Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad L. K. nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. įvairiais periodais (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose Nr. 8, 60, 87, 97, 105 (30-31 b. l.).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu taikomi laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai, nustatyti ginčo laikotarpiu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), galiojusioje iki 2015-11-01.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių faktorių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teismas vertina, kad minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusioje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių kalinamų asmenų bendrą skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-09 parengtoje pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl L. K. laikymo“ (30-31 b. l.). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI periodiškai buvo kalinamas 70 parų, iš jų – 40,5 paros - pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 29,5 paros – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI 2015-07-09 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktais suvestiniais duomenimis. Įvertinus tai, kad Šiaulių TI pateiktais duomenimis, kameros užstatytos kalinamų asmenų lovomis, kitais baldais ir inventoriumi, daroma išvada, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, jog Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad Šiaulių TI kamerose sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų – nebuvo tualeto reikmenų lentynėlės, sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, jis neatitvertas nuo likusios gyvenamosios kameros dalies, sanitarinis mazgas įrengtas prieš kameros duris ir nuolat matomas pro kameros stebėjimo langelį. Dėl taip netinkamai įrengto sanitarinio mazgo įrengimo visi kameroje buvę asmenys turėjo uosti iš tualeto sklindantį blogą kvapą, be to, pareiškėjo teigimu, jis ne kartą pakliuvo į nemalonią situaciją, kai jam naudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu, atsidarydavo kameros durys ir į ją įeidavo pareigūnai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2015-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015). HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal šioje normoje įtvirtintas nuostatas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto turi būti izoliuotas, esant galimybei. HN 76:2010 24 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktą - kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-07-08 pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Nr. 62-/08-739 (toliau – Pažyma Nr. 62-/08-739), nurodė, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai); gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai nuvaloma danga; sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto nubėgimo sistema, unitazų nėra (34 b. l.). Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose nuo likusio kameros ploto yra atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida (23 b. l.). Šiuos duomenis patvirtina byloje esančios kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (58-62 b. l.). Teismas, įvertinęs Šiaulių TI pateiktus duomenis, sprendžia, kad toks sanitarinio mazgo patalpų įrengimas ginčo laikotarpiu atitiko galiojančių teisės aktų nuostatas.

Teismas pažymi, kad HN 76:2010 nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose gyvena. Tokia pareiga apima ir sanitarinio mazgo valymą. Šiaulių TI nurodė, kad švaros ir tvarkos palaikymui kalinamiems asmenims, jų prašymu, išduodamos valymo priemonės ir inventorius, taip sudarant galimybę rūpinantis sanitarinio mazgo švara (34 b. l.).

Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių apie teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kad asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). EŽTT 2009-03-12 sprendime, priimtame byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų ( EŽTT 2012-05-10 sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją; 2009-03-12 sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją ir kt.). Šiaulių TI atsiliepime ir Pažymoje Nr. 62-/08-739 pateikė duomenis, kurie patvirtina, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tualetai nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti pertvaromis, praėjimus atitveriant durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai, vykdę kalinamų asmenų, tarp jų – ir pareiškėjo, priežiūrą, turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, besinaudojantį sanitariniame mazge įrengtu tualetu. Įvertinus byloje esančius duomenis, sprendžiama, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo užtikrintas, o pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose nėra pagrindo vertinti kaip pažeidusių asmens privatumą ir žeminančių žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą jam sukėlė kitos netinkamos laikymo sąlygos Šiaulių TI: neužtikrintas tinkamas kamerų apšvietimas, vėdinimas. Kadangi mechaninio vėdinimo sistema Šiaulių TI nėra įrengta, o vėdinti kamerų per langus nebuvo įmanoma dėl ant jų esančių grotų, kamerose būdavo šalta ir drėgna.

Pagal HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimai buvo nustatyti HN 76:2010 22 ir 23 punktuose. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta - ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3, 14.1 ir 14.11 punktų nuostatas, kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, kamerose turi būti patalpos šildymo įranga. HN 76:2010 26 punkte buvo nustatyta, kad oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 36-65 %, šaltuoju laikotarpiu - 35-60 %, o HN 76:2010 24 punkte - kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Išanalizavus Šiaulių TI pateiktus duomenis, daroma išvada, kad Šiaulių TI kamerose nėra įrengtos mechaninės ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kurie vėdinimui yra pritaikyti (22, 33 b. l.). Aplinkybę, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-10-03 atlikto periodinio patikrinimo metu nustatyti duomenys, užfiksuoti patikrinimo akte Nr. EP-406 (90 b. l.). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo galimybės kameras vėdinti per langus, vertinami kaip nepagrįsti bylos duomenimis. Išanalizavus Pažymą Nr. 62-/08-739, daroma išvada, kad joje nurodyti duomenys patvirtina, jog kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įrengtos 2-4 dienos šviesos lempos (lium.36 W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W) (33 b. l.). Kaip nepagrįsti vertinami pareiškėjo argumentai apie nepatogumus, kuriuos jam kėlė kamerų langų angose įrengtos grotos. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, kad Šiaulių TI kamerų įrengimas, kai jų langų angose yra įrengiamos grotos, atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkto nuostatas, pagal kurias, kameros lango angoje turi būti įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptraukiamas metaliniu tinklu ar apsaugine plėvele.

Remiantis Šiaulių TI pateiktais duomenimis, nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino Šiaulių TI gyvenamąsias ir bendros paskirties patalpas bei vertino, ar jų būklė atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus. Išanalizavus byloje pateiktų patikrinimo aktų rezultatus, daroma išvada, jog ginčo laikotarpiu kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, periodiniai patikrinimai nebuvo atliekami, o ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose Nr. 8, 60, 87, 97, 105 į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nustatyta tvarka nėra užfiksuota apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir kitų reikalavimų pažeidimų kamerose Nr. 8, 60, 87, 97, 105.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, ir atsižvelgęs į tai, kad byloje kitų įrodymų dėl laikymo sąlygų pažeidimų nesurinkta, teismas sprendžia, kad nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 6, 22, 23, 24, 26 punktų reikalavimus.

Be to, pareiškėjas teigė, kad naujai atvykusių į Šiaulių TI asmenų medicininis patikrinimas nėra atliekamas, Šiaulių TI nėra įrengta sanitarinė švarykla.

Išanalizavus byloje pateiktus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjui pirmą kartą atvykus į Šiaulių TI buvo atlikta jo pirminė apžiūra, užfiksuoti nusiskundimai, persirgtos ligos ir kiti duomenys (76-85 b. l.). Šiaulių TI nurodė, kad naujai atvykusiems į įstaigą asmenims yra atliekamas sanitarinis švarinimas bei suteikiama galimybė nueiti į dušą (24 b. l.). Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą šiuos duomenis vertinti kaip neteisingus ir nepatikimus. Iš Šiaulių TI atsiliepimo bei Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-224 ir 2014-10-03 patikrinimo akto duomenų matyti, kad Šiaulių TI sanitarinė švarykla įrengta, suimtieji ir nuteistieji į gyvenamąsias kameras paskirstomi, tik atlikus medicininę apžiūrą ir sanitarinį švarinimą (64, 89 b. l.). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, aukščiau nurodyti pareiškėjo teiginiai vertinami kaip nepagrįsti bylos duomenimis. Be to, pareiškėjo teiginius, kad atvykusiems asmenims neatliekamos medicininės patikros ir neįrengtos sanitarinės švaryklos, dėl ko kilo grėsmė pareiškėjo sveikatai, teismas vertina kaip nekonkrečius. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių duomenų apie galimai neatliktą medicininę apžiūrą ir sanitarinį švarinimą, kokie jo sveikatos sutrikimai atsirado dėl nurodytų pažeidimų ir pan.

Be to, pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI kamerų sienų ir lubų būklė buvo antisanitarinė, pagrindinis valymas nebuvo atliekamas, nebuvo išduodamos valymo priemonės, kamerose buvo tarakonų.

Pagal HN 76:2010 59 punktą, ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) valymą. Informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama laisvės atėmimo vietoje laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. HN 76:2010 60 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Šiaulių TI nurodė, kad izoliatoriaus patalpų priežiūra, įskaitant valymą, dezinfekciją, vykdoma vadovaujantis teisės aktų nustatytais reikalavimais (23 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikęs Šiaulių TI periodinį patikrinimą, nustatė, kad įstaigos patalpų valymo planas 2014 – 2015 metams yra paruoštas. Pagal jį, pagrindinis patalpų valymas numatytas kas mėnesį, gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo registras vedamas; patalpose ir teritorijoje deratizacija, dezinfekcija atliekama, tam naudojami specialūs preparatai, atlikti darbai registruojami. Minėto patikrinimo metu patalpų valymo, dezinfekcijos, kenkėjų kenksminimo reikalavimų pažeidimų nenustatyta (89 b. l.).

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, suimtieji tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu eilės tvarka privalo tvarkyti kameras, kuriose patys gyvena. HN 76:2010 58 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Šiaulių TI Pažymoje Nr. 62-/08-739 nurodė, jog kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi dėl nuolatinio inventoriaus gadinimo ir lėšų stokos, todėl valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal kalinamų asmenų prašymus, o baigus valyti, šis inventorius grąžinamas atgal į jam laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra spintelė, skirta valymo inventoriui (skudurams, šepečiams, WC šepečiui, dubenims, sodai bei tarkuotam ūkiniam muilui) laikyti. Indams plauti į kameras yra išduodama soda. Šias aplinkybes patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuoti duomenys (65, 90 b. l.). Minėtuose aktuose nurodyta, kad valymo inventorius į kameras išduodamas kalinamų asmenų prašymu, valymo inventorius (šepečiai, skudurai, dubenys) švarus, geros kokybės, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje.

Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių TI pažeidė HN 76:2010 nustatytus patalpų pagrindinio valymo, švaros kamerose palaikymo, dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad Šiaulių TI kamerose nėra atliekamas paprastasis remontas.

HN 76:2010 62 punkte buvo įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, t. y. remonto darbų dažnumo šis teisės aktas nereglamentavo. Šiaulių TI nurodė, kad kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas valstybės biudžeto lėšas (23, 92 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras yra nurodęs, kad Šiaulių TI kamerų paprastasis remontas atliekamas esant galimybėms, o 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu nustatęs, kad atliekamas kamerų Nr. 21, 22 ir 98 remontas (90 b. l.).

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo teiginys apie kamerose neatliekamą paprastąjį remontą vertinamas kaip nepagrįstas.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš netinkamos minkštojo inventoriaus būklės, galimybės asmeninius drabužius skalbti tik už pinigus.

HN 76:2010 buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas (63 punktas); draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 punktas); lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir / arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (67 punktas). Pareiškėjas skunde nurodė abstrakčias aplinkybes apie, jo vertinimu, netinkamą minkštojo inventoriaus būklę. Be to, išanalizavus byloje pateiktus duomenis, daroma išvada, kad aukščiau nurodytą pareiškėjo teiginį paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo rezultatai. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406, kuriame užfiksuoti 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikto patikrinimo rezultatai, nurodyta, kad, remiantis vedamo žurnalo duomenimis, Šiaulių TI laikomiems asmenims kartą per savaitę sudaroma galimybė keisti lovos skalbinius arba perduoti skalbti asmeninę patalynę bei apatinius rūbus (88-91 b. l.)). Minkštajam inventoriui nukenksminti sanitarinėje švarykloje veikia 2 dezinfekavimo kameros, kuriose 110 ⁰C temperatūra išlaikoma 50 min., vedamas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas; daiktų sandėlyje laikomas minkštas inventorius buvo švarus, nesuplyšęs; minkštojo inventoriaus būklė vertinama kas mėnesį įstaigos nustatyta tvarka; netinkamas naudoti inventorius nurašomas; dezinfekuoti čiužiniai, antklodės, pagalvės, lovos skalbiniai išduodami atvykus, išduotas inventorius pažymimas „Asmeninės sąskaitos kortelėje“; skalbykloje švarių ir nešvarių skalbinių srautai technologinio proceso metu nesusikerta, nešvarūs skalbiniai surenkami į maišus, švarūs – pakuojami į maišus, laikomi lentynose.

Šiaulių TI yra kardomąją priemonę – suėmimą, arešto bei laisvės atėmimo bausmes vykdanti įstaiga, pasižyminti specifiniu pobūdžiu, kuri vykdydama teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, nėra saistoma pareigos teikti kitas, nei yra nustatyta, nemokamas paslaugas. HN 76:2010 64 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius bei viršutinius drabužius. Taigi, pagal nustatytą tvarką, kalinami asmenys asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius gali skalbti ne kamerose, o tam skirtose specialiose patalpose – skalbyklose. Šiaulių TI direktoriaus 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, kuris sudarė sąlygas nemokamai skalbti apatinius drabužius ir asmeninę patalynę (37-39 b. l.). Be to, Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje Nr. 62/08-739 nurodė, kad kalinami asmenys gali skalbti kamerose patys, šiam tikslui išduodamos vonelės ir ūkinis muilas (36 b. l.). Šiaulių TI pateikė duomenis, kad nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas, o jų neturintiems – nuteistųjų ir suimtųjų rašytinių prašymu pagrindu apmokant iš Šiaulių TI socialinės paramos fondo lėšų (25 b. l.). Šių paslaugų teikimą reguliuoja Šiaulių TI direktoriaus 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas (40-43 b. l.). Šiaulių TI nurodė, kad šias paslaugas įstaigoje teikia UAB „Judvilė“, kuri yra nustačiusi paslaugų kainas (25 b. l.). Teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI užtikrino pareiškėjui galimybę skalbti asmeninius rūbus, laikantis nustatytos tvarkos.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai apie neatliekamą Šiaulių TI kamerų paprastąjį remontą, netinkamą minkštojo inventoriaus būklę ir neužtikrinamą galimybę skalbti asmeninius rūbus vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.

Pareiškėjas tvirtino, kad kalėdamas netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis jis susirgo odos ligomis (dermatitu, odos grybeliu), dėl ko ilgą laiką gydėsi. Tai sukėlė pareiškėjui papildomų kančių ir nepatogumų.

Išanalizavus byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo nurodytas diagnozuotas odos ligas (10 b. l.), daroma išvada, kad jie nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog vien tik dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjui kilo nustatyti sveikatos sutrikimai. Kaip matyti iš nurodytų duomenų, 2014-11-14 kairės rankos II ir III tarpupirščių uždegimas ar grybelis (tiksli diagnozė nenurodyta) buvo nustatyti po to, kai pareiškėjas nuo 2014-10-29 iki 2014-11-11, o 2014-12-03 kairės plaštakos dermatitas diagnozuotas po to, kai jis nuo 2014-11-25 iki 2014-12-02 buvo išvykęs iš Šaulių TI (31 b. l.) Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nėra surinkta duomenų, kuriais remiantis, būtų galima spręsti, jog tarp pareiškėjui kilusių sveikatos problemų ir Šiaulių TI laikymo sąlygų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą, gyvenamųjų patalpų valymo, dezinfekavimo ir priežiūros pažeidimų kamerose Nr. 60, 97, 8, 87, 105, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai, kad jis, kalėdamas netinkamomis, teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, susirgo odos ligomis, atmetami kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atsižvelgus į byloje nustatytus pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie vertinami kaip viršijantys neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, bei teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteistina 280,00 Eur suma laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo L. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti L. K., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 280,00 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.