Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-12-21 · Civilinė byla Nr. 2A-1099-611/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-21
Bylos Nr.
2A-1099-611/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski, Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
D. B.
Atsakovas
UAB „Bauer International“
Kategorijos
  • 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1099-611/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.8.; 15.3.2.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti

iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Andžej Maciejevski,teisėjų Tatjanos Žukauskienės ir Neringos Švedienės,sekretoriaujant Margaritai Armalienei,

dalyvaujant ieškovei D. B., jos atstovei adv. Audronei Mikalauskienei, atsakovo atstovui adv. Alvydui Kraujeliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui UAB „Bauer International“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė D. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti iš atsakovo UAB „Bauer International“ visą ieškovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, išmoką už nepanaudotas atostogų dienas ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad pas atsakovą pagal 2007-12-12 darbo sutartį dirbo kelionių pardavimo vadybininkės pareigose, buvo nustatytas 1306 Lt dydžio mėnesinis atlyginimas. 2008-06-13 atsakovas pasiūlė nutraukti darbo sutartį LR DK 125 str. pagrindu, t.y. šalių susitarimu, tačiau ieškovė sutiko nutraukti darbo sutartį tik LR DK 129 str. pagrindu, dėl darbo sutarties nutraukimo šalys nesusitarė. Pažymėjo, kad 2008-06-19 raštu paprašė atsakovo suteikti kasmetines atostogas nuo 2008-06-20 iki 2008-07-24, tačiau atsakovas nesutiko. Atsakovas pranešdamas, kad nesutinka dėl atostogų suteikimo, pareikalavo pasiaiškinti, kodėl 2008-06-16 iki 2008-06-30 ieškovė nebuvo darbe. Ieškovė nurodė, kad minėtomis dienomis dirbo, o nuo 2008-06-30 iki 2008-07-04 sirgo. Apie susiklosčiusią situaciją ieškovė informavo darbo inspekciją. Nurodė, kad pas atsakovą dar dirbo aštuoni vadybininkai, kurie dėl darbdavio veiksmų savo noru išėjo iš darbo. Pažymėjo, jog 2008-07-21 gavo iš atsakovo pranešimą, kad ieškovė atleidžiama iš darbo nuo 2008-07-15 pagal DK 136 str. 3.2 p., 235 str. 2.9 p. Pabrėžė, jog nebuvo supažindinta su įsakymu apie atleidimą iš darbo, darbdavys nepareikalavo pasiaiškinti, atleisdamas ją iš darbo, todėl buvo pažeista jos atleidimo iš darbo tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti, kaip visiškai nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė buvo atleista iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. už DK 235 str. 2 d. 9 p. numatytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (LR DK 237 str. l d. 3 p.) ieškovei buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, esant LR DK 136 str. 3 d. 2 p. nustatytam drausminės atsakomybės pagrindui ir laikantis drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos. Nurodė, jog ieškovė buvo atleista iš darbo už tai, kad laikotarpyje nuo 2008-06-19 iki 2008-06-28 be pateisinamų priežasčių neatvyko į darbą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Nustatė, kad ieškovės ir kartu su ieškove dirbusių kelionių pardavimo vadybininkų struktūra atsakovo bendrovėje iš dalies buvo naikinama 2008-06-13 – 2008-06-19 laikotarpyje. Bendrovė atsisakė nuomojamų darbo patalpų, esančių Respublikos g. 36 (38), Panevėžyje, kuriose buvo ir ieškovės darbo vieta. Patalpose buvo 2009-05-20 pakeista spyna (spynos šerdis) (liudytojo D. V. parodymai, b.l. 187-188). Patalpose buvo vykdoma signalizacijos ir spynos pakeitimas, nes ieškovė negrąžino raktų. Keitėsi darbuotojų vieta (b.l. 29-32), tai patvirtino ir liudytoja R. B. (b.l. 170-172). 2008-06-16 įvyko susirinkimas, kuriame vadybininkams buvo paaiškinta, jog nutraukiama veikla ir pasiūlyta pereiti dirbti i kitą struktūrą. Liudytoja nurodė, jog ieškovė tik 2009-06-19 pridavė visas darbo priemones, išskyrus raktus (b.l. 170-172). Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas konstatavo, jog ieškovei buvo siūlyta spręsti ar pratęsti darbo sutartį pereinant dirbti į kitą struktūrą ar nutraukti sutartį šalių susitarimu. Teismas nurodė, jog esant paminėtoms aplinkybėms, ieškovė neturėjo teisės, nesant darbdavio sutikimo, išeiti į kasmetines atostogas savo iniciatyva, informuodama apie tai darbdavį 2008-06-19 laišku (b.l. 33,48). LR DK 169 str. 4 d. suteikia ieškovei teisę pasirinkti kasmetinių atostogų laiką po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo įmonėje. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, t.y. darbdavys privalo suteikti pirmenybę LR DK 169 str. 4 d. nurodytiems darbuotojams kitų darbuotojų atžvilgiu, bet atostogų laikas derinamas su darbdaviu ir atostogas įsakymu suteikia darbdavys. Teismas, remdamasis minėtomis aplinkybėmis, nustatė, kad ieškovė po 2008-06-19 dienos nevykdė darbinių pareigų ir iki 2008-06-28 dienos nebuvo darbe be pateisinamų priežasčių. Todėl atsakovas iš esmės nepažeidė darbo įstatymų, taikydamas drausminę nuobaudą ir atleisdamas ieškovę iš darbo. Apie atleidimą iš darbo atsakovas 2008-07-15 įsakymu supažindino ieškovę, nes atsakovo administracijos buveinė yra Vilniaus mieste P.Lukšio g. 12/J.Kubiliaus g. 32, kaip nurodyta ir ieškinio pareiškime (b.l. 1). Teismas konstatavo, jog atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį su ieškove pagal DK LR 136 str. 3.2 punktą 235 str. 2.9 punktą (b.l. 37), laikėsi darbo įstatymo reikalavimų. Reikalavimo dėl išmokos už nepanaudotas atostogas priteisimo netenkino, nes kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovei buvo paskaičiuota už 12,49 darbo dienų (b.l. 40) ir 2008-07-15 mokėjimo nurodymu 132,83 Lt išmokėta ieškovei (b.l. 42-43).

Šalies argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog su teismo sprendimu nesutinka. Teismas neatsižvelgė, jog iki atleidimo iš darbo ieškovė dirbo gerai, neturėjo drausminių nuobaudų. Visi nesutarimai prasidėjo, kai ieškovė atsisakė išeiti iš darbo savo noru ir kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją 2008 m. gegužės mėn. Nurodė, jog savo noru išeiti nenorėjo, kadangi augina du vaikus iki 14 m. ir darbas apeliantei patiko. Mano, jog darbdavys taikė neadekvačią bausmę – atleidimą iš darbo, kuri yra nepagrįsta. Pažymėjo, jog darbas vyko pagal laisvą grafiką, nebuvo apibrėžta nei darbo pradžia nei pabaiga, pagrindinį darbo užmokestį užsidirbdavo apeliantė sau pati, o su darbdaviu bendraudavo telefonu arba atvykdavo į būstinę Stoties g. 42, Panevėžyje. Pažymėjo, jog atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog etatai buvo naikinami dėl ekonominių priežasčių. Darbuotojai nebuvo informuoti apie atsakovo bendrovės struktūros pasikeitimą, kaip to reikalauja LR DK 130 str. Atsakovas nepateikė įrodymų, nuo kada darbo patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta ir kada atsakovas informavo ieškovę apie darbo vietos pasikeitimą. Atsakovo atstovių ir liudytojų R. B. ir R. S. parodymai yra šališki. Be to, atsakovas ieškovę nubaudė, nesupažindinęs su įsakymu bei atleidimo dieną neatsiskaitė, kaip to reikalauja LR DK 238 str., 240 str., 141 str. Teismas netinkamai vertino D. V. parodymus, kad buvo pakeista spyna ir signalizacijos kodas, kadangi tai prieštarauja kitų liudytojų E. B., A. Ž. parodymams. Taip pat minėtas liudytojas nepateikė dokumento, patvirtinančio, jog jis dirba būtent toje įmonėje, kuri aptarnavo bendrovės patalpas. Nurodė, jog nesutinka su teismo vertinimu, kad neturėjo teisės gauti kasmetines atostogas, pradirbus šešis mėnesius pas atsakovą. Atsakovas, 2008-06-19 gavęs prašymą, turėjo vadovautis LR DK 169 str. ir už pirmuosius darbo metus kasmetines atostogas privalėjo suteikti. Nepavykus su darbdaviu susitarti gražiuoju dėl atostogų laiko, kasmetinės atostogos turėjo būti suteiktos po šešių mėnesių (Darbo kodekso komentaras III d. 230 psl.), kadangi bendrovėje nebuvo sudaryta atostogų eilė. Be to, apeliantė nurodė turinti teisę pasirinkti kasmetinių atostogų laiką po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo bendrovėje, nes viena augina du vaikus iki 14 metų. Ieškovė pažymėjo, jog patyrė ne tik materialinę žalą, bet ir neturtinę. Atsakovo padaryta skriauda turi būti atlyginta, nes apeliantė jaučiasi pažeminta, beteisė. Be to, pablogėjo sveikata, iki šiol ieškovė yra bedarbė, registruota Panevėžio darbo biržoje.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės jam bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog aplinkybės apie ieškovės tariamą vertimą išeiti iš darbo nėra įrodytos. Apeliantė sieja kreipimąsi į Valstybinę darbo inspekciją su atleidimu iš darbo. Pažymėjo, kad iš byloje esančio VDI rašto matyti, kad jis surašytas 2008-07-25, o pranešimas apie apeliantės atleidimą iš darbo išsiųstas 2008-07-15. Taigi, šios apeliantės nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad pravaikštos yra laikytinos vienu šiurkščiausių darbo drausmės pažeidimų. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, jog ieškovė padarė LR DK 235 str. 2 d. 9 p. padarytą darbo pareigų pažeidimą – be pateisinamų priežasčių neatvyko nuo 2008-06-16 iki 2008-06-29 į darbą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė 2008-07-02 pranešimą, kuriame atsakovas pateikė reikalavimą raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, gavo bei pateikė pasiaiškinimą dėl nustatyto darbo drausmės pažeidimo. Sutinka su pirmos instancijos teismo nuomone, jog ieškovė neturėjo teisės savavališkai nusistatyti atostogų datą, informuodama apie tai darbdavį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, be to, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė pagal neterminuotą 2007-12-12 darbo sutartį nuo 2007-12-12 buvo įdarbinta atsakovo UAB „Bauer International“ bendrovėje kelionių pardavimo vadybininke Panevėžio regione (b.l.3). Atsakovo direktoriaus 2008-07-15 įsakymu ieškovė buvo atleista iš atsakovo bendrovės pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p., t.y. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nes ji ilgiau nei vieną visą darbo dieną be svarbios priežasties neatvyko į darbą (b.l.37). Pagal LR DK 235 str. 2 d. 9 p. šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. LR DK 235 str. 2 d. 9 p. numatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti konstatuojamas tik esant šių dviejų sąlygų visetui: darbuotojas neatvyksta į darbą per visą darbo dieną (a), darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių (b). Pareiga įrodyti šių sąlygų buvimą tenka darbdaviui, o neatvykimo į darbą priežasčių ir jų svarbumo įrodinėjimo pareiga tenka darbuotojui (LR CPK 178 str.). Be to, minėtas teisinis reguliavimas reiškia, kad šiuo pagrindu atleisti darbuotoją galimą, kai darbuotojas neatvyksta į darbą bent vieną visą darbo dieną. Ieškovė apie jos atleidimą iš darbo buvo informuota 2008-07-15 atsakovo pranešimu (b.l.11). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė atleista šiuo pagrindu teisėtai ir pagrįstai. Ieškovė, skųsdama teismo sprendimą, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nuo pat darbo pas atsakovą pradžios iki atleidimo dienos jokių drausminių nuobaudų neturėjo. Teisėjų kolegija atmeta šį ieškovės argumentą, kadangi pagal 136 str. 3 d. 2 p. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą darbdavys turi taikyti griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, neatsižvelgdamas į anksčiau darbuotojui taikytas ar netaikytas drausmines nuobaudas. Konstatavęs, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, atsakovas turėjo teisę atleisti ieškovę iš darbo, nepriklausomai nuo to, ar ji buvo anksčiau bausta drausmine tvarka.

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo direktoriaus 2008-06-11 įsakymu Nr.03B buvo nuspręsta nuo 2008-06-11 panaikinti kelionių pardavimų struktūrą, tačiau taip pat buvo nuspręsta siūlyti šioje struktūroje dirbusiems asmenims siūlyti pereiti dirbti į kitas pareigas, o nesutikus nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu, o nesutarus – atleisti pagal LR DK 129 str. (b.l.84). Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas 2008-06-12 pasiūlymu ieškovei siūlė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu (b.l.4), tačiau ieškovė atsisakė (b.l.7). Ieškovė nurodo, kad jai nesutikus išeiti iš darbo savo noru, ją buvo bandoma priversti išeiti iš darbo, o nepavykus to padaryti, ji buvo atleista už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovė neįrodė šių teiginių (LR CPK 178 str.), nes nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas ją vertė išeiti iš darbo savo noru, kad darė jai psichologinį ar kitokį spaudimą. Priešingai, atsakovo 2008-06-12 pasiūlymas patvirtina, kad atsakovas siūlė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, psichologinio ar kitokio spaudimo ieškovė neįrodė.

Kadangi ieškovė buvo atleista iš darbo atsakovo bendrovėje už darbo drausmės pažeidimą, todėl byloje neturi teisinės reikšmės aplinkybės, susijusios su kelionių pardavimo vadybininkų struktūros panaikinimu, šios struktūros panaikinimo teisėtumu, pagrįstumu bei objektyviu būtinumu.

Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie patalpų, esančių Respublikos g.36(38), Panevėžyje, nuomos sutarties nutraukimą, kadangi byloje esantys 2008-06-18 priedas prie patalpų nuomos sutarties nutraukimo ir 2008-06-18 patalpų perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, kad minėtų patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta ir patalpos grąžintos jų savininkui 2008-06-18 (b.l.30-31). Liudytojas D. V. nurodė, kad 2008-06-20 keitė durų spyną atsakovo nuomotose patalpose ir signalizacijos kodą, nes atsakovas nebuvo grąžinęs vieno raktų komplekto. Ieškovės nurodomi liudytojai A. Ž. ir E. B. nepaneigia liudytojo D. V. parodymų, nes liudytojos A. Ž. parodymai nesusiję su šalių ginču, o liudytojas E. B. buvo atvykęs pas ieškovę 2008-06-18, t.y. iki spynos ir signalizacijos kodo patalpose, esančiose Respublikos g.36(38), Panevėžyje, keitimo. Ieškovė nenurodė, kuo pasireiškė teismo netinkamas liudytojo D. V. parodymų vertinimas, o teisėjų kolegija dėl aukščiau nurodytų priežasčių daro išvadą, kad teismas tinkamai įvertino šio liudytojo parodymus. Abejoti liudytojo D. V. parodymais nėra pagrindo, jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi, duodamas parodymus, prisiekė, duomenų, kad jo parodymai melagingi, ieškovė nepateikė. Ieškovė, teigdama, kad liudytojos R. S. ir R.Bžeskienė buvo šališkos ieškovės atžvilgiu, nenurodė, kuo tas šališkumas pasireiškė, o bylos duomenys ir jų parodymai nesudaro pagrindo abejoti jų parodymų teisingumu ir nešališkumu. Vien tas faktas, kad jos dirba ar bendradarbiauja su atsakovu, nesudaro pagrindo abejoti jų nešališkumu (LR CPK 189 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė nepagrįstai nurodo, jog atsakovas nepareikalavo jos raštu pasiaiškinti, todėl šį argumentą atmeta. 2008-07-02 pranešimu atsakovas pareikalavo rašytinio atsakymo, kodėl ieškovė nesilankė darbe nuo 2008-06-16 iki 2008-06-30 (b.l.9), toks pranešimas savo turiniu ir yra reikalavimas pasiaiškinti dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo. Šį pranešimą į bylą pateikė ieškovė, 2008-07-05 ieškovė išsiuntė atsakovui pasiaiškinimą, nurodydama, kad informacija, jog ji nebuvo darbe nepagrįsta, darbe ji buvo, bet kitu adresu (b.l.10). Taigi, ieškovė pateikė atsakovui pasiaiškinimą. Iš atsakovo pateiktų 2008 m. birželio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei atsakovo Panevėžio regiono administratorės R. S. 2008-07-15, 208-06-30 tarnybinių pranešimų matyti, kad ieškovės pravaikšta buvo užfiksuota (b.l.29, 35-36, 63-64). LR DK bei kiti įstatymai nedetalizuoja, kokia tvarka turi būti fiksuojama darbuotojo pravaikšta, tačiau pagal norminius aktus kiekvienoje įmonėje turi būti pildomas darbo laiko apskaitos žiniaraštis, pagal kurį apskaičiuojamas darbuotojo dirbtas darbo laikas. Todėl minėti į bylą pateikti dokumentai yra pakankami įrodymai ieškovės pravaikštai užfiksuoti. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas nepažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, tinkamai užfiksavo ieškovės pravaikštas, pareikalavo iš jos pasiaiškinimo ir teisėtai ją atleido iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Atsižvelgiant į liudytojų E. B. ir D. V. parodymus, darytina išvada, kad ieškovė nuo 2008-06-20 nebegalėjo fiziškai patekti į patalpas, esančias Respublikos g.36 (38), Panevėžyje, todėl atmestini jos argumentai, kad per visą laikotarpį nu 2008-06-16 iki 2008-06-30 ji dirbo kitose patalpose nei veikė atsakovas. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad ji vykdė darbo funkcijas ir atliko darbą užfiksuotos pravaikštos laikotarpiu. Darbo sutartyje nebuvo nurodyta ieškovės darbo vietos adresas, ieškovė žinojo, kad jos darbo vieta nuo 2008-06-16 yra atsakovo buveinėje, esančioje Stoties g., Panevėžyje. Net jeigu pripažinti, kad ieškovė nepadarė pravaikštos laikotarpiu iki 2008-06-20, kai ji nebegalėjo patekti į patalpas, esančias Respublikos g.36(38), Panevėžyje, tai ji nebuvo darbe per visą darbo dieną nuo 2008-06-21 iki 2008-06-30, o pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 9 p. pakanka, kad darbuotojas nepasirodytų darbe bent vieną visą darbo dieną, kad darbdavys įgytų teisę atleisti darbuotoją be išankstinio įspėjimo. Ieškovė nepaneigė byloje esančių rašytinių įrodymų, kad ji padarė pravaikštą, svarbių neatvykimo į darbą priežasčių nenurodė, todėl atsakovas atleido ją teisėtai. Nors pats 2008-07-15 įsakymas dėl ieškovės atleidimo jai nebuvo įteiktas, tačiau ieškovė 2008-07-15 atsakovo pranešimu buvo informuota apie atleidimo iš darbo pagrindą ir terminą (b.l.11), šis pranešimas ieškovei buvo įteiktas, kadangi ji pateikė šį įrodymą į bylą. Todėl formalus pažeidimas negali būti pagrindas pripažinti neteisėtu ieškovės atleidimą.

Pagal LR DK 169 str. 2 d. už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje, o pagal minėto straipsnio 4 d. 2 p. darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki 14 metų, turi teisę pasirinkti kasmetinių atostogų laiką po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo įmonėje. Tačiau ši darbuotojo teisė, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra absoliuti, t.y. minėtas reglamentavimas nereiškia, kad darbuotojui paprašius tą pačią ar kitą dieną darbdavys jau privalo suteikti kasmetines atostogas. Atostogų laikas vis tiek turi būti derinamas tarp LR DK 169 str. 4 d. 2 p. nurodyto darbuotojo ir darbdavio, be to, darbdavys privalo būti informuotas apie prašomas atostogas prieš jas suteikiant ir bent prieš 3 dienas iki jų suteikimo, nes pagal LR DK 176 str. 2 d. darbo užmokestis už kasmetines atostogas turi būti sumokamas ne vėliau kaip prieš 3 kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios, o priešingu atveju darbuotojo kasmetinės atostogos pratęsiamos tam laikui, už kurį nesumėtas darbo užmokestis. Be to, darbuotojas neturi teisės savavališkai eiti kasmetinių atostogų, nesulaukęs darbdavio įsakymo šiuo klausimu. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė, prašydama jai suteikti kasmetines atostogas nuo 2008-06-20 iki 2008-07-24, tokį prašymą pašto įstaigai įteikė tik 2008-06-19 (b.l.5), įrodymų, kad atsakovui šis prašymas buvo įteiktas 2009-06-19, nepateikė. Atsakovas nurodo, kad šį ieškovės prašymą gavo tik 2008-06-30 (b.l.33), ieškovė tai paneigiančių įrodymų nepateikė. Todėl akivaizdu, kad atsakovas objektyviai negalėjo suteikti ieškovei atostogų nuo 2008-06-20. Be to, ieškovė negalėjo išeiti kasmetinių atostogų, negavusi atsakovo direktoriaus įsakymo dėl atostogų jai suteikimo. Todėl teisėjų kolegija nenustatė pažeidimų, sprendžiant klausimą dėl atostogų ieškovei suteikimo.

Kadangi atsakovė atleista teisėtai, todėl nėra teisinio pagrindo jai priteisti neturtinę žalą bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas, atleisdamas ieškovę, paskaičiavo jai priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir ją sumokėjo (b.l.40, 43, 44-45), ieškovė neginčijo paskaičiuotos kompensacijos dydžio ir priklausančių atostogų dienų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurias sudaro 11,20 Lt, valstybei (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. B. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 11,20 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas Andžej MaciejevskiTeisėjos Tatjana ŽukauskienėNeringa Švedienė