Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-831-544/2016

Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01441-2016-9

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios T. Š. individualios įmonės bankroto administratoriaus L. P. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1821-228/2016, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį atsakovui T. Š. dėl išieškojimo iš asmeninio įmonės savininko turto,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. birželio 27 d. Utenos rajono apylinkės teisme buvo gautas ieškovo bankrutavusios T. Š. individualios įmonės bankroto administratoriaus L. P. ieškinys atsakovui ir įmonės savininkui T. Š. dėl 3368,17 Eur išieškojimo iš jo asmeninio turto. Ieškiniu buvo prašoma priteisti iš atsakovo T. Š. bankrutavusiai T. Š. individualiai įmonei 3368,17 Eur sumą, kuri lygi įmonės nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sumai, 5 procentų metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad bankrutavusios individualios įmonės prievolėms įvykdyti nepakanka jos turimo turto, todėl už juridinio asmens prievoles turi atsakyti juridinio asmens dalyvis – šiuo atveju įmonės savininkas T. Š. (Lietuvos Respulbikos Civilinio kodekso (toliau - CK) 2.50 str. 4 d.).

Atskirasis skundas netenkinamas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Pateiktame atskirajame skunde ieškovė tvirtina, kad toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra nepagrįstas, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovui buvo išsiųstas raštas, kuriame, vadovaujantis ĮBĮ 28 str. 2 d., jam buvo pateiktas pasiūlymas sudaryti taikos sutartį su įmonės kreditoriais, tačiau atsakovas jokio atsakymo nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atskirojo skundo argumentais iš dalies sutinka.

Išties, ĮBĮ 28 str. 2 d. numatyta, kad administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis bankroto byloje Nr. B2-355-252/2016 bankrutuojančiai T. Š. individualiai įmonei taikyti supaprastinto bankroto procesą ir bankroto procedūrą – likvidavimą yra įsiteisėjusi.

Nagrinėjamoje byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad bankroto administratorius 2016 m. gegužės 26 d. raštą Nr. 7 „Dėl civilinės bylos Nr. B2-355-252/2016“ registruotu paštu išsiuntė atsakovui T. Š. ir jame, vadovaudamasis ĮBĮ 28 str. 2 d., pasiūlė atsakovui sudaryti taikos sutartį su įmonės kreditoriais bei prašė apie priimtą sprendimą pranešti raštu administratoriui (10 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismo nutartyje nenurodyta jokių argumentų ir motyvų apie tai, kaip teismas vertino minėtus įrodymus ir kodėl jų nelaikė tinkamu įrodymu apie tai, kad ieškovas laikėsi šiai bylų kategorijai įstatymo nustatytos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, nors būtent šios aplinkybės buvo esminės sprendžiant klausimą, ar kreipiantis į pirmosios instancijos teismą buvo pasinaudota neteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Tai formaliai sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį dėl absoliutaus teismo nutarties negaliojimo pagrindo ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 2 d. 4 p., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Tačiau šiuo atveju byloje yra nustatytas kitas CPK 137 str. 2 d. 2 p. numatytas pagrindas, kuris sudaro teismui savarankišką pagrindą atsisakyti priimti ieškinį. CPK 137 str. 2 d. 2 p. numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Šiuo atveju iš pateikto ieškinio pagrindo ir dalyko matyti, kad ieškovė siekia, jog teismas priimtų nutartį išieškoti 3368,17 Eur skolą, lygią nepatenkintų įmonės kreditorių reikalavimų dydžiui, iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens bankrutavusios T. Š. individualios įmonės savininko T. Š., nes įmonė neturi jokio turto prievolėms įvykdyti (CK 2.50 str. 4 d., Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d., 8 str.).

Kaip jau minėta, pagal ĮBĮ 28 str. 2 d. nuostatas bei pagal 11 str. 3 d. 18 p. bankroto administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto. Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis (savininkas0 bankroto byloje dalyvauja atsakovu. Kadangi neribotos civilinės atsakomybės įmonės turtas ir jos savininko turtas yra neatskirtas, visi klausimai, susiję su išieškojimu ir turtinėmis pretenzijomis bankrutavusiai įmonei ir jos savininkui, turi būti sprendžiami bankroto byloje, kurią nagrinėja Panevėžio apygardos teismas (ĮBĮ 28, 33 str., CPK 27 str. 4 p.). Taigi ieškovas su prašymu priimti nutartį išieškoti iš individualios įmonės savininko turto turi teisę kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą.

Pažymėtina, kad ieškovės ieškinys būtų teismingas Utenos rajono apylinkės teismui, jeigu ieškovės ieškinio dalykas būtų reikalavimas priteisti žalą iš įmonės vadovo (savininko) deliktinės atsakomybės pagrindu ir tokios aplinkybės būtų nurodytos kaip faktinis ieškinio pagrindas. Šiuo atveju ieškinyje iš deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, kurias nurodyti ieškinyje privalo nurodyti ieškovas (CPK 111 str. 2 d. 4, 5 p., 135 str. 1 d. 3, 4 p.), yra paminėti tik tam tikri atsakovo veiksmai, kurie galėtų vertinami kaip neteisėtas veikimas (neveikimas) (savininkas nevykdė teismo nutarties įpareigojimo perduoti turtą, dokumentus, nepateikė duomenų apie asmeninį turtą), tačiau nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių apie priežastinį ryšį, žalą ir jos dydį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimas vadinamas „Dėl išieškojimo iš asmeninio turto“, o atskirojo skundo pagrindu nurodyti tik argumentai dėl netinkamo 2016-05-26 rašto Nr. 7 vertinimo ir ĮBĮ 28 str. taikymo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovė siekė ne pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, bet kreiptis į teismą dėl nutarties nukreipti išieškojimą į asmeninį individualios įmonės savininko turtą priėmimo. Ši nutartis neužkerta ieškovei teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, jei ieškovė manytų, jog tam yra faktinis pagrindas.

Kadangi skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis atsisakyti priimti ieškinį dėl išieškojimo iš asmeninio turto yra teisinga, ji paliekama nepakeista, tačiau dėl kito virš nurodyto pagrindo, numatyto ne CPK 137 str. 2 d. 3 p., bet CPK 137 str. 2 d. 2 p. (ieškinys dėl išieškojimo nukreipimo į asmeninį savininko turtą neteismingas Utenos rajono apylinkės teismui).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.