- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-09
- Bylos Nr.
- 1A-196-309-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- V. K., N. Z.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. K. ir N. Z. apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2010-03-04 nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2002-07-02 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalimi, nuo kurios atlikimo V. K. buvo atleistas prieš terminą, ir galutinė bausmė V. K. paskirta - laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 4 .(ketveriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str. 2 d. paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2009-06-09 baudžiamuoju įsakymu paskirta 1300,00 Lt bauda, ir galutinė bausmė N. Z. paskirta - laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 1300,00 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų 00 ct) baudą, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Apeliantai V. K. ir N. Z. 2010 m. kovo 04 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais padarius BK 181 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir nuteisti už tai, kad:
Kaltinamasis N. Z. 2009-08-01 ir 2009-08-02, šeštadienį vakare ir naktį iš šeštadienio į sekmadienį, buvo diskotekoje, kuri vyko (duomenys neskelbtini) kaime, esančiame N. A. kaimiškoje seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje. (duomenys neskelbtini) kaime, 2009-08-02 ryte, N. Z. gavo duomenų, esą, šio kaimo gyventoja A. N. pardavinėja kontrabandines cigaretes ir naminę degtinę. Tą pačią dieną, bet jau būdamas N. A. sugalvojo, kad „reikia nuvažiuoti pamokyti ir atimti, ką turi“. Tuo tikslu pasiūlė savo draugui V. K. kartu važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą „pasidaryti pinigų“. V. K. sutikus, N. Z. tos pačios dienos vakare apie 20.00 val. prie UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvės (duomenys neskelbtini), susitarė su automobilio „Ford Fiesta“ vairuotoju R. Ž., jog šis juos pavežtų. Visi kartu nuvažiavo į degalinę (duomenys neskelbtini), esančią V. K. g. (duomenys neskelbtini), prie N. A. autobusų stoties. Kol už N. Z. duotus 20,00 Lt vairuotojas pylėsi kurą, N. Z. su V. K. nuėjo į degalinę nusipirkti alaus. Užsipylus kuro N. Z. atsisėdo priekinėje keleivio sėdynėje šalia vairuotojo, o V. K. su alaus buteliu patogiai įsitaisė galinėje keleivių sėdynėje. Susėdus į automobilį N. Z. vairuotojui paaiškino, kad reikės važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą ir atgal. Nuvažiavus į (duomenys neskelbtini) kaimą tolimesnį kelią vairuotojui rodė automobilio priekyje sėdėjęs N. Z., kuris netrukus liepė sustoti prie sankryžos.
Automobiliui sustojus prie sankryžos N. Z. ir V. K. išlipo iš automobilio pasitarti. Po to N. Z. įsėdo atgal į automobilį, o V. K. nuėjo į A. N. namą. Apie 21.00 val. namo duris į jas pasibeldusiam V. K. atidarė A. N. tuomet dar šešiolikmetis sūnus A. R.. V. K. vaikino paklausė, ar yra namuose mama. Sužinojęs, kad A. N. namuose nėra, V. K. išėjo iš kiemo ir grįžo prie automobilio. V. K. įsėdus į automobilį, N. Z. liepė vairuotojui važiuoti ir parodė kelią iki A. N. namo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini).
Praėjus 2-3 minutėm automobilis įvažiavo į A. N. namo kiemą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, N. A. kaimiškoje seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje. Vairuotojas R. Ž. pasiliko laukti automobilyje, o N. Z. su V. K. išlipo ir nuėjo prie namo. Pabeldę į duris abu vyriškiai užėjo į vidų. Juos pasitikusiam A. R. nugertu alaus buteliu nešinas V. K. paaiškino, kad jis su N. Z. abu yra (duomenys neskelbtini) kriminalinės policijos pareigūnai, turi kratos orderį ir name darys kratą. Po tokio prisistatymo abu vyriškai pradėjo versti stalčius, spintas ir spinteles. Nepilnametis A. R. pasimetęs ir išsigandęs blaškėsi iš vieno kampo į kitą, kol vienas vyriškių prirakino jo kairę ranką antrankiais prie radiatoriaus vamzdžio. Po to N. Z. su V. K. toliau vertė stalčius, spintas ir spinteles. Prirakintas prie radiatoriaus vamzdžio A. R. išbuvo apie penkias minutes, kol vienas vyriškių nuėmė antrankius, bet vyrai ir toliau jo nepaleido, o vedžiojosi su savim po visus kambarius, nepalikdami vieno – bent kuris nors vienas iš vyriškių nuolat būdavo šalia jaunuolio.
Virš vonios kambario esančioje palėpėje N. Z. rado tiksliai nenustatytą kiekį cigarečių, supakuotų į du maišus, ir naminės degtinės, išpilstytos į plastikinius butelius, kurie buvo sudėti į plastikinius maišus. Visa tai N. Z. nukėlė iš palėpės į vonios kambarį.
Radęs cigaretes ir naminę degtinę N. Z. liepė A. R. skambinti mamai. Vaikinui paaiškinus, kad jo mobilaus telefono sąskaita yra tuščia, N. Z. jam padavė mobilųjį telefoną „LG“, kurį turėjo su savimi. Šiuo telefonu A. R. 21.30 val. surinko mamos telefono numerį, trumpai pasakė jai apie tai, kad namuose yra policininkais prisistatantys vyrai ir perdavė telefoną N. Z., kuris moteriai prisistatė esąs (duomenys neskelbtini) kriminalinės policijos pareigūnu ir dešimt minučių trukusio pirmojo pokalbio metu reikalavo 2000,00 Lt už tai, kad nepraneštų (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui apie jos namuose rastas kontrabandines cigaretes ir naminę degtinę. Po telefoninio pokalbio su A. N. N. Z. ir V. K. išėjo iš namo į jų laukusį automobilį, kartu išsinešdami palėpėje virš vonios kambario rastas cigaretes ir naminę degtinę ar tai, ką jie manė ta degtine esant. Prieš išeidamas V. K. sviedė į grindis A. R. mobilųjį telefoną ir šis subyrėjo į dalis.
Karu su V. K. grįžęs į N. A. ir nežinodamas, kad A. N. jau kreipėsi pagalbos į policiją, o telefoninius pokalbius su ja jau klauso ir policijos pareigūnai, N. Z. nuo 22.13 val. iki 23.31 val. dar septynis kartus skambino A. N., grasindamas pranešti (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui apie jos namuose rastas cigaretes ir naminę degtinę, jei ji neperduos reikalaujamų 2000,00 Lt, kuriuos jai pirmiausia liepė atnešti prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), vėliau prie (duomenys neskelbtini), o galiausiai prie (duomenys neskelbtini).
Kaip ir buvo N. Z. liepiama, A. N. nunešė policijos pareigūnų parengtą pinigus imituojantį paketą prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro, kur netoliese buvo žmonių, o prie batų taisyklos matė stovinčius du tarpuvartės šešėlyje besislepiančius vyriškius. Aukštesnysis iš jų liepė padėti pinigus ir pasitraukti. A. N., kaip buvo mokyta policininkų, paprašė, kad vyrai išeitų į apšviestą vietą. Tas pats vyriškis atsakė, kad jiems geriau nematyti vienas kito. A. N. nesutinkant padėti pinigų į jo nurodytą tamsų kampą, vyriškis ėmė trauktis gilyn į tamsą. A. N. palikusi pinigus imituojantį paketą taip pat pasitraukė.
Tuo pačiu metu pasaloje prie (duomenys neskelbtini) namo buvęs policijos pareigūnas Š. U. matė ties (duomenys neskelbtini) prekybos centru tarpuvartėje prie batų taisyklos stoviniuojančius N. Z. ir V. K., kuriuos abu gerai pažįsta kaip policijos pareigūnas. Neilgai trukus V. K. iš šešėlio išėjo į apšviestą vietą ir nuolat dairydamasis iš ten patraukė link (duomenys neskelbtini) namo, todėl Š. U. nutarė nedelsdamas jį sulaikyti. Sulaikomas V. K. tepasakė „ne laiku ir ne vietoje pasitaikiau“.
2009-08-02 nuo (duomenys neskelbtini) prekybos centro spėjęs pasišalinti ir taip išvengęs sulaikymo N. Z.
2009-08-20 apie 10.20 val. buvo policijos pareigūnų pastebėtas N. A. L. P. aikštėje, bandė bėgti nuo jam liepusių sustoti uniformuotų policijos pareigūnų, bet netrukus buvo jų sulaikytas prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro. Sulaikomas N. Z. sviesdamas į asfaltą bandė sudaužyti mobilų telefoną „LG“, iš kurio 2009-08-02 skambino A. N.. Pakėlęs nuo asfalto, tokiu pačiu būdu sudaužyti mobilųjį telefoną pabandė jau sulaikyto N. Z. prašomas jo draugas E. M.. Abiejų pastangos liko bevaisės – telefonas net nesuiro į dalis.
Apeliaciniu skundu nuteistasis N. Z. prašo išnagrinėti baudžiamosios bylos medžiagą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas buvo vienašališkas. Teigia, kad jo padaryta veika turi būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., kadangi jis neneigia, kad buvo pas nukentėjusiąją namuose, kur užvaldė svetimą turtą, t. y. paėmė cigaretes ir naminę degtinę. Taip pat nurodo, jog buvo nufotografuota įvykio vieta iš kur buvo paimtos cigaretės ir naminė degtinė, tačiau, pasak apelianto, nuotraukų byloje nėra. Taipogi nurodo, kad jis A. N. pinigų neprašė, o teigia, jog ji pati pasiūlė 2000 Lt, kad jis grąžintų jos daiktus. Be kita ko apeliantas nurodo, kad A. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme melavo, kadangi ji pasakė, kad jis reikalavo pinigų. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo daromos akistatos ir teigia, jog byla buvo fabrikuojama. Be kita ko nurodo, jog byloje nėra jo prašymų, kuriais jis kreipėsi į prokurorą ir tyrėją norėdamas duoti išsamius prisipažinimo parodymus. Taip pat nurodo, jog posėdžio metu kreipėsi į teisėją su prašymu nušalinti prokurorą Ž. Š., kadangi, pasak nuteistojo, jis jam kerštauja, tačiau jis nebuvo nušalintas. Teigia, kad pareigūnai, Š. T. ir Š. U. darė įtaką bylos eigai bei nukentėjusiajai A. N., be to, nurodo, kad jie nebuvo apklausti kaip liudytojai. Nurodo, jog 2009-09-02 registruotu laišku išsiuntė tyrėjai prašymą, kad nori pilnai prisipažinti, tačiau šio prašymo byloje taip pat nėra ir teigia, kad tai turi būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taip pat nurodo, kad byloje nėra jo prašymo išimti telefoninius pokalbius, kurie, pasak nuteistojo, įrodytų, kad jis nukentėjusiosios neprašė pinigų. Taipogi nurodo, kad pareigūnai kartu su nukentėjusiąja klausėsi, kaip jis tą vakarą, kai padarė nusikalstamą veiką, bendravo su nukentėjusiąja, tačiau, pasak apelianto, minėti įrašyti pokalbiai nebuvo pateikti teismui. Teigia, kad teismas rėmėsi tik žodiniais parodymais, kurie, pasak nuteistojo, yra skirtingi ir melagingi. Nurodo, jog teisme nebuvo apklaustas pagrindinis liudytojas A. R., o teismas jo parodymais rėmėsi, nors jis nebuvo apklaustas teisme. Taipogi nurodo, kad A. R. parodymai yra melagingi.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti jo atžvilgiu nepagrįstą Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 dienos nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį.
Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir todėl neteisėtas dėl netinkamo procesinių ir materialinės teisės normų taikymo. Taip pat nurodo, kad kaltinamajame akte jis buvo kaltinamas tuo, kad kartu su N. Z., neturėdamas teisėto pagrindo ir panaudodamas psichinę prievartą atlikau nukentėjusios namuose neteisėtą kratą ir kartu su N. Z. nuėjau į nurodytą vietą paimti 2000 litų. Nurodo, jog teismas, nuosprendyje aprašydamas jo neteisėtus veiksmus, apibūdina juos sekančiai. Pirma, N. Z. pasiūlius „pasidaryti pinigų" V. K. sutiko ir kartu nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą. Teigia, kad jo sutikimas „pasidaryti pinigų" ir nuvykimas į (duomenys neskelbtini) kaimą negali būti laikomas BK 181 straipsnio draudžiamos veikos objektyvinės pusės požymiais, nes ši norma baudžiamosios atsakomybės už tokį elgesį nenumato. Antra, pasibeldęs į A. N. buto duris V. K. iš jo sūnaus sužinojo, kad jos nėra namuose. Nurodo, kad tokie jo veiksmai taip pat neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 181 str. Trečia, N. Z. su V. K. užėjus į A. N. butą, jos sūnui A. R. V. K. paaiškino, kad jie yra (duomenys neskelbtini) kriminalinės policijos pareigūnai. Nurodo, jei būtų neginčijamai įrodyta, kad jis tikrai atliko tokius veiksmus, juose būtų BK 289 straipsnio požymiai, tačiau tokia nusikalstama veika jam neinkriminuota, teisme prokuroras neprašė keisti kaltinimo, todėl yra pagrindas galvoti, kad teisme nebuvo neginčytinai įrodyta, kad tai jis visų atvykusių vardu prisistatė policijos pareigūnu. Jei jis būtų vartęs spintas, stalčius ir spinteles, tai BK 289 straipsnis apimtų šiuos veiksmus, tačiau, pasak nuteistojo, ir šioje dalyje patikimų įrodymų nėra surinkta. Nurodo, jog kitų veiksmų, išskyrus tai, kad išeinant jis numetė ant žemės A. R. telefoną, teismas nenustatė. Taigi teigia, kad nenustatyti esminiai BK 181 straipsnio 1 dalies požymiai - jo išreikštas reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę, o teismas pripažino jį kaltu padarius minėtoje normoje numatytą nusikaltimą ir nuteisė realia laisvės atėmimo bausme.
Nurodo, jog negalima suvokti kaltinimo esmę, jei konkrečiam įtariamajam skirtame procesiniame dokumente (pranešime apie įtarimą), yra aprašomi ne jo paties, tačiau trečiųjų asmenų veiksmai. Jie yra aprašomi tokiu būdu, iš kurio neįmanoma suprasti ką konkrečiai neteisėto ar nusikalstamo, ką draudžia Baudžiamasis Kodeksas, atliko pats įtariamasis. Procesiniai dokumentai byloje turi būti aiškūs ir suprantami visiems proceso dalyviams, o ypač tiems, kuriems jais sukeliamos svarbios teisinės pasekmės. Toliau plėtodamas savo argumentus apeliantas pasitelkia LAT praktiką ir nurodo, jog kaltinimo faktinės aplinkybės pirmiausiai turi būti siejamos su pačiu kaltinamuoju, nes pirmoje eilėje jis turi teisę žinoti ką neteisėto padarė. Tai, ką neteisėto padarė kiti įtariamieji, jis turi galimybę sužinoti susipažinęs su visa bylos medžiaga. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 2K-178/1999 yra pasisakęs, kad "... netinkamas nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas nuosprendyje yra ne tik Baudžiamojo proceso Kodekso .... nesilaikymas, bet pažeidžiama ir nuteistojo teisė į gynybą, nes jis nežino už kokius konkrečius veiksmus yra nuteistas" ( Teismų praktika " Nr. ll, psl.69). Apeliantas daro išvadą, kad remiantis šiuo išaiškinimu gana aiškiai matyti, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus, atitinkančius BK 181 str. 1 dalies dispoziciją, padarė V. K.. Tai reiškia, kad turėdamas omenyje aukščiau nurodytus jo veiksmus, nesusijusius su turto prievartavimu, teismas kvalifikuoja juos kaip turto prievartavimą, taigi teigia, jog taip daroma šiurkšti teisinė klaida. Nuteistojo nuomone, šią klaidą teismas bando pridengti nurodydamas, kad N. Z. ir V. K. veikė bendrininkų grupėje, kurioje vadovaujantį ir organizacinį vaidmenį atliko N. Z.. Nurodo, kad jo, kaip vykdytojo vaidmenį teismas apibrėžia sekančiai - pasiūlymo priėmimas, prisistatymas pareigūnu, kratos veiksmų atlikimas, psichologinio poveikio darymas A. R. ir ėjimas prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro pasiimti pinigų. Tačiau, pasak apelianto, toks vykdytojo apibūdinimas prieštarauja BK 25 str. 3 daliai, kur nurodyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikaltimą padaręs pats. Tai reiškia, kad jis gali būti vykdytoju tik tuo atveju, jei būtų reikalavęs pinigų arba turto. Tačiau teismas, pasak apelianto, aiškiai įvardija kitokius jo veiksmus, iš ko nuteistasis daro išvadą, kad jį laikyti vykdytoju nėra teisinio pagrindo, tuo labiau, kad teisme nebuvo įrodytas joks susitarimas dėl bendrininkavimo ir vaidmenų pasiskirstymas.
Nurodo, jog kaltinamajame akte jo neteisėti veiksmai apibrėžiami sekančiai - atliko neteisėtą kratą ir kartu su N. Z. nuėjo į nurodytą vietą pasiimti pinigų. Taigi nurodo, kad sulyginus šių nusikalstamų veiksmų apibūdinimą su veiksmais, kuriuos nusikalstamais laiko teismas, aiškiai matyti, kad jis pripažintas kaltu ir dėl veiksmų, kuriais nebuvo kaltintas, todėl teismo nuosprendis yra išeinantis už kaltinimo ribų ( BPK 255 str. 1 d.), nes teismo konstatuotos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo inkriminuotų kaltinamajame akte. Kitą vertus, iš kaltinamajame akte nurodytų jo veiksmų nei vienas nėra draudžiamas BK 181 straipsnio. Tai reiškia, kad teisinę klaidą kaltinamajame akte padarė ir prokuroras, nes jo nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka veikos teisinio vertinimo ( kvalifikacijos). Teismas negalėjo nematyti ir nešalinti tokios klaidos. Be to, nurodo, kad jam pareikštame kaltinime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad N. Z., paskambinęs nukentėjusiajai A. N., reikalavo, kad ji perduotų 2000 litų. Tai nėra jų bendras reikalavimas, nes neįrodyta, kad jie tarėsi dėl pinigų reikalavimo ir konkrečios pinigų sumos, kaip neįrodyta, kad N. Z. žadėjo jam kokią nors konkrečią sumą už kokius nors konkrečius veiksmus, todėl jis negali atsakyti už tuos veiksmus, kurie padaryti organizatoriaus ir vykdytojo, kadangi pastarasis nepranešė jam kokiu būdu jis ruošiasi „pasidaryti pinigų".
Žemesnės instancijos teismas
Tokiu būdu teismo nuosprendžiu jam inkriminuoti veiksmai, kuriais jis nebuvo kaltinamas, ir už šiuos veiksmus nuteistas. Tai, kad toks inkriminavimas ir vertinimas yra nepamatuotas, nuteistojo nuomone rodo logikos trūkumas, nes kam asmenims, prisistačiusiems policijos pareigūnais reikia grasinti, kad paskelbs kažkokią informaciją policijai.
Remiantis išdėstytu, apeliantas daro išvadą, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir todėl netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas - BK 181 straipsnis ir BK 25 straipsnis. Šias teisines klaidas sąlygojo esminiai Baudžiamojo proceso Kodekso pažeidimai, kuriais buvo suvaržytos įtariamojo teisės į gynybą, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų N. Z. ir V. K. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies – apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 326 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti.
Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kur nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).
Pirmiausiai, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).
Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).
Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kartu reikia pažymėti, kad objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio teismo šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009).
Nagrinėjamoje byloje kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, tačiau nustatė objektyvaus šališkumo apraiškas.
Sutinkamai su Lietuvos respublikos BPK 255 str. 1 d. - byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš minėtos teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Įstatymas draudžia teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nėra perduoti teismui.
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esminis teisės klausimas yra toks: ar V. K. ir N. Z. nuteisti pagal teismo suformuluotą naują kaltinimą, kuris skiriasi nuo prokuroro pareikšto kaltinimo, ir ar kaltinime išdėstytos faktinės aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis.
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad perduodant bylą apylinkės teismui, V. K. ir N. Z. buvo kaltinami, tuo kad 2009-08-02, apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, neturėdami teisėto pagrindo ir panaudodami psichinę prievartą, t. y. apgaulingai prisistatę policijos pareigūnais, atliko nukentėjusiosios A. N. name neteisėtą kratą, N. Z. paskambinęs nukentėjusiajai A. N. reikalavo, kad ji perduotų jiems 2000 Lt, už tai, kad A. N. atžvilgiu nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kontrabandinių cigarečių ir naminės degtinės laikymo, A. N. sutikus perduoti reikalaujamus 2000 Lt, kuriuos ji turėjo atnešti į N. Z. nurodytą vietą, t. y. N. A., V. K. gatvėje prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), abu nuėjo į nurodytą vietą paimti 2000 Lt, kur buvo sulaikyti policijos pareigūnų.
Tuo tarpu, gretinat kaltinamąjį aktą ir apylinkės teismo nuosprendį, nustatyta, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės faktines aplinkybes pakeitė skirtingomis, t. y. naujomis, kurios kaltinamajame akte nebuvo minimos. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje apylinkės teismas pakeitė įrodytos nusikalstamos veikos padarymo laiką – kaltinamajame akte nurodyta nusikalstamos veikos padarymo laikas - 2009-08-02, apie 21.00 val., o teismo nuosprendyje – 2009-08-01 ir 2009-08-02 šeštadienio vakaras ir naktis iš šeštadienio į sekmadienį, 2009-08-02 rytas, 2009-08-20 apie 10.20 val.; nusikalstamos veikos padarymo vietą – kaltinamajame akte nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta - (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini), N. A., V. K. gatvėje prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), apkaltinamajame nuosprendyje nusikalstamos veikos padarymo vieta nurodyta, (duomenys neskelbtini)kaimas, N. A., degalinė (duomenys neskelbtini) N. A. V. K. g. (duomenys neskelbtini) kaimas, N. A. prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro, N. A., (duomenys neskelbtini), N. A. L. P. aikštė; nusikalstamos veikos padarymo būdą - kaltinamajame akte nurodoma - veikdami kartu, neturėdami teisėto pagrindo ir panaudodami psichinę prievartą, t. y. apgaulingai prisistatę policijos pareigūnais, atliko nukentėjusiosios A. N. name neteisėtą kratą, N. Z. paskambinęs nukentėjusiajai A. N. reikalavo, kad ji perduotų jiems 2000 Lt, už tai, kad A. N. atžvilgiu nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kontrabandinių cigarečių ir naminės degtinės laikymo, A. N. sutikus perduoti reikalaujamus 2000 Lt, kuriuos ji turėjo atnešti į N. Z. nurodytą vietą, t. y. N. A., V. K. gatvėje prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), abu nuėjo į nurodytą vietą paimti 2000 Lt, kur buvo sulaikyti policijos pareigūnų, t. y. - apkaltinamajame nuosprendyje apylinkės teismas keliolika kartų išplečia nusikalstamos veikos padarymo būdą – nustato visiškai naujas aplinkybes, kurios kaltinamajame akte neminimos – kaip nuteistasis N. Z. gauna duomenis apie nukentėjusios A. N. neteisėtą veiklą, kaip sugalvoja pasidaryti pinigų, kaip pasiūlo nuteistajam V. K. važiuoti pasidaryti pinigų, kaip samdosi taksi, kaip važiuoja į (duomenys neskelbtini) kaimą, kaip patenka į nukentėjusios gyvenamąją patalpą, kaip atlieka kratą prisistatę policijos darbuotojais, kaip prirakina antrankiais A. R. prie radiatoriaus vamzdžio, kaip randa nelegalias prekes, kaip jas paima, išmeta, kaip skambina telefonu nukentėjusiajai, kaip eina paimti pinigų, kaip juos sulaiko policijos darbuotojai. Kaip nori sudaužyti telefono aparatą ir panašiai.
Iš paminėto akivaizdu, kad apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, nes teismas savo iniciatyva padidino N. Z. ir V. K. nusikalstamos veikos apimtį, pakeitė nusikalstamos veikos padarymo laiką, jos padarymo aplinkybes. Duomenų, kad teismas apie tokią kaltinimo pakeitimo galimybę pranešė N. Z. ir V. K. byloje nėra. Tuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 255, 256 straipsnių reikalavimai ir nepagrįstai suvaržyta N. Z. ir V. K. įstatymo jiems garantuota teisė į gynybą.
Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.
Kaltinimo pakeitimo teisme procedūra nustatyta BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse. BPK 256 straipsnyje numatyta, kad asmuo gali būti nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba pagal faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų, tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, apie kurį privalo būti informuotas kaltinamasis ir jo gynėjas. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos skirtos užtikrinti vieną esminių kaltinamojo teisių – teisę į gynybą. Ir jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes BPK 44 straipsnis, reglamentuojantis asmens teisių į gynybą apsaugą baudžiamojo proceso metu, nustato, kad kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai.
Nagrinėjant baudžiamąją bylą apylinkės teisme kaltinamiesiems N. Z. ir V. K. kaltinimai nebuvo pakeisti, nes nebuvo gauti nei prokuroro, nei nukentėjusios rašytiniai prašymai.
Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos tais atvejais, kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje veika pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, nebuvo perkvalifikuota. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Savo iniciatyva teismas gali tik patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Klausimas, ar pakeistos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą.
Taigi, pirmosios instancijos teismas, aukščiau paminėtomis aplinkybėmis, savo iniciatyva pakeisdamas kaltinimą N. Z. ir V. K. iš esmės skirtingu pagal faktines aplinkybes nuo kaltinamajame akte surašyto kaltinimo pažeidė BPK 44 str. 5 d., 255, 256 str., 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai rodo, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą pirmos instancijos teismas buvo šališkas, nes pripažino N. Z. ir V. K. kaltais pagal savo iniciatyva suformuluotą didesnės apimties kaltinimą, iš esmės pagal faktines aplinkybes skirtingą nuo kaltinamajame akte pareikšto kaltinimo, todėl nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.
Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. lapkričio 11 d. teisėjo nutartyje atiduoti kaltinamuosius teismui (nors nutartis turėjo būti bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje) (t. 2, b. l. 158), pažeidžiant BPK 233 straipsnio 3 dalį, teisėjas nesuformulavo veikos, kurios padarymu kaltinami N. Z. ir V. K., o tiesiog nurodė Baudžiamojo kodekso straipsnį. Veikos nesuformulavimas, perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris sukliudė teismui priimti teisingą nutartį bei nuosprendį.
Taipogi, tiek nutartyje atiduoti kaltinamuosius teismui, tiek apylinkės teismo nuosprendyje (t. 3, b. l. 70-77) neteisingai nurodyta kaltinamojo V. K. vardas ir pavardė – V. K..
Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas N. Z. ir V. K. apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų, nes vietoj aprašomojoje dalyje privalomų išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, apylinkės teismas nuosprendyje aprašė nusikalstamą veiką, kurią pats suformulavo priimdamas nuosprendį, kaip veiką, kuria N. Z. ir V. K. kaltinami.
Paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, jog kaltinamųjų parodymuose, kuriais teismas taip pat rėmėsi nustatydamas nusikalstamos veikos aplinkybes, <yra tik dalis tiesos, ir tai vertino kaip kaltinamųjų gynybinę poziciją> parodė savo nepalankumą kaltinamiesiems ir taip vėlgi pažeidė nešališkumo principą, kuris yra garantuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Kaltinamųjų parodymai, gauti teisėtais būdais, kurių patikimumą galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, teismo gali būti pripažinti įrodymais byloje ir juos privalu vertinti pagal BPK 20 straipsnio taisykles. Kaltinamųjų parodymai teisme kartu yra viena iš gynybos priemonių. Būtina pabrėžti, kad duoti parodymus yra kaltinamųjų teisė, bet ne pareiga. Atsisakančiam duoti parodymus, kaip ir duodančiam melagingus parodymus kaltinamajam, dėl to jokios sankcijos ar blogesnė procesinė padėtis negali būti taikoma. Apylinkės teismas, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, pažeidė nešališkumo principą, susiejęs kitų įrodymų vertinimą su kaltinamųjų parodymų, kurie yra viena iš jo gynybos priemonių, patikimumu. Tuo tarpu teisė į gynybą yra viena iš svarbiausių asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, teisių. Ši teisė yra įtvirtinta BPK 10 straipsnyje, ją garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis.
Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas papildymais ir pakeitimais padidinęs nusikalstamos veikos apimtį, nesilaikydamas nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 straipsnis) ir kaltinimo teisme pakeitimo taisyklių (BPK 256 straipsnis), nuosprendžio surašymo reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai suvaržė kaltinamųjų teises į gynybą (BPK 44 straipsnio 5 dalis), bei pažeisdamas BPK 233 straipsnio 3 dalį padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kas rodo teismo šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2009-467/2009 nutartis), dėl ko apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Kadangi apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, kolegija nepasisako dėl kitų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų.
Iš naujo nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turi išsamiai išnagrinėti byloje surinktus įrodymus, juos įvertinti tinkamai bei nešališkai, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes ir tik po to priimti atitinkamą procesinį sprendimą.
Ryšium su tuo, kad nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teisme, spręstinas kaltinamiesiems paskirtų kardomųjų priemonių klausimas. Nors ir esant nustatytiems procesiniams pažeidimams, visgi, byloje yra duomenų apie V. K. ir N. Z. nusikalstamą veikimą, todėl V. K. ir N. Z. paliekamos tos pačios kardomosios priemonės, kurios buvo iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo: N. Z. – pratęstina kardomoji priemonė - suėmimas, V. K. – paliktinos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p.,
nutaria:
Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. nuosprendį ir 2009 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti Akmenės rajono apylinkės teismui nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje.
V. K. palikti kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą bei įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
N. Z. pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą 1 (vienam) mėnesiui, skaičiuojant nuo 2010-06-09.