- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-05
- Bylos Nr.
- I-897-739/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00364-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- M.S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (2-3 b. l.) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), atlyginti jam 2000,00 eurų neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 23 d. iki 2013 m. liepos 8 d. buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 19, kurios plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m. plotas. Teigė, jog nežmoniškos kalinimo sąlygos pasireiškė ir tuo, kad kameroje esantis inventorius, t. y. gultai, stalai, spintelės, yra pritvirtinti prie grindų, todėl nesant galimybių jų pajudinti, laisvas kameros plotas būdavo dar mažesnis. Nurodė, kad kameroje nebuvo įmanoma atidaryti langų, į kamerą nepatekdavo grynas oras; apšvietimas buvo nepakankamas. Pareiškėjas paaiškino, kad sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto skyrė tik neaukšta sienelė, todėl naudojantis tualetu jis jautėsi labai nejaukiai. Taip pat nurodė, kad įstatymų įtvirtinti reikalavimai, susiję su patalyne, ventiliacijos sistemomis, buvo grubiai pažeidinėjami. Papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, jog kameroje kartu buvo laikomi dar trys asmenys, baldai pritvirtinti prie sanitarinio mazgo. Teigė, kad sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti taikoma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010, kuri numato, jog sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, be to jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pareiškėjo teigimu, pagal minėtąją higienos normą, šaltuoju metų periodu gyvenamųjų patalpų temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C, šios nuostatos Panevėžio AVPK areštinėje nesilaikoma, kadangi vasarą nepakeliamai karšta, o žiemą šalta. Paaiškino, kad kameroje, kurioje buvo laikomas, buvo parazitų (tarakonų) ir kitokių pareiškėjui nežinomų parazitų. Be to, čiužiniai, pagalvės nebuvo išduodami, arba išduodami tokios būklės, kurių neįmanoma naudoti. Nurodytos laikymo sąlygos pažeidė nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių išsamiau nepaaiškino, taip pat nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio.
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta teismo šaukimu (75 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime (7-9 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skunde išdėstytais reikalavimais dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas kameroje Nr. 19 (10,5 kv. m.) nuo 2013 m. birželio 23 d. iki 2013 m. birželio 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis): nuo 2013 m. birželio 23 d. iki birželio 24 d. ir 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas; nuo 2013 m. birželio 24 d. iki 25 d. ir nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 28 d. jis buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu. Paaiškino, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatė vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto izoliatoriaus ir areštinės kameroje normą – 3,6 kv. m., kuri ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjui buvo užtikrinta. Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nuostatomis. Baldai (lovos, spintelės, suoliukai) yra pritvirtinti prie grindų ar sienų vadovaujantis Policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo taisyklių 30 punktu. Paaiškino, kad 2005 metais Panevėžio AVPK areštinės antrame korpuse buvo atliktas kapitalinis remontas – viskas kapitaliai suremontuota, pakeisti visi baldai, lovos, langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, naujas apšvietimas, nauja elektros instaliacija, pakeisti visi vamzdynai, sumontuoti nauji unitazai, kriauklės. Be to, atsakovo atstovo teigimu, visose kamerose yra skaidraus stiklo langai, sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), visi kamerose esantys langai atsidaro. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu į Panevėžio AVPK administraciją nesikreipė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Pareiškėjas teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad sprendžiant ginčą turėtų būti taikytina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), o ne Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Higienos norma HN 76:2010 nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas), o Higienos norma HN 37:2009 – policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog esant bendrosios ir specialiosios rūšies teisės normų konkurencijai, vadovaujamasi principu lex specialis derogat legi generali, kurio esmė ta, kad, esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji teisės norma (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai). Todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikytinas ginčo laikotarpiu galiojęs specialusis teisės aktas (Higienos norma HN 37:2009), reglamentuojantis policijos areštinės, t. y. laisvės atėmimo vietos, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal minėtosios higienos normos HN 37:2009 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms; veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės). Nagrinėjamam ginčui taikomos ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinės vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 (24-30 b. l.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-525/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Atkreiptinas dėmesys, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2015 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1407-858/2015).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog kameroje, kurioje jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, vienam asmeniui teko mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas, kadangi kameros plotas buvo mažas, o kameroje kartu su pareiškėju buvo laikomi dar trys asmenys. Nežmoniškos kalinimo sąlygos pasireiškė ir tuo, kad kameroje esantis inventorius, t. y. gultai, stalai, spintelės, buvo pritvirtinti prie grindų, todėl nesant galimybių jų pajudinti, laisvas kameros plotas būdavo dar mažesnis.
Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2538-624/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2250-662/2015). Nagrinėjamu aspektu pažymima, kad Areštinių veiklos taisyklių 81 punkte numatyta, kad kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Iš aptariamų Areštinių veiklos taisyklių 80 punkto ir 81 punkto nuostatų matoma, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą policijos areštinės kameroje, baldų užimamas plotas nėra minusuojamas.
Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatytas 2013 m. birželio 23 d. ir laikomas iki 2013 m. birželio 28 d. kameroje Nr. 19 (kameros plotas 10,5 kv. m., sanitarinio mazgo užimamas plotas 1,32 kv. m.): nuo 2013 m. birželio 23 d. iki birželio 24 d. 7 val. 00 min. ir nuo 2013 m. birželio 25 d. 7 val. 00 min. iki birželio 26 d. 7 val. 00 min. pareiškėjas buvo laikomas vienas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo lygus 9,18 kv. m.; nuo 2013 m. birželio 23 d. 19 val. 00 min. iki birželio 25 d. 7 val. 00 min. ir nuo 2013 m. birželio 26 d. 7 val. 00 min. iki birželio 28 d. 11 val. 10 min. minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas dviese, todėl pareiškėjui teko 4,59 kv. m. plotas (10-23 b. l.). Nustatyti duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 19 jis buvo laikomas dar su trimis asmenimis.
Iš paminėtų duomenų nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 19 pareiškėjas buvo laikomas 5 paras, iš kurių 3,5 paros pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m. t. y. pareiškėjui teko 4,59 kv. m. plotas, o 1,5 paros – 9,18 kv. m. plotas (10-23 b. l.). Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad 3,5 paras atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos (nustatytas 0,41 kv. m. ploto pažeidimas), tačiau pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą siejo su aplinkybe dėl jam tekusio mažesnio nei 3,6 kv. m. kameros ploto, todėl teismui nustačius, kad minimalus pareiškėjui tekęs plotas buvo 4,59 kv. m. ir kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas tik 3,5 dienas, sprendžiama, kad pareiškėjo patirti nepatogumai 3,5 paros dėl 0,41 kv. m. ploto trūkumo negalėtų būti vertintini kaip sukeliantys didelio masto pakenkimus pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai. Be to, vadovaujantis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas ne kartą buvo išvestas iš kameros procesinių veiksmų ir kitų veiksmų atlikimui, t. y. birželio 24 d. ir 25 d. pareiškėjas dalyvavo apklausoje, 25 d. – teismo posėdyje, 27 d. buvo išvestas medicininei apžiūrai (50-55 b. l.). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo visą laiką laikomas kameroje, todėl ir jo patirti išgyvenimai dėl ploto, jam nesant kameroje, negalėtų būti laikytini pagrįstais neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad Panevėžio AVPK areštinės kameroje nebuvo užtikrintas privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat nurodė, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, be to, jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Policijos areštinių kamerų sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 20 punktas, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto turi būti atitvertas 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui atskiroje patalpoje bei atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos įrengimo sanitariniame mazge Higienos norma HN 37:2009 nereglamentuoja, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl atskiros patalpos sanitariniam mazgui ir atskiros šalinimo sistemos jame, yra atmestini kaip nepagrįsti.
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu pagrįstumo pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2277-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas ir buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, taip pat kad kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl absoliutus jo privatumo užtikrinimas, kai jo laisvė yra apribota, nėra objektyviai įmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01).
Privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu sąlyga taip pat įtvirtinta ir Panevėžio AVPK areštinių vidaus tvarkos taisyklėse, kurios numato, kad areštinėje laikomiems asmenims turi būti užtikrinta teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (Vidaus tvarkos taisyklių 6.14 punktas). Vadovaujantis byloje atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais paaiškinimais, Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 19 įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120 cm aukščio pertvara. Tai, kad minėtoje kameroje yra 120 cm aukčio pertvara patvirtina byloje pateikta vaizdinė medžiaga apie kameros Nr. 19 įrengimą (72 b. l.). Be to, minėtieji įrodymai leidžia spręsti, kad kamera yra siaura ir ilga, kas iš esmės lemia tai, kad sanitarinio mazgo pertvara yra išsidėsčiusi beveik iki pusės kameros pločio, todėl sanitariniu įrenginiu besinaudojantis asmuo nėra matomas nuo kitapus nei sanitarinis mazgas kameros pusėje ant esančios lovos sėdinčio ar gulinčio asmens. Be to, pagal pateiktus vaizdinius duomenis, atliekant periodinį asmenų, esančių kameroje, stebėjimą pro kamerų duryse esantį langelį, matoma, kad į stebėjimo lauką patenka tik sanitariniame mazge esantis praustuvas, dėl tualeto įrengimo prie sienos jis nėra matomas. Vaizdinė medžiaga taip pat patvirtina, jog sanitarinio mazgo pertvaroje ir sienoje yra įrengti kabliukai, kurie iš esmės sudaro sąlygas sanitarinį mazgą uždengti audeklu ar paklode, tokiu būdu užtikrinant pareiškėjo pageidaujamą privatumą, to skunde neginčijo ir pareiškėjas. Taip pat pažymima, jog pareiškėjas kameroje 1,5 paros buvo laikomas vienas ir tokios laikymo sąlygos iš esmės negalėjo sudaryti sąlygų jo privatumo pažeidimui. Be to, nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai turėjo tikslą stebėti pareiškėją, jam besinaudojant tualetu. Byloje pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 19 su prašymais ar skundais dėl galimai netinkamų sąlygų į Panevėžio AVPK administraciją nesikreipė (9 b. l.).Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir juos patvirtinančiais įrodymais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui Panevėžio AVPK areštinėje buvo sudaryta galimybė tualetu naudotis privačiai. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo reikalavimą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo neužtikrinant privatumo pareiškėjui naudojantis tualetu.
Pareiškėjo teigimu, neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad kameroje langai neatsidarydavo, nepatekdavo grynas oras; apšvietimas buvo nepakankamas, ventiliacija netinkama; šaltuoju metų laiku temperatūra buvo mažesnė kaip 18 °C, o vasarą – nepakeliamai karšta.
Reikalavimus policijos areštinės kameros natūraliam ir dirbtiniam apšvietimui nustato Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktai. Pagal higienos normos 21 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Tuo tarpu policijos areštinės kameroje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx (22 punktas). Vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 23 punktu, policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Minėtosios higienos normos 24 punkte nustatytos temperatūros normos šaltuoju ir šiltuoju periodu, kurios atitinkamai yra 18–26 °C ir 18–28 °C. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos teritorinės įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros vėdinimo, apšvietimo sąlygas bei temperatūrą, minėtųjų sąlygų užtikrinimas vertintinas kaip vienas iš teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo elementų.
Atsakovo atstovo paaiškinimais ir kitais bylos įrodymais nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose 2005 m. atliekant kamerų kapitalinį remontą įrengti skaidraus stiklo langai (kiekvienoje kameroje įrengta po vieną langą), kurie atsidaro, todėl sudaryta galimybė kamerų vėdinimui. Minėtojo remonto metu įrengtas naujas apšvietimas bei nauja vėdinimo sistema. Tai, kad areštinės kameroje Nr. 19 įrengti langai yra su rankenomis, kurių pagalba langą galima atidaryti ir vėdinti gyvenamąją patalpą, patvirtina atsakovo atstovo pateikta vaizdinė medžiaga (72 b. l.). Vadovaujantis kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais (Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo aktu Nr. H5-341), nustatyta, kad visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga, taip pat sudaryta galimybė vėdinti kameras per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (46 b. l.). Panevėžio visuomenės sveikatos centrui 2013 m. birželio 11 d. atliekant Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojavimo skyriaus patikrinimą, taip pat nustatyta, kad dirbtiniam apšvietimui palaikyti naudojamos kaitrinės arba liuminescencinės lempos, visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai veikiantys (73 b. l.). Pareiškėjas nedetalizavo, kuo pasireiškė jo nurodytas netinkamas apšvietimas ir kokią įtaką tai turėjo pareiškėjui. Be to, pateikdamas rašytinius paaiškinimus, pareiškėjas nurodė, kad šaltuoju metų periodu temperatūra buvo mažesnė nei 18 °C, tačiau pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 19 ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 23 d. iki birželio 28 d., t. y. šiltuoju metų periodu, todėl pareiškėjo argumentai dėl žemesnės nei 18 °C oro temperatūros šaltuoju metų periodu yra atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo teiginiai dėl per didelės temperatūros šiltuoju metu yra nekonkretūs, pareiškėjas nenurodė, kaip jį paveikė per didelė temperatūra, kokią įtaką turėjo jo sveikatai ir pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK administraciją, sveikatos priežiūros funkcijas atliekantį specialistą. Vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog nuo 2005 m. Panevėžio AVPK areštinėje atliekant kapitalinį remontą įrengta nauja ventiliacijos sistema ir langai, kuriuos galima atidaryti ir išvėdinti kamerą, nustatoma, jog kameroje laikomiems asmenims buvo sudaryta galimybė vėdinti kamerą ir tokiu būdu natūraliai reguliuoti kameros temperatūrą.
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir rašytiniais bei vaizdiniais įrodymais, teismas sprendžia, kad atsakovo atstovas užtikrino tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 19.
Pateikdamas papildomus rašytinius paaiškinimus, pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad čiužiniai ir pagalvės nebuvo išduodami, arba išduodami tokios būklės, kurių neįmanoma naudoti; o kameroje, kurioje jis buvo laikomas, buvo parazitų (tarakonų) ir kitokių pareiškėjui nežinomų parazitų.
Higienos normos HN 37:2009 56 ir 58 punktai numato, kad policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje. Minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., areštinėje įrengtoje dezinfekcijos kameroje.
Vadovaujantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad visi sulaikytieji aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniu, pagalve, antklode, dviem paklodėmis, pagalvių užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Panevėžio AVPK areštinėje yra atskiri sandėliai švariems ir nešvariems čiužiniams, antklodėms ir pagalvėms laikyti, kurie dedami ant pakylos. Čiužiniai, antklodės po panaudojimo dezinfekuojami areštinės dezinfekcijos kameroje po etapo arba po areštantų paleidimo, darbai registruojami „Profilaktinės dezinfekcijos žurnale“. Taip pat yra dezinfekcinė kamera. Minkštasis inventorius periodiškai plaunamas skalbykloje „Kagris“, skalbiniai vežami tris kartus per savaitę, jie registruojami „Minkšto inventoriaus, priduoto į skalbyklą, apskaitos žurnale“ (46-49 b. l.).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVK areštinėje buvo laikomas 5,5 paros, jo teiginys, kad čiužiniai ir pagalvės nebūdavo išduodami visai, yra vertintinas kritiškai. Pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas itin trumpą laikotarpį toje pačioje kameroje Nr. 19, todėl jam atvykus turėjo būti išduodamas čiužinys, pagalvė ir kiti privalomi išduoti minkštojo inventoriaus elementai ar lovos skalbiniai. Kaip matyti pareiškėjas nepaaiškino nurodyto teiginio, t. y. nenurodė, kada ir dėl kokių priežasčių Panevėžio AVPK pareigūnai neišduodavo čiužinių ir pagalvių pareiškėjui, ar čiužiniai ir pagalvės būdavo paimami pareiškėjo prašymu pakeisti ar dėl kitų asmeninių priežasčių; taip pat pareiškėjas nedetalizavo, kodėl čiūžinių ir pagalvių būklė buvo netinkama naudojimui. Vien subjektyvus minkštojo inventoriaus būklės ir kitų sąlygų neigiamas vertinimas, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovo atstovas veikė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Tais atvejais, kai asmenų laisvė yra pagrįstai ir teisėtai ribojama, privaloma suvokti, jog asmens lūkesčiai tam tikra apimtimi taip pat yra objektyviai apribojami.
Minėtosios Higienos normos HN 37:2009 53 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją). Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama teritorinėse policijos įstaigose nustatyta tvarka.
Iš byloje pateiktų Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kuriuose užfiksuoti Panevėžio AVPK areštinės kamerų būklės vertinimo rezultatai, matoma, kad areštinėje laikomi asmenys švaros bei tvarkos palaikymui kamerose yra aprūpinami valymo inventoriumi bei valikliais. Kiekviename poste yra biocido, kempinėlių, šveistukų, ūkiško muilo, šveitimo miltelių. Areštinėje patalpų yra naudojami biocidai „Chlorinex“, Descosept. Esant reikalui, profilaktinį kenksmingumo pašalinimą atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, darbai registruojami „Kenkėjų kontrolės ir dezinfekcijos darbų atlikimo žurnale“. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje, o taip pat ir kameroje Nr. 19, būtų kenkėjų (46-49 b. l.)
Taigi, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pinigais, teismas konstatuoja, kad Panevėžio AVPK areštinė užtikrino pareiškėjui tinkamas gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, atitinkančias Lietuvos Respublikos higienos normas, nepažeidė teisės aktų, nustatančių reikalavimus areštinių kamerų įrengimui bei bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nenustačius Panevėžio AVPK areštinės darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.