Panevėžio apygardos teismo nutarimas

2022-12-09 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-104-879/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2022-12-09
Bylos Nr.
AN2-104-879/2022
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00598-2022-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje
Teisėjas
Daina Vaidachavičienė (pirm.)
Pažeidėjas
S. M.
Institucija
Lietuvos Respublika, atstovaujama Aplinkos apsaugos departamento prie LR aplinkos ministerijos
Kategorijos
Adm. nusižengimo byla Nr. AN2-104-879/2022
Proceso Nr. 4-68-3-00598-2022-9Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 9 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daina Vaidachavičienė,sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,

dalyvaujant Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovams A. J. ir A. V.,

administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui S. M. ir jo gynėjui advokatui R. J.,

specialistui – Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto patologinių, anatominių ir histologinių tyrimų skyriaus vedėjui V. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi S. M. advokato atstovo R. J. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutarties (toliau – skundžiama nutartis) administracinio nusižengimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. M. 2021 m. gruodžio 4 d., apie 13 val., Anykščių rajone, medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, pirmu šūviu sužeidęs tauriojo elnio patiną, apie tai, kad su ginklu vykdys sužeisto žvėries paiešką neinformavo nei medžioklės vadovo L. M., nei kitų medžiotojų, kaip numato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (toliau – Medžioklės taisyklės) 71 ir 71.8 punktų reikalavimai, todėl juos pažeidė ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 290 straipsnio 1 dalyje.

2. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos patarėjo A. J. (toliau – Institucija) 2022 m. kovo 31 d. nutarimu S. M. buvo nubaustas pagal ANK 290 straipsnio 4 ir 8 dalis, paskiriant jam galutinę nuobaudą – 800 Eur baudą su specialiosios teisės medžioti atėmimu 3 metams, konfiskuojant lygiavamzdį šautuvą „SIMSON“ 16x70, 16x70 kal. Nr. 127565 su kalimatoriumi „Docter“ ir su medžiaginiu diržu (1 vnt.) ir tauriojo elnio patiną (suaugęs) su rožėmis (gumbais) (1 vnt.). S. M. nubaustas už tai, kad 2021 m. gruodžio 4 d., apie 13 val., Anykščių rajone, medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, vietoje, kurios geografinės koordinatės (duomenys neskelbtini), svetimuose medžioklės plotuose, neturėdamas tam teisės, neteisėtai, antru šūviu į galvos sritį sumedžiojo kritusį tauriojo elnio patiną. Apie tai, kad su ginklu vykdys sužeisto žvėries paiešką už Molėtų rajono „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienetų ribų, S. M. neinformavo nei medžioklės vadovo L. M., nei medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ vadovo A. D., nei kitų medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų ir apie tai nebuvo padarytas įrašas medžioklės lapo antroje pusėje, kaip numato Medžioklės taisyklės. Tauriojo elnio patiną sumedžiojo neteisėtai, pribaigdamas gyvūną svetimuose medžioklės plotuose, apie tai nepranešęs Medžioklės taisyklių nustatyta tvarka. Persekiodamas sužeistą gyvūną S. M. buvo Anykščių rajono medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape ir medžiotojo teritorijoje, kurioje jis medžioti neturi teisės, tuo pažeidė Medžiotojų taisyklių 24.15, 58, 58.2, 58.2.1, 58.2.2, 71 ir 71.8 punktų reikalavimus ir padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 4 dalyje ir 8 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

3. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, Institucijos 2022 m. kovo 31 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Šalies argumentai

4. Apeliaciniu skundu Pareiškėjas prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, priteisti S. M. naudai iš Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.1. Skunde nesutinkama, kad S. M. ne tik neteisėtai buvo ir medžiojo svetimame medžioklės plote, bet ir neteisėtai sumedžiojo gyvūną, nes tokia formuluotė eliminuoja ANK 290 straipsnio 4 dalies dispozicijos galimumo sąlygą – „jeigu gyvūnas yra nesumedžiotas“, todėl jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal minėtą straipsnį, nes Medžioklės taisyklių 58.2.2 punktas draudžia asmeniui, turinčiam teisę medžioti, sumedžioti gyvūną, kurio sumedžioti neturi teisės. Nesutinkama, kad S. M. tauriojo elnio patiną neteisėtai sumedžiojo svetimame medžioklės plote, o jei tai ir būtų nustatyta, S. M. padaryti Medžioklės taisyklių atitinkamų reikalavimų pažeidimai galėtų būti kvalifikuojami tik pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį, nes kvalifikacija pagal šio straipsnio 4 dalį yra perteklinė, kadangi ANK 290 straipsnio 4 ir 8 dalių sankcijų dydis, už šiose dalyse numatytus nusižengimus privalomai skirtinų administracinio poveikio priemonių griežtumas ir pobūdis leidžia teigti, kad vadovaujantis sankcijų derinimo taisyklėmis reikia taikyti tik ANK 290 straipsnio 8 dalį.

4.2. Kritikuojamas aplinkos apsaugos departamento nutarimo teiginys, kad S. M. pirmasis šūvis į tauriojo elnio patiną pripažintas gyvūno sumedžiojimu, konstatuojant, kad jis padarytas nesant tyčios ar neatsargios kaltės, nors toliau nutarime dėstoma, kad S. M. paleido antrąjį šūvį į tauriojo elnio patiną ir taip jį pribaigė, t. y. vėl jį sumedžiojo, tik jau šį kartą – neteisėtai, t. y. ir antrasis S. M. paleistas mirtinas šūvis į tauriojo elnio patiną vertinamas kaip neteisėtas sumedžiojimas. Remiamasi Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2021 m. gruodžio 9 d. raštu kad, kuriame nurodyta, kad tauriojo elnio patino žūties priežastis yra šautiniai krūtinės ir galvos srities sužalojimai. Tai leidžia teigti, kad tauriojo elnio patino žūtį nulėmė tiek pirmasis paleistas šūvis, kuris nepripažintas neteisėtu ir pašalintas iš kaltinimo, tiek antrasis šūvis, kuris pripažintas neteisėtu, nes buvo padarytas ne tik svetimame medžioklės plote, bet ir apskritai neteisėtai, nes S. M. neturėjo teisės sumedžioti šio gyvūno. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas neanalizavo ir nepasisakė, ar galima traukti administracinėn atsakomybėn medžiotoją už tai, kad jis sumedžioja jau prieš kurį laiką sumedžiotą gyvūną. Teismas nepašalino abejonės dėl to, kad tauriojo elnio patino žūtis jau buvo nulemta S. M. pirmojo sumedžiojimo, kurio kvalifikavimas kaip neteisėtas buvo pašalintas iš kaltinimo apeliantui paties Aplinkos apsaugos departamento iniciatyva. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė skundo teiginio, jog vienas ir tas pats gyvūnas sumedžiotas du kartus, kas nėra logiška ir prieštarauja anatominio-patologinio tyrimo aktui, o veika, kuri medžioklėje vadinama mirtinai sužeisto gyvūno pribaigimu norint nutraukti jo kančias, netinkamai įvertinama, kaip antru šūviu sumedžiotas gyvūnas. Institucija pašalinusi kaltinimą dėl neteisėto tauriojo elnio patino sumedžiojimo, gyvūno pribaigimą šūviu norint nutraukti jo kančias, netinkamai kvalifikavo pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį, nors tokia faktinė situacija atitinka ANK 290 straipsnio 19 dalį.

4.3. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad galimai nebuvo tinkamai užpildyti visi reikiami medžioklėje naudojami dokumentai, kas sudaro savarankiško ANK 290 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymius, o pagal Medžioklės taisyklių 23 punktą, dokumentų pildymas yra ne medžiotojo, bet medžioklės vadovo pareiga ir atsakomybė, eilinis medžiotojas neturi teisės daryti įrašų medžioklės lape.

4.4. Teigiama, kad Medžioklės taisyklių 17 ir 23 punkto pažeidimai yra pertekliniai, nes tai yra bendro, informacinio pobūdžio, o ne draudimą nustatanti nuostatos bei įpareigojimai nustatomi medžioklės vadovui, o ne medžiotojui. Tvirtinama, kad S. M. informavo medžioklės vadovą L. M. apie sumedžiotą gyvūną, o Medžioklės taisyklių 24.15 punktas nustato medžioklės vadovo, o ne medžiotojo pareigas, todėl taip pat yra perteklinis.

4.5. Apibendrinant teigiama, kad skundžiamoje nutartyje materialinės teisės pažeidimus lėmė ne tik netinkamas ANK ir medžioklę reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas, bet ir procesinės teisės pažeidimai. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar iki S. M. 2021 m. gruodžio 4 d. apklausos Aplinkos apsaugos departamente specialistai įtarė S. M. pažeidus Medžioklės taisyklių reikalavimus, tačiau nepaisant to jie S. M. ne tik 2021 m. gruodžio 4 d. apklausė kaip liudytoją, bet ir įspėjo jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, taip pažeidžiant ANK 593 nuostatas. Dėl šios apklausos metu pažeistų S. M. kaip administracinėn atsakomybėn trauktino asmens procesinių garantijų skundžiamą nutartį priėmęs teismas galėjo remtis tik tais 2021 m. gruodžio 4 d. jo apklausos duomenimis, kurie atitinka S. M. 2022 m. sausio 31 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas faktines aplinkybes. Teismas nurodė, kad minėta S. M. apklausa laikytina ne kaip liudytojo apklausa, o tik kaip „paaiškinimas” ir tokiu būdu šiame „paaiškinime” išdėstytais teiginiais rėmėsi argumentuodamas skundžiamą nutartį, t. y. pirmosios instancijos teismas toleravo S. M. kaip administracinėn atsakomybėn trauktino asmens procesinių garantijų pažeidimą.

4.6. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Medžioklės taisyklių 58.2.1 punkto reikalavimas nebuvo pažeistas ir nebuvo pašalintos abejonės dėl to, ar apeliantas S. M. suvokė, kad neleistinai peržengė kito medžioklės ploto ribą ir tokiu būdu dėl neatsargumo pažeidė Medžioklės taisyklių 58.2.1 punkto reikalavimą. Administracinio nusižengimo byloje nebuvo surinkti jokie objektyvūs įrodymai, t. y. nėra nei apžiūros protokolo, nei kitų grafinių, vaizdinių duomenų, kurie leistų objektyviai matyti ir įvertinti, ar išties S. M. galėjo ir turėjo numatyti, kad neleistinai peržengia svetimo medžioklės plotų teritorijos ribą, o pirmosios instancijos teismo teiginys, kad „jis ieškodamas sužeisto gyvūno, pateko į kito medžiotojų būrio plotus” yra nepagrįstas jokiais bylos duomenimis, nes S. M. nurodė, kad sužeistas gyvūnas nuolat buvo jo regėjimo lauke, taigi nėra jokių duomenų, t. y. apžiūros protokolo, įvykio vietos panoraminių, situacinių foto nuotraukų, kurie patvirtintų teismo išvadas bei paneigtų S. M. teiginius. Apeliaciniu skundu keliami klausimai, ar S. M. mirtinai sužeistą gyvūną visą laiką matė savo stebėjimo lauke, ar kaip mano Aplinkos apsaugos departamentas, apeliantas šį gyvūną persekiojo ir taip neleistinai kirto medžioklės plotų ribas bei, ar S. M. veikoje esama kaltės, ir jeigu taip – kokios formos požymių.

4.7. Apeliacinio skundo teigimu, be faktinės prezumpcijos, jog visi medžiotojai turėjo žinoti medžioklės plotų ribas, kurios galimai rodomos Geoportal programėlės pagalba, turi būti patikrinama ir kita prezumpcija, ar S. M. buvimo vietoje esančios medžioklės plotų ribos buvo kaip nors pažymėtos natūraliomis ar dirbtinėmis linijomis. Tai, kad apklausti liudytojai bendrai įvardijo tik prezumpciją, kad medžioklės metu medžiotojai turi žinoti medžioklės plotų ribas, savaime nepatvirtina fakto, kad S. M. suvokė, kad tauriojo elnio patiną antru šūviu sumedžiojo svetimame plote, kurio ir „(duomenys neskelbtini)” medžioklės plotų ribos nebuvo niekaip pažymėtos. Byloje nustatyta, kad nuo tos S. M. stovėjimo vietos, kuomet šovė į gyvūną ir vietos kurioje jis nukrito, nebuvo jokių medžioklės plotų ribas žyminčių linijų. Remiantis Medžioklės taisyklių 24.15 punktu nurodoma, kad esantis teisinis reguliavimas nedraudžia medžioklės metu, vykdant mirtinai sužeisto gyvūno persekiojimą įeiti/pateikti į gretimą medžioklės plotą, siekiant persekioti ir pribaigti jau sužeistą/besikankinantį gyvūną. Šiuo atveju S. M. sužeisto gyvūno nepersekiojo ar paieškos net nevykdė, nes jis aiškiai stebėjo už savo medžioklės plotų teritorijos nukritusi gyvūną. Mano, kad nebuvo pašalintos abejonės dėl to, kad S. M. iš tiesų ne ieškojo, o visą laiką regėjo mirtinai sužeistą gyvūną iki šis krito, kaip vėliau visiems paaiškėjo, svetimame medžioklės plote. Taigi S. M. nereikėjo ieškoti sužeisto ir besikankinančio gyvūno, kadangi pastarasis visuomet buvo S. M. regėjimo lauke, ir 57.86 m atstumu nuo S. M. krito. Teismas neanalizavo faktinės aplinkybės, jog S. M. šūviais mirtinai sužalojęs (sumedžiojęs) laukinį gyvūną, apie tai informavo medžioklės vadovą L. M., o ši aplinkybė reikšminga teisės aktų teisingam taikymui ir patvirtina S. M. parodymus, kad jis sąžiningai klydo dėl „(duomenys neskelbtini)“ klubo medžioklės plotų ribų, kurias peržengė to nežinodamas ir negalėdamas bei neturėdamas žinoti, kas eliminuoja bet kokius S. M. neteisėto elgesio požymius kalbant apie neteisėtą gyvūno sumedžiojimą.

4.8. Skunde cituojamos skundžiamos nutarties prieštaringos mintys: „S. M. apie sužeistą gyvūną pranešė medžioklės vadovui tik tada, kai sužeistą gyvūną surado kito medžiotojų būrelio plote ir jį pribaigė“; „Apklausti liudytojai paaiškino, jog jis (S. M.) apie nušautą gyvūną pranešė dar nepasibaigus varymui“, o jau kitoje vietoje rašoma „Tik pasibaigus varymui, po S. M. pranešimo apie sumedžiotą gyvūną, buvo nuvykta į vietą, kur buvo nušautas gyvūnas“. Minėti teiginiai turi esminės įtakos tam, ar S. M. veiksmais pažeistas Medžioklės taisyklių 78.1 punktas.

4.9. Skunde nurodoma, jog teismas pažeidė ir bylos nagrinėjimo išsamumo reikalavimą, netenkino atstovo rašymo ir apklausti liudytoją T. R., kuris yra „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų būrelio medžiotojas ir plotų į kurį buvo patekęs S. M. valdytojas ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2021 m. gruodžio 9 d. raštą parengusį ir eksperimentinį tyrimą atlikusį ekspertą. Klausimo išsprendimas buvo svarbus dėl ANK 290 straipsnio 8 dalies taikymo, nes asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis „gailestingumo šūviu“ pribaigė prieš tai jau sumedžiotą ir priešmirtinius judesius atlikusį gyvūną.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo S. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįsta, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.

5.1. Institucijos nuomone, apylinkės teismas, šioje byloje itin kruopščiai tyrė įrodymus, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taigi jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Institucija sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritaria apylinkės teismo išvadoms. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi Apeliantas, nesudaro pakankamo pagrindo teisėtos ir pagrįstos apylinkės teismo nutarties panaikinimui.

5.2. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodomi tie patys argumentai, kurie jau buvo kelti nagrinėjant bylą apylinkės teisme, dėl kurių apylinkės teismas jau pasisakė. Pažymi, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas S. M. yra patyręs medžiotojas, turi medžiotojo selekcininko kvalifikaciją, todėl preziumuoja, kad jis gerai žino Medžioklės įstatymo, Medžioklės taisyklių ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikoje nuostatas. S. M. elgesys, ignoruojant Medžioklės taisyklėse įtvirtintus privalomus reikalavimus, susiklosčiusioje situacijoje negali būti laikomas nereikšmingu atsakomybės prasme. Mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad S. M. suprato, jog neteisėtai antru šūviu į galvos sritį sumedžiojo tauriojo elnio patiną, apie tai neinformavo nei medžioklės vadovo, nei medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ vadovo, nei kitų medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų ir apie tai nebuvo padarytas įrašas medžioklės lapo antroje pusėje, kaip numato Medžioklės įstatymas.

Motyvuojamoji dalis

6. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde keliamas kaltės klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų ir įvertina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

8. Apeliaciniu skundu prašoma S. M. atžvilgiu administracinę teiseną dėl ANK 290 straipsnio 4 ir 8 dalyje padarytų administracinių nusižengimų nutraukti. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, atnaujinęs įrodymų tyrimą dalyje ir apklausęs specialistą V. M. bei liudytoją A. D., sprendžia, kad S. M. kaltė, dėl ANK 290 straipsnio 4 ir 8 dalyje numatytų nusižengimų, jog jis persekiodamas sužeistą gyvūną buvo medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape ir medžiotojo teritorijoje, kurioje jis medžioti neturi teisės, neturėdamas tam teisės ir svetimuose medžioklės plotuose neteisėtai, antru šūviu į galvos sritį sumedžiojo kritusį tauriojo elnio patiną neįrodyta. Pirmosios instancijos teismas, palikdamas Institucijos nutarimą nepakeistą skundžiamos nutarties nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis įvykdžius jam administracinius nusižengimus, tai darė netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus, nesilaikydamas ANK reikalavimų keliamų įrodymų vertinimo procesui ir procesinio sprendimo surašymui, išvadas dėl S. M. kaltės grįsdamas prieštaringais įrodymais ir tokiu būdu padarė esminius ANK pažeidimus. Apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, naikina Aplinkos apsaugos departamento nutarimą, skundžiamą nutartį ir priima naują nutarimą.

9. ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo požymius. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Jeigu padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ANK 591 straipsnio 1 punktas).ANK 7 straipsnyje yra nurodytos administracinį nusižengimą padariusio asmens kaltės formos, t.y. asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo, o ANK 8 ir 9 straipsniuose išvardytos tyčios ir neatsargumo rūšys. ANK specialiosios dalies straipsniuose, skirtingai nei Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose, atvejai, kai administracinis nusižengimas padarytas tik dėl neatsargumo, nenustatyti, tai reiškia, kad visi administraciniai nusižengimai gali būti padaromi tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, tame tarpe ir numatyti ANK 290 straipsnio 4 ir 8 dalyse ir Medžiotojų taisyklėse.

10. S. M. nubaustas už tai, kad 1) neinformavo jog su ginklu vykdys sužeisto žvėries paiešką už Molėtų rajono „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienetų ribų, nei medžioklės vadovo L. M., nei medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ vadovo A. D., nei kitų medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų ir apie tai nebuvo padarytas įrašas medžioklės lapo antroje pusėje, kaip tai numato Medžioklės taisyklės; 2) persekiodamas sužeistą gyvūną S. M. buvo Anykščių rajono medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape ir medžiotojo teritorijoje, kurioje jis medžioti neturi teisės; 3) buvo svetimuose medžioklės plotuose ir neturėdamas tam teisės, neteisėtai, antru šūviu į galvos sritį sumedžiojo kritusį tauriojo elnio patiną, apie tai nepranešęs Medžioklės taisyklių nustatyta tvarka.

11. Pagal ANK 290 straipsnio 4 dalį administracinė atsakomybė kyla už medžiotojo buvimą medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, kai tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape nėra įrašo apie šį medžiotoją ir gyvūnas nesumedžiotas, arba medžiojimas teritorijose, kuriose medžiotojas neturi teisės medžioti, kai gyvūnas nesumedžiotas. Aptariamo administracinio nusižengimo sudėtis yra formalioji, tai yra šis administracinis nusižengimas yra baigtas nuo ANK 290 straipsnio 4 dalyje nustatytų veiksmų padarymo momento, o kaltė pasireiškia ir tyčia ir neatsargumu.

12. ANK 290 straipsnio 8 dalyje administracinė atsakomybė nustatyta už gyvūno, kurį sumedžioti medžiotojas neturi teisės, sumedžiojimą. ANK 290 straipsnio 4 ir 8 dalies normos dispozicijos yra blanketinės, nukreipiančios į Medžioklės taisykles (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. birželio 5 d. iki 2022 m. balandžio 12 d.), kurių 24.15 punktas reglamentuojantis medžioklės vadovo pareigas numato, jog jis privalo organizuoti medžioklės metu sužeistų gyvūnų paiešką, kai sužeisto gyvūno paieška tęsiama už ribų medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo sužeistas gyvūnas, apie tai būtina nedelsiant, prieš išeinant už šio medžioklės plotų vieneto ribų, įrašyti medžioklės lapo antrojoje pusėje ir pranešti gretimų medžioklės plotų naudotojui telefonu arba AAD, jeigu sužeisto gyvūno ieškoma teritorijoje, kurioje medžioklė uždrausta. Medžioklės taisyklių 58.2.1 punktas draudžia asmeniui, turinčiam teisę medžioti būti medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape arba medžioti teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės, sumedžioti gyvūną, kurio sumedžioti neturi teisės, išskyrus Medžioklės taisyklių 15.3 ir 28 punktuose nurodytus ir nustatyta tvarka įformintus atvejus (Medžioklės taisyklių 58.2.2 punktas)., o 71 ir 71.8 punktai numato, kad kai medžiojama varant ir medžioja daugiau nei vienas medžiotojas ieškoti sužeisto medžiojamojo gyvūno leidžiama tik gavus medžioklės vadovo leidimą ir pranešus apie tai kitiems medžiotojams.

Dėl ANK 290 straipsnio 4 ir 8 dalyse padarytų administracinių nusižengimų

13. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad S. M. įvykio metu turėjo teisę medžioti, t. y. turėjo medžiotojo bilietą (b. l. 13-15), o 2021 m. gruodžio 4 d. turėjo teisę medžioti medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)” medžioklės plotuose (b. l. 42). S. M. neneigia sumedžiojęs tauriojo elnio patiną, tačiau nesutinka, kad jis buvo sumedžiotas tik antru šūviu ir medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)” medžioklės plotų vienete, teigia, jog tauriojo elnio patiną sumedžiojo „(duomenys neskelbtini)” medžioklės plotų vienete pirmu šūviu, o medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)” medžioklės plotų vienete atliko tik „gailestingumo šūvį” ir nesuprato, jog šį šūvį atliko jau kito medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienete, gyvūno nepersekiojo, nes jis visą laiką buvo jo matymo lauke.

14. Skunde teigiama, jog skundžiamoje nutartyje buvo neįrodyta S. M. kaltė, t. y. ar jis nenumatė, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad norėdamas palengvinti pašauto gyvūno kančias, sąmoningai peržengė svetimų medžioklės plotų teritorijos ribą, nenustatyta ar jis veikė tyčia ir suprato, kad medžioja neturint tam teisės kito medžiotojų plotų vienete ir buvo su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu, ar tokia situacija susiklostė dėl jo neatsargumo ir nerūpestingumo. Apygardos teismo vertinimu pirmos instancijos teismas, analizuodamas bylos įrodymus padarė nepagrįstą išvadą, jog S. M. veikė sąmoningai, t. y. žinojo medžiotojų būrelio ribas, nes jas prieš medžioklę išaiškino medžioklės vadovas, jis sužeisto gyvūno ieškojo teritorijoje, kurioje medžioti teisės neturėjo, buvo kito medžioklės ploto naudotojo teritorijoje su į dėklą neįdėtu ginklu, neįrašė apie sužeistą gyvūną kitoje medžioklės lapo pusėje ir nepranešė gretimo medžioklės ploto naudotojui, kurio teritorijoje medžioti neturi teisės.

15. Aptariant bylos įrodymus šiuo aspektu ir S. M. parodymus matyti, kad jis apklaustas liudytoju įvykio dieną nurodė, kad atliko šūvį į gyvūno korpusą, pabėgęs gyvūnas apie 40 metrų krito, o pasibaigus varymui nuėjo prie jo ir pamatė tauriojo elnio patiną su nenormaliais ragais, apie tai informavo medžioklės vadovą L. M., kuris telefonu 112 pranešė apie situaciją, t. y. jis nenurodė jokių kitų detalių apie kitas gyvūno sumedžiojimo aplinkybes (b. l. 36). Kreiptinas dėmesys, kad iš karto po įvykio S. M. buvo apklaustas liudytoju apie savo galimai padarytą administracinį nusižengimą, todėl šiuos parodymus vertinti kaip įrodymus jais grindžiant procesinių dokumentų išvadas galima buvo tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems jo parodymams, o tokio įrodymo leistinumas bus aptartas vėliau. Teikdamas papildomus paaiškinimus raštu jau surašius administracinio nusižengimo protokolą 2022 m. sausio 31 d. S. M. nurodė, kad po pirmo šūvio už 40 metrų kritęs gyvūnas dar judino galvą ir kojas, todėl pasibaigus varymui, priėjo prie tauriojo elnio patino ir paleido gailestingumo šūvį, po kurio gyvūnas nebesikamavo, dėl streso apie antrą šūvį 2021 m. gruodžio 4 d. apklausos metu pasakyti pamiršo, bet apie jį buvo informavęs medžioklės vadovą ir buvo įsitikinęs, kad šį šūvį paleido „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, todėl apie tai medžioklės vadovo neinformavo (b. l. 37-38). Administracinio nusižengimo bylą nagrinėjant Institucijoje ir teismo posėdžio metu nurodė, kai gyvūno nepersekiojo, nežinojo, kad gyvūnas krito kito būrelio ribose, to nežinojo ir medžioklės vadovas, kai pašovė gyvūną, nuėjo 30-40 metrų ir paleido į gyvūną gailestingumo šūvį. Pirmą šūvį paleido būrelio teritorijoje ir nežinojo, kad gyvūnas krito kito medžiotojų būrelio teritorijoje, visą laiką manė kad buvo savo plotuose, leidimo persekioti gyvūną neturėjo, aiškių gamtinių objektų, kad nustatyti ribą toje vietoje nebuvo.

16. Iš įvykio vietoje darytų vaizdo įrašų matyti, kad S. M. negali tiksliai nurodyti konkrečios vietos, iš kurios pirmu šūviu pataikė į tauriojo elnio patiną bei nurodo, jog tiksliai ribos nežino, o Institucijos atstovai iš esmės aiškinasi tik tauriojo elnio patino sumedžiojimo aplinkybes, dėl ko ir buvo kviesti į įvykio vietą, nes jų sumedžiojimo limitą būrelis buvo išnaudojęs. S. M. aiškinant įvykio aplinkybes pareigūnams, o medžioklės vadovui L. M. tuo metu stovint prie sumedžioto gyvūno, nei medžioklės vadovui, nei kitiems šalia esantiems medžiotojams abejonių, jog stovima prie sumedžioto gyvūno ne savo medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ plotuose, nebuvo (b. l. 77). Iš Institucijos 2021 m. gruodžio 29 d. sudarytos 2021 m. gruodžio 4 d. „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienete, Labelių miške, medžioklės varant metu, sumedžioto tauriojo elnio patino aplinkybių schemos matyti, kad nuo S. M. stovėjimo medžioklės metu vietos, iki kritusio tauriojo elnio patino yra 57,86 m. atstumas, kurio apie didžiąją dalį sudaro atstumas už būrelio faktinės ribos (b. l. 16) Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad siekiant nustatyti tikslią gyvūno sumedžiojimo vietą nebuvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas, o įvykio vieta neužfiksuota fotonuotraukose, tačiau skundą nagrinėjantis teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes iš vaizdo įrašų matyti, kad koordinatės prie kritusio gyvūno nustatytos specialios programėlės pagalba, S. M. parodo vietą iš kurios atliko šūvį, todėl abejonių dėl to, kad netiksliai įvertintos šios aplinkybės nėra, nes pirmo šūvio ir gyvūno kritimo vietos nustatytos koordinačių pagalba įvykio vietoje.

17. Apygardos teismas, dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs S. M. rašytinius paaiškinimus ir jo parodymus, dėl medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų ribų, juos sugretinęs su liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais sprendžia, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, paleisdamas antrą šūvį į kritusį gyvūną pagrįstai galėjo būti įsitikinęs, kad medžiotojų klubo medžioklės ploto ribų nepažeidžia, nes riba nebuvo aiški, o tą patvirtina įvykio vietoje užfiksuotos aplinkybės bei liudytojų parodymai, kurie aptariamu atveju yra gana prieštaringi.

18. Analizuojamu atveju svarbu įvertinti tai, kad iki kol nebuvo atliktas gaišenos tyrimas ir nustatyta, jog tauriajam elniui padaryti du šautiniai sužalojimai krūtinės ir galvos srityse, t. y. jis sumedžiotas tik antru šūviu, nei medžioklės vadovas L. M., nei įvykio vietoje buvęs kitas medžiotojas S. M. neturėjo jokių įtarimų jog gyvūnas krito ne „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotuose, kuriuose ir vyko medžioklė. Iš vaizdo įrašo, bei 2021 m. gruodžio 4 d. medžioklės vadovo apklausos protokolo matyti, kad L. M. prieš medžioklės pradžią pravedė saugaus elgesio instruktažą ir informavo, kokius gyvūnus tą dieną medžios, o S. M. sumedžiojus tauriojo elnio patiną, Institucijos atstovus kvietė tik dėl šio pažeidimo (b. l. 39-40). Liudytojo papildomos apklausos protokole jis patvirtino, kad apie tai, jog S. M. sumedžiotas elnias krito medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ vienete sužinojo tik apklausos metu 2021 m. gruodžio 29 d., nes šioje vietoje ribos neaiškios, jos eina Molėtų-Anykščių rajono riba per miško masyvą, kurio neskiria nei keliukas, nei kvartalinė linija, elektros linija ar kitos gamtinės kliūtys. Aplinkosaugininkus kvietė dėl tauriojo elnio amžiaus nustatymo, nes limitą tauriojo elnio patinams klubas jau buvo išnaudojęs (b. l. 43-44). Apygardos teismo vertinimu, liudytojo L. M. parodymai patvirtina S. M. parodymus, jog norėdamas palengvinti sužeisto gyvūno kančias, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo negalėjo suprasti, kad išėjo iš medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vieneto ir įėjo į medžioklės klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienetą, to įvertinti aptariamu atveju nebuvo galimybės. Nors teismo posėdžio metu liudytojai S. M., S. K., P. N. patvirtino, kad prieš pradedant medžioklę medžioklės vadovas L. M. per „Geoportal” programėlę parodė medžioklės ribas, kurios liudytojų teigimu visiems buvo aiškios, nes jie yra daug kartų medžioję šiame medžioklės plotų vienete, tačiau šie liudytojų parodymai prieštarauja jau aptartiems medžioklės vadovo L. M. parodymams, jog apie tai, kad S. M. sumedžiotas elnias krito medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ vienete jis teigė, jog sužinojo tik apklausos metu 2021 m. gruodžio 29 d., nes šioje vietoje ribos neaiškios. Šioje situacijoje taip pat svarbu įvertinti tai, kad S. M. gyvūną sumedžiojo dienos metu, t. y. 13 val., todėl medžioklės vadovui ir kitiems medžiotojams iš karto nuvykus prie sumedžioto gyvūno, jei prieš medžioklę išaiškintos ir „Geoportal“ programėlėje buvo parodytos medžioklės ploto vieneto ribos ir buvo visiškai aiškios, nekilo jokios abejonės, kad gyvūnas krito ne „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės ploto vienete, o gretimame medžioklės ploto vienete. L. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ten riba neaiški, o atvykus aplinkosaugos atstovams net nebuvo kalbos, kad tai yra kito naudotojo teritorija, nebuvo abejonių, jog gyvūnas sumedžiotas svetimuose medžioklės plotuose. Liudytojas S. M., kuris taip pat buvo nuvykęs prie kritusio sumedžioto gyvūno, teismo posėdžio metu patvirtino, kad jie tik vėliau išsiaiškino, jog gyvūnas krito ne jų būrelio ribose, o Institucijos atstovai į medžioklės vietą buvo kviečiami ne dėl ribų, nors kartu teigė, kad visiems medžiotojams ribos yra žinomos. Liudytoju apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas Anykščių rajono medžioklės klubo „(duomenys neskelbtini)” pirmininkas A. D., kurio ribose buvo sumedžiotas tauriojo elnio patinas patvirtino, kad jo ir gretimo medžioklės būrelio ribos sutampa su rajonų ribomis, nors pagal Medžioklės įstatymą turi eiti keliu, geležinkeliu, elektros linija ir kt., o ten yra miškas ir užaugę seni keliukai, kuriuos žino tik seni medžiotojai, o apie 50 proc. medžiotojų tų plotų nežino. Minėti liudytojo parodymai, kaip ir jau aptarti liudytojų L. M., S. M. parodymai, vaizdo medžiaga, įvykio schema ir kiti įrodymai bei nustatyti nelogiškumai, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu patvirtina administracinėn atsakomybėn patraukto S. M. nurodytas aplinkybes, kad besiribojančių medžiotojų klubų „(duomenys neskelbtini)” ir (duomenys neskelbtini)” medžiotojų plotų vienetų ribos yra miškingoje vietovėje, jos nėra aiškios, nepažymėtos aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, ir nėra gerai matomos bei atskiriamos, kad jas operatyviai galima būtų įvertinti vietoje ir jų neapdairiai nepažeisti.

19. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 20 d. medžioklės įstatyme (toliau – Medžioklės įstatymas) Nr. IX-966 8 straipsnio 1 punkte imperatyviai nurodyta, jog medžioklės plotų vienetų ribos turi eiti aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, gerai matomomis vietovėje, tačiau negali būti nustatomos pamiške. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 514 patvirtintų „Medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijų ir reikalavimų medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti” 10 punkte numatyta, jog medžioklės plotų vienetų ribos turi eiti aiškiomis gamtinėmis (upėmis, upeliais, ežerais, griovomis) arba dirbtinėmis (miško kvartalinėmis linijomis, tvenkiniais, melioracijos grioviais ir kanalais, magistraliniais, krašto ar kitais bendro naudojimo keliais, geležinkelių ruožais, įvairiais pylimais, elektros perdavimo linijomis, dujotiekio, naftotiekio ar kitomis trasomis) ribomis, gerai matomomis vietovėje.

20. Apygardos teismui dar kartą įvertinus aptartus bylos įrodymus bei teisinį reglamentavimą sprendžiama, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad S. M. sąmoningai pateko į kito medžiotojų būrelio plotus norėdamas sumedžioti gyvūną, nes ribos buvo išaiškintos prieš medžioklę ir visiems medžiotojams jos buvo aiškios, kad jas lengvai identifikuoti vietoje. Bylos duomenys patvirtina priešingai, jog nei S. M., nei į įvykio vietą prie sumedžioto tauriojo elnio patino atvykęs medžioklės vadovas L. M. ir medžiotojas S. M. iš karto nesuprato jog gyvūnas sumedžiotas kito medžiotojų klubo medžiotojų plotų vienete, to nesuprato jie ne tik tuo momentu, bet ir iki atvyko Institucijos atstovai (L. M. buvo apklaustas 17 val. 20 min.), nes liudytojai aiškindami įvykio aplinkybes Institucijos atstovams ir stovėdami svetimo medžiotojų klubo teritorijoje buvo įsitikinę, kad vis dar yra savo medžiojimo plote. Atvykę Aplinkos apsaugos departamento specialistai taip pat nurodo, kad sumedžiotas tauriojo elnio patinas „(duomenys neskelbtini)” būrelio medžiotojų plotų vienete (duomenys iš vaizdo įrašo), nors naudojosi programėle nustatydami gyvūno kritimo vietą. Aptarti įrodymai leidžia spręsti, jog S. M., tik antrą kartą medžiojantis medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, nors ir turėdamas žinoti medžioklės ploto, kurioje vyksta medžioklė ribas, toje situacijoje neturėjo galimybės numatyti, jog norėdamas palengvinti kančias sužeistam gyvūnui peržengia kito medžioklės klubo plotą. S. M. šūvį, kuriuo gyvūną sužeidė atliko savo medžioklės ploto ribose ir ginčo dėl to nėra, o sužeistas gyvūnas nubėgęs krito už „(duomenys neskelbtini)“ medžiojamo ploto ribos klubo „(duomenys neskelbtini)“ ribose. Vertintina ir tai, kad tikslas, dėl kurio buvo peržengtos ribos nebuvo savanaudiškas, nes S. M. matė sužeisto gyvūno kančias ir siekė jas palengvinti. Medžioklės taisyklių 24.15 punkte esantis teisinis reguliavimas nedraudžia medžioklės metu, vykdant mirtinai sužeisto gyvūno persekiojimą įeiti/pateikti į gretimą medžioklės plotą, siekiant persekioti ir pribaigti jau sužeistą/besikankinantį gyvūną, tik reikia laikytis nustatytos tvarkos. Įvertinus 57,86 m atstumą nuo S. M. pirmo šūvio vietos iki kritusio gyvūno, kurio dalis yra ir klubo „(duomenys neskelbtini)“ ribose, toks atstumas miško masyve nelaikytinas itin reikšmingai esminiu toje situacijoje. Nustatyta, kad riba tarp skirtingų medžioklės plotų eina per miško masyvą Anykščių-Molėtų rajonų skiriamąja riba, kas aiškiai matosi iš pateikto plano, esančio 16 bylos lape ir ji šioje vietoje nėra skiriama aiškiomis gamtinėmis kliūtimis arba dirbtinėmis ribomis, todėl akivaizdžiai nėra aiški ir suprantama, kad galima būtų suprasti ją pažeidžiant. Tai leidžia spręsti, kad S. M. sąžiningai klydo dėl savo veiksmų teisėtumo įvertinant medžioklės klubo medžiojamo ploto ribas. Apygardos teismo vertinimu, S. M. kaltė dėl Medžioklės taisyklių 58.2.1 punkto pažeidimo, kuris draudžia asmeniui, turinčiam teisę medžioti būti medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape, dėl to, kad jis persekiodamas sužeistą gyvūną buvo Anykščių rajono medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape neįrodyta, jo veiksmuose nesant nei tyčinės kaltės, nei neatsargumo, todėl administracinė teisena dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 290 straipsnio 4 dalyje nutrauktina.

21. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, dėl S. M. kaltės pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį, kuri administracinio nusižengimo protokole kvalifikuota kaip medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ ribose kritusio tauriojo elnio patino sumedžiojimas neturint tam teisės, neteisėtai, antru šūviu gyvūną pribaigiant į galvos sritį, sprendė, jog šis pažeidimas yra įrodytas, tačiau apygardos teismas dar kartą ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus su tokiu sprendimu nesutinka.

22. Iš bylos įrodymų matyti, kad apie antrą šūvį S. M. įvykio vietoje atvykusių aplinkos apsaugos pareigūnų neinformavo, apie tai nebuvo aiškinamasi, nes pareigūnai kviesti dėl galimo Medžioklės taisyklių pažeidimo sumedžiojus tauriojo elnio patiną, kuriam sumedžioti licencijos „(duomenys neskelbtini)“ klubo medžiotojai nebeturėjo. S. M. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose 2022 m. sausio 31 d. nurodė, kad kritęs gyvūnas judino galvą, kojas ir bandė stotis, prie jo priėjo pasibaigus varymui ir iš šovė gailestingumo šūvį, kad gyvūnas nesikankintų, pirmos apklausos metu apie antrą šūvį pamiršo pasakyti dėl patirto streso, apie tai pasakė medžioklės vadovui L. M. apžiūrint gyvūną (b. l. 37). Teismo posėdyje teigė, kad tokias aplinkybes L. M. nurodė telefonu, kai informavo apie nušautą gyvūną. Liudytojas L. M. papildomos apklausos metu nurodė, kad apie du šūvius sužinojo tik apklausos metu 2021 m. gruodžio 29 d. (b. l. 43-45), o teismo posėdžio metu teigė nepamenantis ar apie tai buvo informuotas telefonu, su medžiotojais nekalbėjo kiek iš viso buvo šūvių. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto patologinių anatominių ir histologinių tyrimų skyriaus vedėjas V. M. atlikęs gaišenos tyrimą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad po pirmo sužalojimo į krūtinės sritį gyvūnas galėjo išgyventi tik kažkurį laiko tarpą, tačiau anksčiau ar vėliau būtų kritęs, nes buvo pažeisti gyvybiškai svarbūs organai, o mirtinas buvo antras šūvis paleistas į gyvūno galvos sritį. Pirmu šūviu gyvūnui padaryti sužalojimai buvo pakankamai sunkūs, pažeisti plaučiai, sulaužyti šonkauliai, jie sukėlė gyvūnui šoką ir kančias ir buvo nesuderinami su išgyvenimu, nors gyvūnas kažkiek galėjo judėti po sužalojimų. Aptarti specialisto parodymai dar kartą patvirtina, jog S. M. pirmuoju šūviu ne sumedžiojo, o sužeidė tauriojo elnio patiną, o tai, kad gyvūnas iš karto po šūvio nekrito vietoje, nepataikius į gyvybiškai svarbų organą sukeliantį mirtį, leidžia skundą nagrinėjančiam teismui spręsti, jog siekiant nutraukti gyvūno kančias, jį reikėjo sumedžioti. Byloje jau nustatyta, kad S. M. tauriojo elnio patiną sužeidė medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų plotų vienete, o sumedžiojo medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete. S. M. veiksmų neteisėtumas antru šūviu sumedžiojus gyvūną kildinamas tik dėl to, jog administracinės teisenos tyrimo metu buvo nustatyta, kad antras šūvis buvo atliktas medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės teritorijoje, kurioje sužeistas gyvūnas krito ir kurioje S. M. neturėjo teisės medžioti, nes Medžioklės taisyklių 58.2.1. ir 58.2.2. draudžia medžioti teritorijose, kuriose asmuo medžioti neturi teisės ir sumedžioti gyvūną, kurio sumedžioti neturi teisės, išskyrus Medžioklės taisyklių 15.3 ir 28 punktuose nurodytus ir nustatyta tvarka įformintus atvejus (15.3 punktas numato medžiojimą siekiant nutraukti sužeisto, sužaloto gyvūno <..>kančias, 28 punktas numato limituojamų gyvūnų: briedžių, tauriųjų elnių ir vilkų medžiojimo limitus). Administracinio nusižengimo bylą nagrinėjant Institucijoje ir nustačius, kad S. M. sumedžiotą suaugusį tauriojo elnio patiną dėl gyvūnui nebūdingo ir netipinio išsivystymo (nesimatė gyvūno ragų dėl jų neišsivystymo), t. y. dėl objektyvių priežasčių palaikė tauriojo elnio jaunikliu, todėl nepripažino, kad gyvūnas sumedžiotas neteisėtai „(duomenys neskelbtini)“ klubo medžiotojams nebeturint tauriųjų elnių limito ir šią pažeidimo dalį pašalino iš administracinio nusižengimo sudėties. Aptariamu atveju, pašalinus pažeidimo dalį dėl licencijuojamo gyvūno neteisėto sumedžiojimo, S. M. kaltė pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį dėl neteisėto gyvūno sumedžiojimo kildinama tik dėl to, kad tiriant administracinio nusižengimo bylą buvo nustatyta, jog jis sumedžiotas ne „(duomenys neskelbtini)“, o „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų klubo plote, t. y. svetimame plote, kuriame S. M. neturėjo teisės medžioti.

23. Atsakant į skundo argumentus, ar galima traukti administracinėn atsakomybėn medžiotoją už tai, kad jis sumedžiojo jau prieš kurį laiką sumedžiotą gyvūną, apygardos teismas atkreipią dėmesį į tai, kad svarbu nustatyti ne tik, ar S. M. tauriojo elnio patiną sumedžiojo svetimuose medžioklės plotuose, neturėdamas tam teisės, neteisėtai bet ir, ar tauriojo elnio patinas buvo sumedžiotas pirmuoju šūviu ir/ar antruoju šūviu ar pirmuoju šūviu buvo tik sužeistas, o antruoju šūviu sumedžiotas. Pažymėtina, kad medžioklę reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra atskirai aiškinama žodžio „sumedžioti“ reikšmė, tačiau Medžioklės taisyklių 2.6 punktas numato, jog medžioklės produkcija – sumedžioti (nušauti, sugauti gyvi ar negyvi) medžiojamieji gyvūnai, kuriems yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas, ar šių gyvūnų dalys. Taigi laikoma, jog medžiojamieji gyvūnai gali būti sumedžioti nušaunant, sugaunant gyvus ar negyvus. Apygardos teismas įvertinę aptartą reglamentavimą sprendžia, kad sumedžiotas gyvūnas negali būti dar kartą sumedžiotas ir konstatuoja, kad S. M. tauriojo elnio patiną pirmuoju šūviu sužeidė, pataikydamas į krūtinės sritį, o antruoju šūviu į galvos sritį, nutraukdamas gyvūno kančias, jį sumedžiojo. Tai, kad Aplinkos apsaugos departamentas priimtame nutarime, netinkamai lingvistiškai panaudojo formuluotę, nurodydamas, jog pirmuoju šūviu gyvūnas buvo sumedžiotas, nekeičia fakto, jog pirmuoju šūviu gyvūnas buvo sužeistas, o antruoju – sumedžiotas. Pažymėtina, kad viso proceso metu S. M. teigė, jog gyvūnas judino galvą, kojas, bandė stotis, kas rodo, jog gyvūnas po pirmojo šūvio dar buvo gyvas, todėl negalima laikyti, kad pirmuoju šūviu buvo jis sumedžiotas, nes jis tik buvo sužeistas, o tik antruoju šūviu jis buvo sumedžiotas. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes nustatyta, kad S. M. antro varymo metu, iš medžiojimo vietos linijoje sužeidė tauriojo elnio patiną, dėl objektyvių priežasčių suaugusį tauriojo elnio patiną palaikė jaunikliu dėl gyvūnui nebūdingų ragų neišsivystymo, kurių nesimatė, tačiau kaltinimas šioje dalyje pašalintas. Kadangi byloje nustatyta, jog S. M. nei tyčinės, nei neatsargios kaltės padarius ANK 290 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą medžiojant teritorijoje, kurioje jis neturi medžioti nėra, todėl ANK 290 straipsnio 8 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už gyvūno, kurį sumedžioti medžiotojas neturi teisės jam taip pat negali būti taikoma. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad S. M. padarė ANK 290 straipsnio 8 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, todėl administracinė teisena šioje dalyje nutrauktina.

24. Sprendžiant dėl procesinių pažeidimų, skundą nagrinėjantis teismas pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad S. M., atliekant tyrimą administracinio nusižengimo byloje, kaip liudytojas apie savo galimai padarytą administracinį nusižengimą, buvo apklaustas nepagrįstai nesuteikiant jam procesinės garantijos neduoti parodymų prieš save (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 80 straipsnio 1 punktas, 82 straipsnio 3 dalis), o pirmos instancijos teismas šiuo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimu grindė skundžiamą nutartį. (b. l. 34-36) Pažymėtina, jog vadovaujantis ANK 593 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administracinius nusižengimus tiriantys pareigūnai turi teisę apklausti asmenis, įtariamus administracinių nusižengimų padarymu, nukentėjusiuosius, liudytojus arba paimti iš šių asmenų rašytinius parodymus. Atliekant šiuos veiksmus mutatis mutandis taikomos BPK nuostatos (ANK 593 straipsnio 2 dalis), kurios draudžia versti duoti parodymus prieš save, todėl asmuo, kuris galimai įtariamas padaręs administracinį nusižengimą negali būti įspėjamas dėl administracinės atsakomybės už atsisakymą, vengimą duoti parodymus ar melagingų parodymų davimą. Tai nustačius, apylinkės teismas neturėjo pagarsinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaip liudytojo duotų parodymų ir skundžiamoje nutartyje juos analizuoti bei vertini grindžiant jo kaltę, todėl apygardos teismas S. M. 2021-12-04 liudytojo apklausos protokolu ir jame išdėstytais parodymais nesiremia ir nesivadovauja. ( b.l.34-35).

Dėl S. M. veiksmų kvalifikavimo ir ANK 290 straipsnio 1 dalyje padaryto pažeidimo

25. Apygardos teismas, įvertinęs nutarimą administracinio nusižengimo byloje, įrodymus bei skundžiamą nutartį, nesutinka su skundo teiginiais, kad S. M. nevykdė tauriojo elnio patino paieškos po pirmojo šūvio, kuriuo tik sužeidė gyvūną ir konstatuoja, kad S. M., būdamas patyręs medžiotojas žinojo, kad varymo metu iš medžioklės vadovo nurodytos vietos galima pasitraukti tik 5 m į kairę ir dešinę, kaip numato Medžioklės taisyklių 71.1 punkto reikalavimas dėl saugaus elgesio taisyklių varyminėse medžioklėse, todėl jis nesilaikė Medžioklės taisyklėse įtvirtintų medžiotojo pareigų, ir pasišalindamas iš nurodytos vietos, be leidimo, vykdė tauriojo elnio patino paiešką ir jį persekiojo.

26. Pažymėtina, jog medžioklės plotų naudotojai, norėdami nutraukti sužeisto, sužaloto, kuriam nustatytas jo medžiojimo terminas, kančias, turi teisę bet kuriuo metu sumedžioti šį medžiojamąjį gyvūną (Medžioklės taisyklių 15.3 punktas). Nors Medžioklės taisyklės nereglamentuoja, kokiu būdu turi būti sumedžiojamas sužeistas žvėris, tačiau vertinant šių taisyklių nuostatas sistemiškai, o taip pat ir atsižvelgiant į tą gėrį, kurį siekiama apginti minėtais teisės aktais, darytina neabejotina išvada, jog pagal minėtų Medžioklės taisyklių 15.3 punktą sužeisti žvėrys turi būti medžiojami ir vykdomas jų persekiojimas tik leistinais būdais. Kaip jau minėta medžioklei turi vadovauti medžioklės vadovas, kuris turi organizuoti medžioklės metu sužeistų gyvūnų paiešką (Medžioklės taisyklių 24.15 punktas), o ieškoti sužeisto medžiojamojo gyvūno leidžiama tik gavus medžioklės vadovo leidimą ir pranešus apie tai kitiems medžiotojams.

27. Analizuojamu atveju, vertinant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymus matyti, kad jie neatitinka liudytojų parodymų ir yra prieštaringi net tarpusavyje. S. M. savo paaiškinime 2022 m. sausio 31 d. nurodo, kad buvo prastas matomumas, dėl ko nematė ar tai tauriojo elnio patinas ar jauniklis, tačiau toliau dėsto, kad matė, kaip gyvūnas pabėgęs 30-40 metų nukrito ir matė jo judesius, o tokie parodymai jau savaime nėra logiški ir tarpusavyje prieštaringi (b. l. 37-38). S. M. neigia persekiojęs gyvūną, tačiau matydamas jo judesius ir norėdamas palengvinti kančias, be medžioklės vadovo leidimo priėjęs sužeistą gyvūną sumedžioja šūviu į galvą, kas leidžia spręsti, jog jis pasišalino ir medžioklės vadovo nurodytos stovėjimo vietos Nr. 5 pagal pateiktą medžiotojų išsidėstymo planą daugiau nei leidžiama pagal Medžioklės taisykles ir negavus leidimo, t. y. vykdė gyvūno persekiojimą nuėjęs 57,8 metrus iki jo kritimo vietos (b. l. 46). Nors S. M. teigė, kad jau pasibaigus varymui priėjo prie kritusio tauriojo elnio patino ir jį pribaigė „gailestingumo šūviu“, tačiau nurodytos aplinkybės nesutampa su liudytojų L. M., A. S., S. K. parodymais, kurie teigė, jog pasibaigus medžioklei jokių šūvių nebebuvo, o L. M. apie sumedžiotą gyvūną telefonu S. M. pranešė įpusėjus varymui, po varymo nebuvo šūvių bei kalbos apie paieškas. Apygardos teismas sprendžia, jog byloje nustatyta, kad apie sumedžiotą gyvūną medžioklės vadovas buvo informuotas jau pasibaigus varymui, t. y. S. M. nurodyta įvykių versija, jog antrasis šūvis paleistas pasibaigus varymui, yra paneigta. Nors vėliau jis paaiškinime nurodė, jog pamiršo apie antrą šūvį pasisakyti ir nematė jokio reikalo pranešti, kad sužeidė tauriojo elnio patiną ir pasišalino iš medžioklės vadovo paskirtos medžioklės vietos, tai rodo, jog S. M., žinodamas medžioklės taisyklių reikalavimus ir sąmoningai jų nesilaikydamas, pirmu šūviu sužeidęs tauriojo elnio patiną, apie tai, kad su ginklu vykdys sužeisto žvėries paiešką neinformavo nei medžioklės vadovo L. M., nei kitų medžiotojų, todėl pažeidė Medžioklės taisyklių 71 ir 71.8 punktų reikalavimus, taip sukeldamas pavojų ne tik sau, bet ir kitiems medžiotojams įėjęs į varomų gyvūnų teritoriją, kurioje žmonių tuo metu būti neturėjo. Nustatyta, kad S. M. į tauriojo elnio patiną atliko du šūvius, tą patvirtina 2021 m. gruodžio 9 d. gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktas, kuriame diagnozuoti šautiniai krūtinės ir galvos srities sužalojimai (b. l. 31-32). Pažymėtina, jog S. M. nebuvo individualiai medžiojantis medžiotojas, medžioklėje iš viso dalyvavo 7 asmenys, ją organizavo ir L. M., todėl S. M., kaip ir nustatyta Medžioklės taisyklių 23 punkte, apie sumedžiotą gyvūną turėjo informuoti medžioklės vadovą, o ne savavališkai vykdyti sužaloto gyvūno paiešką.

28. Pagal ANK 290 straipsnio 1 dalį numatyta administracinė atsakomybė tam, kad pažeidžia Medžioklės taisyklių ir/ar kitų medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, išskyrus šio straipsnio 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16 dalyse numatytus pažeidimus. S. M. administracinio nusižengimo protokole dėl šio pažeidimo buvo kaltinamas, jog apie tai, kad su ginklu vykdys sužeisto žvėries paiešką už Molėtų rajono „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienetų ribų, neinformavo nei medžioklės vadovo L. M., nei medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ vadovo A. D., nei kitų medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų ir apie tai nebuvo padarytas įrašas medžioklės lapo antroje pusėje, kaip numato Medžioklės taisyklės. Apygardos teismas sutinka su skundo argumentu, kad pagal Medžioklės taisyklių 23 punktą, dokumentų pildymas yra ne medžiotojo, bet medžioklės vadovo pareiga ir atsakomybė, eilinis medžiotojas neturi teisės daryti įrašų medžioklės lape, todėl šioje dalyje pašalina iš administracinio nusižengimo sudėties formuluotę, kad apie tai nebuvo padarytas įrašas medžioklės lapo antroje pusėje, kaip numato Medžioklės taisyklės. Nagrinėjamu atveju S. M. padarytas administracinis nusižengimas perkvalifikuojamas, jo padarymo aplinkybių nekeičiant kardinaliai kitomis ir nustatoma, kad S. M. 2021 m. gruodžio 4 d., apie 13 val., Anykščių rajone, medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, pirmu šūviu sužeidęs tauriojo elnio patiną, apie tai, kad su ginklu vykdys sužeisto žvėries paiešką neinformavo medžioklės vadovo L. M. bei negavo jo leidimo, kaip numato Medžioklės taisyklės, taip pažeidė Taisyklių 71 ir 71.8 punktų reikalavimus, o jo padarytas pažeidimas atitinka ANK 290 straipsnio 1 dalį. Esant nurodytoms aplinkybėms, S. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama teismo nutartis naikinama ir vadovaujantis ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu priimamas naujas nutarimas.

Dėl skirtinos nuobaudos ir jos dydžio

29. Pažymėtina, jog ANK 290 straipsnio 1 dalis užtraukia įspėjimą arba baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. S. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina, kad administracinį nusižengimą padarė 65 metų sulaukęs asmuo (ANK 35 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau apygardos teismas atsižvelgia, jog S. M. teikdamas paaiškinimus ir teisme nebuvo visiškai nuoširdus duodamas parodymus apie įvykį, taip pat nurodė, jog nematė reikalo pranešti medžioklės vadovui apie sužeistą gyvūną ir jo paieškos vykdymą, kas rodo jo nerūpestingumą ir neatsakingumą vykdant pareigas numatytas Medžioklės taisyklėse, nors jis yra medžiotojas – selekcininkas, kuris turi nemažai patirties dalyvaujant medžioklėse ir sukaupęs 40 metų medžiotojo stažą. Apygardos teismas, įvertinęs visas aplinkybes sprendžia, jog administracinės nuobaudos tikslai S. M. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus ANK 290 straipsnio 1 dalyje numatytam vidurkiui artimą baudą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Pažymėtina, kad BPK 105 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo atveju S. M. panaikinus administracinius nusižengimus pagal ANK 290 straipsnio 4 ir 8 dalis, tačiau pripažinus kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 290 straipsnio 1 dalyje, patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

S. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2022 m. kovo 31 d. nutarimą ir Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, kuriuo S. M. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio 4 ir 8 dalis ir administracinio nusižengimo byloje priimti naują nutarimą.

S. M. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 60 Eur (šešiasdešimties eurų) baudą.

S. M. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nepriteisti.

Šis nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.

Teisėja Daina Vaidachavičienė