Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr. VIII-1968 red.) 129 str. 2 d. 8 p. - laisvės atėmimu trylikai metų,

- pagal BK 253 str. 1 d. - laisvės atėmimu dvejiems metams ir devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2006 m. lapkričio 2 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d.

Vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 2 p., 3 d., A. P. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš A. P. priteista civilinei ieškovei R. S. 12541,88 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 21 d., apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, iš neteisėtai įgyto savadarbio šaunamojo ginklo šovė fabrikinės gamybos 5,6 mm kalibro sportiniu-medžiokliniu šoviniu vieną kartą į D. S. ir padarė jam šautinę krūtinės žaizdą su krūtinės aortos ir kairio plaučio sužalojimais, sukėlusią kraujo išsiliejimą į krūtinplėvės ertmes, dėl ko D. S. mirė, t. y. tyčia nužudė D. S.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2005 m., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai įgijo savadarbį šaunamąjį ginklą bei nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens, neturėdamas tam leidimo, įgijo fabrikinės gamybos 5,6 mm kalibro sportinį-medžioklinį šovinį ir iki 2006 m. spalio 21 d. juos nešiojo bei laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. P. gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė A. P. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu bei nuteisė už nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 str. 2 d. 8 p. ir 253 str. 1 d., padarymą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų, dėl A. P. kaltės, veikų juridinio įvertinimo ir bausmės dydžio, nepaneigia.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą ir pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį apeliacinio skundo ribose, t. y. tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas skunde neigia, kad nukentėjusįjį D. S. nužudė dėl chuliganiškų paskatų, ir tvirtina buvus būtinosios ginties situaciją. Tačiau skundo rezoliucinėje dalyje suformuotas jau kitokio pobūdžio reikalavimas – apelianto padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d. Nuteistasis neginčija teismo sprendimo dėl jo pripažinimo pavojingu recidyvistu bei savo kaltės dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šoviniu, todėl šioje dalyje ir kolegija pirmosios instancijos teismo išvadų nerevizuoja.

Teismų praktikoje nužudymas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

BK 28 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Pavojingas kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Apeliantas neginčija, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje iš savadarbio ginklo vieną kartą šovė į nukentėjusįjį po to, kai pastarasis paklausė apelianto ko jis norėjo ir dėl ko atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) namo. Liudytojai G. P. ir D. S. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis liepė jiems ir A. P. išvažiuoti iš kiemo (t. 4, b. l. 70, 75).

Liudytojas K. L. parodė, kad paminėtas šūvis buvo iššautas iš karto po to, kai nukentėjusysis paklausė apelianto dėl ko šis atvyko prie (duomenys neskelbtini) namo. Nei jis, nei D. S. fizinio smurto prieš A. P. ar kitus, kartu su nuteistuoju buvusius asmenis, nenaudojo ir negrasino jo naudoti, nesudavė nei vieno smūgio, ginklo su savimi neturėjo (t. 1, b. l. 105-106, 122; t. 4, b. l. 73-74). Liudytojai V. S. ir A. J. parodė, kad šalia parkritusio ir sužaloto D. S. jie nematė jokio ginklo (t. 4, b. l. 72-73, 78). Liudytoja R. M. , ikiteisminio tyrimo metu apklausa ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad įvykio metu A. P. niekas nepuolė, jam ir kartu su juo buvusiems G. P. bei D. S. niekas negrasino, jų nemušė (t. 1, b. l. 146-148). Šių liudytojų parodymai dėl nukentėjusiojo veiksmų pobūdžio ir apimties yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Jų teisingumą patvirtina papildomos įvykio vietos apžiūros duomenys, iš kurių matyti, kad jokių ginklų ar į juos panašių daiktų šioje vietoje nerasta (t. 1, b. l. 20-22).

Pirmosios instancijos teismas liudytojų G. P. ir D. S. parodymus vertino nepažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų.

Liudytojas G. P. tvirtina, kad nukentėjusysis smogė A. P. į antakį ir jį prakirto, ir tik po to išgirdo šūvį. Be to, jis nurodė, kad iš A. P. sužinojo, jog D. S. įvykio metu bandė išsitraukti ginklą (t. 2, b. l. 10-11; t. 4, b. l. 70). Tačiau liudytojas D. S. tas pačias aplinkybes aiškino skirtingai. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis nenurodė, kad D. S. smogė apeliantui į veidą, nors šį veiksmą, stovėdamas už 3 metrų nuo paminėtų asmenų, be abejonės, turėjo matyti. Be to, D. S. teigė, kad matė jau ištrauktą ir nukreiptą į A. P. ginklą ir net apibūdino jo požymius (t. 2, b. l. 154-156; t. 4, b. l. 74-76).

Pažymėtina, jog pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aiškino, kad nukentėjusysis jam smogė į smakrą. Jis net neužsiminė apie jam padarytą kokį nors sužalojimą, o juo labiau antakio srityje. Apygardos teisme A. P. nurodė, kad tamsoje neįžiūrėjo ką nukentėjusysis turėjo rankoje. Bet iš garso, panašaus į ginklo užtaisymą, jis pamanė, jog D. S. rankoje turi ginklą.

Tokiu būdu paminėtų liudytojų ir nuteistojo parodymai dėl tų pačių aplinkybių iš esmės skiriasi, nors visi šie asmenys buvo šalia vienas kito ir, pagal jų pačių parodymus, matė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Todėl kolegija netiki liudytojų G. P., D. S. ir nuteistojo parodymais, kad nukentėjusysis smogė apeliantui į veidą ir turėjo ginklą, bei šiuos parodymus atmeta.

Taigi, iš paminėtų liudytojų K. L., V. S., A. J. ir R. M. parodymų bei kitų byloje surinktų objektyvių duomenų matyti, kad įvykio metu nei nuteistajam A. P., nei kartu su juo buvusiems broliui G. P. ir draugui D. S., iš nukentėjusiojo D. S. ar jo draugų pusės negrėsė joks realus, akivaizdus ar pavojingas kėsinimasis, t. y. nebuvo būtinosios ginties situacijos. O neesant būtinosios ginties, negalimas ir jos ribų peržengimas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas apelianto parodymus apie būtinosios ginties situaciją pagrįstai vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją bei konstatavo, kad nėra jokio pagrindo nuteistajam A. P. taikyti BK 28 str. nuostatas.

Kolegijos nuomone, byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas šovė į nukentėjusįjį ne dėl kokių nors jų asmeninių tarpusavio santykių (A. P. ir D. S. iki nusikaltimo momento vienas kito nepažinojo), o tik dėl nukentėjusiojo klausimo - dėl kokios priežasties apeliantas su draugais atvyko į įvykio vietą. Tai reiškia, kad apeliantas smurtą pavartojo pasinaudodamas bereikšmiu pretekstu, demonstratyviai ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir moralės normas, viešoje vietoje, matant kitiems žmonėms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį nuteistojo elgesį įvertino kaip atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Todėl tenkinti apelianto prašymą – kvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 129 str. 1 d. – nėra juridinio pagrindo.

Taip pat atmetamas apeliaciniame skunde nurodytas prašymas sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos nuomone, žemesnės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. P. galutinę subendrintą trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padarytos dvi - apysunkė ir labai sunki - nusikalstamos veikos), kaltininko asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka, teistas 5 kartus, iš jų ir už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, teistumas neišnykęs), atsakomybę lengvinančią ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam A. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmių paskirčiai ir teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 patvirtintų advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 12.4.4. p. nuostatomis, prašė priteisti iš nuteistojo A. P. 60 Lt valstybei už nukentėjusiajai R. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Šis prašymas tenkintinas. Paminėtos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis (BPK 103 str. 1 d. 6 p.) ir jos išieškotinos iš nuteistojo A. P. (BPK 105 str. 1 d.).

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. P. 60 Lt valstybei už advokatės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai R. S..