Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Laureta Ulbienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens O. N.-T. atstovo advokato A. A. (toliau – atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nutarimo, kuriuo O. N.-T. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį 1450 eurų bauda, nustatė :

Aprašomoji dalis

Vilniaus rajono apylinkės teisme 2017-02-28 pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškimą UAB „I“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotai adresu (duomenys neskelbtini)) vadovei O. N.-T., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. adresu (duomenys neskelbtini), iškelta administracinio teisės pažeidimo byla už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, t.y. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį (vėliau pastarosios veiksmai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. XII-1869, kuriuo patvirtintas nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs ANK, 3 straipsnio 1 dalimi, perkvalifikuoti į ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį).

VMI pareiškime su priedais nurodoma, kad UAB „I“ vadove nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. yra O. N.-T. VĮ „Registrų centro“ duomenimis UAB „I“ neteikė finansinės atskaitomybės nuo 2009 metų. Paskutinis balansas pateiktas už 2009 metus. Bendrovė deklaravo turinti turto už 823915 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 724219 litus, t. y. bendrovė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies prasme jau buvo nemoki, o bendrovės vadovui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. VMI nuo 2010 metų vykdė priverstinį išieškojimą. 2012 m. sausio 1 d. įsiskolinimas padidėjo iki 32486,22 litų, 2013 m. sausio 1 d. iki 48788,88 litų, 2014 m. sausio 1 d. iki 60702,46 litų, 2015 m. sausio 1 d. 18832,21 eurus. 2016 m. rugsėjo 15 d. VMI iš antstolės gavo išieškojimo negalimumo aktus. VĮ Registrų centro“ duomenimis bendrovė nekilnojamojo turto neturi, VĮ „Regitra“ duomenimis bendrovė savo vardu registruotų transporto priemonių neturi. 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi pagal VMI pareiškimą UAB „I“ iškelta bankroto byla.

Pareiškime taip pat pažymėta, kad įvertinus bendrovės skolą valstybės biudžetui bei aukščiau išdėstytas aplinkybes, galima daryti visiškai pagrįstą išvadą, kad bendrovė yra nemoki ir atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą įmonės nemokumo sąvoką. Už O. N.-T. padarytą administracinį nusižengimą VMI prašė paskirti ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinę nuobaudą.

Skunde taip pat nurodoma, kad O. N.-T. negalėjo žinoti, kad UAB „I“ yra nemoki nuo 2015 m. gruodžio 31 d. pagal 2016 m. lapkričio 30 d. sudarytą balansą. O. N.-T. pagal 2016 m. lapkričio 30 d. sudarytą balansą sužinojo, kad bendrovė yra nemoki 2016 m. lapkričio 30 d. Kitaip tariant, O. N.-T. apie bendrovės nemokumą sužinojo tuomet, kai sudarė balansą, t. y. 2016 m. lapkričio 30 d. Iki to laiko O. N.-T. apie bendrovės nemokumą nežinojo, nes balansą, kuriame nurodyti 2015 metų duomenys, sudarė tik 2016 m. lapkričio 30 d. Atstovas nurodo, kad O. N.-T., kaip UAB „I“ vadovė, nuolat organizavo UAB „I“ veiklą, uždirbo pajamas, mokėjo skolas, visada ketino apmokėti visas skolas ir toliau tęsti UAB „I“ veiklą.

Atstovas skunde taip pat teigia, kad teismo išvada apie UAB „I“ nemokumą 2009 m. yra klaidinga, kadangi, nors teismas nutarime nurodė, kad O. N.-T. jau nuo 2009 m. nevykdė įsipareigojimų ir pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau balanse nurodomi „mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“ nėra tapati sąvoka „pradelsti įsipareigojimai“. Nagrinėjamu atveju balanse pradelstų įsipareigojimų dydis nėra nurodytas. Tokiu būdu, atstovo teigimu, teismo nurodyta suma negali būti laikoma pradelstais įsipareigojimais ĮBĮ prasme.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas pažeidė ANK 632 straipsnio 5 dalies nuostatas, neskelbęs prašymų stadijos prieš baigiamąsias kalbas, per kurią apeliantai būtų galėję pateikti prašomus prijungti prie bylos dokumentus, patvirtinančius O. N.-T. bendrovei siųstų prekių sulaikymo Vokietijoje faktą.

Skundas netenkinamas.

Apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. XII-1869, kuriuo patvirtintas nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ir ANK), 5 straipsnio, reglamentuojančio senaties terminų ir teisenos taikymą, 2 dalimi, byloje taiko nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame ANK reglamentuotą teiseną (bylų nagrinėjimo tvarką), nes pareiškimas dėl administracinio nusižengimo nagrinėjamoje byloje surašytas po 2017 m. sausio 1 d.

Skunde ginčas kyla dėl to, kad, pasak atstovo, UAB „I“ vadovė O. N.-T. neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, nes negalėjo žinoti, kad UAB „I“ yra nemoki nuo 2015 m. gruodžio 31 d. pagal 2016 m. lapkričio 30 d. sudarytą balansą, be to, VMI pareiškimas dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo teismui pateiktas jau po to, kai buvo iškelta bankroto byla bendrovei pagal VMI ieškinį.

ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymų numatytais atvejais), užtraukia baudą įmonių ir įstaigų administracijų vadovams ar administratoriams nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų. O. N.-T. pirmosios instancijos teismo nubausta už tai, kad, būdama UAB „I“ vadove, privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau to nepadarė ir savo veiksmais pažeidė kreditorių teises. Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo <...>, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.“ Taigi akivaizdu, kad įmonės vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas.

Pirmosios instancijos teisme administracinėn atsakomybėn patraukta O. N.-T. paaiškino, kad pati, kaip įmonės vadovė, į teismą dėl bankroto bylos nesikreipė. Pradžioje veikla sekėsi gerai. 2011 m. spalio mėnesį iš banko paėmė kreditą verslui vystyti, užpirko sezonines prekes, tačiau jas Vokietijoje sulaikė. Patyrė didelius nuostolius dėl prastovų, turėjo išlaidas vertimams. Jiems buvo išstatytos didelės sąskaitos. Buvo sunki padėtis, šis prekių sulaikymas pakirto bendrovės veiklą. Reikėjo mokėti bankui paskolą. Stengėsi vystyti veiklą, toliau vykdė prekybą, stengėsi gelbėti įmonę. Pati nesikreipė dėl bankroto, nes negavo pranešimų iš kreditorių, kad jie ketina kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ji nežinojo, kad tokia bloga situacija. Galvojo, kad sugebės išmokėti skolas. Apie tai, kad bendrovė nemoki sužinojo tik gavusi iš teismo dokumentus dėl bankroto bylos iškėlimo. Tada sudarė balansą, suprato, kad pagal įstatymą bendrovė nemoki. Kiekvienais metais balansų nesudarinėjo, skaičiavimų neatlikinėjo (b.l. 43-44, 2017-04-14 garso įrašas 09:03:24).

Atkreipiamas dėmesys, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tai, kad O. N.-T. kiekvienais metais nesudarinėjo balansų, pastarosios nuo atsakomybės neatleidžia, priešingai liudija bendrovės vadovę buvus nepareigingą.

Administracinio nusižengimo bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „I“ VĮ „Registrų centrui“ paskutinį kartą bendrovės balansą pateikė už 2009 metus. Bendrovė deklaravo turto už 823 915 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 724 219 Lt, iš kurių ilgalaikiai įsipareigojimai sudarė 451 615 Lt, trumpalaikiai įsipareigojimai – 272 604 Lt (b.l. 5). Kaip nurodė VMI, nuo 2009 metų gegužės 6 d., kai buvo priimtas nurodymas Nr. 14-09-10624, buvo taikomos išieškojimo užtikrinimo priemonės. Tokiu būdu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė esant pagrindą pripažinti, kad jau 2009 metais UAB „I“ nevykdė įsipareigojimų. Remiantis 2010 metais pateiktu UAB „I“ balansu už 2009 metus pradelsti bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl nenurodytos balanse sumos ir nepagrįstos teismo išvados apie UAB „I“ nemokumą 2009 metais, kadangi matyti, kad įsiskolinimas yra didesnis nei pusė į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir bendrovė dirba nuostolingai, kas atitinka ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą įmonės nemokumo sąvoką. Taip pat civiline tvarka pagal VMI ieškinį nagrinėjant bankroto bylą UAB „I“, teismui pateiktoje 2016-11-30 balansinio tipo ataskaitoje nurodyta, kad 2015-12-31 UAB „I“ turėjo turto už 12194 eurus, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 37398 eurus (b.l. 35-36). Taigi matyti, kad įsipareigojimai ir mokėtinos sumos buvo tris kartus didesni nei bendrovės turimas turtas, kas neginčijamai patvirtina, kad bendrovė dar iki 2016 m. spalio 14 d. buvo nemoki, todėl bendrovės vadovė O. N.-T. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybes dėl bendrovę ištikusių finansinių sunkumų patvirtino ir pati administracinėn atsakomybėn patraukta bendrovės vadovė, apklausiama pirmosios instancijos teisme, nurodžiusi, kad įkūrus bendrovę 2007 metais, verslas sekėsi gerai, problemos iškilo 2012 metais, kai Vokietijoje buvo sulaikytos prekės, kurių įsigijimui bendrovė paėmė kreditą. Nuo to momento bendrovės finansinė padėtis buvo sunki. O. N.-T. taip pat parodė, kad nuo 2009 metų bendrovė jokio ilgalaikio turto neįsigijo, tiesiog pirkdavo ir parduodavo prekes (b.l. 43-44, 2017-04-14 garso įrašas 09:03:24).

Šie jos parodymai patvirtinti byloje surinktais objektyviais duomenimis, todėl akivaizdu, kad nesikreipdama dėl bankroto bylos iškėlimo, O. N.-T. tęsė neteisėtus veiksmus (neveikimą) iki 2016 m. gruodžio mėn., kai UAB „I“ buvo iškelta bankroto byla pagal VMI pareiškimą (b.l. 13-14). Sutinkama su skundo argumentu, kad teisingai apylinkės teismas nurodė, jog VMI pareiškimo padavimo metu bendrovės UAB „I“ vadovei faktiškai pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei nebebuvo, tačiau kita vertus, pagrįstai buvo įvertinta ir tai, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo O. N. –T. atsirado žymiai anksčiau, kai pastaroji sužinojo, kad bendrovės įsiskolinimas yra didesnis nei pusė į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir bendrovė dirba nuostolingai. Tai, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo Vilniaus rajono apylinkės teisme metu UAB „I“ jau buvo iškelta bankroto byla, nepašalina galimybės traukti bendrovės vadovę administracinėn atsakomybėn dėl vengimo kreiptis į teismą iki 2016 m. gruodžio mėn,. kadangi nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad sąlygos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei jau buvo ir anksčiau. Tą patvirtino ne tik pati nubaustoji, bet ir VMI pateikiama informacija, kad nuo 2009 m. buvo taikomos išieškojimą užtikrinančios priemonės, 2009 m. gegužės 6 d. priimtas nurodymas Nr. 14-09-10624 nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, nuo 2010 m. buvo vykdomas priverstinis išieškojimas, 2010 m. lapkričio 8 d. priimtas sprendimas Nr. 14-14-26834 išieškoti 21675,96 Lt mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos. Akivaizdu, kad šios aplinkybės, liudijančios atsiskaitymo su valstybės biudžetu nesklandumus, administracinėn atsakomybėn patrauktai UAB „I“ vadovei O. N.-T. buvo žinomos. Juo labiau, bylos duomenys patvirtina, kad pastaroji pateikdamas atsiliepimą į VMI ieškinį, nurodė neprieštaraujanti dėl bankroto bylos iškėlimo, o ir teismui iškėlus bankroto bylą UAB „I“, teismo sprendimo neskundė.

Kaip minėta, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei tapus nemokia, įtvirtinta ĮBĮ, kas suponuoja, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui byloje surinktų objektyvių duomenų pagrindu nustačius, kad O. N.-T. turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo anksčiau nei UAB „I“ buvo iškelta bankroto byla ne jos iniciatyva, pagrįstai pastaroji patraukta administracinėn atsakomybėn.

Skunde nurodoma ir tai, kad nebuvo prašymų teikimo stadijos ir apeliantai negalėjo teismui pateikti turimų dokumentų. Aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, kad buvo padarytas procesinis pažeidimas, tačiau manytina, kad tai neturėjo esminės reikšmės teisingam ir pagrįstam sprendimui priimti.

Kitų Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų nenustatyta.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nutarimas paliekama nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens O. N.-T. atstovo advokato A. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.