- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-25
- Bylos Nr.
- e2S-1313-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11914-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Atsakovas
- V. S., D. M., A. S., N. S., M. S., P. S., O. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-18405-433/2016 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams V. S., D. M., A. S., N. S., V. S., M. S., P. S., O. M., M. S., tretieji asmenys antstolis V. Č., Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, dėl iškeldinimo iš savavališkai pastatyto statinio, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti V. S., D. M., A. S., N. S., V. S., M. S., P. S., O. M., M. S. su visu jiems priklausančiu turtu iš savavališkos statybos objekto – medinio karkaso statinio su dviem priestatais, kurių kartu bendras ilgis 12 m., plotis 9,5 m., nurodyto 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00337, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareikšto ieškinio užtikrinimui, ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti savavališkos statybos objekte – medinio karkaso statinyje su dviem priestatais, kurių kartu bendras ilgis 12 m., plotis 9,5 m., nurodytame 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00337, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apsigyventi naujiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
Teismas pažymėjo, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Teismas konstatavo, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą; konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neišeinant už pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą; laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma, nes toks taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas.
Teismas sprendė, jog ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – uždrausti savavališkos statybos objekte apsigyventi naujiems asmenims, išeina už pareikštų ieškinio reikalavimo ribų ir neturi nieko bendra su ieškinio dalyku – atsakovų iškeldinimu iš savavališkos statybos objekto, todėl ieškovo prašymą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Nurodė, kad teismas netinkamai taikė procesines normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir priėmė nutartį, neatitinkančią įstatymo nuostatų. Ieškovas, formuluodamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nebūtų jokių apribojimų įsikelti į savavališkos statybos objektą, o tai sudarytų pagrindą bylai tęstis neribotą laiką, kadangi į savavališkos statybos objektą įsikėlus naujiems asmenims į bylą turėtų būti įtraukti vis nauji asmenys, taip pat būtų apsunkintas savavališkos statybos padarinių šalinimas. Ieškovo kreipimasis į teismą dėl su reikalavimu iškeldinti asmenis iš savavališkai pastatyto statinio yra veiksmų, vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą tąsa. Pažymėjo, jog kai reiškiami reikalavimai civilinėje byloje susiję su anksčiau priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymu, laikinosios apsaugos priemonės taikymas yra siejamas ne tik su būsimo teismo sprendimo vykdymu, bet ir su įsiteisėjusio, jau vykdytino teismo sprendimo vykdymu. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių taip pat būtų pažeisti ir ieškovo teisėti lūkesčiai, kad teismo sprendimas bus realiai įvykdytas ir pašalinti savavališkos statybos padariniai. Nurodo, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas prarastų prasmę – nebūtų pasiektas tikslas, dėl kurio ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti asmenis iš savavališkai pastatyto statinio, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su reiškiamu reikalavimu. Paaiškino, jog statytojui gera valia nevykdant teismo įpareigojimo, ieškovas siekia pasinaudoti priverstinio vykdymo galimybėmis, tačiau siekiant pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti statinį, pirmiausia būtina iškeldinti griautiname statinyje gyvenančius asmenis, taigi, ir užtikrinti, kad į šį statinį neįsikeltų nauji asmenys. Priešingu atveju, nors atsakovai ir būtų iškeldinti iš savavališkos statybos objekto, bet šiame objekte apsigyvenant vis naujiems asmenims, nebūtų galima įvykdyti teismo sprendimo, tokiu būdų pažeidžiant teismo sprendimo privalomumo principą. Atsakovai, apsigyvendami savavališkai pastatytame statinyje, kurio statybos proceso neteisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tai reiškia neteisėtą veiksmą, todėl nei atsakovų, nei kitų asmenų neteisėtas interesas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ekonomiškumo, proporcingumo bei teisingumo principais negali būti vertinamas ir ginamas. Analogiškose bylose, kai ieškovas kreipiasi į teismą dėl iškeldinimo iš savavališkai pastatytų statinių, siekdamas priverstinai įvykdyti teismo sprendimą dėl statinių nugriovimo, teismai laikinąsias apsaugos priemones taiko.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis suponuoja išvadą, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-475/2010).
Pareikštu ieškiniu ieškovas prašė iškeldinti V. S., D. M., A. S., N. S., V. S., M. S., P. S., O. M., M. S. su visu jiems priklausančiu turtu iš savavališkos statybos objekto – medinio karkaso statinio su dviem priestatais, kurių kartu bendras ilgis 12 m., plotis 9,5 m., nurodyto 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00337, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tuo tarpu prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis pareiškėjas prašė uždrausti savavališkos statybos objekte – medinio karkaso statinyje su dviem priestatais, kurių kartu bendras ilgis 12 m., plotis 9,5 m., nurodytame 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00337, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apsigyventi naujiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės išeina už pareikšto ieškinio ribų ir neturi nieko bendro su ieškinio dalyku.
Ieškovas savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nebūtų jokių kliūčių asmenims įsikelti į savavališkos statybos objektą bei taip apsunkinti teismo sprendimo vykdymą. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 ir 179 straipsniuose. CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Pažymėtina, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kiti asmenys siektų apsigyventi savavališkos statybos objekte – medinio karkaso statinyje su dviem priestatais, kurių kartu bendras ilgis 12 m., plotis 9,5 m., nurodyto 2012-11-14 savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-121114-00337, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo teigti esant realiai grėsmei, kad galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo bei 2014 m. birželio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo atsakovė V. S. įpareigota nugriauti savavališkos statybos objektą, įvykdymas nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių bus apsunkintas ar taps neįmanomu.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų teismas taip pat nenustatė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.