- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-11
- Bylos Nr.
- 2-2219/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00307-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Agroservis“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Oksvida“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agroservis“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-667-755/2014 pagal nurodyto ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Oksvida“ iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
UAB „Agroservis“ pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Oksvida“ iškėlimo. Ieškovo teigimu, UAB „Oksvida“ pareiškėjui skolinga 41 375,95 Lt, į raginimus atsiskaityti nekreipia dėmesio, todėl ieškovas mano, kad atsakovas yra nemokus ir jam keltina bankroto byla.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį UAB „Oksvida“ prašo jo netenkinti. Nurodo, jog pareiškėjas atliko konsignacinį prekių pardavimą, kurio apmokėjimo terminai nebuvo numatyti. Savo ruožtu pareiškėjas skolingas atsakovui 2 309,26 Lt už pervežimo paslaugas, be to, atsakovas prekes už 12 906,47 Lt sumą ieškovui grąžins, o 26 160,22 Lt apmokėjo po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui. Kadangi įsiskolinimai ieškovui dengiami, o įmonė stabiliai vykdo veiklą, pagrindo kelti bankroto bylą nėra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi atsisakė atsakovui UAB „Oksvida“ iškelti bankroto bylą.
Įvertinęs atsakovo į bylą pateiktas įmonės finansines ataskaitas, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pradelsti mokėjimai šiuo metu neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl teismas neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, jog įmonė yra nemoki, kelti bankroto bylą atsakovei UAB „Oksvida“ atsisakytina.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „Agroservis“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį ir tenkinti ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo.
1. Pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir spręsdamas atsakovo (ne)mokumo klausimą, neišsireikalavo iš atsakovo ir iš valstybinių institucijų visų ginčo nagrinėjimui būtinų duomenų ir įrodymų.
Atsiliepimas
2. Atsakovo pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodoma prieštaringa informacija apie įsiskolinimus kreditoriams, pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų jai pašalinti.
Atsiliepimu į ieškovo UAB „Agroservis“ atskirąjį skundą atsakovas UAB „Oksvida“ nurodo, jog teismui buvo pateikti tikslūs ir tikrovę atitinkantys duomenys apie įmonės finansinę būklę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovui atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Teismas, spręsdamas klausimą ar įmonei keltina bankroto byla ir vertindamas jos (ne)mokumo klausimą, prioritetą turėtų teikti reabilitaciniam tikslui, todėl bankroto byla turi būti keliama tik tada, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-887/2008). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Be kita ko, šie nurodyti duomenys, kuriais remiantis sprendžiamas įmonės nemokumo klausimas, turi būti aktualūs ir atspindėti įmonės finansinę padėtį bylos nagrinėjimo metu.
Vienu iš atskirojo skundo argumentų teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino tikrosios atsakovo finansinės padėties. Nesutikdamas su šiais skundo argumentais, apeliacinis teismas pabrėžia, jog civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pagrįstumo klausimą. Tai, kad civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, teismui skirtas aktyvus vaidmuo, nereiškia, jog teismas privalo kelti ir tirti klausimus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys nekelia, rinkti už dalyvaujančius byloje asmenis įrodymus, kuriuos jie gali pateikti patys, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, kurie, pirmosios instancijos teismo manymu, buvo pakankami įmonės finansinei padėčiai įvertinti. Ieškovui manant, jog jie neatitinka realios situacijos, šias savo abejones jis turi pagrįsti konkrečiais įrodymais, o ne deklaratyviais teiginiais.
Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu buvo aktyvus, dalyvavo įrodymų rinkimo procese, nurodė atsakovui, kokius duomenis jis turi pateikti, siekdamas pagrįsti finansinę padėtį (b. l. 23, 81-82). Skundu taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo duomenų iš valstybinių institucijų, siekiant nustatyti atsakovo galimybes tęsti veiklą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismas imasi iniciatyvos rinkti įrodymus tik kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 str. 2 d.). Bylos duomenys įrodo, jog atsakovas, siekdamas paneigti ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl jo galimo nemokumo, pateikė teismui duomenis iš viešų registrų, o būtent iš: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, VĮ Registrų centras (b. l. 69, 70, 80), todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo poreikio prašyti valstybinių institucijų pateikti turimą informaciją apie atsakovą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atskirojo skundo argumentai dėl teismo pareigos veikti aktyviai pažeidimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą.
Remiantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis, bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali atsiskaityti ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.).
Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančius įmonės finansinių ataskaitų duomenis, bei atsakovo pateiktą informaciją apie pradelstus ir vykdytinus įsipareigojimus, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo būsena atitinka nemokumo kriterijų ĮBĮ prasme (2014 metų rugsėjo mėnesio balanso duomenimis, įmonės turtą sudaro 1 145 192 Lt suma, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 365 764 Lt, iš kurių pradelsti mokėjimai 227 796,11 Lt (b. l. 93-94, 95-96). 2013 metais įmonė gavo 79 647 Lt pelną (b. l. 37), skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai neturi (b. l. 69, 80), Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teismuose nėra nagrinėjamos bylos, kuriose atsakovui būtų pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, įmonėje dirba 19 darbuotojų, todėl aptarti duomenys pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog nėra pagrindo atsakovui kelti bankroto bylą.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino tikrųjų įmonės įsipareigojimų kreditoriams masto. Ieškovo manymu, vien tik skola atsakovo kreditoriui ŽŪB „Berčiūnai“ viršija 500 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams sumą, vadovavosi atsakovo pateiktu kreditorių sąrašu, sudarytu 2014 m. rugsėjo 4 d. (b. l. 95-96). Jame skola ŽŪB „Berčiūnai“ – 3 552,49 Lt, tuo tarpu ieškovas nurodo, jog 2014 m. rugsėjo 11 d. sudarytame kreditorių sąraše skola minėtam kreditoriui – 1 097 679,67 Lt, dalis jos padengta, t. y. 544 382,79 Lt, todėl ieškovo manymu, akivaizdu, jog skola šiam kreditoriui sudaro ne 3 552,49 Lt, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, bet viršija 500 000 Lt sumą. Teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovas paaiškino, jog atsakovą su šiuo kreditoriumi sieja ilgalaikiai paskoliniai santykiai (b. l. 112), kas reiškia jog iš ieškovo nurodytos nepadengtos paskolos sumos, dalies mokėjimų terminai nėra suėję, o pradelsti mokėjimai atsispindi 2014 m. rugsėjo 4 d. kreditorių sąraše. Apeliacinės instancijos teismui neturint duomenų, paneigiančių atsakovo nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įmonės mokumo. Apeliantas konkrečių argumentų ir įrodymų, dėl ko teismas turėtų nesivadovauti atsakovo pateiktomis finansinėmis ataskaitomis bei kreditorių - debitorių sąrašais, nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, pagrįstai vadovavosi šiais duomenimis.
Remdamasis nurodytais argumentais ir išvadomis, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bankroto bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes dėl atsakovo mokumo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti arba panaikinti (CPK 337 str. 1 p.). Teismas taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.