedūra, kurios metu išsiaiškinama gyventojų nuomonė. Nuo 2013-01-01 galiojančioje VSĮ 38 str. 1 d. redakcijoje yra nustatytas baigtinis galimų apklausos atlikimo būdų sąrašas: 1) tiesioginis gyventojų nuomonės įrašymas apklausos dalyvių sąrašo lapuose; 2) gyventojų nuomonės pareiškimas sueigoje balsuojant; 3) atrankinė gyventojų apklausa apklausos dalyvių būstuose; 4) gyventojų apklausa apklausos dalyvių būstuose. Iki 2013-01-01 galiojusioje VSĮ 38 str. 1 d. redakcijoje buvo nustatytas toks galimų apklausos atlikimo būdų sąrašas: 1) tiesioginis gyventojų nuomonės įrašymas apklausos dalyvių sąrašo lapuose; 2) gyventojų nuomonės pareiškimas sueigoje balsuojant; 3) atrankinė gyventojų apklausa apklausos dalyvių būstuose; 4) atrankinė gyventojų apklausa telefonu. Iš minėto reglamentavimo pokyčių matyti, kad nuo 2013-01-01 atrankinės gyventojų apklausos telefonu, kaip apklausos būdo, VSĮ 38 str. 1 d. nebeliko, t. y. atrankinė gyventojų apklausa telefonu nuo 2013-01-01 nebegalėjo būti vykdoma.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byloje spręstinas klausimas dėl galimumo 2013-12-11 priimant ginčijamą Sprendimą remtis 2012 m. vasario mėnesį atliktos gyventojų apklausos rezultatais, kuri atlikta naudojant nuo 2013-01-01 teisės aktuose nebeįtvirtintą apklausos būdą – atrankinę gyventojų apklausą telefonu. Visų pirma, teisėjų kolegija pabrėžia, kad VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte įtvirtinta pareiga sprendimą dėl seniūnijų (jų dalies) panaikinimo priimti tik įvertinus gyventojų nuomonę nėra tik formalus reikalavimas ir susijęs su dviejų būtinų sąlygų egzistavimu: pareiga teisės aktų nustatyta tvarka išsiaiškinti gyventojų nuomonę bei pareiga įvertinti apklausos rezultatus. Atsakovai teigia, kad įvertino gyventojų nuomonę pagal apklausos telefonu, vykdytos 2012 m. vasario 13–20 d., rezultatus, tačiau į ją neatsižvelgė.

Nors VSĮ 36 str. 2 dalyje nustatyta, kad apklausos rezultatai yra patariamojo pobūdžio, tačiau, teismo nuomone, jų įvertinimas, pagal VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 13 punktą, reiškia motyvuotą ir pagrįstą gyventojų nuomonės atmetimą ar pritarimą jai. Argumentuotas nuomonės įvertinimas ypač svarbus, jeigu sprendimas priimamas įvertinus, tačiau neatsižvelgus į gyventojų nuomonę, t. y. jeigu priimamas sprendimas, kuriam prieštarauja apklausoje dalyvavę gyventojai. Šiuo atveju kaip tik taip ir nutiko, nes Savivaldybės taryba priėmė Sprendimą, kuriam nepritarė du trečdaliai apklausoje dalyvavusių asmenų. Tačiau, teismo nuomone, byloje nėra pakankamai atsakovės Savivaldybės tarybos poziciją nepritarti gyventojų nuomonei pagrindžiančių argumentų / įrodymų.

Iš bylos duomenų matyti, kad Savivaldybės taryba įgyvendino pareigą išsiaiškinti gyventojų nuomonę, tačiau byloje kilo ginčas, ar tai buvo atlikta teisės aktų nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2013-11-26 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2497-629/2012 atmetė Vyriausybės atstovo pareiškimą panaikinti Savivaldybės tarybos 2012-02-08 sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 p., kuriuo buvo paskelbta Vilniaus miesto gyventojų apklausa ir nustatytas klausimų tekstas, apklausos teritorija, būdas, vykdytojas ir laikotarpis. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad LVAT 2013-10-14 priėmė nutartį taip pat su šiuo ginču susijusioje administracinėje byloje Nr. A520-1559/2013, kurioje nustatytomis aplinkybėmis remiasi ginčo šalys. LVAT minėtoje byloje paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą atmesti pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės merui skelbti duomenis, gautus per 2012 m. vasario 13–20 d. vykdytą Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telefoninę apklausą, ir naudoti šiuos duomenis viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo srityje. Pareiškėjo prašymas administracinėje byloje Nr. I-658-244/2013 buvo atmestas iš esmės dėl procesinių priežasčių, o vykdytos apklausos teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nebuvo analizuojamas. Nors minėtoje byloje nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas uždrausti naudoti gyventojų apklausos duomenis, tačiau LVAT minėtoje nutartyje konstatavo, kad atsakovo veiksmų, kuriais jis vykdė pareiškėjo potvarkiu sustabdytą teisės aktą ir gavo tam tikrus duomenis, teisėtumas ar neteisėtumas būtų aktualus tuo atveju, jei būtų nagrinėjamas ginčas dėl šių gautų duomenų panaudojimo. Pažymėtina, kad kaip tik šioje byloje ir analizuojamas 2012 m. vasario 13–20 d. vykdytos Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telefoninės apklausos duomenų panaudojimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vyriausybės atstovas 2012-02-10 potvarkiu sustabdė Savivaldybės tarybos 2012-02-08 sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punkto vykdymą. SAPĮ 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sustabdytas savivaldybės administravimo subjekto teisės aktas negali būti vykdomas, kol atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012-02-17 nutartimi Vyriausybės atstovo prašymą priėmė, taip pat tenkino jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudė Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti atrankinę gyventojų apklausą telefonu. Taigi nors pareiškėjo prašymai minėtose su šia administracine byla susijusiose bylose nebuvo patenkinti, tačiau Savivaldybės tarybos 2012-02-08 sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punkto, kurio pagrindu ir buvo atliekama apklausa, vykdymas nuo 2012-02-10 iki 2013-10-14 buvo sustabdytas. Todėl negalima teigti, kad vien todėl, kad bylos buvo išnagrinėtos atsakovų naudai, akto sustabdymas yra nereikšmingas. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad 2012 m. vasario 13–20 d. vykdyta gyventojų apklausa telefonu negalėjo būti vykdoma nuo 2012-02-10 iki 2013-10-14, nes tuo metu buvo sustabdytas akto dalies, kurios pagrindu atlikta apklausa, vykdymas.

Be to, teismo nuomone, šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, kad apklausa buvo remiamasi praėjus beveik dviem metams nuo jos atlikimo ir praėjus beveik metams nuo SAPĮ reglamentavimo pasikeitimo, kuris nebeįtvirtino tokio apklausos atlikimo būdo. Teismas, remdamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, konstatuoja, kad nebūtų veiksmingai užtikrinta gyventojų nuomonės įvertinimo procedūra (nebūtų pasiektas nuomonės įvertinimo tikslas), jeigu sprendimą priimantis subjektas galėtų neribotą laiką nuo apklausos atlikimo remtis atliktos apklausos rezultatais. Ypač svarbu tai, kad šiuo atveju apklausa buvo atlikta tokiu būdu, kurio rezultatų panaudojimo metu galiojantis įstatymas nebenustato. Savivaldybės taryba nepagrįstai rėmėsi prieš beveik dvejus metus atliktos apklausos rezultatais, nes įstatymų leidėjas buvo iš esmės pakeitęs apklausos atlikimo procedūrą, kurios Sprendimo priėmimo metu atsakovai turėjo laikytis. Kadangi ginčijamas Sprendimas buvo priimtas 2013-12-11, todėl turėjo būti įvertinta gyventojų nuomonė, gauta vadovaujantis nuo 2013-01-01 galiojančiomis gyventojų apklausos procedūromis, t. y. būdais, nustatytais VSĮ 38 str. 1 d.

Taigi teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Savivaldybės taryba išimtinę savo kompetenciją panaikinti seniūnijas (jų dalį) įgyvendino pažeisdama sprendimo priėmimo procedūrą. Nustatyti pažeidimai, teismo nuomone, atsižvelgiant į apklausos duomenų gavimo laiką, neteisėtumą, nepakankamą įvertinimo argumentavimą, laikytini esminiais, kurie galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą Sprendimą.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (inter alia, Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Pastebėtina, kad atsakovai nepagrindė teiginio, kad gyventojai įsteigtuose biuruose galės gauti tas pačias paslaugas kaip ir gyventojai, kurių gyvenamosiose teritorijose seniūnijos nepanaikintos. Priešingai, iš dabar galiojančių teisės aktų matyti, kad, vietoj seniūnijų įsteigus biurus (Sprendimo 1.1 ir 1.2 punktai), gyventojai juose negalės atlikti tam tikrų veiksmų, kuriuos galės atlikti gyventojai, kurių gyvenamojoje teritorijoje seniūnijos liks. Pavyzdžiui, gyventojai, kurių gyvenamojoje teritorijoje vietoj seniūnijos bus įsteigtas biuras, negalės Notariato įstatymo nustatyta tvarka neatlygintinai atlikti notarinių veiksmų, kuriuos pagal VSĮ 32 straipsnio 3 dalies 8 punktą gali atlikti tik seniūnas ir tik seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams. Teismas, neneigdamas VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte įtvirtintos Savivaldybės tarybos išimtinės kompetencijos pertvarkyti seniūnijas, pavyzdžiui, keisti jų skaičių, aptarnaujamos teritorijos ribas, pažymi, kad tai turi būti atliekama nepažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.

Atsakovai atsiliepime nurodė, kad toliau tęs veiklą labiausiai nuo miesto centro nutolusios seniūnijos, tačiau šį argumentą paneigia trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepime pateikti duomenys apie seniūnijų nutolimą nuo miesto centro. Atsakovai nepagrindė, kokių pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų siekiama arba kokie ypatumai lemia ir kokiais kriterijais remiantis naikinamos tik pasirinktos seniūnijos. Pažymėtina, kad Savivaldybės tarybos 2013-11-20 sprendime Nr. 1-1558 nurodytas siekis optimizuoti Savivaldybės administracijos veiklą ir taupyti Savivaldybės administracijos lėšas nepagrindžia pasirinkimo Sprendimu naikinti tik dalį seniūnijų. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad šiuo atveju dalies seniūnijų naikinimas pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų lygiateisiškumą, nes skiriasi gyventojų, kurių gyvenamojoje teritorijoje yra įsteigtos seniūnijos, teisinė padėtis nuo gyventojų, kurių gyvenamojoje teritorijoje seniūnijos yra panaikintos ir įsteigti biurai. Be to, teismo nuomone, minėtas gyventojų teisinės padėties diferencijavimas nėra objektyviai pateisinamas, nes atsakovai objektyviais duomenimis nepagrindė tarp Vilniaus miesto skirtingų teritorijų gyventojų egzistuojančių tokio pobūdžio skirtumų, kurie darytų objektyviai pateisinamą tik dalies seniūnijų panaikinimą.

Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad Sprendimo 1.1 punktas, kuriuo nuspręsta panaikinti Savivaldybės administracijos Antakalnio, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Naujamiesčio, Pašilaičių, Pilaitės, Rasų, Senamiesčio, Šeškinės, Šnipiškių, Vilkpėdės, Viršuliškių, Žirmūnų ir Žvėryno seniūnijas, priimtas pažeidžiant esmines sprendimo priėmimo procedūras ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).

Sprendimo 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktai, kuriais įsteigti biurai, patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Savivaldybės administracijos nauja redakcija, Administracijos direktorius iki 2014-02-15 įpareigotas nustatyti biurų veiklos teritorijų ribas ir buveinių adresus, nustatyta Sprendimo 1.1, 1.2 ir 2 punktų įsigaliojimo data (nuo 2014-04-15) ir Administracijos direktoriaus Įsakymas panaikinti naikinamų Savivaldybės administracijos seniūnijų pareigybes laikytini išvestiniais viešojo administravimo subjektų patvarkymais, neatsiejamai susijusiais su pagrindiniu Sprendimo 1.1 punkte įtvirtintu sprendimu panaikinti dalį seniūnijų. Taigi, teismui pripažinus Sprendimo 1.1 punkto neteisėtumą, naikintini išvestiniai Sprendimo 1.2, 2, 3.1 ir 4 punktai ir įgyvendinant ginčijamą Sprendimą priimtas Administracijos direktoriaus Įsakymas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013-12-11 sprendimo Nr. 1-1579 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-06-13 sprendimo Nr. 1-74 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.2, 2, 3.1, 4 punktus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-12-13 įsakymą Nr. 41-1148 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių panaikinimo“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.