Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Abramovičius

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „DPD Lietuva“ žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 113,28 Eur žalos atlyginimo, bet ne mažiau kaip siuntos siuntimo išlaidų dvigubos sumos, t. y. ne mažiau kaip 104,26 Eur, ir penkių procentų procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad nusprendusi Vokietijoje gyvenančiai draugei išsiųsti dovaną – šakotį, ji pateikė atsakovui užsakymą dėl tarptautinio siuntos pervežimo, tačiau atsakovas siuntos gavėjai nepristatė. Ieškovė pažymėjo, kad 2018 m. balandžio 9-10 dienomis ji skambino atsakovui telefonu ir buvo patikinta, jog atsakovas siuntą priims. Atsiėmusi gaminį, ieškovė 2018 m. balandžio 16 d. telefonu derino su atsakovu siuntos paėmimo laiką. Ieškovės teigimu, ji nebuvo supažindinta su atsakovo patvirtintomis Siuntų pristatymo taisyklėmis ir jai nebuvo žinoma, kad pagal nurodytas taisykles draudžiama siųsti šakotį, kaip maisto produktą. Ieškovė pažymėjo, kad kurjeris, žinodamas siuntos turinį, siuntą priėmė. Anot ieškovės, jos, kaip vartotojos, pasirašytame siuntos perdavimo-priėmimo dokumente itin smulkiu šriftu įrašyta „Su DPD Siuntų taisyklėmis, skelbiamomis www.dpd.lt, susipažinau ir sutinku“, tačiau apie šį įrašą dokumente ieškovė nebuvo žodžiu įspėta ir jo nepastebėjo. Ieškovės teigimu, jos patirtą žalos sumą sudaro 61,15 Eur šakočio įsigijimo vertė ir 52,13 Eur siuntimo išlaidos.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, ieškovė 2018 m. balandžio 16 d. paskambino į atsakovo klientų aptarnavimo skyrių ir užsakė siuntos gabenimo paslaugą iš Lietuvos į Vokietiją. Atsakovas nurodė, kad savo elektroninėje sistemoje nerado skambučių iš ieškovės telefono numerio laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki balandžio 15 d., tačiau nė viename iš dviejų įvykusių 2018 m. balandžio 16 d. pokalbių telefonu ieškovė neužsiminė nei apie šakotį, nei apie tai, kad siuntos turinį sudarys maisto produktas. Kitą dieną, t. y. 2018 m. balandžio 17 d., kurjeris nuvyko ieškovės nurodytu adresu ir priėmė siuntą, pagal ieškovės pateiktą informaciją užpildydamas siuntos priėmimo dokumentą. Atsakovas pažymėjo, kad siuntos priėmimo dokumente ieškovė savo parašu patvirtino, jog susipažino ir sutinka su atsakovo Siuntų pristatymo taisyklėmis, skelbiamomis interneto tinklalapyje www.dpd.lt. Pagal nurodytų taisyklių 10.4.7 punktą maisto produktai patenka į draudžiamų siuntų sąrašą, o pagal taisyklių 10.4 punkto a pastabą siuntos tinkamumą siųsti įvertina ir už jos pakuotę bei turinį visiškai atsako siuntėjas; užsakydamas uždraustų siųsti daiktų pristatymą, perduodamas arba bet kokiu būdu sąlygodamas jų perdavimą pervežimui, siuntėjas prisiima visišką atsakomybę už visus tokio žingsnio padarinius. Taisyklių 10.4 punkto b pastaboje nurodyta, kad DPD neprisiima atsakomybės už priimtas siuntas su taisyklių šiame skyriuje nurodyto turinio daiktais (prekėmis), medžiagomis. Be to, taisyklių 12.4.2 punkte nurodyta, kad atsakovas žalos neatlygina, jeigu žala padaryta dėl siuntėjo kaltės, nes jis pristatymui perdavė draudžiamas siųsti daiktus (prekes). Anot atsakovo, šakotis lietuvių kalboje turi ne vieną reikšmę, kurios visiškai nesusijusios su maisto produktais: šakotas stulpas puodynėms džiauti, senovinės akėčios, kulinarinis aukštas šakotas kepinys, milo rūšis. Taigi šakočio kaip maisto produkto sąvoka oficialiuose šaltiniuose pateikiama kaip trečia pagal svarbumą. Be to, pagal taisyklių 8.4 punktą kurjeris neturi ne tik pareigos nepriimti siuntos su uždraustais siųsti daiktais, bet ir neturi net tokios teisės.

Pašto įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad pašto siuntinys – tai iki 50 kilogramų sverianti pašto siunta, kurią sudaro daiktas ar prekė (daiktai ar prekės), tarp jų ir neturintys komercinės vertės. To paties straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad pašto siunta – tai adresuota ir išsiųsti paruošta siunta, įskaitant korespondencijos siuntas, pašto siuntinius, siuntas, kuriose siunčiamos knygos, katalogai, laikraščiai, kiti periodiniai leidiniai, kurią turi pristatyti pašto paslaugos teikėjai. Taigi pagal nurodytas teisės normas pašto siuntos sąvoka apima pašto siuntinio sąvoką.

Tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad atsakovas 2018 m. balandžio 17 d. priėmė iš ieškovės siuntinį, t. y. šakotį, būtent tokį siuntinio turinį nurodant siuntos perdavimo dokumente (p. 6), ir kad ieškovė už šią paslaugą sumokėjo 52,13 Eur (p. 6-7). Viena vertus, teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad Pašto įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta būtent siuntėjo, t. y. ieškovės, atsakomybė už siuntos turinį. Tai reiškia, kad ieškovė šiame ginče negali teisintis savo nežinojimu apie savo siuntos turinį (įskaitant siuntai keliamus reikalavimus-draudimus). Kita vertus, pažymėtina, kad toje pačioje įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu pašto paslaugos teikėjas nustato, kad priimtoje pašto siuntoje yra draudžiamų siųsti daiktų (prekių), jis juos grąžina siuntėjui arba šie daiktai konfiskuojami įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Nors atsakovas nesutiko su ieškovės nurodoma faktine aplinkybe, kad ieškovė dar iki šalių sutarties sudarymo buvo telefonu patikinta, jog atsakovas priims gabenimui šakotį, (ir ieškovė nepateikė jokių papildomų įrodymų tokiam pokalbiui telefonu (anot ieškovės, vykusiam 2018 m. balandžio 9-10 dienomis) patvirtinti), tačiau atsakovo žinojimą apie priimamą siuntą – šakotį – akivaizdžiai patvirtina ieškovės ranka padarytas įrašas siuntos perdavimo dokumente (p. 6).

Taigi, jeigu jau nurodyta Pašto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies norma lemia išvadą, kad ieškovė galėjo ir turėjo žinoti apie draudžiamą siuntos turinį (pagal Civilinio kodekso 1.6 straipsnį įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo), tai tas pats pasakytina ir apie atsakovą, kuris, kaip verslininkas, negalėjo nežinoti savo paties patvirtintų taisyklių (https://www.dpd.com/lt/pradzia/siuntimo_informacija/siuntu_pristatymo_taisykles). Šiuo aspektu atmetami kaip deklaratyvūs atsakovo argumentai, kuriais apeliuojama į tai, kad atsakovas (jo interesais veikęs kurjeris) galėjo nesuprasti, jog gabenimui priimamas šakotis kaip maisto gaminys. Teismo vertinimu, būtent šakočio kaip maisto gaminio reikšmė yra daugiausiai paplitusi ir įprasta bendrinėje kalboje (CK 1.9 straipsnio 2 dalis).

Tokią šalių sutartį, kai abi sutarties šalys – paslaugos gavėjas (ieškovė) ir paslaugos teikėjas (atsakovas) – sudarydamos sutartį galėjo ir turėjo žinoti, jog gabenimui priimamas draudžiamo turinio siuntinys, teismas vertina kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, be kita ko, Pašto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies normai, įpareigojančiai (nustatančiai paslaugos teikėjo pareigą) grąžinti siuntėjui draudžiamą siųsti daiktą. Dėl to konstatuotinas pagrindas šalių sudarytą sutartį pripažinti negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir taikyti Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. įpareigoti sandorio šalį grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Pažymėtina, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Dėl to atmetami kaip teisiškai nereikšmingi atsakovo argumentai, kuriais apeliuojama į tai, kad ieškinio reikalavimai nebuvo grindžiami tuo, kad sandoris neatitiko imperatyviųjų įstatymo nuostatų. Pagal pripažintą negaliojančia (niekine) sutartį atsakovas gavo iš ieškovės šakotį ir 52,13 Eur. Atsakovas neginčijo ieškovės nurodytos šakočio vertės – 61,15 Eur (p. 9). Kadangi šakotis, anot atsakovo, sunaikintas (p. 45), t. y. jo negalima grąžinti natūra, tai ieškovei iš atsakovo priteistina šakočio nurodyta vertė pinigais.

Apibendrindamas nurodytus motyvus ir išvadas, teismas sprendžia, kad teismui ex officio pripažinus šalių sutartį negaliojančia (niekine) ieškovei iš atsakovo priteistina iš viso 113,28 Eur (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškinys tenkinamas kitokiu pagrindu, negu nurodė ieškovė, juolab konstatavus šalių niekinį sandorį, tai atmetamas kaip nepagrįstas ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo. Kitus šalių argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja-neaptaria (CPK 265 straipsnis).

Priimant sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas iš viso (jokiais pagrindais) nepripažino savo pareigos grąžinti ieškovei jokios pinigų sumos, ieškovei iš atsakovo priteisiama 15,60 Eur žyminio mokesčio ir su jo sumokėjimu susijusių išlaidų (p. 5; CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys). Įrodymų apie kitokias patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovė nepateikė. Valstybei iš atsakovo priteisiama 10,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma įmokėtina į atitinkamą Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia (niekine) ieškovės R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „DPD Lietuva“, j. a. k. 111639299, 2018 m. balandžio 17 d. paslaugų teikimo sutartį.

Priteisti ieškovei R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „DPD Lietuva“, j. a. k. 111639299, 113,28 Eur (šimtą trylika eurų 28 ct) gautų pagal pripažintą negaliojančia sutartį.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „DPD Lietuva“, j. a. k. 111639299, 15,60 Eur (penkiolika eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „DPD Lietuva“, j. a. k. 111639299, 10,39 Eur (dešimt eurų 39 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.