- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-08-25
- Bylos Nr.
- A-502-2462-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02038-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto socialinės
- Kategorijos
- 6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovui Vilniaus miesto socialinės paramos centrui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. L. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 17-34/2990 „Dėl išmokos vaikui mokėjimo“.
Nurodė, kad nuo jos sūnaus N. L. gimimo (1999 m.) iki 2009 m. kovo mėnesio kiekvieną mėnesį jai buvo skiriama Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatyto dydžio išmoka vaikui. Nuo 2009 m. kovo mėnesio iki 2009 m. rugpjūčio mėnesio negavusi jai skirtos išmokos 2009 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į Socialinių išmokų skyrių, prašydama paaiškinti, kodėl jai yra nutrauktas išmokos vaikui mokėjimas. Pažymėjo, kad jai buvo paaiškinta, jog nuo 2009 m. kovo 1 d. keitėsi Įstatymo nuostatos, pagal kurias išmoka vaikui skiriama tuo atveju, jei vidutinės pajamos, nustatytos Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 15 straipsnyje, vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 3 valstybės remiamų pajamų dydžiai. Nurodė, kad užpildė prašymą dėl išmokos vaikui skyrimo, pateikė reikiamus dokumentus, o 2009 m. rugsėjo 18 d. gavo iš Socialinių išmokų skyriaus pranešimą Nr. 181279, kuriuo buvo informuota, kad jai nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. skirta išmoka vaikui. Darė išvadą, kad ji atitiko visus Įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 801 patvirtintų Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) keliamus reikalavimus. Nurodė, kad 2010 m. vasario 2 d. iš Socialinių išmokų skyriaus gavo pranešimą Nr. 17-34/1036 dėl galimai neteisėtai gautos išmokos vaikui, kuriame buvo nurodyta, kad įvertinus jos šeimos gautas pajamas per 2008 kalendorinius metus, vidutinės pajamos vienam šeimos nariui yra didesnės negu Įstatyme nustatytas pajamų dydis (1050 Lt), todėl buvo paprašyta pateikti šeimos pajamų dydį patvirtinančius dokumentus apie nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. gautą darbo užmokestį, turto nuomos pajamas. Pažymėjo, kad 2010 m. vasario 24 d. atvyko į Socialinių išmokų skyrių (S. Stanevičiaus g. 24, Vilnius) ir paaiškino, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 10 dalį jai priklauso išmoka vaikui, todėl laikotarpyje nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m kovo 1 d. šią išmoką gavo teisėtai. 2010 m. balandžio 16 d. gavo dar vieną Socialinių išmokų skyriaus raštą Nr. 17-34/2990 dėl išmokos vaikui mokėjimo, kuriame prašoma grąžinti neteisėtai gautą 520 Lt sumą laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. Nurodė, kad nesutinka su tokiu sprendimu, nes jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Pažymėjo, kad institucijai pateikė visus Įstatyme numatytus dokumentus, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) pateikė deklaraciją apie savo pajamas, o Socialinių išmokų skyrius, gavęs ir įvertinęs tokius duomenis, nusprendė skirti jai išmoką vaikui.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto socialinės paramos centras atsiliepimu į skundą (b. l. 23-25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad R. L. 2009 m. rugsėjo 16 d. teikdama prašymą išmokai gauti nuo 2009 m. kovo 1 d. pasirinko praėjusių kalendorinių metų pajamų apskaičiavimo būdą, todėl Socialinių išmokų skyriaus specialistai neprivalėjo reikalauti šeimos pajamų dydžių patvirtinančių dokumentų ar tikrinti pareiškėjos gaunamas pajamas turimose duomenų bazėse. Pažymėjo, kad R. L., pasirašydama prašymą išmokai vaikui gauti, patvirtino, kad pateikta informacija apie šeimos pajamas yra teisinga ir sutiko, kad prašyme pateikta informacija būtų perduota VMI. Paaiškino, kad atlikus pajamų patikrinimą, remiantis VMI duomenimis, R. L. šeimos pajamos 2008 m. vienam šeimos nariui per mėnesį viršijo nustatytą 1050 Lt dydį, todėl R. L. Socialinių išmokų skyriaus 2010 m. vasario 2 d. pranešimu Nr. 17-34/1036 buvo kviečiama iki 2010 m. kovo 5 d. atvykti į Socialinių išmokų skyrių, pateikti šeimos pajamų dydį patvirtinančius dokumentus apie nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. gautą darbo užmokestį bei turto nuomos pajamas. Nurodė, kad R. L. neatvyko į Socialinių išmokų skyrių iki nurodyto termino pabaigos, neužpildė prašymo, kad pajamos būtu skaičiuojamos pagal 12 praėjusių kalendorinių mėnesių, nepateikė šeimos pajamų dydį patvirtinančių dokumentų. Teigė, kad kadangi R. L. nepateikė dokumentų, reikalingų nustatyti išmokos vaikui pagrįstumą bei pateiktų ir gautų duomenų neatitikimo priežastis, išmoka vaikui už N. L. nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir 2010 m. kovo 20 d. sprendimu „Dėl permokos nustatymo“ Nr. 17-102/305 nustatyta 520 Lt dydžio permoka. Apie tai R. L. informuota 2010 m. balandžio 1 d. skyriaus raštu Nr. 17-34/2990 „Dėl išmokos vaikui mokėjimo“.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu (b. l. 47-50) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Įstatymo 12 straipsnio 10 dalimi, 14 straipsnio 1 dalimi bei Nuostatų 12.3 ir 12.4 punktais. Teismas nustatė, kad atsakovas, remdamasis VMI duomenimis, atliko R. L. šeimos patikrinimą, kurio metu nustatė, jog jos šeimos pajamos 2008 m. vienam šeimos nariui per mėnesį viršijo nustatytą 1050 Lt dydį, todėl 2010 m. vasario 2 d. pranešimu Nr. 17-34/1036 apie tai informavo pareiškėją ir kvietė ją iki 2010 m. kovo 5 d. atvykti į Socialinių išmokų skyrių ir pateikti šeimos pajamų dydį patvirtinančius dokumentus apie nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. gautą darbo užmokestį, turto nuomos pajamas. Pranešime taip pat nurodė dokumentų nepateikimo per nustatytą laikotarpį pasekmes. Pažymėjo, kad nustatytu terminu pareiškėja dokumentų nepateikė, todėl atsakovas 2010 m. kovo 24 d. priėmė sprendimą Nr. 17-86/7436 neskirti išmokos vaikui už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. ir perskaičiavo 520 Lt permoką, ją nustatė 2010 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 17-102/305 ir priėmė skundžiamą sprendimą dėl permokos grąžinimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjos prie skundo pridėtos pažymos nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes jos nustatytu terminu turėjo būti pateiktos Socialinių išmokų skyriui (Kauno g. 3/26, Vilnius). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nepagrįstai apskaičiavo išmokos vaikui 520 Lt permoką.
III.
Pareiškėja R. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54-57), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 17-34/2990 dėl išmokos vaikui mokėjimo. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Priešingai nei skundžiamame sprendime konstatavo teismas, ne pati pareiškėja pasirinko praėjusių kalendorinių metų pajamų apskaičiavimo būdą, o tokį būdą jai nurodė rinktis Socialinių išmokų skyriaus specialistė.
2. Priešingai nei skundžiamame sprendime konstatavo teismas, pareiškėja, kaip ir buvo prašoma Socialinių išmokų skyriaus 2010 m. vasario 2 d. pranešime Nr. 17-34/1036, paskambino nurodytu telefonu, užsiregistravo, o atvykus į Socialinių išmokų skyrių, ten dirbusi tarnautoja jai nieko neaiškino, tik pagal jos pateiktus dokumentus konstatavo, jog per 2008 kalendorinius metus, vidutinės pajamos vienam šeimos nariui yra didesnės negu Įstatyme nustatytas pajamų dydis (1050 Lt).
3. Socialinių išmokų skyrius peržengė savo kompetencijos ribas, pirmiau priimtą aktą pripažindamas neteisėtu, jį panaikindamas ir priimdamas naują sprendimą. Lietuvos Respublikos aktai viešojo administravimo institucijai nesuteikia tokios teisės pripažinti savo priimtus aktus neteisėtais ir juos naikinti.
4. Nagrinėjamu atveju, jei ir buvo atlikta permoka, ji buvo atlikta ne dėl pareiškėjos, o dėl Socialinių išmokų skyriaus kaltės.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto Socialinės paramos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63-65) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliacinius skundu argumentai:
1. Neatitinka tikrovės apeliantės teiginys, kad Socialinių išmokų skyriaus specialistė įtakojo piniginės išmokos vaikui apskaičiavimo būdo pasirinkimą.
2. Atmestinas apeliantės teiginys, kad Socialinių išmokų skyrius 2009 m. rugsėjo mėnesį, atsižvelgęs į pareiškėjos prašymą dėl išmokos vaikui skyrimo, pridėtus dokumentus ir iš kitų institucijų gautus duomenis, skyrė jai išmoką vaikui ir ją mokėjo įstatymo nustatyta tvarka. R. L. pasirinkus kalendorinių metų skaičiavimo būdą, jokie dokumentai iš jos nebuvo paimti, o asmens prašymas jau paskyrus ir išmokėjus piniginę išmoką pagal gavėjo pateiktus ir patvirtintus duomenis buvo patikrintas siekiant išsiaiškinti, ar išmokos vaikui mokamos pagrįstai.
3. Atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad permoka buvo atlikta dėl Socialinių išmokų skyriaus kaltės Apeliantė netinkamai atliko Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas išmokos gavėjo pareigas, todėl dėl jos kaltės susidarė piniginė permoka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pareiškėja kreipėsi į teismą, siekdama nuginčyti Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 17-34/2990 „Dėl išmokos vaikui mokėjimo“.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta definicine norma, individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Analogiška individualaus administracinio akto sąvoka pateikta ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 9 dalyje.
Bylos duomenys rodo, kad biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto socialinės paramos centras skundžiamu raštu pasiūlydama pareiškėjai grąžinti laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. susidariusią 520 Lt išmokos vaikui permoką, išreiškė valdingą nurodymą Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi savivaldybių administracijoms priskirtos šių išmokų administravimo kompetencijos ribose, todėl tokį sprendimą Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai laikė administraciniu aktu.
Bendruosius reikalavimus individualaus administracinio akto turiniui nustato Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.). Kitaip tariant, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai privalo būti tikslūs, suprantami, nedviprasmiški, jų motyvų išdėstymas – adekvatus ir pakankamas, leidžiantis suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą. Įpareigojimu nurodyti esminius argumentus, faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, pateikti teisinį pagrindimą, kuriuo remiantis priimamas asmens teisinę padėtį įtakojantis sprendimas, siekiama teisėtumo principo viešajame administravime užtikrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-994/2008).
Remiantis atsakovo pateikta medžiaga, Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyrius 2010 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 17-102/305 pripažinęs, kad R. L. šeimos pajamos viršijo Įstatymo nustatytą 1 050 Lt dydį vienam šeimos nariui, nustatė išmokos vaikui permokos faktą ir sumą. Atsakovo 2010 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 17-34/2990 pareiškėja buvo informuota, kad jos šeimos 2008 m. pajamos vienam šeimos nariui viršijo 1 050 Lt, todėl išmoka vaikui perskaičiuota ir laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. nustatyta 520 Lt permoka, kurią vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi prašoma grąžinti (b. l. 31-32).
Pareiškėjai keliant klausimą dėl tikrosios jos valios pasirenkant šeimos vidutinių mėnesio pajamų išmokai vaikui gauti apskaičiavimo būdą nustatymo ir nesutinkant su atsakovo išvada, kad šeimos vidutinės mėnesio pajamos ginčo laikotarpiu viršijo 1 050 Lt ribą, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių bylos aplinkybių vertinimą bei teisės aiškinimą ir taikymą (ABTĮ 136 str.). Analizuojamu atveju matyti, jog tiek galutiniame administracinės procedūros sprendime, tiek tarpiniuose 2010 m. kovo 24 d., 2010 m. kovo 30 d. dokumentuose nėra paminėta, iš kokių oficialių šaltinių buvo gauta informacija apie R. L., nenurodyta detali jos pajamų struktūra, šeimos narių skaičius, laikotarpis, kurio reikšmės aritmetiškai apdorotos, ir konkrečios teisės normos, nustatančios išmokos skyrimo bei mokėjimo sąlygas (kriterijus), taip pat pareigas išmokos gavėjui. Pažymėtina, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę tiksliai žinoti, kuo pasireiškė jo veiksmų neteisėtumas (šiuo atveju – kaltė dėl permokos susidarymo), ir kokiu teisiniu pagrindu kyla atsakomybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-549/2007). Tačiau jokių duomenų apie tai, koks padarytas pažeidimas, atsakovo manymu, suponuoja R. L. prievolę grąžinti piniginę paramą, ginčijamame sprendime nėra.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad aptarti administracinio akto trūkumai yra esminiai, konstatuoja, kad atsakovas netinkamai, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino individualią pareiškėjos šeimos situaciją, priėmė nemotyvuotą, Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų neatitinkantį, administracinį aktą, todėl Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2010 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. 17-34/2990 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimas naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti (ABTĮ 143 str.).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje nustatytą reguliavimą, šeimos vidutinės mėnesio pajamos išmokai vaikui gauti apskaičiuojamos pagal praėjusių kalendorinių metų iki teisės gauti išmoką atsiradimo dienos pajamas, nustatytas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 15 straipsnyje. Jei pagal praėjusių kalendorinių metų šeimos vidutines mėnesio pajamas šeima neturėjo teisės gauti išmokos vaikui, šeimos pajamoms sumažėjus, šeimos vidutinės mėnesio pajamos išmokai vaikui gauti apskaičiuojamos pagal praėjusių 12 kalendorinių mėnesių iki kreipimosi dėl išmokos mėnesio pajamas. Taigi nei išmokos gavėjas, nei išmokas skiriantys ir mokantys administravimo subjektai nėra laisvi pasirinkti šeimos pajamų apskaičiavimo metodo. Neigiamas sprendimas asmens atžvilgiu gali būti priimtas tik tada, kai jo teisė į išmoką nepasitvirtina ne tik pirmuoju (praėjusių kalendorinių metų iki teisės gauti išmoką atsiradimo dienos), bet ir antruoju (praėjusių 12 kalendorinių mėnesių iki kreipimosi dėl išmokos mėnesio) laiko intervalu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos R. L. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 17-34/2990 „Dėl išmokos vaikui mokėjimo“.
Sprendimas neskundžiamas.