Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-07-21 · Civilinė byla Nr. e2S-1871-863/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-07-21
Bylos Nr.
e2S-1871-863/2022
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-13443-2022-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Kristina Lysionok
Ieškovas
A. K.
Atsakovas
A. A.
Išvadą teikia
Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1871-863/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13443-2022-0Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2022 m. liepos 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. (A. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei A. A. (A. A.) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo bei kitų reikalavimų; institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės A. A. laikiną išlaikymą jų vaikui, gim. (duomenys neskelbtini), mokamą po 80 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su jos tėvu, jo gyvenamojoje vietoje Lietuvos Respublikoje. Priteisti iš atsakovės išlaikymą vaikui po 100 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės, lėšas pervedant į ieškovo nurodytą sąskaitą banke iki einamojo mėnesio 20 dienos. Išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Paskirti ieškovą piniginių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise, t. y. piniginių lėšų, kurias atsakovė mokės vaiko išlaikymui. Nustatyti atsakovės bendravimo su vaiku tvarką ir priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovė – vaiko motina, Latvijos pilietė, gyvenanti J. K.. Ieškovas – tėvas, kartu su vaiku persikėlė gyventi iš J. K. į Lietuvą, 2021 m. rugsėjo mėnesį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 20 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo A. K. ieškinį atsakovei A. A. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančios motinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei išlaikymo vaikui priteisimo. Išaiškino ieškovui, kad jis turi teisę kreiptis su ieškiniu į kompetentingą J. K. teismą.

4. Teismas nustatė, kad bylos šalių vaikas į Lietuvą buvo įvežtas neteisėtai, todėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 6 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2022 m. birželio 15 d., leista grąžinti šalių vaiką į nuolatinę gyvenamąją vietą J. K.. Konstatuota, jog nagrinėjamu atveju vaiko gyvenamoji vieta – J. K., ne Lietuvoje.

5. Vadovaudamasis 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje 7 straipsnio nuostatomis, teismas nurodė, jog įvertinus tai, kad vaiko motina nepritarė dėl vaiko išvežimo iš J. K. ir vaikas Lietuvoje neišgyveno vienerių metų, šalių nepilnamečio vaiko M. K. – A. nuolatinė gyvenamoji vieta nepasikeitė. Nustatęs, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta 2022 m. birželio 16 d. – J. K., teismas nusprendė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančios motinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis), t. y. dėl vaiko tėvų pareigų.

6. Taip pat vadovaudamasis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo 20 straipsnyje įtvirtintais pripažinimo ir vykdymo pagrindais, teismas nusprendė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčo dėl išlaikymo vaikui priteisimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartį ir priimti ieškinį. Taip pat prašo priimti kartu su skundu teikiamus įrodymus, kurių ieškovas anksčiau pateikti objektyviai negalėjo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8. Teismas atsisakydamas priimti ieškinį, pažeidė vaiko – Lietuvos piliečio, glaudžiai ir neatsiejamai susijusio su Lietuvos Respublika, interesus. Ieškovas pažymi, kad jo nepilnametė dukra M. K. – A. yra deklaruota Lietuvoje, priregistruota Vilniaus miesto Šeškinės poliklinikoje, atskirojo skundo padavimo dieną gyvena Lietuvoje ir nuo 2022 m. birželio 2 d. lanko vaikų darželį (duomenys neskelbtini), jai sudarytos puikios sąlygos gyventi ir augti bei ugdytis.

9. Pagal CPK 785 straipsnį Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“ išaiškino, jog išlaikymo santykiams su užsienio elementu taikytina teisė nustatoma pagal 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės, kurią ratifikuodama Lietuva padarė išlygą, jog Lietuvos Respublikos valdžios institucijos taikys vidaus teisę, jei ir asmuo, turintis teisę į išlaikymą, ir asmuo, turintis išlaikymo pareigą, yra Lietuvos Respublikos piliečiai pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir jei asmens, turinčio išlaikymo pareigą, įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

11. Ieškovo nurodyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 21 d. teisėjo rezoliucija priimtas nagrinėti jo pareiškimas / prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. eN2-2033-852/2022. Dėl to, skundžiamoje nutartyje pateikti kitų teismų nutarčių vertinimai, ieškinio priėmimo metu, negali būti pagrindu atsisakyti priimti jo ieškinį. Mano, jog atsisakius priimti ieškinį pasiūlant kreiptis į J. K. teismą – ginami vaiko motinos, Latvijos pilietės, interesai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos, skyrium gyvenančios motinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, pagrįstumo bei teisėtumo. Išaiškinant, kad ieškovas turi teisę kreiptis į J. K. teisminę instituciją.

13. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniais, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų.

14. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui pažymą, adresuotą advokato padėjėjui, iš kurios matyti, jog vaikas, nuo 2022 m. birželio 2 d., lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Skunde nurodyta, kad ieškovui ši pažyma išduota – 2022 m. birželio 20 d., todėl ieškovas prašo ją priimti.

15. Naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 180, 314 straipsniai).

16. Sprendžiant dėl naujo įrodymo priėmimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas, kartu su ieškiniu pateikė 2021 m. lapkričio 3 d. prašymą priimti vaiką į Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo grupę. Atsižvelgiant į faktinę aplinkybę, kad ieškovas per laikotarpį nuo 2022 m. birželio 2 d. iki 2022 m. birželio 16 d. galėjo gauti ir pateikti teismui rašytinį įrodymą apie vaiko lankomą darželį, naujai pateiktą įrodymą atsisakytina priimti.

17. Pagal teismų formuojamą praktiką šeimos byloje esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016).

18. Nustatęs, kad pagal taikytinas ES, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

19. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Byloje teismas nustatė, kad atsakovė – vaiko motina, yra Latvijos pilietė gyvenanti J. K.. Be kita ko, atsakovės atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyta, kad vaikas – išvykęs iš Lietuvos ir nuolat, kartu su motina, gyvena J. K..

20. Kadangi ginčas susijęs su kita valstybe, kuri nėra ES narė, kiekvieno iš ieškovo pareikštų reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal atitinkamuose tarptautinės teisės ir ES teisės aktuose nustatytas taisykles.

21. Nuo 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl J. K. išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, o taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės yra sprendžiami nacionalinės teisės normų pagrindu bei 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje ir 2007 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau atitinkamai 1996 m. Hagos Konvencija ir 2007 m. Hagos konvencija), kurių dalyvėmis yra Lietuva ir J. K., nuostatų pagrindu. Todėl šiuo konkrečiu atveju ES teisės aktuose nustatytos taisyklės, konkrečiai 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (reglamentas „Briuselis II bis“), nuostatos negali būti taikomos.

22. Pagal 1966 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas.

23. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kai vaikas neteisėtai išvežamas arba laikomas, jurisdikciją ir toliau turi susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyveno prieš pat jo išvežimą ar laikymą, institucijos tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, ir kol kiekvienas asmuo, institucija ar kuri nors kita organizacija, turinti globos teises, pritars vaiko išvežimui ar laikymui, arba kol vaikas bus išgyvenęs toje kitoje valstybėje bent vienerius metus po to, kai asmuo, institucija ar kuri nors kita organizacija, turinti globos teises, sužinojo arba turėjo sužinoti vaiko buvimo vietą, nėra jokio tuo laikotarpiu pateikto ir dar nagrinėjamo prašymo sugrąžinti vaiką ir vaikas yra apsipratęs su savo nauja aplinka. Tokiu reglamentavimu siekiama atgrasyti nuo tarptautinio vaikų grobimo, nesuteikiant jokio su jurisdikcija susijusio pranašumo vaiką pagrobusiam asmeniui.

24. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas ieškovo ieškinio priėmimą, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-2033-852/2022 nustatė, jog ieškovo nepilnametė dukra į Lietuvos Respubliką buvo išvežta neteisėtai ir leido grąžinti vaiką į jos nuolatinę gyvenamąją vietą J. K.; Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 15 d. nutartimi pirmos instancijos sprendimo paliko nepakeistą. Byloje nustatyta, jog vaikas neteisėtai į Lietuvą atvyko gyventi 2021 m. rugsėjo mėnesį. Taigi, remdamasis įsiteisėjusiais teismų sprendimais padarytomis išvadomis apie neteisėtą vaiko išvežimą iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos – J. K., bei įvertinęs tai, jog vaikas naujoje gyvenamojoje vietoje neišgyveno vienerių metų, o jo motina vaiko išvežimui nepritarė (kreipėsi į teismą dėl vaiko grąžinimo), pirmos instancijos teismas pagristai konstatavo, jog Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovo reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su skyrium gyvenančia motina, nes tokią jurisdikciją remiantis 1966 m. Hagos konvencijos 7 straipsnio 1 dalimi turi kompetentinga J. K. institucija.

25. 2007 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, kalbėdama apie teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą konvencija įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles (konvencijos 20 straipsnis). Visų pirma atsakovas gali ginčyti sprendimo dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą remdamasis tuo, kad buvo pažeistos jurisdikcijos taisyklės, taip pat susitariančioji valstybė gali padaryti išlygą kuriai nors iš 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių. Šios taisyklės yra iš esmės analogiškos nustatytosioms 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamente Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą, atsakovo pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant procese, pagal vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, gyvenamąją vietą, jei proceso metu atsakovas taip pat gyveno toje valstybėje ir teikė vaikui išlaikymą, pagal šalių susitarimą, išskyrus bylose dėl vaiko išlaikymo, taip pat jei sprendimą priėmė tos valstybės, kuri turėjo jurisdikciją byloje dėl tėvų pareigų, teismas.

26. Nagrinėjamu atveju skundžiamos nutarties priėmimo metu tiek vaiko motinos, kuriai reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo, tiek vaiko, kuriam prašomas priteisti išlaikymas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo J. K., o duomenų, kad atsakovė sutiktų su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, teismas nenustatė, todėl konstatuotina, jog remdamasis 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsniu teismas pagrįstai nusprendė, jog neturi jurisdikcijos nagrinėti ir antro ieškovo reiškiamo reikalavimo.

27. Ieškovo apeliavimas į CPK 785 straipsnio nuostatas nagrinėjamu atveju yra nepagrįstas, nes, kaip numato CPK 780 straipsnis, šio kodekso tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos taikomos tuo atveju, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Taip pat 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencijos dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės ieškovo nurodomas reglamentavimas bei Lietuvos Respublikos išlygos, padarytos ratifikuojant šią konvenciją, nagrinėjamu atveju nėra aktualios, nes skundžiama nutartimi buvo išspręstas klausimas dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti šalių ginčą, ne ginčui taikytinos teisės.

28. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje susiklosčiusią situaciją, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo reikalavimus, atsižvelgdamas į tai, jog tiek vaiko, tiek jo motinos – atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra J. K., todėl Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti ieškovo ieškinio reikalavimų pagal 1996 m. ir 2007 m. Hagos konvencijų taisykles.

29. Įvertinus civilinės bylos medžiagą, minėtas teisės normas, atskirojo skundo argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias teismų jurisdikcijos šeimos bylose su tarptautiniu elementu nustatymą, todėl ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Kristina Lysionok