- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-08-06
- Bylos Nr.
- I-3416-643/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01510-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- J. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1-3) prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2000 Lt neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. kovo 7 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra apie 8 m², periodiškai buvo laikomas su 3-4 asmenimis. Vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² gyvenamojo ploto. Dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir Kalėjimų departamentą, tačiau vadovybė problemos išspręsti nebandė. Jam būnant kamerose Nr. 273, Nr. 379, Nr. 279 ir Nr. 322 pablogėjo regėjimas dėl nepakankamos natūralios ir/ar dirbtinės šviesos patalpose. Minėtus pažeidimus jo prašymu atlikęs tyrimą užfiksavo ir Vilniaus visuomenes sveikatos centras.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K atsiliepimu į skundą (b.l. 15-19) pareiškė, kad su skundu nesutinka. Nurodė, kad J. G. 2011 m. gruodžio 7 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 263 (plotas 7,83 m², 4 asmenys kameroje); 2011 m. gruodžio 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 273 (plotas 7,79 m, ryte – 1 asmuo, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. gruodžio 9 d. – 2011 m. gruodžio 13 d. kalėjo kameroje Nr. 273 (3 asmenys kameroje); 2011 m. gruodžio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 379 (plotas 6,94 m, 2 asmenys kameroje); 2011 m. gruodžio 15 d. – 2011 m. gruodžio 18 d. kalėjo kameroje Nr. 379 (2 asmenys kameroje); 2011 m. gruodžio 19 d. kameroje Nr. 379 (ryte – 2, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. gruodžio 20 d. kameroje Nr. 379 (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. gruodžio 21 d. kameroje Nr. 379 (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2011 m. gruodžio 22 d. kameroje Nr. 379 (ryte – 4, vakare – 3 asmenys); 2011 m. gruodžio 23 d. – 2012 m. sausio 6 d. kameroje Nr. 379 (3 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 379 (ryte - 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 8 d. – 2012 m. sausio 10 d. kameroje Nr. 379 (4 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 11 d. maderoje Nr. 379 (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 12 d. – 2012 m. sausio 18 d. maderoje Nr. 379 (4 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 19 d. kameroje Nr. 379 (ryte – 4, vakare – 2 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 20 d. – 2012 m. sausio 24 d. kameroje Nr. 379 (2 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 25 d. kameroje Nr. 379 (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 26 d. kameroje Nr. 379 (ryte – 2 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 279 (plotas 7,77 m², 3 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 27 d. – 2012 m. sausio 30 d. kameroje Nr. 279 (3 asmenys kameroje); 2012 m. sausio 31 d. kameroje Nr. 279 (ryte - -2, vakare – 3 asmenys kameroje); 2012 m. vasario 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 322 (plotas 7,77 m², ryte – 4, vakare – 3 asmenys kameroje); 2012 m. vasario 2 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2012 m. vasario 13 d. patalpintas į kamerą Nr. 112 (plotas 7,28 m², 5 asmenys kameroje0; 2012 m. vasario 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 322 (plotas 7,77 m, ryte – 3, vakare – 4 asmenys), 2012 m. vasario 15 d. – 2012 m. vasario 22 d. kameroje Nr. 322 (4 asmenys kameroje); 2012 m. vasario 23 d. – 2012 m. vasario 24 d. kameroje Nr. 322 (3 asmenys kameroje); 2012 m. vasario 25 d. kameroje Nr. 322 (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2012 m. vasario 26 d. – 2012 m. vasario 28 d. kameroje Nr. 322 (4 asmenys kameroje); 2012 m. vasario 29 d. kameroje Nr. 322 (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2012 m. kovo 1 d. kameroje Nr. 322 (ryte – 1, vakare – 2 asmenys kameroje); 2012 m. kovo 2 d. – 2012 m. kovo 5 d. kameroje Nr. 322 (2 asmenys kameroje); 2012 m. kovo 6 d. kameroje Nr. 322 (1 asmuo kameroje); 2012 m. kovo 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 387 (plotas 29,44 m², 2 asmenys kameroje). Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Laikotarpiais: 2011 m. gruodžio 8 d. ryte, 2012 m. sausio 25 d. ryte, 2012 m. sausio 31 d. ryte, nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. kovo 7 d. plotas, tenkantis vienam asmeniui pilnai atitiko nustatytą reikalavimą. Laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. vasario 13 d. pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, kadangi tuo metu jis buvo Laivės atėmimo vietų ligoninėje. 2010 m. sausio 2 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl nepakankamo kameros ploto. 2012 m. vasario 1 d. raštu jam buvo pateiktas atsakymas, kuris atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į kitas kameras. Vilniaus visuomenės sveikatos centras padaręs patikrinimus pareiškėjo nurodytose kamerose Nr. 273, Nr. 279, Nr. 322 ir Nr. 379 nurodė, kad kamerose reikia užtikrinti dirbtinę dieninę bei naktinę apšvietą, o taip pat dirbtinį apšvietimą. Kai buvo tikrinamos Lukiškių TI-K kameros, Vilniaus visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą buvo pasisakęs, kad apšvietimo užtikrinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyti trūkumai kamerose buvo pašalinti. 2012 m. sausio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į gydytojus su skundais dėl to, kad jam silpsta regėjimas, yra perštėjimas, liejasi raidės. Gydytojas pareiškėją pasiuntė į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, nurodydamas, kad pareiškėjui yra potrauminiai pakitimai akyse. Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje matyti, kad 2012 m. vasario 10 d. pareiškėjas buvo okulisto konsultacijoje ir gydytojai nurodė, kad gydymas jam nereikalingas. Pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K esant būtinumui visada buvo suteikiama reikiama pagalba ir reikiamas, tinkamas gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės u žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. kovo 7 d. įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, Nr. 263, Nr. 273, Nr. 379, Nr. 279, Nr. 322 ir Nr. 112 (b.l. 9-10, 20-24).
2012 m. sausio 2 d. pareiškėjas raštu (b.l. 25) kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu iškelti jį iš kameros ir užtikrinti jam minimalų 3,6 m² plotą.
2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. 2S-402 (b.l. 5) Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos informavo pareiškėją, kad Lukiškių TI-K administracija siekia, kad gyvenimo sąlygos atitiktų patvirtintas normas, bei užtikrina, kad kiekvienas suimtasis (nuteistasis) būtų aprūpintas miegamąja vieta ir inventoriumi.
2012 m. vasario 1 d. raštu Nr. 22-192 (b.l. 4) Lukiškių TI-K informavo pareiškėją, kad įstaiga pastaruoju metu yra nuolat perpildyta, todėl suteikti jam 3,6 m² gyvenamąjį plotą dėl subjektyvių priežasčių neturi galimybės.
2012 m. vasario 28 d. raštu Nr. 13-15(2-1)-2-703 (b.l. 6, 28-29, 30, 31) Vilniaus visuomenės sveikatos centras informavo pareiškėją, kad 2012 m. vasario 9 d. atlikus natūralios ir dirbtinės apšvietos matavimus kamerose Nr. 379 ir Nr. 279, kameroje Nr. 279 nustatyta dirbtinė apšvieta 168 1x, o kameroje Nr. 379 – 71 1x ir tai neatitinka HN 76-2010 22 punkto reikalavimo, kuriame teigiama, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 1x. Natūrali apšvieta nustatyta 0,08 proc. Pagal HN 76:2010 22 punkto reikalavimus gyvenamosiose patalpose natūralus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc, tačiau natūralaus apšvietimo koeficiento užtikrinimui turėtų būti atlikti patalpų rekonstrukcijos darbai. Norma nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik šie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
2012 m. kovo 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-246 (b.l. 32) užfiksuota, kad kamerose Nr. 279 ir Nr. 379 anksčiau nustatyti HN76:2010 22 punkto reikalavimo pažeidimai pašalinti.
2012 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 13-15-(2-1)-2-1599 (b.l. 7, 36-38, 39, 40-41) Vilniaus visuomenės sveikatos centras informavo pareiškėją, kad 2012 m. balandžio 26 d. atlikus apšvietos matavimus kamerose Nr. 273, Nr. 279 ir Nr. 322, nustatyta, kad dirbtinė dieninė apšvieta minėtose kamerose neatitinka HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. Be to, dirbtinė naktinė apšvieta kamerose Nr. 273 ir 279 taip pat neatitiko ir HN 76:2010 23 punkto reikalavimų.
2012 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-858 (b.l. 42, 45, 46-47 ) užfiksuota, kad kameroje Nr. 273 HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta.
2012 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 5-06-257 (b.l. 8) Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras informavo pareiškėją, kad geras apšvietimas žmogui yra būtinas. Nepaisant šviesos reikšmės sutrikdoma nervų sistema, o nepakankamas apšvietimais daro žalą ir regėjimui. Apšvietos lygis keičia žmogaus elektroencefalogramą, veikia centrinę nervų sistemą bei turi įtakos įvairioms organizmo funkcijoms. Šviesa tiesiogiai veikia ir širdies ritmą, insulino kiekį kraujyje. Natūralios šviesos trūkumas sutrikdo emocinę pusiausvyrą, žmones apima depresyvi nuotaika, pablogėja savijauta, atsiranda galvos skausmai.
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b.l. 56-58) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje (b.l. 59) užfiksuota, kad 2012 m. sausio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į gydytoją dėl silpstančio regėjimo, perštėjimo, raidžių liejimosi ir mirguliavimo akyse. Pareiškėjas buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl potrauminių (2007 m.) pakitimų akyse. 2012 m. vasario 10 d. okulistas nustatė, kad gydymas pareiškėjui nereikalingas.
Pareiškėjas prašo priteisti 2000 Lt dydžio neturtinę žalą, kuri atsirado kalinant jį Lukiškių TI-K kamerose Nr. 273, Nr. 379, Nr. 279, Nr. 112 ir Nr. 322, kuriose natūrali ir dirbtinė apšvieta neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, 2012 m. vasario 9 d. ir 2012 m. vasario 22 d. bei 2012 m. balandžio 26 d. ir 2012 m. gegužės 9 d. atlikęs patikrinimą Lukiškių TI-K dėl atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:200 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, surašė patikrinimo aktus Nr. 13(13-3)-13.16-105 (b.l. 28-29) ir Nr. 13(13-3)-13.16-450 (b.l. 36-38), kuriuose konstatavo, kad patikrinimo metu kamerose Nr. 273, Nr. 279, Nr. 379 ir Nr. 322 buvo nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktų pažeidimai: natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 Ix, gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 Ix ir ne didesnė kaip 20 Ix. Be to, patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-450 (b.l. 36-38) nustatyta, kad kameroje Nr. 273 natūralios apšvietos koeficientas buvo 0,340 proc., tačiau konstatuota, kad šio natūralaus apšvietimo koeficiento užtikrinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas netaikomas (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kalinamas perpildytoje ankštoje kameroje jis patyrė nepatogumus, pažeminimą. Dėl nepakankamo patalpų apšvietimo pablogėjo jo regėjimas, jis patyrė stresą, sutriko savijauta bei visavertis gyvenimas.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K pateikti duomenys (b.l. 9-10, 15-16) rodo, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui – 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad epizodiškai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 2 kv.m. ploto (kameroje Nr. 379 laikotarpiu nuo 2012-01-08 iki 2012-01-18, kameroje Nr. 322 laikotarpiais nuo 2012-02-15 iki 2012-02-22 ir nuo 2012-02-26 iki 2012-02-29). Pabrėžtina, kad 2012 m. vasario 13 d. pareiškėjui grįžus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės jis buvo patalpintas į kamerą Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv.m. Šioje kameroje buvo laikomi 5 asmenys, t.y. pareiškėjui teko vos 1,45 kv.m. ploto. Per nagrinėjamą laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas reikalingas plotas tik 2011 m. gruodžio 8 d. ryte, 2012 m. sausio 25 d. ryte,2012 m. sausio 31 d. ryte ir laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. kovo 7 d. Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas itin mažose kamerose, sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi, šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Atsakovo motyvai, kad nėra teisinių galimybių atsisakyti priimti į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pristatytų asmenų nešalina atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).
Be to, byloje neabejotinai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas patalpų tinkamas apšvietimas, kas turėjo įtakos jo sveikatai. Tai patvirtina Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro raštas (b.l. 8). Nors netiesiogiai, tačiau atsakovo į bylą pateikti pareiškėjo medicininiais dokumentai taip pat patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė, o konkrečiai potrauminiai pakitimai akyse, taip pat reikalauja padidinto dėmesio patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo sąlygoms. Iš byloje esančių patikrinimų aktų nustatyta, kad iš esmės visose kamerose, kuriose nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatyti tiek dirbtinės, tiek natūralios apšvietos pažeidimai. Todėl dėl pareiškėjo argumentų, kad toks apšvietimas turėjo įtakos silpstančiam jo regėjimui, abejonių nekyla. Atkreiptinas dėmesys, kad netgi pareiškėjui grįžus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, į kurią jis buvo nukreiptas ir dėl okulisto konsultacijos, jis buvo patalpintas į kamerą Nr. 112 (kur jam teko 1,45 kv.m. ploto), o kitą dieną į kamerą Nr. 322, kurioje nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas.
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).
Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgus į tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. kovo 7 d. nurodytose kamerose didžiąją dalį laiko buvo laikomas su kitais nuteistaisiais kai jam nebuvo užtikrintas reikalingas 3,6 kv.m. minimalus plotas, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m. ploto, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 151 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti J. G. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinės žalos.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.