Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmus nuo 2007 m. kovo 5 d. iki 2007 m. balandžio 7 d.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 5 d., apie 0 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikinoje pašiūrėje, esančioje (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos priežasties spyrė S. M. (S. M.) į veidą, po to dar ne mažiau kaip devynis kartus sudavė kumščiais bei spyrė S. M. į įvairias kūno vietas, padarydamas pastarajam įvairius kūno sužalojimus. Dėl stipraus galvos sumušimo, kraujo iš lūpų žaizdų, sužalotos alveolinės ataugos bei dantenų patekimo į kvėpavimo takus (aspiracija krauju) S. M. tą pačią dieną, apie 3 val., įvykio vietoje mirė.

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, paskirti stacionarinę psichiatrijos ekspertizę, kurią atlikus, priimti naują nuosprendį. Apeliantas mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Jis girtavimo metu juokaudamas įspyrė nukentėjusiajam į petį, o po to įvykio vietoje užmigo. Vėliau pabudęs, rado nukentėjusįjį taip pat miegantį, todėl nuėjo į savo laikiną pašiūrę. Teismas rėmėsi tik liudytojos R. S. parodymais, paviršutiniškai tyrė apelianto sveikatos būseną. Apeliantas nuo vaikystės yra ligotas, sirgo erkiniu encefalitu, dėl ko jam buvo atliktos kelios galvos operacijos. Šiuo metu jis serga epilepsija bei turi 2-os grupės neįgalumą. Dėl šios ligos kiekvieną dieną geria vaistus, dažnai įvyksta epilepsijos priepuoliai. Šiuos vaistus jis gėrė ir įvykio dieną. Apeliantas teigia, kad dėl išgerto didelio alkoholio kiekio bei vaistų nuo epilepsijos, jis neatsimena įvykio aplinkybių ir savo elgesio. Kartu jis mano, kad įvykio metu jam galėjo prasidėti epilepsijos priepuolis. Dėl to negalėjo kontroliuoti savo veiksmų ir elgesio. Byloje atlikta ambulatorinė psichiatrijos ekspertizė yra neišsami. Apelianto nuomone, stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu būtų išsamiai atsakyta, ar patologinis girtumas nebuvo jo padarytos nusikalstamos veikos priežastis. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad asmenys, padarę nusikalstamas veikas būdami patologinio girtumo būsenos, pripažįstami nepakaltinamais. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nes suvaržė jo teisę teikti įrodymus dėl nusikalstamos veikos nebuvimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjas – patenkinti.

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. B. pripažino kaltu ir nuteisė už tyčinį S. M. nužudymą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl V. B. pakaltinamumo, o kartu ir kaltės, įrodymų vertinimo nepaneigia.

BK 17 str. nurodyta bendra nuostata, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Teismo psichiatrijoje ir teismų praktikoje psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo gali būti pripažįstamas nepakaltinamu, skirstomi į tris grupes: 1) chroniškos psichikos ligos; 2) laikini psichinės veiklos sutrikimai; 3) kitokios patologinės būsenos.

Byloje yra duomenų, kad V. B. nusikalstamos veikos padarymo ir šiuo metu serga epilepsija. Jam nustatytas lengvas kognityvinis sutrikimas (t. 1, b. l. 156-158, 170). Dėl šių aplinkybių byloje buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Teismo psichiatras-ekspertas savo išvadoje konstatavo, kad apeliantas serga paminėta psichikos liga. Tačiau šioje išvadoje teigiama, jog nėra duomenų, kad dėl pažintinių funkcijų sutrikimų, atitinkančių lengvą kognityvinį sutrikimą, V.B. nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų esmės ar nebūtų galėjęs jų valdyti. Šiuo metu jis pakankamai supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti (t. 1, b. l. 176-177). Ši ekspertizės išvada yra aiški, motyvuota ir nekelianti jokių abejonių.

Apeliantas, ginčydamas paminėtą ekspertizės išvadą, iš esmės apeliuoja tik į trumpą eksperto ir jo (nuteistojo) bendravimo laiką. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės sprendžiant šio savarankiško įrodymų šaltinio patikimumo klausimą.

Apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena aplinkybė, kuri buvo žinoma ekspertui, bet neįvertinta arba kuri iš viso jam nebuvo žinoma. Iš aprašomosios ekspertizės akto dalies matyti, kad ekspertas įvertino ir apelianto ligos pobūdį, jos eigą, alkoholio vartojimo faktą, paties nuteistojo paaiškinimus apie jam inkriminuojamos veikos padarymo aplinkybes, MMSE tyrimo duomenis. Ekspertui pakako duomenų tam, kad galima būtų objektyviai atsakyti į ikiteisminio tyrimo teisėjos suformuluotus klausimus, nes, priešingu atveju, remiantis BPK 86 str. 2 d., jis būtų atsisakęs pateikti išvadą, nurodydamas, kad jai pateikti reikalingas stacionarinis teisiamojo stebėjimas.

Pažymėtina ir tai, kad BPK 286 str. 7 d. nurodyta, jog tik įvertinęs ekspertizės aktą kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą, teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir pavesti ją padaryti tam pačiam ar kitam ekspertui.

Kolegijai jokių abejonių dėl ekspertizės akto išsamumo ar pagrįstumo nekyla. Todėl skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę V. B. nėra teisinio pagrindo. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantui diagnozuota psichikos liga netrukdė suvokti savo daromų veiksmų esmės ir juos valdyti.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio seka, kad paminėto nusikaltimo sudėties elemento (nusikaltimo subjekto) buvimą nuteistasis ginčija ir kitu aspektu, t. y. tvirtindamas, kad dėl alkoholio ir vaistų nuo epilepsijos poveikio jis galėjo būti patologinio girtumo būsenos.

Teismų praktikoje ir teismo psichiatrijoje nepakaltinamumas dėl patologinio girtumo suprantamas kaip staiga atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutrikimas, kuris teismo medicinos požiūriu įvardijamas patologine būsena. Ši būsena asmenims, turintiems psichikos sutrikimų ar turėjusiems galvos smegenų traumų, dažniausiai atsiranda dėl nedidelio išgerto alkoholio kiekio, kurio poveikį gali sustiprinti vaistų vartojimas. Dėl patologinio girtumo pažeidžiami suvokimo procesai ir dėl atsiradusių haliucinacijų žmogus praranda sąlytį su išoriniu pasauliu. Patologinis girtumas trunka neilgai – iki kelių valandų. Žmogus paskui užmiega ir prabudęs nieko neprisimena. Tokių aplinkybių, t. y. aplinkybių, leidžiančių įtarti, kad V. B. buvo patologinio girtumo būsenos, byloje nėra. Priešingai, yra neginčijamai nustatyta, kad apeliantas išgėrė itin didelį alkoholio kiekį. Be to, V. B. niekada netvirtino, kad jis visai neprisimena įvykio aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino, kad girtaudami susipyko su nukentėjusiuoju ir todėl vieną kartą spyrė jam, o po to nuėjo miegoti. Smūgio sudavimo fakto jis neneigė ir apygardos teisme. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kad V. B. buvo patologinio girtumo būsenos. Tokios būsenos buvimas nekonstatuotas ir ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte, nors apie galimą alkoholio vartojimą kartu su vaistais nuo epilepsijos teismo medicinos ekspertui-psichiatrui buvo žinoma.

Kolegija daro išvadą, kad apeliantas nusikalstamą veiką padarė būdamas fiziologinio girtumo būsenos, kuri baudžiamosios atsakomybės nepašalina (BK 19 str. 1 d.), nes apeliantas pats savo valia ir niekieno neverčiamas sukėlė tokią padėtį, t. y. stipraus girtumo būklę, kuriai esant ir nužudė S. M. .

Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytą jo nusikalstamų veiksmų apimtį, teigdamas, jog S. M. spyrė tik vieną kartą ir pataikė į petį. Kolegija netiki šiais nuteistojo parodymais ir todėl juos atmeta dėl tolesnių priežasčių.

Pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme nebuvo nuoseklus ir nesugebėjo įtikinamai paaiškinti parodymų keitimo priežasties. Štai įtariamojo apklausos ir kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo teisme metu jis tvirtino, jog nukentėjusiajam spyrė į žandikaulį. Jis taip pat nurodė, kad nepamena, ar sudavė S. M. daugiau smūgių (t. 1, b. l. 134-138, 143). Parodymų patikrinimo vietoje metu jis jau nurodė, jog S. M. įspyrė ne į galvą, bet į petį (t. 1, b. l. 148-149). Papildomos įtariamojo apklausos metu apeliantas tvirtino, jog neprisimena, kur pataikė nukentėjusiajam („gal į galvą, gal į petį“) (t. 1, b. l. 182-183).

Nuteistojo aiškinimai, jog jis buvo apklausinėjamas epilepsijos priepuolių metu, nedalyvaujant gynėjui, yra akivaizdžiai neteisingi. Juos paneigia liudytojų A. S. ir G. G. parodymai, advokatų parašai ant apklausos protokolų ir byloje esantys orderiai (t. 1, b. l. 74, 82).

Kolegija daro išvadą, kad, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų nepažeidė.

Skundžiamame nuosprendyje pakankamai motyvuotai aptarti liudytojų R. S. , O. S. , D. R., G. G. parodymai, specialistų išvados, atskleista šių savarankiškų įrodymų šaltinių įrodomoji vertė, jų tarpusavio ryšys.

Kolegija neturi pagrindo netikėti vidiniu apygardos teismo įsitikinimu ir byloje esančių įrodymų visetu pagrįstu neįgalios liudytojos R. S. parodymų vertinimu. Tai, kad paminėta liudytoja neišgalvojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių patvirtina specialistų išvados, kuriose nurodytas sužalojimų R. S. ir S. M. padarymo mechanizmas bei jų lokalizacija iš esmės visiškai sutampa su paminėtos liudytojos parodymais (t. 1, b. l. 57-59, 76).

Tokiu būdu byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę dėl tyčinio S. M. nužudymo.

Priešingai nei teigia apeliantas, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, suvaržiusių V. B. teises, byloje nepadaryta.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinio skundo pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.