Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 92 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas ir įpareigojimas jį dvyliką mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su mokslu, tęsti mokslą bei be bausmės vykdymo atidėjimą kontroliuojančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš L. B. priteista nukentėjusiajam J. K. 1121,73 Lt turtinei, 30000 Lt neturtinei žalai ir 3000 Lt advokato išlaidoms atlyginti bei 10592,96 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo J. K. gydymo išlaidoms atlyginti. Nuteistajam L. B. neturint lėšų, paminėtas sumas pinigų išieškoti iš jo atstovės pagal įstatymą E. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad tyčia sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent : 2009 m. balandžio 11 d., apie 21 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės dingsties - dėl grupės, kurioje buvo ir nukentėjusysis J. K., asmenų jo (L. B.) atžvilgiu išsakytų įžeidžiamo pobūdžio žodžių, viešoje vietoje, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, vieną kartą tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam J. K., pataikydamas pastarajam į krūtinės ląstos kairįjį šoną ir tuo padarydamas J. K. durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės ląstos kairiame šone su širdies sužalojimu, kas komplikavosi kraujo susitelkimu širdiplėvės ir kairės krūtinplėvės ertmėse, sunkiu šoku ir mažakraujyste po nukraujavimo, t. y. padarė J. K. sunkų sveikatos sutrikdymą, po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis dar du kartus peiliu dūrė bėgančiam J. K. į nugaros sritį, padarydamas pastarajam durtines-pjautines nekiaurymines žaizdas kairės menties srityje ir juosmens kairėje, tokiais veiksmais tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė J. K. sveikatą.

Prokuroro nuomone, teismas netinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. nesilaikė BK 54 str. 2 d. 1 p. nuostatų. Nuteistojo padarytos veikos ypatingą pavojingumą atskleidžia ne tik tai, kad ji priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 6 d.), bet ir į tai, kad nuteistasis be jokios rimtos dingsties ėjo iš namų aiškintis santykių su jam nepažįstamais asmenimis, į jo pasirinktą įrankį, bet ir atliktų veiksmų intensyvumą. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas ir jei nebūtų suteikta savalaikė medicininė pagalba pastarasis galėjo mirti.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo kaltės formą ir rūšį, bei paskyrė per švelnią laisvės atėmimo bausmę. Be to, nepakankamai įvertino L. B. asmenybę. Prokuroras pažymi, kad įvykio metu prieš nuteistąjį ir/ ar jo brolį fizinis smurtas nebuvo naudojamas, o keturiolikamečiui pasakyta pastaba dėl rūkymo negali būti vertinama kaip labai įžeidžianti, todėl tolimesni nuteistojo aktyvūs veiksmais akivaizdžiai apibūdina nuteistojo asmenybės pavojingumą visuomenei.

Skundo autorius, vadovaudamasis BK 41 str. nuostatomis, nurodydamas nusikalstamos veikos, už kurios padarymą yra nuteistas L. B., sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimalų ir maksimalų dydžius bei jos vidurkį, teigia, kad apygardos teismas nuteistajam nepagrįstai skyrė bausmę, žymiai mažesnę už bausmės vidurkį. Be to, nepagrįstai dar ir atidėjo šios bausmės vykdymą. Prokuroro nuomone, L. B. turi būti paskirta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis, jo gynėjas ir atstovas pagal įstatymą prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, o prokuroras – patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nurodyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai paduoti.

Prokuroras apeliaciniame skunde neginčija teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, tyčios turinio, nusikalstamos veikos juridinio vertinimo ir civilinių ieškinių dydžio, todėl kolegija žemesnės instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje apeliacine tvarka netikrina.

Skundo autoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam L. B. paskyrė per švelnią laisvės atėmimo bausmę bei nepagrįstai taikė jos vykdymo atidėjimo institutą. Tačiau kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl L.B. paskirtos bausmės dydžio bei BK 92 str. nuostatų taikymo nepaneigia.

Baudžiamosios teisės doktrinoje ypatingai pabrėžiama, kad laisvės atėmimas nepilnamečiams gali būti taikomas tik išimtinais atvejais, kaip ultima ratio priemonė, užkertanti kelią nusikalstamiems nepilnamečio veiksmams. Be to, nustatant nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę už neteisėtos veikos padarymą ir įtvirtinant tam tikrą jiems taikomų baudžiamojo poveikio priemonių sistemą, itin svarbu užtikrinti trijų pagrindinių baudžiamosios teisės principų – teisingumo, humanizmo ir proporcingumo – įgyvendinimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime yra konstatavęs, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui“. Teisingumo principas skatina teismą atsižvelgti tiek į nukentėjusiojo, tiek į teisiamojo interesus, galimybes jam pasitaisyti. Vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais teismas turi kaltininkui parinkti tokią bausmę, kuri pozityviausiai veiktų nepilnametį asmenį ir užkirstų kelią nusikalstamo elgesio recidyvui.

Humanizmo principas įpareigoja teismą, atsižvelgus į nepilnamečio interesus ir jo resocializacijos galimybes, skirti jam kaip galima švelnesnę bausmę arba pakeisti ją auklėjamojo poveikio priemonėmis.

Taikant proporcingumo principą yra reikalaujama, kad taikomos baudžiamajame įstatyme numatytos poveikio priemonės ne tik atitiktų nusikalstamos veikos pavojingumą, bet ir tiktų nepilnamečio kaltininko asmenybei. Pirmiausia dėmesys turi būti skiriamas ne represinėms baudžiamosios justicijos poveikio priemonėms, bet teigiamoms (šeimos, savanorių, kitų bendruomenės grupių ir pan.) priemonėms, padedančioms siekti nepilnamečio gerovės ir leidžiančioms veiksmingai, teisingai ir žmogiškai elgtis su įstatymą pažeidusiu nepilnamečiu.

Nepilnamečiui skiriama laisvės atėmimo bausme siekiama įgyvendinti individualios prevencijos tikslą, kartu jis nubaudžiamas už padarytą nusikalstamą veiką ir iš dalies jam yra apribojama galimybė padaryti naujas nusikalstamas veikas. Šiai bausmei keliamas svarbiausiais tikslas – siekti, kad nusikaltimą padaręs nepilnametis, atlikęs bausmę, nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Tačiau, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskyrus nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmę, kurią atlikdamas kartu su socialiai labiau apleistasis paaugliais, jis dažnai perima jų nusikalstamas pažiūras ir įpročius. Todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nepilnamečio amžių ir norėdamas padėti jam reintegruotis bei visuomenėje atlikti naudingą vaidmenį, ne tik pabrėžia bendrosios bausmės paskirtį, bet ir nurodo specialią nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kartu jos įgyvendinimo specialiuosius tikslus, kurie iš esmės papildo ir individualizuoja BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį, tačiau jokiu būdu nepaneigia bendrosios bausmės esmės ir jos paskirties.

BK 80 str. nustatyta, jog nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis yra užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu bei sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

Pažymėtina ir tai, jog BK 92 str. 1 d. numatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti tiek nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek kaltininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką, jo asmenybę, elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, darant nusikalstamą veiką, tiek jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo nepilnamečio asmenybę vertinti kompleksiškai (tiek teigiamas, tiek neigiamas savybes) ir, individualizuodamas bausmę, skirti tokią bausmę ir tokias poveikio priemones, kurios didintų nepilnamečio resocializacijos bei adaptacijos visuomenėje galimybes, skatintų asmenybės ugdymą. Be to, teismas, atidėdamas bausmės vykdymą nepilnamečiui, turi apsvarstyti ir šios priemonės taikymo tikslingumą.

Apeliaciniame skunde nurodyti teisingi nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 2 d. 8 p., kai yra taikomos BK 91 str. 3 d. nuostatos, sankcijos minimalus, maksimalus ir vidurkio dydžiai. Tačiau kolegija nesutinka su prokuroro argumentu, kad šiuo atveju BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus L. B. realią laisvės atėmimo bausmę.

Pagal BPK 255 str. nuostatas, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl kolegija neanalizuoja prokuroro teiginio apie neva galėjusiais kilti sunkesnes nusikaltimo pasekmes, jei nukentėjusiajam nebūtų suteikta savalaikė medicininė pagalba, bei kad tokia hipotetinė tikimybė duoda pagrindą daryti išvadą apie padidintą veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį.

Priešingai nei teigia prokuroras, skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, kad teismas, skirdamas L. B. laisvės atėmimo bausmę ir atidėdamas jos vykdymą pagal BK 92 str. nuostatas, atsižvelgia į nusikaltimo pavojingumą, šią veiką kvalifikuojantį požymį, nuteistojo tyčios tyrinį, atliktų veiksmų intensyvumą bei kitas, turinčias reikšmės bylai ir skiriamos bausmės rūšiai aplinkybes.

Byloje nustatyta L. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (dėl veikos padarymo prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) ir nenustatyta sunkinančių aplinkybių. Jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, gydymo įstaigų įskaitose neįrašytas. Byloje nėra jokių duomenų apie jam pradėtus kitus ikiteisminius tyrimus ar dėl jo elgesio skirtas administracines nuobaudas.

Nusikaltimo padarymo metu L. B. buvo labai jauno amžiaus - jam buvo suėję tik 14 metų ir 1 mėnuo. Natūralu, kad tokio amžiaus asmuo ne visada gali aiškiai suvokti teisines ir socialines-psichologines savo veikos pasekmes. Kolegijos nuomone, ir šiuo atveju, nuteistasis būtent dėl šios aplinkybės neadekvačiai sureagavo į jam pasakytus, jo nuomone, įžeidžiančius žodžius apie jo amžių ir rūkymą („<...tokie maži ir rūkot...>“) (2 t., 106, 108, 124 b. l.).

(duomenys neskelbtini) mokykloje - (duomenys neskelbtini) koledže, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame L. B. mokėsi iki nusikaltimo padarymo, jis sėkmingai buvo apdovanotas bronzos, sidabro ir aukso apdovanojimais už nuopelnus (t. 2, b. l. 6-13). (duomenys neskelbtini) gimnazijos, kurioje tęsė mokslus grįžęs iš užsienio ir mokėsi nusikaltimo padarymo metu bei mokosi šiuo metu, administracijos charakterizuojamas teigiamai, kaip turintį aukštą adaptacijos lygį socialinėje aplinkoje ir gebantį pozityviai mąstyti vaiką (t. 3, b. l. 26, 27). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis šiuo metu yra socialiai brandus pagal savo amžių ir turi konkrečių pozityvių ateities planų. Jo ryšiai su šeima yra ypač glaudūs. Tėvai L. B. rūpinasi, labai pergyvena dėl jo likimo. Tuo kolegija įsitikino nagrinėdama bylą. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad L. B. gyvenimo ir auklėjimo sąlygos buvo ir yra tinkamos, bei, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo asmenybė nėra padidinto pavojingumo visuomenei.

Be to, šių duomenų visuma kolegijai leidžia daryti išvadą, kad jei nepilnamečiui nuteistajam būtų paskira reali ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, kaip to prašo prokuroras, tai neabejotinai paveiktų jo (L. B.) teigiamus socialinius ryšius ir smarkiai deformuotų nepilnamečio asmenybę bei užkirstų kelią jos tolesniam pažangiam vystymuisi.

Kolegijos nuomone, prokuroras yra neteisus nuteistojo asmenybės pavojingumą siedamas tik su nuteistojo elgesiu nusikalstamos veikos padarymo metu ir neatsižvelgdamas į paminėtas L. B. išimtinai teigiamai charakterizuojančias aplinkybes. Todėl kolegija daro išvadą, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, šiuo atveju, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirčiai. Tokia bausme nebūtų pasiekti BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės tikslai.

Nuteistajam L. B. už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, atsižvelgiant į BK 91 str. 3 d. nuostatas, pagrįstai paskirta bausmė, dydžiu mažesne už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Kolegijos nuomone, tokia bausmė nėra per švelni ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Be to, įvertinus byloje esančius paminėtus duomenis apie nepilnamečio asmenybę, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai ir, tuo pačiu, BK 80 str. numatyta nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. pagrįstai taikė BK 92 str. nuostatas. Toks sprendimas neprieštarauja teismų praktikai suformuotai kasacinėse bylose Nr. 2K-409/2009, 2K-151/2009, 2K-329/2007.

Nenuosekli prokuroro pozicija ir dėl jo prašomos skirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmės dydžio. Pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu jis prašė L. B. skirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę (2 t., 127-129 b. l.), nors apeliaciniame skunde jis prašo skirti tik ketverių metų ir šešių mėnesių.

Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų matyt, kad nusikalstamos veikos padarymą sąlygojo mažareikšmė dingstis, kurią pirmosios instancijos teismas pripažino sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančia aplinkybe. Ši aplinkybė (chuliganiškos paskatos) nulėmė nusikalstamos veikos juridinį įvertinimą pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad paminėtas nusikalstamos veikos sudėties elementas, šiuo atveju, dar yra ir aplinkybė, didinanti veikos pavojingumą.

Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.