Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vikstata“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1817-221/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jonsta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vikstata“ (trečiasis asmuo – Kėdainių rajono savivaldybės administracija) dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu pagrįstumo ir teisėtumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas neįvertino visų faktinių aplinkybių, nulėmusių ginčo sandorių sudarymą. 2011 metais ieškovas jau netinkamai vykdė 2007 m. lapkričio 29 d. rangos sutarties įsipareigojimus, ne tik nuolat vėluodamas atlikti darbus, bet ir atlikdamas juos su defektais, dėl ko Kėdainių rajono savivaldybės administracija sulaikydavo mokėjimus. Ieškovas siekė visais įmanomais būdais išvengti baudų, sankcijų bei nuostolių užsakovui atlyginimo ir šios aplinkybės lėmė ieškovo norą pasitelkti subrangovą daliai darbų atlikti. Atsakovas faktiškai perėmė dalį rangovo įsipareigojimų ir tik po to, kai buvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl apmokėjimo už būsimus darbus tiesiogiai iš užsakovo, atsakovas sutiko šiuos darbus pradėti vykdyti. Tiesiog dėl dalies darbų atlikimo pradinį rangovą pakeisti nauju rangovu nebuvo galima, nes pagrindinė 2007 m. lapkričio 29 d. rangos sutartis tarp užsakovo ir ieškovo sudaryta viešojo konkurso būdu. Savo ruožtu sutarties nutraukimas su UAB „Jonsta“ ir naujas viešųjų pirkimų procedūrų vykdymas sukeltų žalingus padarinius ir užsakovui, ir rangovui ir Kėdainių miesto bendruomenei. Faktiškai įvykęs rangovo (ieškovo) teisių ir pareigų perkėlimas subrangovui UAB „Vikstata“ dėl dalies darbų atlikimo ir užmokesčio už šiuos darbus gavimo buvo įformintas dviem susitarimais: 2011 m. gruodžio 6 d. statybos subrangos sutartimi ir 2012 m. sausio 9 d. reikalavimo perleidimo sutartimis. Ieškovas privalėjo sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis, nes kitu atveju būtų neįvykdęs sutartinių įsipareigojimų trečiajam asmeniui ir būtų neišvengęs baudų bei nuostolių atlyginimo. Dėl nurodytų priežasčių (reikalavimo perleidimo sutartys yra neatskiriama subrangos sutarties dalis) teismas nepagrįstai neįvertino ketvirtosios actio Pauliana sąlygos (sandorio privalomumo) buvimo.Nebuvo įrodytas actio Pauliana sąlygų visetas. Teismas neteisingai įvertino pirmąją sąlygą, kad kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Ginčijamos sutartys yra neatskiriama 2011 m. gruodžio 9 d. subrangos sutarties dalis. 2011 m. gruodžio 9 d. nei ieškovas, nei atsakovas nebuvo atlikę darbų, už kuriuos pagal reikalavimo perleidimo sutartis turėjo sumokėti užsakovas. Teismas neteisingai įvertino ir antrosios sąlygos, kad ginčo sutartimis buvo pažeistos kreditorių teisės, egzistavimą, kadangi, iki statybos subrangos sutarties sudarymo ieškovas neturėjo jokios reikalavimo teisės, nes darbai dar nebuvo atlikti, o be reikalavimo teisių perleidimo sutarčių statybos subrangos sutartis nebūtų sudaryta, taigi kitų kreditorių teisių minėti susitarimai niekaip nepaveikė. Iki sutarčių sudarymo atsakovas nebuvo ieškovo kreditoriumi, įmonės nebuvo susijusios jokiais sutartiniais ir prievoliniais santykiais. Taigi jokia pirmenybė atsakovui suteikta nebuvo. Kadangi ginčo sandoriais nebuvo pažeisti kitų kreditorių interesai, teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą. Aplinkybė, kad buvo skelbiama apie ieškovui iškeltas bylas dėl įsiskolinimų pavieniams kreditoriams, neįrodo ieškovo nemokumo. Be to, 2011 m gruodžio 9 d. subrangos sutarties sudarymo metu ieškovui nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ginčo sutarčių sudarymo dieną nebuvo sudaryta tarpinė ieškovo finansinė atskaitomybė, kurioje matytųsi ieškovo įsiskolinimai. Ieškovo pateikti byloje kreditorių sąrašai su skolų dydžiais nėra pagrįsti dokumentais.Teismas neteisingai įvertino ieškovo nemokumo būseną, kadangi būklę vertino pagal ieškovo 2011 metų ir 2012 metų balanso duomenis, kurie neatskleidžia įmonės būsenos, be to, 2012 metų balanso ginčo sutarčių sudarymo dieną apskritai nebuvo. Balansuose neatsispindi pradelstų įsipareigojimų sumos, o ieškovas į bylą pateikė ne pradelstų, o bendrų skolų sudarymo žiniaraščius. Teismas ieškovo nemokumą grindžia 2012 ir 2013 metų teismų praktika, nors civiliniai įstatymai ir kiti teisės aktai negalioja atgaline tvarka, todėl šia praktika sutartims, sudarytoms ir įvykdytoms 2012 m. sausio 9 d., remtis negalima. Be to, ieškovo finansiniai duomenys 2012 m. sausio 9 d. rodo įmonės mokumo būseną.

Subrangos sutartyje nustatyta atsiskaitymo su atsakovu tvarka (kad mokės tiesiogiai užsakovas) nebuvo įgyvendinta, nes subrangos sutarties nepasirašė užsakovas, todėl jam neatsirado ir pareiga mokėti tiesiogiai atsakovui. Šalys pasirašė reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pažeidė kitų, tuo metų buvusių ieškovo kreditorių teisę gauti bent dalį jiems priklausančio reikalavimo patenkinimo, nes ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovas jau buvo nemokus.Susitarimas dėl būsimų darbų apmokėjimo, sudarant cesijos sutartis, jeigu toks ir buvo, yra nesąžiningas ieškovo kreditorių atžvilgiu, taigi jis negali būti teisiniu pagrindu sudaryti ginčo sutartis. Nesąžiningas sandoris negali būti privalomas jos šalims, nes būtų paneigti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai. Ieškovas, žinodamas, kad negali apmokėti atsakovui už subrangos darbus, turėjo galimybę ir nesudaryti subrangos sutarties, o ją sudaręs, turėjo pasirinkti tokias sąlygas, kurios nepažeistų kitų kreditorių interesų. Taigi minėtas susitarimas ir Subrangos sutarties 3.2 punkte nustatyta sąlyga negali būti aiškinama kaip šalių pareiga sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis. Be to, subrangos sutartyje nebuvo nuorodų į cesijos sutartis, o trečiasis asmuo apmokėti už subrangos darbus turėjo pateikus ieškovui prašymą dėl apmokėjimo tiesiogiai atsakovui, taigi tiesioginio priežastinio ryšio tarp subrangos sutarties ir cesijos sutarčių nėra. Apelianto nurodytos aplinkybės niekaip nesusijusios su pirmosios actio Pauliana sąlygos buvimo konstatavimu.Aplinkybė, kad apeliantas nebuvo ieškovo kreditoriumi subrangos ir cesijos sutarčių sudarymo metu, nėra teisiškai reikšminga, taikant actio Pauliana. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sutarčių sudarymo dieną, ieškovas jau buvo nemokus. Ieškovo pradelsti įsipareigojimai cesijos sutarčių sudarymo dieną siekė 1 228 954,73 Lt, o ieškovo turtas pagal 2011 m. gruodžio 31 d. balansą sudarė 1 999 773 Lt, o jau 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenims tik 981 863 Lt.Tiek buvę ieškovo vadovai, tiek atsakovas neabejotinai žinojo apie prastą ieškovo finansinę padėtį bei kreditorių teisių pažeidimą. Iš 2011 m. gegužės 30 d. Juridinių asmenų registrui pateiktos finansinės atskaitomybės už 2010 metus jau buvo matyti, kad ieškovas nemokus, o šie duomenys yra vieši. Be to, atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytos faktinės aplinkybės parodo, kad atsakovui buvo žinoma ieškovo finansinė padėtis, jis suprato, jog už subrangos darbus ieškovas atsiskaityti su atsakovu negalės, nes už atliktus darbus mokėtinas atlyginimas gali atitekti ieškovo kreditoriams, todėl ir pareikalavo cesijos sutarčių. Šalys suprato, kad pasirašydamos ginčo sutartis, apeliantui suteikia pirmenybę prieš kitus kreditorius.

Teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes. Iki ginčijamų cesijos sutarčių sudarymo ieškovas netinkamai vykdė Rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus užsakovui, o tai lėmė jo sprendimą perleisti darbus subrangovams, siekiant išvengti netesybų, draudimo išmokų ir didelių nuostolių. Iš neteisėtų ieškovo veiksmų negali atsirasti teisė ir ji negali būti ginama. Apeliantas visiškai pagrįstai teigia, kad nesudarius subrangos sutarties ir reikalavimo perleidimo sutarčių bei neįvykdžius rangos sutarties, ieškovas patirtų didesnius nuostolius, todėl, dėl susiklosčiusių aplinkybių, ieškovo ir atsakovo veiksmai negali būti laikomi nesąžiningais ir pažeidžiančiais kreditorių interesus. Ginčo sandorių sudarymo metu atsakovas nebuvo ieškovo kreditoriumi ir teismas šios aplinkybės nenustatinėjo. Ginčijamų sandorių sudarymo momentu rangovas neturėjo reikalavimo teisės iš savivaldybės administracijos reikalauti apmokėjimo 238 626,59 Lt sumai, nes nebuvo atlikęs su tuo susijusių, subrangos sutartyje nurodytų, darbų, todėl negalima teigti, kad ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią teisę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal UAB „Vikstata“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl dviejų reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana) pagrįstumo ir teisėtumo.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos šios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti esant pirmajai, antrajai, ketvirtajai, penktajai bei šeštajai actio Pauliana taikymo sąlygai ir todėl ieškinys turėjo būti atmestas.

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Taigi tuo atveju, kai bankrutuojančios įmonės sandorius ginčija šios įmonės administratorius, pirmajai actio Pauliana sąlygai patenkinti būtina nustatyti, kad ginčo sutarčių sudarymo metu jau buvo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą (skolininką) turintis kreditorius, kurio interesus šiuo metu gina administratorius. Savo ruožtu atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose nurodyta aplinkybė, kad ieškovas ginčijamų sutarčių sudarymo metu pats nebuvo atlikęs jokių darbų, už kurios turėtų sumokėti užsakovas (trečiasis asmuo) ir todėl, jų manymų, neturėjo reikalavimo tesės į užsakovą, niekaip nėra susijusi ir nepaneigia pirmosios actio Pauliana sąlygos egzistavimo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu (2012 m. sausio 9 d.) ieškovas jau turėjo 53 kreditorius, kurių bendra reikalavimo suma 2012 m. sausio 9 dienai sudarė net 1 228 954,73 Lt. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, didžioji dalis įmonės skolų inventorizacijos akte, sudarytame 2012 m. sausio 9 dienai, nurodytų kreditorių su jų reikalavimais buvo patvirtinti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartimi, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovo bankroto administratoriui ginant neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises turinčių įmonės kreditorių interesus, pirmoji CK 6.66 straipsnyje numatyto sandorio negaliojimo pagrindo taikymo sąlyga buvo įvykdyta.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šis sąrašas nėra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.).

CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015).

Kaip jau minėta, iš bylos duomenų nustatyta, kad ginčo reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo (2012 m. sausio 9 d.) momentu ieškovas jau turėjo 53 kreditorius, kurių bendra reikalavimo suma sudarė net 1 228 954,73 Lt. Be to, priešingai nei teigia atsakovas, byloje yra ne tik bendri skolų žiniaraščiai, bet ir sąrašai su pradelstais ieškovo įsiskolinimais 2012 m. sausio 9 dienai, iš kurių aiškiai matyti, kad visa 1 228 954,73 Lt skolų suma ginčo sutarčių sudarymo dieną jau buvo pradelsta, o iš jų net 270 385,63 Lt skolų suma buvo pradelsta daugiau nei 366 dienas. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, didžioji dalis ieškovo skolų inventorizacijos akte nurodytų kreditorių su jų reikalavimais buvo patvirtinti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartimi bankroto byloje, be to, Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 22 d. nutartyje konstatavo, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 1 139 261,94 Lt, todėl, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti ieškovo pateiktais kreditorių sąrašais, o apelianto argumentai, kad ieškovo pateikti kreditorių sąrašai nėra pagrįsti dokumentais ir negali parodyti ieškovo nemokumo, atmestini.

Skirtingai nei teigia apeliantas, byloje esančių įrodymų visetas yra pakankamas ieškovo faktinio nemokumo ginčo sutarčių sudarymo dieną egzistavimui patvirtinti. Iš ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentų už 2010 ir 2011 metus (kurie viešai prieinami ir galėjo būti atsakovo patikrinti bei įvertinti) matyti, kad ieškovas jau 2010 metais patyrė net 1 448 083 Lt nuostolių. Nors 2011 metais ieškovo turto vertė siekė 1 999 773 Lt, net 661 170 Lt iš jo sudarė gautinos sumos, be to, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė net 1 194 052 Lt. Pastebėtina ir tai, kad įmonės balanse už 2011 metus atsispindi 840 382 Lt nepaskirstytų nuostolių suma. Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. sausio 9 dieną įmonė turėjo jau 1 228 954,73 Lt pradelstų įsipareigojimų, o turto vertė 2012 metais (kaip matyti iš įmonės balanso už 2012 metus) nepadidėjo, bet priešingai, sumažėjo, akivaizdu, jog ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovas jau buvo nemokus, nes pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę jo turimo turto vertės.

Apie ieškovo nesugebėjimą ilgą laiką tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams liudija ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) bei VSDFV pateikti duomenys. Kaip matyti iš VMI 2013 m. rugpjūčio 13 d. rašto Dėl informacijos apie BUAB „Jonsta“ įsiskolinimus, ieškovas 2011 m. gruodžio 31 dienai (likus 9 dienos iki ginčo sutarčių) buvo skolingas valstybės biudžetui 143 641,27 Lt, o 2012 m. birželio 30 d. įsiskolinimas išaugo iki 209 648,20 Lt. VMI nuo pat 2011 m. lapkričio mėnesio vykdė UAB „Jonsta“ mokestinės nepriemokos išieškojimą. VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 16 d. raštas Dėl informacijos apie UAB „Jonsta“ įsiskolinimus taip pat patvirtina, kad ir VSDFV vykdė priverstinius išieškojimus iš UAB „Jonsta“ nuo pat 2010 metų, o 2012 metais ieškovo įsiskolinimas VSDFV tik augo.

Byloje nustatytos ir pirmiau nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovo nemokumo teisingumą ir šios išvados pagrįstumui nedaro įtakos atsakovo nurodytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2012 ir 2013 metų teismų praktika. Pastebėtina, kad pati CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta norma nesikeitė po ginčo reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo (todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas CK 1.7 straipsnis), taip pat iš esmės nesikeitė ir teismų praktika įmonės nemokumo actio Pauliana kontekste vertinimo aspektu, taigi teismas negali nesivadovauti aukštesnės instancijos teismo suformuotais konkrečios teisės normos aiškinimais (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis), vien dėl to, jog tam tikras konkretus teisės aiškinimo teiginys (nekeičiantis bendros teismų pozicijos tam tikru klausimu esmės) buvo suformuluotas šiek tiek vėliau, nei buvo sudarytos ginčo sutartys.

Grįžtant prie antrosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje aiškiai nustatyta, jog ieškovas, būdamas faktiškai nemokus ir turėdamas daugybę kreditorių (tarp jų ir darbuotojus, VMI bei VSDFV), kurių reikalavimų įvykdymas jau buvo pradelstas, 2012 m. sausio 9 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimis perleido atsakovui ieškovo turimas reikalavimo teises į trečiąjį asmenį 172 371,19 Lt ir 66 255,40 Lt sumoms, taip, teisėjų kolegijos vertinimu, pažeisdamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir nepagrįstai suteikdamas atsakovui pirmenybę prieš kitus kreditorius. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks ieškovo pasirinkimas, atsižvelgiant į tuo metu buvusią ieškovo finansinę padėtį, negali būti pripažintas protingo verslo subjekto elgesiu, kadangi protingas ir pateisinamas elgesys galėtų būti konstatuotas tik tuo atveju, jei atliktais veiksmais įmonė siektų sąžiningo atsiskaitymo ne su vienu, o su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad ginčo sandorių dėka įmonės turto ir įsipareigojimų santykis pagerėjo, atsirado galimybė proporcingai padengti įsiskolinimus kitiems kreditoriams ar pan. Kitų kreditorių (ypač aukštesnės eilės, tokių kaip darbuotojų ar VMI) interesų pažeidimo niekaip nepaneigia atsakovo bei trečiojo asmens akcentuojamos aplinkybės, kad ieškovas, sudarydamas subrangos ir reikalavimo perleidimo sutartis, siekė išvengti nuostolių, baudų ir kitų sankcijų mokėjimo užsakovui (trečiajam asmeniui), kadangi pats savaime toks tikslas neužtikrina atsiskaitymo su visais įmonės kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka ir šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgus į bylos aplinkybes, negali pateisinti pirmenybės vienam kreditoriui suteikimo.

Antrosios actio Pauliana sąlygos buvimo niekaip nepaneigia ir atsakovo nurodytos aplinkybės, kad statybos subrangos sutarties sudarymo metu ieškovas dar neturėjo reikalavimo teisės į užsakovą, nes darbai dar nebuvo atlikti. Visų pirma, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčijama ne subrangos sutartis, o reikalavimo perleidimo sutartys, sudarytos praėjus mėnesiui po statybos subrangos sutarties tarp ieškovo ir atsakovo pasirašymo, todėl aplinkybė, jog subrangos sutarties sudarymo metu ieškovas dar neturėjo reikalavimo teisės į užsakovą, o atsakovas dar nebuvo ieškovo kreditoriumi, neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui.

Kaip matyti iš paties atsakovo atsiliepime į ieškinį pateiktų paaiškinimų bei pridėtų įrodymų, darbai atsakovo (subrangovo) pagal 2011 m. gruodžio 6 d. pasirašytą Statybos subrangos sutartį buvo atlikti dar 2011 m. gruodžio mėnesį (t. y. iki ginčo reikalavimo sutarčių sudarymo). Atsakovas išrašė PVM sąskaitas faktūras 2011 m. gruodžio 30 d. ir mokėtoju jose nurodytas būtent ieškovas (UAB „Jonsta“), o ne trečiasis asmuo. Taigi akivaizdu, kad reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo dieną atsakovas jau buvo ieškovo kreditoriumi PVM sąskaitose faktūrose nurodytai sumai, o ieškovas, remiantis rangos sutarties nuostatomis, turėjo reikalavimo teisę į užsakovą už subrangovo atliktus darbus. Minėtą aplinkybę patvirtina ir pačių reikalavimo perleidimo sutarčių 1.4 punktas, nustatantis, kad naujojo kreditoriaus (atsakovo) įsipareigojimas sumokėti ieškovui už reikalavimo į trečiąjį asmenį perleidimą įvykdomas vienarūšių tarpusavio dalies piniginių prievolių įskaitymu, t. y. įskaitant pradinio kreditoriaus (ieškovo) įsipareigojimą sumokėti naujajam kreditoriui (atsakovui) susidariusią skolą už suteiktas paslaugas pagal 2011 m. gruodžio 6 d. statybos subrangos sutartį (sudarytą tarp UAB „Jonsta“ ir UAB „Vikstata“). Minėta sąlyga patvirtina, kad ginčo sutartimis ieškovas patenkino visą atsakovo turimą reikalavimą į ieškovą, taip suteikdamas atsakovui pirmenybę prieš kitus ieškovo kreditorius gauti reikalavimo patenkinimą, kai ieškovas jau yra nemokus.

Pastebėtina ir tai, kad teismo padarytų išvadų nepaneigia atsakovo nurodytos aplinkybės, jog be reikalavimo perleidimo sutarčių apskritai nebūtų sudaryta subrangos sutartis bei nebūtų atlikti darbai, už kuriuos ieškovas galėtų reikalauti atlyginimo iš užsakovo. Kaip jau nurodyta pirmiau, darbai faktiškai buvo atlikti iki ginčo sutarčių sudarymo, o pačioje Statybos subrangos sutartyje nebuvo įtvirtintas ieškovo įsipareigojimas pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartis su atsakovu. Be to, statybos subrangos sutarties, kuria ieškovas ir atsakovas susitarė, kad už atliktus darbus subrangovui mokės objekto užsakovas – Kėdainių rajono savivaldybės administracija pagal ieškovo pateiktą užsakovui (Kėdainių rajono savivaldybės administracijai) prašymą dėl apmokėjimo už subrangovo atliktus darbus į subrangovo nurodytą sąskaitą, užsakovas nepasirašė, todėl minėta atsiskaitymo tvarka trečiajam asmeniui nebuvo privaloma ir, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, prieštaravo ieškovo ir trečiojo asmens pasirašytai Rangos sutarčiai. Atsižvelgiant į tai, subrangovas, atlikęs darbus už ieškovą, veikė savo rizika, o vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas galbūt padėjo išvengti ieškovui nuostolių užsakovui atlyginimo, savaime nepateisina ginčo reikalavimo sutarčių sudarymo ir negali suteikti atsakovui pirmenybės prieš kitus ieškovo kreditorius. Tuo tarpu subrangos sutarties sąlygų sąžiningumo vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčo sutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimo sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekį išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015).

Kaip jau minėta, nei įstatymas, nei sutartis nenustatė ieškovo pareigos sudaryti ginčo reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis. Nesant sutartyje ar įstatyme įtvirtino skolininko (įmonės) įsipareigojimo sudaryti tam tikrą sandorį, būtinybė pasirašyti tokią sutartį actio Pauliana instituto taikymo kontekste gali būti konstatuota tik jeigu įrodomos aplinkybės, kad tokiais veiksmais buvo siekiama sumažinti įmonės nemokumą ir taip atsiskaityti su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Vien tik įmonės siekis išvengti dar vieno kreditoriaus atsiradimo, kai įmonė ir taip jau yra akivaizdžiai nemoki ir turi daug pradelstų įsipareigojimų aukštesnės eilės kreditoriams, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad sandoris, kuriuo ieškovas atsiskaito su vienu, kur kas vėliau atsiradusiu kreditoriumi, pilna apimtimi, atitinka įprastą verslo praktiką ir protingo elgesio standartą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo sandoriai nepadėjo (ir jau negalėjo padėti) išvengti ieškovo nemokumo, nes įmonė jau tuo metu buvo nemoki, ir po sutarčių sudarymo įmonės turto ir įsiskolinimų santykis niekaip nepagerėjo, tuo tarpu, kaip minėta, vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas galbūt padėjo išvengti ieškovui nuostolių trečiajam asmeniui atlyginimo, pati savaime nesuteikia atsakovui jokių privilegijų kitų skolininko kreditorių atžvilgiu ir nėra pakankama konstatuoti, jog ieškovas privalėjo perleisti atsakovui reikalavimo teises į trečiąjį asmenį. Ieškovo noras išvengti nuostolių trečiajam asmeniui atlyginimo negali paneigti ieškovo pareigos laikytis įstatymų reikalavimų, be kita ko, ir pareigos laikytis atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos bei eiliškumo.

Dėl ieškovo ir atsakovo nesąžiningumo

Byloje iš esmės nekyla abejonių, kad ieškovas žinojo tiek savo finansinės atskaitomybės duomenis, tiek informaciją apie pradelstus įsipareigojimus, kurie, kaip jau nurodyta pirmiau šioje nutartyje, viršijo pusę įmonės turimo turto vertės, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo abejoti, jog skolininkas (ieškovas) žinojo ir negalėjo nežinoti, kad ginčo sutartimis jis suteiks pirmenybę atsakovui ir taip bus pažeisti kitų kreditorių interesai.

Savo ruožtu trečiasis asmuo laikomas nesąžiningu tuo atveju, jei įrodoma, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog sudarydamas sandorį su skolininku pažeis kitų skolininko kreditorių teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu: apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Pastebėtina, kad asmens pareiga veikti aktyviai ir domėtis kontrahento turtine padėtimi buvo pažymima ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 49 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).

Kaip jau minėta šioje nutartyje, iš viešai prieinamų ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentų už 2010 ir 2011 metus jau buvo aiškiai matyti, kad ieškovas faktiškai nuo 2010 metų veikė nuostolingai. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir ko neginčijo apeliantas, ginčijamų sandorių sudarymo metu dalis UAB „Jonsta“ kreditorių jau vykdė priverstinį skolų išieškojimą iš ieškovo, o dalis kreditorių skolas bandė išieškoti ir teismine tvarka. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu ieškovui Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas UAB „Jonsta“ kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas 93 207,75 Lt sumai, o jo nepakankant ir UAB „Jonsta“ pinigines lėšos, esančios tiek pas patį ieškovą, tiek pas trečiuosius asmenis. Tuo tarpu vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, turto arešto aktų registro duomenys yra vieši ir kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ir galimybę pasidomėti, ar nesuvaržytos sandorio šalies daiktinės teisės. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos pirmiau šioje nutartyje nurodytos aplinkybės, net ir nesant paruoštam tarpiniam balansui už 2012 metus, leido vidutiniškai protingam ir apdairiam asmeniui suvokti, kad ieškovas yra faktiškai nemokus ir ginčo sutarčių sudarymas gali pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesus, tuo tarpu nesidomėjimas ieškovo turtine padėtimi negali atleisti atsakovą nuo atsakomybės, kadangi nepagrįstas neveikimas taip pat vertintinas kaip nesąžiningas elgesys.

Pastebėtina, kad atsakovo sąžiningumą paneigia ir paties atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti paaiškinimai, iš kurių matyti, jog atsakovui buvo žinoma itin prasta ieškovo finansinė padėtis, nesugebėjimas vykdyti darbus bei atsiskaitinėti su kreditoriais. Atsakovas akivaizdžiai suvokė ieškovo negalėjimą sumokėti atsakovui ir būtent dėl to pareikalavo cesijos sutarčių sudarymo, todėl visi atsakovo argumentai neva ieškovui iškeltos bylos dėl pavienių įsiskolinimų bei finansiniai duomenys nerodė įmonės nemokumo, atmestini, kaip prieštaraujantys paties atsakovo dėstomoms susiklosčiusios situacijos faktinėms aplinkybėms.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovui priteistinas ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnis).

Ieškovas pateikė įrodymus, kad sumokėjo advokatui 400 Eur sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 ir 98 straipsniais bei atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (redakcija galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktą, sprendžia, kad yra pagrindas atlyginti ieškovui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, priteisiant iš atsakovo ieškovui 400 Eur sumą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Jonsta“ (j.a.k. 156612068) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vikstata“ (j.a.k. 161435139) 400 Eur (keturis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.