Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. N. patikslintą ieškinį atsakovėms V. B. ir J. S., dalyvaujant tretiesiems asmenims notarei V. S.-M., valstybinei įmonei „Registrų centras“ dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu bei pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

6. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

8. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

Dėl bendraturčių pirmumo teisės įsigyti parduodamo turto dalį

9. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Asmeninės nuosavybės teisė savo apimtimi plačiausia, garantuojanti turto savininkui, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, savo nuožiūra naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalys). Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ar kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.74 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

10. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Daikto, kuris priklauso keliems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendraturtis, ketindamas parduoti savo dalį trečiajam asmeniui (ne bendraturčiui), privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie tokį ketinimą, nurodydamas pardavimo sąlygas, ir tik kitiems bendraturčiams atsisakius pasinaudoti savo pirmenybės teise arba jos neįgyvendinus per įstatyme nurodytą laikotarpį, pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyti pardavėjo pareigos pasiūlyti pirkti parduodamą daiktą bendraturčiui neįvykdymo padariniai: bendraturtis, kurio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį buvo pažeista, turi teisę reikalauti perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas.

11. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė J. N. ir atsakovės J. S. ir V. B. buvo patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), plane pažymėtų a-59, a-60, a-61, bendrasavininkėmis, t. y. atsakovei J. S. priklausė 414/1000, (8,41 kv. m iš 20,32 kv. m), atsakovei V. B. priklausė 283/1000 (5,75 kv. m iš 20,32 kv. m.), ieškovei – likusi patalpų dalis. 2016 m. kovo 1 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. 2 -1745), pagal kurią atsakovė V. B. įgijo iš atsakovės J. S. 8,41 kv. m bendro naudojimo patalpų, pažymėtų plane: a-59, a-60, a-61 (414/1000 iš 20,32 kv. m.).

12. Byloje ginčas kilo dėl bendrasavininkų pirmumo teisės įsigyti parduodamo turto dalį, esančią bendrąja nuosavybe.

13. CK 4.79 straipsnio nuostatos dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro turto dalį taikomos tais atvejais, kai daiktas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviem ar daugiau bendraturčių ir kai vienas iš jų parduoda savo dalį (ar dalies dalį). Taigi būtina įstatyme įtvirtinta sąlyga CK 4.79 straipsnio nuostatoms dėl bendraturčio pirmenybės teisės taikyti – daiktas turi priklausyti bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taikant CK 4.79 straipsnį tais atvejais, kai yra ne du, bet daugiau bendraturčių, kyla klausimas, ar visų bendraturčių pirmumo teisės įsigyti parduodamą dalį yra lygiavertės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme neribojama pardavėjo (bendraturčio) teisė pasirinkti, kuriam iš bendraturčių parduoti savo dalį esančią bendrąja nuosavybe, dėl to nesvarbu, ar parduodamą bendrosios nuosavybės dalį buvo pasiūlyta įsigyti vienam bendraturčiui, priėmusiam pasiūlymą ir įsigijusiam parduodamą turto dalį, ar visiems; svarbu tai, kad dalis, esanti bendrąja nuosavybe, parduota ne pašaliniam asmeniui, o bendraturčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P., A. P. v. S. K., M. P., bylos Nr. 3K-3-451/2009). Toks aiškinimas kasacinio teismo praktikoje grindžiamas teisės normų, reglamentuojančių bendraturčio pirmumo teisę, paskirtimi ir tikslais – ginti bendraturčių interesus, mažinti jų skaičių, siekiant užtikrinti ekonomišką tam tikro turto valdymą ir disponavimą. Analizuojamų CK 4.79 straipsnio nuostatų tikslas – užtikrinti, kad dalis, esanti bendrąja nuosavybe, nebūtų perleidžiama pašaliniam asmeniui, prieš tai nesuteikus galimybės tą turtą įsigyti bendraturčiui tokia pačia kaina ir sąlygomis.

14. Apeliantė J. N. nurodė, kad ji turi pirmumo teisę įsigyti parduotų patalpų dalį, kadangi jos šeima naudojasi šiomis patalpomis nuo (1993 m.) namo apgyvendinimo momento. Šeimai gyvenant šiame bute gimė ir užaugo duktė, kuri dalį laiko praleidžia virtuvėje darydama pamokas, nes namo padėtis, patalpų apšvietimo atžvilgiu, yra ten geresnė. Priešingai, nei viena iš atsakovių, įsigijusi ginčo (2016 m.) patalpas, pati asmeniškai įsigytame bute nėra gyvenusi ir iki šiol negyvena. Teismas visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškovės šeimoje auga nepilnametis vaikas, kuriam skundžiamas sprendimas tikrai turi tiesioginę įtaką.

15. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl pirmenybės teisės pirkti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe, gynimo, turi būti vertinamos kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybės, atsižvelgiant į CK 4.79 straipsnyje įtvirtintų nuostatų paskirtį ir tikslą, kartu vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vertinant pagal šiuos principus tiek bendrosios nuosavybės dalį parduodančio, tiek kito bendraturčio elgesį taip, kad nebūtų pažeisti šio teisinio santykio dalyvių lygiateisiškumo, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių pusiausvyros principai (CK 1.5, 1.137 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007).

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad parduodamo daikto dalis yra labiau susijusi su jos teisėtais interesais ir skirta labiau tenkinti jos poreikius nei kitų bendraturčių. Remiantis CPK 178 str. šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pažymėtina, kad į bylą nėra pateiktas ieškovės buto planas, iš kurio galima būtų nustatyti, kaip apeliantės butas ribojasi su bendrojo naudojimo patalpomis. Iš pateikto į bylą plano matyti, kad patalpos pažymėtos plane a-59, a-60, a-61 yra bendrojo naudojimo ir jomis naudojasi tiek ieškovė, tiek atsakovės. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovei V. B. nuosavybės teise priklausantis butas 707A tiesiogiai ribojasi su patalpomis a-59, a-60, a-61. Byloje nėra pateikta, kaip apeliantės butas ribojasi su bendrojo naudojimo patalpomis, tačiau iš į bylą pateikto atsakovės V. B. 2016 m. gruodžio 28 d. pasiūlymo dėl bendrų patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo, jų atsidalijimo ir atskyrimo matyti, kad ieškovei J. N. priklauso butas 707 BC ir jis ribojasi su viena patalpa, plane pažymėtą a-59.

17. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas yra pasisakęs šiuo klausimu ir nurodęs, kad sprendimas pripažinti vieno ar kelių bendraturčių pirmumo teisei prioritetą prieš kitų bendraturčių teises turi būti grindžiamas objektyviomis konkrečioje situacijoje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kurios leistų daryti išvadą, kad parduodama daikto dalis yra labiau susijusi su vieno (ar kelių), bet ne visų bendraturčių teisėtais interesais ir skirta tenkinti jo poreikius labiau nei kitų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2011). Minėtoje byloje kasacinis teismas vertino tą aplinkybę, kad kasatorė (ieškovė) turėjo teisę įsigyti ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis parduotą gyvenamojo namo dalį pirmiau už kitus bendraturčius, nes jai nuosavybės teise priklausanti gyvenamojo namo dalis buvo labiau susijusi su parduotomis patalpomis, o parduotos patalpos dalis buvo buto, kurio kita dalis priklausė kasatorei. Darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje, patalpos naudojamos bendrojo naudojimo reikmėms ir nėra ypatingai susijusios nei su ieškove nei su atsakovėmis, be to iš į bylą pateiktų dokumentų galima spręsti, kad bendrojo naudojimo patalpos labiau ribojasi su atsakovės butu nei su ieškovės, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime išsakyta pozicija, kad atsakovė, parduodama savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje vienam iš bendraturčių, pažeidimų nepadarė.

18. Bendraturčio pirmenybės teisės tinkamu įgyvendinimu sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį. Dviejų ar daugiau bendraturčių teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį kitam bendraturčiui, daiktas tampa vientisas, o jo valdymas vienam savininkui tampa efektyvesnis ir patogesnis. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nurodyta tik viena išimtis, kada bendraturčiai neturi pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančių parduodamų dalių, t. y. tada, kada bendraturčių turtas parduodamas iš viešųjų varžytynių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2008). Taigi, darytina išvada, kad dar vienas esminis CK 4.79 str. 2 d. tikslas yra bendraturčių skaičiaus mažinimas.

19. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės teiginiai, kad ji gyvena minėtame bute nuo 1993 m. ir tai, kad augina vaikus nereiškia, kad jos butas su bendrojo naudojimo patalpomis yra susijęs labiau nei kitų bendraturčių butai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės, kaip gyvenamojo namo bendraturtės pirmumo teisės pirkti parduodamą buto dalį pažeidimas nėra įrodytas (CPK 178 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo.

20. Ieškovės ieškinyje pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti ir apeliacinio teismo atmetami taikant ir savarankišką pagrindą – ieškinio senatį CK 4.79 straipsnio 3 dalyje įvirtintais pagrindais. Pagal CK 4.79 str. 3 d. sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl pirkėjo teisių perkėlimo.

21. Ieškovės ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2016 m. kovo 1 d., o Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2016 m. kovo 22 d. Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2018 m. sausio 8 d. t. y. praėjus beveik 2 metams po sandorių sudarymo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė V. B. ieškovei teikė pasiūlymus dėl atidalinimo iš bendrosios nuosavybės. Pasiūlymai buvo įteikiami per antstolį 2017-01-02 ir 2017-04-25. Iš 2017 m. sausio 3 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. antstolio V. M. aktų dėl dokumentų įteikimo matyti, kad ieškovė J. M. atsisakė priimti dokumentus, todėl remiantis CPK 124 str. 2 d. atsisakius priimti dokumentus, dokumentai laikytini įteikti. Be to nustatyta, kad atsakovė V. B. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2017 m. liepos 25 d. pateikė ieškinį J. N. dėl atidalinimo iš bendrosios nuosavybės, atsiliepimas į ieškinį pateiktas 2017 m. rugpjūčio 14 d. Taigi vėliausiai, kada ieškovė galėjo susipažinti su nekilnojamojo registro išrašu 2017 m. rugpjūčio mėn. t. y. likus 5 mėnesiams iki ieškinio padavimo.

22. CK 1.127 straipsnio 1 dalis numato, jog ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia pasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. numatyti du kriterijai pagal kuriuos skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia: sužinojimo momentas ar momentas kada asmuo turėjo sužinoti.

23. Teismas byloje laiko įrodytą faktinę aplinkybę, jog ieškovė apie galimą jos teisų pažeidimą sužinojo 2017 m. sausio 3 d. t. y. tada, kai pirmą kartą atsisakė priimti antstolio V. M. akto dėl dokumentų įteikimo. Įvertinus, jog nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki kreipimosi į teismą dienos praėjo 1 metai, o CK 4.79 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas labai trumpas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas, laikytina, jog nagrinėjamu atveju ieškovė būdama apdairi, rūpestinga ir protinga apie sandorio sudarymą turėjo sužinoti žymiai anksčiau, t. y. teismo vertinimu ieškovė, kuriai buvo svarbus bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo klausimas, turėjo sužinoti apie sandorio sudarymą žymiai ankščiau, nei pateikė ieškinį teismui. Konstatuotina, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, todėl esant atsakovės prašymui, apeliacinės instancijos teismas taiko ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) ir netenkina ieškovės reikalavimų dėl pirkėjo teisių perkėlimo šiuo papildomu pagrindu.

Dėl procesinės bylos baigties

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

25. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.).

26. Atsakovė V. B. pateikė prašymą priteisti 605,00 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-08-27 sprendimo parengimą. Minėtoms išlaidoms pagrįsti atsakovė taip pat pateikė rašytinius įrodymus: 2019-02-13 PVM sąskaitą – faktūrą, bei 2019-03-01 mokėjimo nurodymą,

27. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia priteisti iš apeliantės J. N. atsakovei V. B. 605,00 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

29. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei V. B. iš ieškovės J. N. 605,00 EUR (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.