- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-17
- Bylos Nr.
- e2A-2083-392/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41851-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- RUAB „Srava“
- Atsakovas
- UAB „Makveža“
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo RUAB „Srava“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-22 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3560-608/2016 pagal ieškovo RUAB „Srava“ ieškinį atsakovui UAB „Makveža“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas RUAB „Srava“ pareikštu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Makveža“ 121 Eur patirtų skolos ikiteisminio išieškojimo išlaidų, 3,98 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 150 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2011-04-01 tarp ginčo šalių buvo sudaryta Tiekimo sutartis Nr. 2011 04 01/34/T4, kuria ieškovas įsipareigojo parduoti ir pristatyti prekes, o atsakovas įsipareigojo nupirkti prekes ir apmokėti per 100 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos-faktūros pateikimo dienos. Vykdydamas sutartį ieškovas perdavė atsakovui prekes ir 2013-03-14 pateikė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931 677,64 Eur sumai, kurios apmokėjimo terminas buvo nustatytas iki 2013-06-22. Atsakovas pilnai su ieškovu neatsiskaitė ir liko skolingas 110,55 Eur. Ieškovas siuntė atsakovui raginimus atsiskaityti, tačiau atsakovas skolos nesumokėjo. Tuomet ieškovas kreipėsi į skolų išieškojimo bendrovę UAB „EU-RUS Law Service“, kuri 2015-07-22 išsiuntė atsakovui pranešimą dėl įsiskolinimo, kuriuo buvo reikalaujama sumokėti susidariusį įsiskolinimą, delspinigius už praleistą terminą bei įsiskolinimo išieškojimo išlaidas, viso 214,57 Eur. Atsakovas sumokėjo skolos likutį, tačiau atsisakė sumokėti susidariusius delspinigius, kuriuos privalo mokėti pagal sutarties 7.7 punktą, bei skolos išieškojimo išlaidas, kurios yra pagrįstos ir atitinka rinkos kainą.
Atsakovas UAB „Makveža“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2012-01-02 ginčo šalys sudarė naują Tiekimo sutartį Nr. 2012 01 02/34/T4, kurią sudarius, prieš tai buvusios prekių tiekimo sutartys ir jų priedai tapo negaliojančiais, išskyrus prievolę pilnai atsiskaityti, grąžinti neparduotas prekes ir prekių garantinės priežiūros įsipareigojimus. 2013-03-14 PVM sąskaitos-faktūros Nr. 130000931 išrašymo 677,64 Eur sumai metu šalis siejo naujai pasirašyta 2012-01-02 Tiekimo sutartis ir atsiskaitoma turėjo būti pagal šios sutarties sąlygas, kurios 7.1 punktas numatė, kad atsakovas sumoka ieškovui tik už parduotas prekes po prekių realizacijos iki einamojo mėnesio trisdešimtos dienos už per praeitą kalendorinį mėnesį realizuotas prekes. 2013-03-14 PVM sąskaitos-faktūros Nr. 130000931 išrašymo metu prekės 110,55 Eur sumai dar nebuvo parduotos, tačiau atsakovas visgi sumokėjo ieškovui 81,42 Eur sumą, o likusią 29,13 Eur dalį sumokėjo prekėmis. Šį mokėjimą atsakovas atliko ne dėl to, kad būtų skolingas ieškovui, o siekdamas viską išspręsti taikiai, atsižvelgdamas, kad ieškovo reikalaujama suma yra nedidelė. Ieškovas, vietoje kreipimosi į teismą pasirinkęs skolų išieškojimo įmonės paslaugas, prisiėmė riziką, kad nėra jokio teisinio pagrindo jam atgauti skolų išieškojimo įmonei sumokėtą sumą iš atsakovo, nes atsakovas nebuvo skolingas ieškovui pagal sudarytą sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-22 sprendimu ieškovo RUAB „Srava“ ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo RUAB „Srava“ atsakovo UAB „Makveža“ naudai 405 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2011-04-01 ginčo šalys sudarė tiekimo sutartį Nr. 2011 04 01 /34/T4, kuria ieškovas kaip tiekėjas įsipareigojo parduoti ir pristatyti prekes sutartyje nustatyta tvarka, o atsakovas kaip pirkėjas įsipareigojo nupirkti prekes ir apmokėti sutartyje numatytomis sąlygomis. 2012-01-02 šalys pasirašė naują tiekimo sutartį Nr. 2012 01 02/34/T4, kuria buvo pakeista atsiskaitymo už prekes tvarka. Šios sutarties 7.1 punktu šalys susitarė, kad pirkėjas už parduotas prekes tiekėjui sumoka po prekių realizacijos; už per praeitą kalendorinį mėnesį realizuotas prekes pirkėjas sumoka tiekėjui iki einamojo mėnesio trisdešimtos dienos. 2013-03-14 PVM sąskaitos-faktūros Nr. 130000931 išrašymo metu ir joje nurodytų prekių pristatymo atsakovui metu 2013-03-14 galiojo 2012-01-02 tiekimo sutartis Nr. 2012 01 02/34/T4, todėl atsiskaitoma už ieškovo pateiktas prekes turėjo būti pagal šios sutarties, o ne pagal 2011-04-01 tiekimo sutarties Nr. 2011 04 01 /34/T4 nustatytą tvarką bei terminus. Ieškovas, neturėdamas duomenų apie pagal 2013-03-14 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931 pristatytų prekių pardavimą bei neparduotų prekių likučius, inicijavo skolos už pateiktas prekes išieškojimo iš atsakovo veiksmus, kreipdamasis į skolų išieškojimo įmonę UAB „EU-RUS Law Service“, kuri 2015-07-22 išsiuntė atsakovui pranešimą dėl įsiskolinimo, reikalaudama sumokėti susidariusį įsiskolinimą, delspinigius už praleistą terminą bei įsiskolinimo išieškojimo išlaidas, viso 214,57 Eur. Pagal atsakovo pateiktus duomenis apie sandėlio likučius ieškovo 2015-04-09 ir 2015-05-28 pretenzijų pateikimo metu, atsakovo sandėlyje esantys ieškovo pateiktų prekių likučiai sudarė ieškovo nurodytą įsiskolinimo sumą, t. y. 108,12 Eur. Šių likučių suma buvo lygi ieškovo nurodyto įsiskolinimo sumai ir ieškovo kreipimosi į skolų išieškojimo įmonę UAB „EU-RUS Law Service“ metu bei šios skolų išieškojimo bendrovės pretenzijos pateikimo atsakovui metu 2015-07-22. 2012-01-02 tiekimo sutarties Nr. 2012 01 02/34/T4 8.6 punkte numatyta ieškovo kaip tiekėjo teisė vieną kartą per mėnesį patikrinti jo pristatytų, bet neparduotų prekių likutį pirkėjo parduotuvėje ar sandėlyje pirkėjo darbo valandomis arba paprašyti pirkėją pateikti informaciją apie neparduotų prekių likučius. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas trukdė ieškovui pasinaudoti šia sutartyje numatyta teise ar teikė ieškovui tikrovės neatitinkančius duomenis apie ieškovo pristatytų ir neparduotų prekių likučius. Ieškovas neneigė aplinkybės, kad jis nesidomėjo neparduotų prekių likučiais, o apmokėjimo už pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931 pristatytas prekes terminus nustatė vadovaudamasis 2011-04-01 tiekimo sutarties Nr. 2011 04 01 /34/T4 sąlygomis, t. y. per 100 kalendorinių dienų nuo prekių pristatymo ir PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos, nors ši sutarties sąlyga prekių pristatymo pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931 metu negaliojo. Teismas laikė, kad ieškinyje nurodytos 110,55 Eur sumos už ieškovo pristatytas prekes mokėjimo terminai nebuvo pasibaigę ieškovo kreipimosi į skolų išieškojimo bendrovę metu. Ieškovas dėl paties ieškovo ar jo darbuotojų neapdairumo neteisingai skaičiavo atsakovo prievolės atsiskaityti už ieškovo pristatytas prekes terminus, vadovaudamasis negaliojančios sutarties sąlygomis, ir nepagrįstai kreipėsi į skolų išieškojimo bendrovę dėl neegzistuojančios skolos išieškojimo iš atsakovo. Teismas darė išvadą, kad skolos išieškojimo išlaidos atsirado dėl paties ieškovo nepagrįstų veiksmų, atsakovas neturi prievolės apmokėti šias išlaidas, todėl reikalavimą dėl šių išlaidų priteisimo atmetė. Kadangi ieškovas neįrodė, jog atsakovas yra praleidęs atsiskaitymo už ieškovo pristatytas prekes terminus, ieškovo reikalavimą dėl netesybų priteisimo teismas taip pat atmetė. Aplinkybė, kad atsakovas po ieškovo ir skolų išieškojimo bendrovės pretenzijų pateikimo apmokėjo už visas ieškovo pristatytas prekes, nepatvirtina atsakovo skolos egzistavimo ir atsakovo prievolės atsiskaityti už ieškovo pristatytas prekes termino praleidimo. Atsakovo pateiktais duomenimis atsakovo sumokėjimo už ieškovo pateiktas prekes metu atsakovo sandėlyje taip pat buvo ieškovo pristatytų ir atsakovo nerealizuotų prekių likutis, kas liudija, jog atsiskaitymo metu apmokėjimo terminai už šias prekes nebuvo pasibaigę. Tokia aplinkybė patvirtina, kad atsakovas sumokėjo prekių kainą avansu, siekdamas išvengti ginčo su ieškovu. Atsakovo elgesys patvirtina, kad atsakovas tinkamai vykdė tarp šalių sudarytą tiekimo sutartį ir pagrindo kilti jo civilinei atsakomybei (sutarties pažeidimo) nėra (CK 6.256 straipsnis).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas RUAB „Srava“ teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-22 sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui RUAB „Srava“ iš atsakovo UAB „Makveža“ turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovo pateikti dokumentai apie jo sandėlyje esančius ieškovo prekių likučius rodo nerealizuotų ieškovo prekių, nurodytų 2013-03-14 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 130000931, likučius, esančius atsakovo sandėlyje tuo momentu, kai ieškovas reikalavo iš atsakovo įvykdyti prievolę ir buvo vykdomas skolos neteisminis išieškojimas pasitelkus trečiuosius asmenis. 2013-03-14 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 130000931 yra nurodyti tą dieną perduodamų prekių pavadinimai, jų barkodai, kiekis ir kainos. Lyginant 2013-03-14 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 130000931 nurodytų prekių pavadinimus ir jų barkodus su atsakovo pateiktuose išrašuose apie sandėlio likučius nurodytais prekių duomenimis, akivaizdu, kad jie nesutampa. Šis duomenų skirtingumas patvirtina, kad atsakovo pateikti išrašai apie sandėlio likučius neįrodo, jog tuo metu, kai ieškovas iš atsakovo reikalavo atsiskaityti pagal 2013-03-14 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931, prekės, nurodytos šioje sąskaitoje, dar nebuvo parduotos, ir kad ieškovas nepagrįstai kreipėsi dėl skolos pagal šią sąskaitą išieškojimo pas trečiuosius asmenis. Priešingai, išrašai apie sandėlio likučius rodo, kad atsakovo sandėlyje nurodytais laikotarpiais nebuvo nei vienos prekės, nurodytos 2013-03-14 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 130000931. Iš to galima daryti išvadą, kad visos prekės, nurodytos šioje sąskaitoje, tiek tuo metu, kai ieškovas pats reikalavo atsakovo atsiskaityti pagal sąskaitą (2015-04-09, 2015-05-28 pretenzijos), tiek tuo metu, kai ieškovas kreipėsi (2015-07-22) dėl skolos pagal sąskaitą išieškojimo į trečiuosius asmenis (UAB „EU-RUS Law service“), tiek tuo metu, kai į atsakovą kreipėsi skolų išieškojimo įmonė UAB „EU RUS Law service“ (2015-07-22 pranešimas dėl įsiskolinimo), atsakovo jau buvo realizuotos. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog ieškovo nurodyta skolos suma (110,55 Eur) pagal 2013-03-14 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931 ir atsakovo išrašuose apie sandėlio likučius nurodyta suma (108,12 Eur) sutampa. Akivaizdžiai matyti, kad jos nesutampa. Turint omenyje, kad šios sumos yra fiksuojamos buhalterinėje apskaitoje, tokie neatitikimai neleistini pagal buhalterinės apskaitos taisykles. Be to, piniginė suma, kurią buvo skolingas atsakovas ieškovui, buvo fiksuota tarp šalių pasirašytame 2014-11-28 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte Nr. SRSO 14001053, kuriuo atsakovas pripažino savo 110,54 Eur dydžio skolą (t.y. skirtumas tik 1 ct). Teismas šio rašytinio įrodymo nevertino ir dėl jo nepasisakė. Bylos esminis klausimas buvo nustatyti, ar tuo momentu, kada ieškovas kreipėsi į UAB „EU-RUS Law service“ dėl skolos pagal 2013-03-14 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931 išieškojimo iš atsakovo, atsakovas buvo pardavęs šioje sąskaitoje nurodytas prekes, tačiau byloje nėra įrodymų, kad prekės, kurios nurodytos atsakovo pateiktuose išrašuose apie sandėlio likučius, priklauso ieškovui ir/ar jo buvo perduotos atsakovui su kitomis sąskaitomis. Dėl to laikytina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino įrodymus, t. y. suklydo juos tirdamas, nevertino ir nepasisakė dėl visų byloje esančių įrodymų, nenurodė motyvų, kurių pagrindu atmeta dalį rašytinių įrodymų, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. Ieškovas taip pat nurodo, kad nepriklausomai nuo to, kuri tiekimo sutartis, t. y. 2011 ar 2012 m., galiojo aptariamuoju laikotarpiu, pagal jas abi atsakovui jau buvo kilusi prievolė atsiskaityti su ieškovu ir šios prievolės įvykdymo terminas jau buvo praleistas. 2012 m. Tiekimo sutarties 7.1 punkte nustatyta, kad pirkėjas (atsakovas) už parduotas prekes tiekėjui (ieškovui) sumoka po prekių realizacijos; už per praeitą kalendorinį mėnesį realizuotas prekes pirkėjas sumoka tiekėjui iki einamojo mėnesio 30-os dienos. Vadinasi, atsakovo prievolė tampa vykdytina, kai jam perduotos konkrečios prekes yra realizuojamos (parduodamos). Sprendžiant klausimą, ar atsakovas pradelsė atsiskaityti su ieškovu, svarbus tik pats faktas, ar prekės, nurodytos 2013-03-14 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 130000931, buvo parduotos ieškovo kreipimosi į skolų išieškojimo įmonę metu, kadangi ieškiniu ieškovas prašė priteisti jo patirtus nuostolius (ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas). Iš atsakovo pateiktų į bylą dokumentų neįmanoma nustatyti, kada buvo parduotos prekės pagal 2013-03-14 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931, tačiau iš jų turinio akivaizdu, kad išrašuose apie sandėlio likučius 2015-04-30, 2015-05-30, 2015-08-30 dienomis atsakovo sandėlyje šių prekių jau nebuvo. Taigi, prekės, nurodytos 2013-03-14 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 130000931, turėjo būti parduotos anksčiau, todėl atsakovas už sąskaitoje nurodytas prekių realizaciją su ieškovu turėjo atsiskaityti vėliausiai iki 2015-05-30. Kadangi ieškovas į UAB „EU-RUS Law Service“ kreipėsi 2015-07-22, kuri tą pačią dieną išsiuntė raginimą atsakovui atsiskaityti, konstatuotina, kad tuo metu, kai ieškovas kreipėsi teisinės pagalbos į UAB „EU-RUS Law Service“ dėl ikiteisminio skolos pagal 2013-03-14 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931 išieškojimo, atsakovui jau buvo kilusi pareiga įvykdyti savo pinigines prievoles ieškovui. Teismo išvados, kad ieškovas į kreipėsi į UAB „EU-RUS Law Service“ dar atsakovo prievolei atsiskaityti su ieškovu nesant vykdytinai, yra nepagrįstos. Aplinkybė, jog ieškovas turėjo teisę patekti pas atsakovą ir pats pasidomėti prekių likučiais, nereiškia, kad ieškovas turėjo prievolę tai daryti. Kadangi asmuo gali naudotis arba nesinaudoti savo teisėmis, jam neturi būti taikoma atsakomybė dėl kitos šalies sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Ieškovui nekilo abejonių, kad atsakovas turi prievolę atsiskaityti, nes atsakovas, gavęs ieškovo pretenzijas, jokia forma neatsikirto (iki bylos pradėjimo neginčijo pagrindinio reikalavimo kaip nepagrįsto). Be to, šalys sudarė 2014-11-28 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą Nr. SRSO 14001053, pagal kurį atsakovas pripažino tokią pačią skolos sumą. Tuo tarpu teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais ir priėjo išvados, kad ieškovas pats (dėl savo darbuotojų nerūpestingumo) patyrė papildomas išlaidas, susijusias su reikalavimo pareiškimu atsakovui. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovo atstovas paskutinio teismo posėdžio metu teigė, jog prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė teismui per EPP sistemą prieš pat posėdį, tačiau teismas per EPP sistemą atsakovo atstovo galimai pateikto prašymo nematė. Dėl to teismas atsakovo atstovo galimai pateikto prašymo su priedais priėmimo klausimo nesprendė. Atsakovo atstovo galimai pateiktas prašymas su priedais nebuvo priimtas į bylą iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kadangi teismas sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 405 Eur bylinėjimosi išlaidų, teismas pažeidė ieškovo procesines teises (pasisakyti dėl visų atsakovo reikalavimų, reikšti dėl jų prieštaravimus, dalyvauti tiriant įrodymus, ir kt.), nesilaikė įrodymų tyrimo ir proceso vedimo taisyklių, taip pat termino pateikti prašymams dėl bylinėjimosi išlaidų pateisimo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Makveža“ atsiliepimu su ieškovo RUAB „Srava“ apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-22 sprendimą palikti nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad ieškovo kreipimosi į UAB „EU-RUS Law Service“ metu atsakovas turėjo ieškovo prekių už 108,12 Eur sumą ir šios sumos mokėjimo terminas nebuvo suėjęs. Pagal 2012-01-02 tiekimo sutarties Nr. 2012 01 02/34/T4 7.1 punktą atsakovas turėjo sumokėti ieškovui tik už tas ieškovo prekes, kurias atsakovas yra realizavęs (pardavęs) savo parduotuvėse. Už tas ieškovo prekes, kurios dar nėra realizuotos ir sudaro atsakovo sandėlio likučius, atsakovas mokėti neprivalo tol, kol jos nerealizuotos. Iš to seka, kad atsakovas nėra skolingas ieškovui pastarojo patiektų prekių kainos, atitinkančios atsakovo sandėlyje esančių nerealizuotų ieškovo prekių likučių kainą. Atsakovas visuomet mokėdavo ieškovui sumą, sudarančią skirtumą tarp ieškovo išrašytų sąskaitų-faktūrų sumos ir atsakovo sandėlyje esančių nerealizuotų ieškovo prekių likučių kainos, neatsižvelgiant į tai, pagal kokias sąskaitas-faktūras ieškovo prekės buvo patiektos, nes atsiskaitymo terminas siejamas su prekės realizavimo momentu, o ne su sąskaita-faktūra. 2013-03-14 PVM sąskaita-faktūra Nr. 130000931 nebuvo vienintelė sąskaita-faktūra, kurios pagrindu atsakovui buvo tiekiamos prekės pagal 2012-01-02 tiekimo sutartį Nr. 2012 01 02/34/T4, t. y. buvo ir kitų PVM sąskaitų-faktūrų. Kaip pats ieškovas pripažino (teismo posėdžio garso įrašas, nuo 12:00 min. iki 12:11 min.), atsakovo sandėlio likučiuose pagal tiekėjus nurodytas prekes atsakovui pateikė ieškovas, todėl nepagrįstas ieškovo argumentas, kad neva nėra įrodymų, jog prekės, nurodytos atsakovo sandėlio likučiuose, priklauso ieškovui ir/ar jo buvo perduotos atsakovui su kitomis sąskaitomis. Vadovaujantis atsakovo į bylą pateiktais duomenimis apie atsakovo sandėlio likučius 2015-04-30, 2015-05-30, 2015-08-30 dienomis, atsakovo sandėlyje esantys nerealizuotų ieškovo prekių likučiai sudarė ieškovo nurodytą įsiskolinimo sumą, t. y. 108,12 Eur. Taigi, ieškovo 2015-04-09 ir 2015-05-28 pretenzijų pateikimo atsakovui metu atsakovas šios sumos nebuvo ieškovui skolingas (nebuvo suėjęs jos mokėjimo terminas). Atsakovas taip pat nurodo, kad teisiškai nereikšmingas ieškovo teiginys, jog atsakovo sandėlio likučius 2015-04-30, 2015-05-30, 2015-08-30 dienomis sudarė ne prekės, patiektos pagal 2013-03-14 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931. Taip, šį likutį sudarė kitos ieškovo prekės, patiektos pagal 2012-01-02 tiekimo sutartį Nr. 2012 01 02/34/T4. Tačiau tai nepaneigia, kad šie likučiai ir sudarė ieškovo nurodytą įsiskolinimo sumą, t. y. 108,12 Eur, ir kad šie likučiai būtent už tokią sumą išliko nerealizuoti ir 2015-04-30, 2015-05-30, 2015-08-30 dienomis. Savo ruožtu už ieškovo prekes, nurodytas 2013-03-14 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 130000931, atsakovas buvo atsiskaitęs anksčiau (šių prekių 2015-04-30, 2015-05-30, 2015-08-30 dienomis atsakovo sandėlyje nebuvo, reiškia jos buvo realizuotos ir už jas atsiskaityta anksčiau). Byloje įrodinėtinų aplinkybių visetas yra toks: ar 2015-04-09 ir 2015-05-28 ieškovo pretenzijų pateikimo atsakovui metu atsakovas buvo pradelsęs sumokėti ieškovui 108,12 Eur. Atsakymas ne, nes tuo metu atsakovo sandėlyje buvo pagal 2012-01-02 tiekimo sutartį Nr. 2012 01 02/34/T4 ieškovo patiektų prekių (ne pagal 2013-03-14 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931, o pagal kitas sąskaitas) už 108,12 Eur, kurios dar nebuvo realizuotos, ir už kurias, vadovaujantis 2012-01-02 tiekimo sutarties 7.1 punktu, mokėjimo terminas nebuvo suėjęs. 2012-01-02 tiekimo sutarties 8.6 punkte numatyta ieškovo kaip tiekėjo teisė vieną kartą per mėnesį patikrinti jo pristatytų, bet neparduotų prekių likutį pirkėjo parduotuvėje ar sandėlyje pirkėjo darbo valandomis arba paprašyti pirkėją pateikti informaciją apie neparduotų prekių likučius. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas trukdė ieškovui pasinaudoti šia sutartyje numatyta teise ar teikė ieškovui tikrovės neatitinkančius duomenis apie ieškovo pristatytų ir neparduotų prekių likučius. Ieškovas neneigė aplinkybės, jog jis nesidomėjo neparduotų prekių likučiais, o apmokėjimo už pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931 pristatytas prekes terminus nustatė vadovaudamasis 2011-04-01 tiekimo sutarties sąlygomis, t. y. per 100 kalendorinių dienų nuo prekių pristatymo ir PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos, nors ši sutarties sąlyga prekių pristatymo pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 130000931 metu negaliojo. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad neturėjo prievolės pasidomėti prekių likučiais. Ieškovas yra verslininkas, kuriam yra taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl nepasinaudodamas teise patikrinti ir pasidomėti prekių likučiais būtent ieškovas prisiėmė su tuo susijusią riziką. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas dėl paties ieškovo ar jo darbuotojų neapdairumo neteisingai skaičiavo atsakovo prievolės atsiskaityti už ieškovo pristatytas prekes terminus, vadovaudamasis negaliojančios sutarties sąlygomis, ir nepagrįstai kreipėsi į skolų išieškojimo bendrovę dėl neegzistuojančios skolos išieškojimo iš atsakovo. Ieškovas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo kreiptis į skolų išieškojimo bendrovę, nes kreipimosi momentui neegzistavo jokios atsakovo skolos, kuri galėtų būti išieškota, todėl ieškovas, pasirinkęs tokį veikimo būdą, pats prisiėmė su tuo susijusią riziką, jog tokios nepagrįstos išlaidos jam nebus atlygintos. Atsakovo vertinimu, ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas, priteisęs iš ieškovo atsakovo naudai 405 Eur bylinėjimosi išlaidų, pažeidė ieškovo procesines teises, nesilaikė įrodymų tyrimo ir proceso vedimo taisyklių, taip pat termino pateikti prašymams dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. 2016-03-07 prieš teismo posėdį atsakovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo per EPP sistemą. Iš EPP sistemos matyti, kad, chronologiškai, įrašas apie atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų yra ankstesnis už įrašą dėl teismo posėdžio.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo RUAB „Srava“ apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011-04-01 tarp ieškovo RUAB „Srava“ ir atsakovo UAB „Makveža“ buvo sudaryta tiekimo sutartis Nr. 20110401/34/T4, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo parduoti ir pristatyti prekes atsakovui, o atsakovas įsipareigojo nupirkti prekes ir jas apmokėti sutartyje numatytomis sąlygomis (sutarties 1.1 punktas). Remiantis sutarties 7.1 punktu, atsakovas už prekes ieškovui turėjo sumokėti praėjus 100 kalendorinių dienų nuo prekių perdavimo ir sąskaitos-faktūros pateikimo atsakovui dienos. 2013-03-14 ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą VIL Nr. 130000931 už perduotas prekes 2.339,75 Eur sumai, nurodyta apmokėjimo data – iki 2013-06-22. 2015-04-09 ieškovas pateikė atsakovui raginimą sumokėti 110,55 Eur skolą už perduotas prekes pagal 2011-04-01 tiekimo sutartį Nr. 20110401/34/T4. 2015-05-28 ieškovas pateikė atsakovui dar vieną raginimą sumokėti tą pačią 110,55 Eur skolą už perduotas prekes jau pagal 2013-03-14 PVM sąskaitą-faktūrą VIL Nr. 130000931. 2015-07-22 ieškovas pavedė UAB „EU-Rus Law Service“ išieškoti iš atsakovo 110,55 Eur skolą, pateikdamas tokius dokumentus – 2011-04-01 tiekimo sutartį Nr. 20110401/34/T4, 2014-11-28 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą Nr. SRSO14001053, 2015-04-09 raginimą ir 2015-07-21 skolų suderinimo aktą. 2015-07-22 UAB „EU-Rus Law Service“ pateikė atsakovui pranešimą dėl 110,55 Eur skolos, 4,02 Eur delspinigių ir 100,00 Eur įsiskolinimo išieškojimo išlaidų sumokėjimo. Atsakovas padengė ieškovui 110,55 Eur skolą, 2015-08-04 bankiniu pavedimu sumokėdamas 81,42 Eur sumą, o 2015-07-27 ir 2015-07-29 prekėmis padengdamas 29,13 Eur sumą, tačiau nesumokėjo reikalautų delspinigių ir įsiskolinimo išieškojimo išlaidų. 2015-11-10 ieškovas sumokėjo UAB „EU-Rus Law Service“ 121 Eur už 110,55 Eur skolos išieškojimą iš atsakovo. 2015-11-27 ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, prašydamas teismo priteisti iš atsakovo 3,98 Eur delspinigių ir 121 Eur įsiskolinimo išieškojimo išlaidų. Atsakovas su ieškovo ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad 2012-01-02 tarp ginčo šalių buvo sudaryta nauja tiekimo sutartis Nr. 20120102/34/T4, pakeitusi ankstesnę sutartį, kurios pagrindu atsakovas už parduotas prekes ieškovui turėjo sumokėti tik po prekių realizacijos (sutarties 7.1 punktas). 2015-04-09, 2015-05-28 ir 2015-07-22 dienomis, kuomet ieškovas ir UAB „EU-Rus Law Service“ reikalavo iš atsakovo sumokėti 110,55 Eur skolą, atsakovas dar nebuvo realizavęs prekių šiai sumai, todėl neprivalėjo ieškovui šios sumos sumokėti. Atsakovas 110,55 Eur sumą sumokėjo ieškovui ne dėl to, kad buvo skolingas, o siekdamas viską išspręsti taikiai, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo reikalaujama suma nebuvo didelė. Dėl to, pasak atsakovo, jis neprivalo padengti ieškovo nurodytų delspinigių ir įsiskolinimo išieškojimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas tinkamai vykdė su ieškovu sudarytą 2012-01-02 tiekimo sutartį Nr. 20120102/34/T4 ir pagrindo kilti jo civilinei atsakomybei (sutarties pažeidimo) nėra, 2016-03-22 sprendimu atmetė ieškovo ieškinį. Ieškovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, 2016-04-21 pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia teismo atliktu byloje esančių įrodymų netinkamu tyrimu ir vertinimu bei dėl to padarytomis neteisingomis išvadomis. Be to, ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priteisdamas atsakovui šioje byloje patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai, pažeidė šių išlaidų priteisimo taisykles ir ieškovo procesines teises.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog tuo metu, kai ieškovas kreipėsi teisinės pagalbos į UAB „EU-RUS Law Service“ dėl ikiteisminio 110,55 Eur skolos ir 3,98 Eur delspinigių išieškojimo iš atsakovo, atsakovas neturėjo tokios prievolės ieškovui, todėl jis neprivalo atlyginti ieškovo patirtų 121 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų bei sumokėti 3,98 Eur delspinigių.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovo ir atsakovo tarpusavio atsiskaitymo santykiams taikytina 2012-01-02 tiekimo sutartis Nr. 20120102/34/T4, kurios 7.1 punkte nustatyta, jog „Pirkėjas už parduotas prekes Tiekėjui sumoka po prekių realizacijos. Už per praeitą kalendorinį mėnesį realizuotas prekes Pirkėjas sumoka Tiekėjui iki einamojo mėnesio 30-os dienos“. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus – sandėlio likučių pagal tiekėjus ataskaitas, iš kurių matyti, kad 2015-04-30, 2015-05-30, 2015-06-30 ir 2015-07-30 dienomis atsakovas turėjo nerealizuotų ieškovo perduotų prekių 108,12 Eur sumai. Tuo tarpu ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kad atsakovas aptariamu laikotarpiu būtų papildomai realizavęs jo perduotų prekių 110,55 Eur sumai, taip pat kad atsakovo sandėlyje esančios nerealizuotos prekės 108,12 Eur sumai yra perduotos ne ieškovo, o kitų tiekėjų. Bylos medžiaga patvirtina, kad reikalavimą atsakovui sumokėti 110,55 Eur skolą ieškovas grindė 2011-04-01 tiekimo sutartimi Nr. 20110401/34/T4, 2013-03-14 PVM sąskaita-faktūra Nr. 130000931 ir aplinkybe, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog šioje sąskaitoje-faktūroje nurodytos prekės nebuvo realizuotos bei reikalavimo pateikimo metu buvo atsakovo sandėlyje. Tačiau, kaip teisingai nurodo atsakovas, teisiškai nereikšminga, pagal kokią konkrečiai sąskaitą-faktūrą ieškovo perduotos atsakovui prekės buvo realizuotos, nes atsiskaitymas už prekes tarp ginčo šalių vyko pagal 2012-01-02 tiekimo sutartį Nr. 20120102/34/T4 ir buvo siejamas tik su realizuotų prekių kiekių ir verte, nepriklausomai nuo to pagal kokią sąskaitą-faktūrą jos buvo perduotos ieškovo atsakovui. Atitinkamai vertintini kaip nepagrįsti ieškovo apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisingai nustatyti, kokios konkrečiai prekės ir pagal kokią sąskaitą-faktūrą buvo atsakovo sandėlyje ieškovui reikalaujant sumokėti 110,55 Eur skolą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti tik tai, ar atsakovas buvo realizavęs ieškovo perduotų prekių 110,55 Eur sumai, nepaisant to pagal kokią sąskaitą-faktūrą jos buvo perduotos, ieškovo reikalavimo sumokėti 110,55 Eur skolą pateikimo metu. Kadangi byloje įrodyta aplinkybė, kad atsakovas 2015-04-30 - 2015-07-30 laikotarpiu turėjo nerealizuotų ieškovo perduotų prekių 108,12 Eur sumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas nebuvo įgijęs reikalavimo teisės į atsakovą 110,55 Eur sumai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šių sumų (108,12 Eur ir 110,55 Eur) neatitikimą galėjo lemti tai, jog ieškovas reikalavimą dėl skolos sumokėjimo grindė 2013-03-14 PVM sąskaita-faktūra Nr. 130000931 ir pagal šį dokumentą apskaičiavo skolos dydį, nors, kaip nurodė atsakovas, šioje sąskaitoje-faktūroje nurodytos prekės jau seniau buvo realizuotos ir už jas su ieškovu buvo atsiskaityta, o 2015-04-30 - 2015-07-30 laikotarpiu atsakovas turėjo nerealizuotų ieškovo prekių 108,12 Eur sumai, perduotų pagal kitas sąskaitas-faktūras. Ieškovas leistinais įrodymais šių atsakovo paaiškinimų nepaneigė, nors turėjo galimybę pateikti į bylą visas aktualaus laikotarpio sąskaitas-faktūras ir atsiskaitymo pagal jas dokumentus, jeigu manė, jog tikslus prekių apyvartos aiškinimasis yra svarbus. Taip pat byloje nėra duomenų, ar ginčo šalių pasirašytame 2014-11-28 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte Nr. SRSO14001053 atsispindi ieškovo atsakovui išrašytos ir neapmokėtos sąskaitos-faktūros ar jau šiai sumai atsakovo realizuotos prekės, todėl teigti, jog šis dokumentas pagrindžia atsakovo 110,55 Eur skolą ieškovui 2015-04-09 - 2015-07-22 laikotarpiu, kuomet ieškovas inicijavo šios skolos išieškojimą ikiteismine tvarka, nėra pagrindo.
Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neturėjo pareigos sumokėti ieškovui 110,55 Eur skolos tuo metu, kai ieškovas kreipėsi į UAB „EU-RUS Law Service“ dėl šios skolos išieškojimo, todėl atsakovas neprivalo atlyginti ieškovo patirtų šios skolos ikiteisminio išieškojimo išlaidų (121 Eur) bei sumokėti šios skolos pagrindu paskaičiuotų delspinigių (3,98 Eur).
Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovo atstovo galimai pateiktas prašymas su priedais dėl 405 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo nebuvo priimtas į bylą iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 405 Eur bylinėjimosi išlaidų, buvo pažeistos ieškovo procesinės teisės (pasisakyti dėl visų atsakovo reikalavimų, reikšti dėl jų prieštaravimus, dalyvauti tiriant įrodymus, ir kt.), nesilaikyta įrodymų tyrimo ir proceso vedimo taisyklių, taip pat termino pateikti prašymams dėl bylinėjimosi išlaidų pateisimo. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Iš EPP sistemos matyti, kad atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tai, kad ieškovui nebuvo suteikta galimybė žodinio posėdžio metu dėl šio prašymo pasisakyti, nesudarė pagrindo patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisti, nes bylinėjimosi išlaidos buvo tinkamai pagrįstos ir yra protingo dydžio, o ieškovas nenurodo jokių svarių atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trūkumų.
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-22 sprendimą palikti nepakeistą.