- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-03
- Bylos Nr.
- A-525-637-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- E. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Margarita Šakalytė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nust a t ė:
I.
Pareiškėjas E. N. skundu (b.l. 2–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-13 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui E. N.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.
Nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 21 d. išvada Nr. (15/6-11)24PR-13RN „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui E. N.“. Migracijos departamentas Sprendimą nesuteikti papildomos apsaugos motyvavo tuo, kad Čečėnijos Respublikoje jau nebėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, dėl ko pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Migracijos departamento 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-15)-12PR-126 ir 2008 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. (15/6-13)-13PR-23. Migracijos departamento 2009 m. sausio 6 d. pažymoje „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ Nr. RU-15/6-10-188 pateikiami duomenys apie žmogaus teisių padėtį Čečėnijos Respublikoje bei tarptautinių žmogaus teisių organizacijų išvados leidžia teigti, kad grąžinimo į kilmės valstybę atveju jam grėstų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai, kankinimas ar žiaurus elgesys. Remiantis tokiais duomenimis, akivaizdu, kad padėtis Čečėnijos Respublikoje saugumo ir humanitarine prasme nėra stabili bei saugi, taip pat nėra galimybės jam pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva Rusijos Federacijoje, taigi papildomos apsaugos suteikimo priežastys yra išlikusios. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad nebuvo nustatyta pareiškėjui gresiančio pavojaus kilmės valstybėje, kadangi jis nepriklauso Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (toliau – ir Valdyba) įvardintoms persekiojimo rizikos grupėms bei nepateikė jokių faktų apie gresiantį pavojų jo gyvybei ir žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių pažeidimus. Tačiau Migracijos departamento pažymoje pateikiama pakankamai duomenų, patvirtinančių Rusijos Federacijoje paplitusią čečėnų kilmės asmenų diskriminaciją dėl tautybės. Be to, Valdybos išvada patvirtino, jog, nepaisant pagerėjusios saugumo padėties, čečėnų grąžinimas neskatinamas. Padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas neteisingai pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnį bei neatsižvelgus į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, jis yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą (b.l. 7–8) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Migracijos departamento 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (15/6-15)-12PR-126 ir 2008 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. (15/6-13)-13PR-23 buvo priimti atsižvelgiant į Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2006 m. birželio 7 d. pažymas Nr. RU-8-104 „Apie žmogaus teisių situaciją Rusijos Federacijoje, Čečėnijos Respublikoje“ bei 2007 m. kovo 5 d. pažyma Nr. RU-10-124 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje; Čečėnijos Respublikoje bei kituose Rusijos Federacijos regionuose“. Tačiau Migracijos departamente buvo surinkta ir įvertinta nauja informacija apie padėtį Rusijos Federacijoje (2009-01-06 pažyma Nr. RU-15/6-10-188). Remiantis turimais duomenimis, galima teigti, kad, saugumo situacija Čečėnijos Respublikoje ženkliai pagerėjo. Be to, Valdyba pripažino, kad automatiškas papildomos apsaugos suteikimas dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu jau nebegalimas ir siūlė nagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašymą individualiai. Pažymoje nurodyta, jog dalis valstybių jau pradėjo vykdyti čečėnų tautybės asmenų grąžinimą į kilmės valstybę. Pažymėjo, kad, remiantis naujausia turima Migracijos Departamento informacija, pareiškėjo pateikti faktai neįrodo visiškai pagrįstos baimės grįžti į kilmės valstybę dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių. Pabrėžė, kad esminė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, t. y. negalėjimas grįžti į savo kilmės valstybę dėl visiškai pagristos baimės, yra išnykusi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu (b.l. 27–30) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 21 d. neteisėtai, t. y. ne per pasienio ar muitinės kontrolės postus, pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybinę sieną ir buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Pavoverės užkardos pareigūnų. Pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas prieglobsčio procedūros laikotarpiui – iki 2006 m. gruodžio 22 d. Migracijos departamentas 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-15)-12PR-l26 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Rusijos Federacijos piliečiui E. N.“ nusprendė pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nesuteikti, tačiau suteikti jam papildomą apsaugą bei išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2008 m. sausio 3 d. pateikė naują prašymą suteikti papildomą apsaugą. Išnagrinėjęs prašymą, Migracijos departamentas 2008 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. (15/6-13)-13PR-23 „Dėl papildomos apsaugos suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo Rusijos Federacijos piliečiui E. N.“ nusprendė pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą ir pakeisti leidimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2008 m. lapkričio 26 d. pateikė naują prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendimu nusprendė pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nebesuteikti. Įvertinęs Įstatymo 87 straipsnio nuostatas, pažymėjo, jog jose vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Nustatė, jog pirminės apklausos 2006 m. rugsėjo 22 d. protokole Nr. (Ru00778-07)PAD)-1TG-372RN pareiškėjo nurodyti kitokie duomenys apie patirtą persekiojimą arba grėsmę kilmės valstybėje (patirti kankinimai ir pan.), tuo tarpu prašymuose suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, rašytuose 2008 m. sausio 3 d. ir 2008 m. lapkričio 26 d, pareiškėjas teigė, kad kilmės valstybėje vyksta karas, namo grįžti galimybių jis neturi, jo tėvynėje čečėnų tautybės asmenys yra persekiojami Rusijos Federacijos valdžios atstovų ir pareigūnų, ypač jauniems vyrams yra pavojinga, jie persekiojami ir vadinami teroristais, jo gyvybei kilmės valstybėje gresia pavojus. Padarė išvadą, jog pareiškėjas į kilmės valstybę bijo grįžti ne dėl jo asmens atžvilgiu gresiančio individualaus persekiojimo ar baimės faktoriaus, o apskritai dėl bendros situacijos Čečėnijoje. Pareiškėjo argumentai, remiantis kuriais jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga, nėra pagrįsti jokiais patikimais ir konkrečiais įrodymais bei nelaikytini papildomos apsaugos suteikimo pagrindu Įstatymo 87 straipsnio prasme. Konstatavo, jog atsakovas priėmė Sprendimą detaliai išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus, t. y. remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 21 d. išvada Nr. (15/6-11)24PR-13RN „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui E. N. “, surašyta atsižvelgus į surinktą medžiagą apie Čečėnijos Respubliką, iš kurios matyti, jog Čečėnijos Respublikoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, nes intensyvios kovos Čečėnijoje baigėsi, o pavieniai išpuoliai įgijo kitokį pobūdį – rusų kariai ir Čečėnijos kovotojai kovoja vieni su kitais, o civiliai gyventojai nėra jų taikinys. Remdamasis Amnesty International ataskaita, Valdybos išvada, aplinkybe, jog, pildydamas prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolą ir prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolą, pareiškėjas nurodė, kad jokioms politinėms partijoms nepriklauso ir politinėje veikloje nedalyvavo, taip pat nedalyvavo kariniuose mokymuose, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių rimtų argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, jam grižus į kilmės šalį. Vadovaudamasis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažyma Nr. RU-15/6-10-188, konstatavo, kad į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės dėl pareiškėjui kilmės valstybėje gresiančių veiksmų įrodymais, o tokių pareiškėjo nurodytų aplinkybių kaip tariamas jo pagrobimas ir kankinimas, suėmimo galimybė, bendra situacija kilmės šalyje, nėra pagrindo kvalifikuoti pagal Įstatymo 87 straipsnį. Pabrėžė, jog pareiškėjas nenori grįžti į Rusijos Federaciją ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 32–34), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – perduoti jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Remiantis Valdybos 1992 metais išleistu Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovu, sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius kriterijus. Besikreipiančiojo asmens baimė turi būti laikoma visiškai pagrįsta, jeigu toks asmuo gali tinkamai įrodyti, kad tolesnis jo buvimas kilmės valstybėje taps visiškai nepakenčiamas. Teigia, jog jo baimė kyla iš asmeninės patirties, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo argumentai nepagrįsti, niekuo nemotyvuota. Teigia, kad žmogaus teisių padėtis Čečėnijos Respublikoje išliko prasta, egzistuoja grėsmė, jog, jį grąžinus, bus pažeistos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, o tai yra papildomos apsaugos suteikimo pagrindas, numatytas Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų byloje pateiktų dokumentų, patvirtinančių, jog Čečėnijos Respublikoje padėtis vis dar yra bloga. Taip pat neatsižvelgta į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką prieglobsčio prašytojų grąžinimo atžvilgiu (2009-02-17 sprendimas byloje Nr. C-465/07), pagal kurią bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje gali būti pakankamas pagrindas nuspręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 41–42) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai nurodo, kad pareiškėjo nurodytoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, jog prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad grėsmė jam kyla dėl jo asmeninių savybių ar būtent su juo susijusių aplinkybių, tik tuo atveju, kai jo kilmės valstybėje ar regione vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo Departamento 2009 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. (15/6-11)13PR-13, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi jo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies.
Remiantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Papildoma apsauga gali būti suteikta tik tuo atveju, jei byloje nustatomi faktiniai duomenys, kurie leidžia daryti išvadą, kad asmens baimė patirti bent vieną iš Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose nurodytų grėsmių yra visiškai pagrįsta.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-15)-12PR-l26 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Rusijos Federacijos piliečiui E. N.“ nusprendė pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nesuteikti, tačiau suteikti jam papildomą apsaugą bei išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2008 m. sausio 3 d. pateikė naują prašymą suteikti papildomą apsaugą. Išnagrinėjęs prašymą, Migracijos departamentas 2008 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. (15/6-13)-13PR-23 „Dėl papildomos apsaugos suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo Rusijos Federacijos piliečiui E. N.“ nusprendė pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą ir pakeisti leidimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašymuose suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje (2008-01-03 ir 2008-11-26) nurodė, kad kilmės valstybėje vyksta karas, namo grįžti galimybių jis neturi, jo tėvynėje čečėnų tautybės asmenys yra persekiojami Rusijos Federacijos valdžios atstovų ir pareigūnų, ypač jauniems vyrams yra pavojinga, jie persekiojami ir vadinami teroristais, jo gyvybei kilmės valstybėje gresia pavojus.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas pagrindą suteikti jam papildomą apsaugą sieja ne su konkrečiai jam gresiančiu individualiu persekiojimu ar baime, o būtent su bendra situacija jo kilmės valstybėje. Byloje nepateikta įrodymų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog, nepatenkinus pareiškėjo prašymo ir nesuteikus jam papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo atžvilgiu kilmės valstybėje būtų įgyvendintas individualus persekiojimas.
Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (byla Nr. A143-647/2009), pripažįstama, jog aplinkybės dėl politinės padėties kilmės šalyje savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, nes tokios aplinkybės neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui. Darytina išvada, jog pareiškėjas turi nurodyti individualiai vertintinas aplinkybes, dėl kurių buvimo jam kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus.
Įvertinus Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 21 d. išvadą Nr. (15/6-11)24PR-13RN „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui E. N.“, kitus byloje esančius dokumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Čečėnijos Respublikoje padėtis pasikeitė, jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, intensyvios kovos Čečėnijoje baigėsi, o pavieniai išpuoliai įgijo kitokį pobūdį. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių individualaus persekiojimo jo atžvilgiu galimybę jam grįžus į kilmės valstybę, nustatytas aplinkybes, susijusias su padėtimi pareiškėjo kilmės valstybėje, darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir suteikti jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Byloje pateikti įrodymai ir nustatytos aplinkybės nepatvirtina nė vieno iš Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų egzistavimo nagrinėjamu atveju.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, bylos medžiaga, taikytinų teisės aktų nuostatomis, administracinių teismų praktika, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.