Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius ZalagaTeisėjas Alfredas VilbikasBaudžiamoji byla Nr. 1A-359-135/2011Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00386-2010-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.;1.2.14.3.2.2

2011 m. spalio 13 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. apeliacinį skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteista ir N. M., tačiau nuosprendis dėl tos dalies neskųstas.

Nuosprendžiu priteista iš N. M. ir S. V. solidariai atlyginti 70 litų civilinį ieškinį G. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su N. M. ir asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, panaudodami psichinį ir fizinį smurtą, panaudodami peilį, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2010 m. spalio 16 d., laikotarpiu nuo 1 iki 2 val., bute, kuris yra Šiaulių m., (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, bendrais tyčiniais veiksmais panaudodami psichinį smurtą, N. M. grasinant, kad bus panaudotas fizinis smurtas nukentėjusiųjų E. V., P. R. bei nepilnamečio G. R. atžvilgiu, asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, ir S. V. grasinant peiliu, šakute bei dilde, taip pat suduodant rankomis ir spiriant E. V. ne mažiau kaip 7 (septynis) smūgius į galvos sritį, padarė nukentėjusiajam kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, suduodant rankomis ir santechnine žarna G. R. ne mažiau kaip 11 (vienuolika) smūgių į galvos sritį ir kitas kūno vietas, padarė nukentėjusiajam kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinėje šlaunyje, kumščiais suduodant P. R. į galvos sritį ne mažiau kaip 10 (dešimt) smūgių, padarė nukentėjusiajam kraujosruvas žanduose, nubrozdinimą pakaušio kairėje, tokiu būdu nukentėjusiesiems padarė nežymius sveikatos sutrikdymus, pagrobė P. R. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung SGH-M600“, 100 litų vertės, su jame buvusia Bitės GSM „Labas“ SIM kortele, 10 Lt vertės, laikrodį „QnQ“, 60 Lt vertės, E. V. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6030“, 60 Lt vertės, G. R. priklausantį turtą: sidabrinę grandinėlę, 220 Lt vertės, laikrodį „QnQ“, 70 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „LG“, 100 Lt vertės, striukę, 150 Lt vertės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, tinkamai įvertino ir jais remiantis S. V. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d.

Sprendžiant iš nuteistojo S. V. apeliacinio skundo argumentų, pastarasis ginčija tai, kad prie jam inkriminuotos veikos jis prisidėjo tik tuo, kad sudavė tik vienam vaikinui prašydamas išeiti iš jo gyvenamosios vietos, o pagrindinis nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 2 d., organizatorius ir vykdytojas buvo A. V., ir jo (S. V.) parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso normas.

Susipažinus su byla matyti, kad šie apelianto argumentai yra paneigiami byloje surinktais įrodymais ir, visų pirma, nukentėjusiųjų P. R., nepilnamečio G. R. ir E. V. parodymais. Iš šių parodymų analizės matyti, kad 2010-10-15, vėlai vakare, eidami vaikų darželio teritorija, minėti asmenys ir dar du jų draugai sutiko A. V., šis juos užkalbino ir pasiūlė eiti pas jį į butą išgerti alaus, o jiems nuėjus į butą, juos į butą įleido S. V., bute dar buvo dvi neblaivios moteriškės, visi bute bendravo ir gėrė alų, po to A. V. pradėjo konfliktuoti ir iš nukentėjusiųjų reikalauti atiduoti daiktus, prie jo prisidėjo ir S. V.. Nukentėjusiesiems atsisakius, A. V. P. R. sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius ir atėmė telefoną, S. V. taip pat sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius ir iš P. R. atėmė laikrodį (1 t., 58 b. l., 2 t., 68 b. l.). Nukentėjusysis G. R. nurodė, kad S. V. jam sudavė apie 7 smūgius į galvos sritį ir atėmė sidabrinę grandinėlę, telefoną ir laikrodį, A. V. jį mušė kumščiais ir žarna, S. V. vienoje rankoje turėjo peilį, o kita ranka trenkė, o N. M., grasindama smurtu, atėmė striukę (1 t., 76 b. l., 2 t., 67–68 b. l.). Nukentėjusysis E. V. nurodė, kad A. V., laikydamas rankoje peilį, pareikalavo iš E. V., kad šis atiduotų jam daiktus, o E. V. atsisakius, sudavė kumščiu 3 smūgius į veidą, E. V. nugriuvus ant sofos, S. V. 4 kartus spyrė į galvos sritį, po to ištraukė iš kišenės telefoną ir padėjo ant grindų. E. V. nurodė, kad S. ir A., juos apiplėšdami ir mušdami, nuolat rankose turėjo kokį nors daiktą: peilį, dildę ar šakutę, ir matė, kaip nuteistieji iš P. R. ir G. R. atėmė telefoną, grandinėlę, o moteriškė atėmė striukę (1 t., 66 b. l., 2 t., 68 b. l.).

2010-10-19 asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad P. R. atpažino S. V., kuris 2010-10-15 kumščiais sudavė jam ne mažiau 5 kaip smūgius į galvos sritį ir atėmė laikrodį (1 t., 52–57 b. l.). 2010-10-19 asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad E. V. atpažino S. V., kuris 2010-10-15 grasindamas peiliu jį paguldė ant grindų ir spyrė 4 kartus į galvos sritį (1 t., 62–65 b. l.). 2010-10-19 asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad G. R. atpažino S. V., kuris 2010-10-15 kumščiais sudavė jam ne mažiau kaip 7 smūgius į galvos sritį ir grasindamas peiliu atėmė grandinėlę, telefoną, laikrodį.

Kolegija pažymi, kad netikėti šiais nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo, kadangi jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, o to negalima pasakyti apie apelianto pasirinktą gynybos poziciją, buvo nuoseklūs. Be to, nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistojo S. V. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 2 d., padarymo. Liudytojas J. Š. parodė, kad S. V. ir A. V. sumušė E. V., G. ir P. R. ir, grasindami peiliu, dilde ir šakute, iš E. V. atėmė telefoną, iš G. R. – balto metalo grandinėlę, telefoną ir laikrodį, iš P. R. atėmė telefoną ir laikrodį (1 t., 47 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas J. Š. patvirtino, kad ir A. ir S. reikalavo daiktų, abu turėjo peilius, dar buvo ir žarna, daužė visus (2 t., 64–65 b. l.). Analogiškus parodymus davė ir liudytojas A. V. (1 t., 48 b. l., 2 t., 65 b. l.).

Analizuojant nagrinėjamo įvykio eigą anksčiau išdėstytų įrodymų, tarp jų ir nuteistųjų parodymų, kontekste, matyti, kad konfliktą, pasibaigusį nukentėjusiųjų P. R., nepilnamečio G. R. ir E. V. apiplėšimu, pradėjo A. V., o vėliau prie jo prisijungė ir S. V., jo veiksmai buvo nustatyti surinktų įrodymų visuma, todėl atmetamas nuteistojo S. V. skundo argumentas, kad nusikaltimo organizatorius buvo A. V. ir tik jis mušė vaikinus bei pagrobė jų daiktus, o apeliantas plėšime nedalyvavo.

Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad 2010-10-21 apklaustas įtariamuoju, jis savo parodymų neskaitė, o pasitikėjo tyrėju ir pasirašė juos tik dėl to, kad jam tyrėjas davė pinigų, atmetamas, kaip nepagrįstas. Susipažinus su 2010-10-21 nuteistojo parodymais matyti, kad apklausimas įtariamuoju jis nurodė, kad sudavė vienam vaikinui kumščiu, neatsiminė, kokiu būdu ir ar apiplėšė vaikinus, ar jiems grasino peiliu, ar dilde, po policijos atvykimo matė savo kambaryje ant stalo vaikinų daiktus, Neringą, vilkinčią vieno iš tų vaikinų striuke (1 t., 127 b. l.), šie parodymai yra beveik analogiški jo parodymams, duotiems teisiamojo posėdžio metu (2 t., 77–78 b. l.). Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, kad 2010-10-21 parodymuose tyrėjas užfiksavo tai, ką pasakojo nuteistasis, todėl tikėti nuteistojo skundo teiginiu, kad apklausos metu duoti jo parodymai buvo suklastoti, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, o nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje ir apsvaigus nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, be to, įvertino kitas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes.

Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nuteistasis S. V. praeityje buvo teistas 8 kartus, paskutiniu nuosprendžiu – už analogiško pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą sunkų tyčinį nusikaltimą padarė teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka (1 t., 156 b. l.), byloje nėra duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu S. V. būtų dirbęs, jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, turi priklausomybės sindromą (1 t., 193–194 b. l.), tačiau specialistai pateikė išvadą, kad skirti psichiatrinę ekspertizę netikslinga (1 t., 197 b. l.). Visos šios aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistojo S. V. asmenybę, rodo, jog nuteistasis yra linkęs nusikalsti, nedaro jokių pozityvių išvadų iš ankstesnių teistumų, nesistengia pasitaisyti bei pakeisti savo gyvenimo būdo.

Nors LR BK 62 straipsnis reglamentuoja atvejus, kuriems esant teismas galėtų paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, o nesant šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, nustatęs, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, motyvuotai galėtų taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ar esant LR BK 75 str. numatytoms sąlygoms, galėtų atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau nagrinėjamu atveju šio nuteistojo atžvilgiu taikyti minėtų įstatymų nuostatas nėra jokio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad dėl to, jog naują tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, S. V. padarė esant neišnykusiam bei nepanaikintam teistumui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino recidyvistu (BK 27 str.). Pagal LR BK 56 str. 1 d. nuostatas, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, todėl kolegija laiko, kad nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė ir šią bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. V. apeliacinį skundą atmesti.