- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-17
- Bylos Nr.
- P-602-54-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00172-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- A. P.
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-800-414/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui A. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, pareiškėjas) kreipėsi į Kauną apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. P. (toliau – ir atsakovas) 736,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra viešai paskelbti internetiniame tinklalapyje www.aratc.lt ir privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal Nuostatų 3 punktą komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, taip pat ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybėje. Prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, todėl sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 736,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri buvo paskaičiuota, remiantis Nuostatų 10-12 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto, esančio Prienų rajono savivaldybėje ((duomenys neskelbtini)). Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjui ir atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 48, 49), todėl byla išnagrinėta šalims nedalyvaujant.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 736,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Teismas nurodė, kad Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (b. l. 33-36). Vietinė rinkliava – tai Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 4 p.). Vietinės rinkliavos mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, komunalinių atliekų turėtojai, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 p.). Nuostatai nustato, jog atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą. Jos dydis nustatomas litais už 100 kv. m. nekilnojamojo turto plotą (Nuostatų 11 p.). Pagal Nuostatų 13-14 punktus pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal Registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už einamąjį ketvirtį ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei pateikia mokėjimo pranešimų spausdinimo ir įteikimo paslaugas teikiančiai įmonei, kuri jį iki kiekvieno ketvirčio antro mėnesio dešimtos dienos pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui. Vietinė rinkliava turi būti sumokama iki kiekvieno ketvirčio paskutinės dienos (Nuostatų 17-19 p.).
Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 26-27), todėl pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų (b. l. 8-23) matyti, kad A. P. nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nesumokėjęs pareiškėjui 736,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas. Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Minėti teisės aktai yra galiojantys ir jais vadovaujamasi sprendžiant šią bylą. Tai konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje yra nurodęs, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu), vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo netenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl vietinės rinkliavos iš atsakovo priteisimo.
Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 736,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo A. P. tenkintinas.
III.
Atsakovas A. P. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 60-61), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-800-414/2013, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Šalies argumentai
Prašyme nurodo, kad nei vienas procesinis dokumentas atsakovui nebuvo įteiktas, o apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo informuotas viešo paskelbimo būdu. Atsakovas nuo 2012 m. yra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą ne Lietuvoje, o Ukrainoje, kurioje dirba nuolatinį darbą pagal kontraktą (prie prašymo pridedama Pažyma apie asmens duomenis iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos). Atsakovas nurodo, kad savo turėtą turtą Prienų rajone pardavė 2004 metų gegužės 6 d. ir nuo to laiko neturi jokio nekilnojamojo turto Prienų rajone, todėl negalėjo tikėtis ir nesitikėjo, kad Lietuvoje gali kilti ginčas dėl turto, kurio jis neturi eksploatacijos. Viešas paskelbimas negali būti laikomas tinkamu informavimu, nes atsakovo teisiniai lūkesčiai yra susiję išimtinai su jo gyvenamąja vieta.
Pabrėžia, kad Kauno apygardos administracinis teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis abejotinais įrodymais – 1995 m. rugsėjo 7 d. Nekilnojamojo turto registro pažyma, kuri negali būti tinkamu įrodymu, leidžiančiu nustatyti nekilnojamojo turto savininką 2013 metais.
Akcentuoja tai, kad apie priimtą teismo sprendimą atsakovas sužinojo tik 2013 metų lapkričio 28 d., kai jo atstovui buvo pateikta antstolio informacija apie tai, kokiu pagrindu vykdomas išieškojimas iš atsakovo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1– 12 punkte.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Šio punkto pagrindu procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).
Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar nėra praleistas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, svarbu nustatyti, kada atsakovas sužinojo apie aplinkybes, sudarančias, jo teigimu, pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje.
Prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas teigia, kad apie priimtą teismo sprendimą sužinojo tik 2013 m. lapkričio 28 dieną, kai buvo pateikta antstolio informacija apie tai, kokiu pagrindu yra vykdomas išieškojimas iš atsakovo. Pagal pateiktą voko kopiją matyti, kad laišką iš antstolio kontoros, kuriame informuojama, kad išieškojimas vykdomas pagal vykdomąjį raštą, išduotą administracinėje byloje Nr. I-800-414/2013, atsakovas gavo 2013 m. lapkričio 28 d. (b. l. 64), taigi teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su atsakovo teiginiais. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, tapo žinoma 2013 m. lapkričio 28 dieną, prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas (2014 m. vasario 26 d.) nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto termino.
Dėl atsakovo prašyme nurodyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pažeidimą sieja pirmiausia su tuo, kad teismas rėmėsi netinkamu įrodymu, dėl kurio nepgrįstai priteisė įsiskolinimą iš atsakovo. Nurodo, kad byloje yra 1995 m. rugsėjo 7 d. Nekilnojamojo turto registro pažyma, kuri negali būti tinkamu įrodymu, leidžiančiu nustatyti nekilnojamojo turto savininką 2013 m. ir pateikia 2004 m. gegužės 6 d. pastatų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią matyti, jog nekilnojamąjį turtą, už kurį buvo skaičiuota vietinė rinkliava, atsakovas pardavė dar 2004 metais.
Nagrinėjamu atveju iš atsakovo argumentacijos matyti, kad pareiškėjas nenurodo konkretaus materialinės teisės normų pažeidimo, bet iš esmės nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimą pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas atlieka pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P442-99/2009, 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-24/2014). Be to, pastebėtina, kad atsakovo teiginys dėl to, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi 1995 m. rugsėjo 7 d. Nekilnojamojo turto registro pažyma, yra neteisingas, nes byloje yra 2012 m. gruodžio 10 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas, o atsakovo nurodyta data yra tik įrašo sudarymo data (b. l. 26).
Kitas aspektas, dėl ko atsakovas siekia atnaujinti procesą, yra tai, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą. Šioje vietoje pastebėtina, kad atsakovo motyvai dėl proceso atnaujinimo iš esmės yra siejami su tuo, kad byla išnagrinėta pažeidžiant ABTĮ reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu nustatoma, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Normos, kuriomis remiasi atsakovas šioje savo prašymo atnaujinti procesą dalyje, yra procesinės, o ne materialinės, todėl dėl jų tariamo pažeidimo ABTĮ galimybės atnaujinti proceso nenumato (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 -165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011, 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-63/2013). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su proceso teisės normų pažeidimais, kuriems esant visas procesas gali būti laikomas neteisėtu, todėl procesas byloje gali būti atnaujintas, tačiau tai yra įstatyme įsakmiai nustatyti proceso teisės normų pažeidimo atvejai, kurie nagrinėjamu atveju nėra nustatyti (ABTĮ 153 str. 2 d. 6-9 p.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-180/2013).
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo A. P. prašymo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą argumentus, pažymi, kad jie nepagrįsti pirmiau minėtomis aplinkybėmis, kurios turėtų būti įrodinėjamos, prašant atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Įrodymų vertinimas ar subjektyvus teisės normų interpretavimas negali būti siejami su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę ir paskirtį. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė atitinkamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. I-800-414/2013 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo A. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-800-414/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui A. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos.
Nutartis neskundžiama.