Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. N. ir V. N. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 metams

- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį administraciniu areštu 45 paroms;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį administraciniu areštu 40 parų;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 9 metams;

- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį administraciniu areštu 45 paroms;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį administraciniu areštu 40 parų;

- pagal BK 178 straipsnio 4 dalį administraciniu areštu 25 paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš G. N. ir V. N. solidariai priteista: O. Š. 4 562,74 Lt turtinei ir 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir Valstybinei ligonių kasai 11 212,93 Lt už A. S. gydymą.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. N. ir V. N. nuteisti už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 17 val., G. M. M. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kambaryje, veikdami kaip bendrininkų grupė rankomis ir kojomis suduodami ne mažiau kaip 5 smūgius G. M. M. į galvą, šonus, krūtinę ir nugarą, tuo bendrais veiksmais sukeliant nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarant poodines kraujosruvas akių vokuose ir kairiajame skruoste, viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties panirimą bei krūtinės dešinės pusės sumušimą, taip tyčia nežymiai sutrikdė G. M. M. sveikatą;

be to, G. N. ir V. N. nuteisti už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 19 val., O. Š. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kambaryje, keršydami A. S. už netinkamą elgesį motinos Z. N. atžvilgiu, veikdami bendrininkų grupe, užpuolė lovoje gulintį girtą ir miegantį nukentėjusįjį A. S., rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą, krūtinę, nugarą, pilvą, šonus, tuo bendrais veiksmais stipriai sumušė nukentėjusįjį, padarė poodines kraujosruvas krūtinės ir juosmens dešinėje pusėje bei nugaroje, odos nubrozdinimus nugaroje, kraujosruvas krūtinės dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose, dešinės pusės V-VI-VII-VIII-to šonkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą dešinio momens minkštuosiuose audiniuose su kraujo išsiliejimu po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu ir dešinio galvos smegenų pusrutulio sumušimu, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, plaučių ir krūtinplėvės uždegimu, kraujo ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, ascitinio skysčio susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, koma (kliniškai), kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu, dėl ko nuo padarytų sužalojimų visumos nukentėjusysis 2009 m. rugsėjo 8 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) mirė, t.y. tyčia nužudė A. S.;

be to, G. N. ir V. N. nuteisti už tai, kad 2009 m rugpjūčio 13 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, viešoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio užpuolė R. L., triukšmaudami ir vartuodami necenzūrinius žodžius, visa tai girdint bei dalį veiksmų matant kitiems žmonėms, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, rankomis ir kojomis suduodami R. L. ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, už kojų nutempdami pargriautą nukentėjusįjį į namo priestatą, bendrais veiksmais padarė poodines kraujosruvas kaktoje, akių vokuose, nosies nugarėlėje, kairiame dilbyje ir krūtinės dešinėje pusėje, kraujosruvas akių obuolių junginėse, nosies kaulų lūžį, tuo dėl galvos sumušimo ir nosies kaulų lūžio tyčia nesunkiai sutrikdė R. L. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Be to, V. N. nuteistas už tai, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, betarpiškai po A. S. sumušimo 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 19 val., iš O. Š. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kambario, pagrobė svetimą O. Š. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 8310“ 160 Lt vertės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų G. N. ir V. N. apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje, specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiojo A. S. mirties priežastimi buvo stiprus kūno sumušimas ir mirtis įvyko nuo jam padarytų sužalojimų visumos. Specialisto išvada konstatuota, kad sužalojimai A. S. padaryti prieš mirtį vienu metu, kieto buko daikto poveikyje, galimai 2009-08-13, apie 19 val. Sužalojimai galėjo atsirasti jį spardant ir suduodant ne mažiau dešimt smūgių į galvos, krūtinės, nugaros ir pilvo sritis, tai nurodo sužalojimų kiekis ir jų lokalizacija (t. 1, b. l. 34-35). Šios specialisto išvados pagrįstumo apeliantai neginčija, tačiau jie neigia A. S. padarę minėtus sužalojimus ir teigia, kad tokius sužalojimus A. S. galėjo patirti bandydamas išprievartauti Z. N., epilepsijos priepuolio metu arba krisdamas nuo šieno. Analogiškas A. S. galimo sužalojimo (susižalojimo) versijas apeliantai pateikė ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas šias nuteistųjų versijas išsamiai ištyrė ir motyvuotai jas atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų pateiktų versijų pagrįstumo.

Visų pirma, apeliantų versija, kad A. S. galėjo patirti sunkius sužalojimus bandydamas išprievartauti Z. N., atsirado tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisme liudytoja Z.N. parodė, kad 2009-08-12, po pietų, jai būnant pas G. M. M., A. S. bandė ją išprievartauti, todėl tarp jų įvyko konfliktas. Konflikto metu A. S. jai sudavė smūgį į veidą, o ji, gindamasi nuo pastarojo veiksmų, jį mušė rankomis, spardė, pastumdė į televizorių, po to į pečių. Tačiau priešingai, nei teigia apeliantai, minėto konflikto tiesioginių liudytojų, kurie būtų matę grumtynes tarp jų motinos ir A. S., nėra. Pati liudytoja Z. N. parodė, kad tuo metu, kai ji grumėsi su A. S., kambaryje buvo tik ji ir A. S., kitų liudytojų tuo metu nebuvo (R. L. ir A. S. mama iš G. M. M. namų buvo išėję, o G. M. M. buvo išėjęs iš kambario). Liudytojas G. M. M. parodė, kad tarp Z. N. ir A. S. buvo žodinis konfliktas, tačiau muštynių nebuvo (t. 2, b. l. 180). Apeliantų nurodyti liudytojai G. M. M., R. K., Z. R., K. N. patvirtino aplinkybę, kad jie matė pas Z. N. paakyje mėlynę, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad Z. N., kaip teigia apeliantai, intensyviai ir aktyviai grumėsi su A.S. Ikiteisminio tyrimo metu Z. N. apie savo smurtinius veiksmus prieš A. S. iš viso nieko neminėjo, ji tik parodė, kad tarp jos ir A. S. įvyko konfliktas, kurio metu A. S. jai smogė į galvą ir dėl to jai paakyje atsirado mėlynė (t. 1, b. l. 110; 120-121). Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad buvo suplėšyti Z. N. rūbai, taip pat neįrodo, kad Z. N. naudojo intensyvų smurtą prieš A. S. Todėl teismas apeliantų teiginius apie Z. N. naudotą intensyvų smurtą prieš A. S., kurio metu A. S. galėjo būti padaryti sunkūs sužalojimai, vertina kaip apeliantų gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantų teiginys, kad teismas nepilnai ištyrė bylos aplinkybes, nes nepareikalavo pateikti Z. N. drabužių, neieškojo ant jų A. S. kraujo, yra nepagrįstas. Daiktiniai įrodymai renkami ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu nei nuteistieji, nei jų gynėjai tokių prašymų nepateikė, nors tokią teisę turėjo.

Kita apeliantų nurodyta A. S. galimo susižalojimo versija, kad A. S. galėjo susižaloti jį ištikusio epilepsijos priepuolio metu taip pat buvo ištirta ir motyvuotai paneigta pirmosios instancijos teisme. Priešingai, nei teigia apeliantai, bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta objektyvių duomenų, kad A. S. sirgo epilepsija. Teisme apklaustas specialistas parodė, kad objektyvių klinikinių požymių, kurie patvirtintų epilepsijos diagnozę nėra. Specialistas, susipažinęs su A. S. ambulatorinėmis kortelėmis, konstatavo, kad medicininiuose dokumentuose esantys įrašai apie priepuolius ir diagnozė, kad tai gali būti epilepsija, yra nustatyta tik iš žmogaus pasakymo. Žmogus ištirtas nebuvo, todėl ir objektyvių duomenų, kad jis sirgo potraumine ar alkoholine epilepsija, nėra. Be to, specialistas kategoriškai paneigė, kad A. S. mirties priežastimi galėjo būti epilepsija. Jis nurodė, kad A. S. mirties priežastimi buvo sunki dviejų sričių – galvos ir lemens trauma (t. 2, b. l. 189-190). Taigi, apeliantų versija, kad A. S. galėjo susižaloti jį ištikusio epilepsijos priepuolio metu, paneigta specialisto išvada.

Apeliantai savo skunduose nurodo dar vieną A. S. galimo susižalojimo versiją, kad jis galėjo sunkiai susižaloti krisdamas nuo šieno. Tačiau šią apeliantų versiją paneigė ne tik nukentėjusioji O.Š., kuri parodė, kad 2009-08-13 dienos metu A. S. kraudamas šieną nei nukritęs, nei susižalojęs nebuvo (t. 2, b. l. 179), bet ir specialisto išvada nustatytas A. S. padarytų sužalojimų mechanizmas (A. S. sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje ir sužalojimai galėjo atsirasti jį spardant ir suduodant ne mažiau dešimt smūgių į galvos, krūtinės, nugaros ir pilvo sritis) (t. 1, b. l. 34-35). Kitos apeliantų keliamos galimos A. S. susižalojimo versijos, kad A. S. galėjo susižaloti būdamas miestelyje, važiuodamas į miestelį dviračiu ar pan. yra deklaratyvios, nepagrįstos įrodymais, todėl vertinamos kaip apeliantų bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyręs visas bylos aplinkybes, patikrinęs surinktus įrodymus bei juos įvertinęs, padarė pagrįstas ir faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad A. S. nustatytus sužalojimus padarė būtent nuteistieji. Šias išvadas patvirtina ne tik nukentėjusiųjų A. S. ir O. Š., liudytojo I. A. parodymai, specialisto išvada, bet ir pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nukentėjusioji O. Š. parodė, kad ji įvykio dieną savo namo tarpduryje sutiko iš namo išbėgančius du jaunuolius, o įėjus į vidų rado lovoje gulintį sumuštą, kruviną sūnų (t. 2, b. l. 179). Nukentėjusiosios O. Š. parodymus apie tai, kad įvykio dieną buvo sumuštas A. S., patvirtino ir liudytojas I. A., kuris pats betarpiškai matė gulintį sužalotą A. S. (t. 2, b. l. 189). Kaip matyti iš pirminių medicinos dokumentų, A. S. 2009-08-14 pristatytas į gydymo įstaigą, jį apžiūrėjusiems medikams nurodė, kad jį išvakarėse namuose sumušė du vyrai, spardė gulintį lovoje. Patys apeliantai apklausti ikiteisminio tyrimo metu prisipažino naudoję prieš A. S. intensyvų smurtą. Pirmoje apklausoje, 2009-08-15, G. N. apklaustas kaip įtariamasis prisipažino sužalojęs A. S. ir nurodė konkrečius savo bei brolio atliktus veiksmus prieš A. S. Jis parodė, jog gulinčiam lovoje A.S. trenkė kumščiu į veidą, į šonkaulius, krūtinę. Taip pat ranka ir koja mušė A. S. ir brolis (t. 2, b. l. 7-8). Analogiškus parodymus G. N. davė ir 2009-08-26, dar kartą apklaustas kaip įtariamasis. Šios apklausos metu dalyvavo ir jo gynėjas, tačiau jokių pastabų dėl šios apklausos protokolo turinio nei pats įtariamasis, nei jo gynėjas nepareiškė (t. 2, b. l. 18-20). Tokius savo parodymus G.N. patvirtino ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. l. 22-23). Nuteistasis V. N. apklaustas iš karto po įvykio kaip įtariamasis dėl jam pareikšto įtarimo dėl A. S. sužalojimo taip pat prisipažino kaltu ir nurodė analogiškas kaip ir G. N. smurto naudojimo prieš A. S. aplinkybes. Jis parodė, jog sudavė A. S. kokius 3 smūgius į galvą, o kitus į pilvo sritį ir krūtinę. Jis A. S. mušė tik spirdamas koja, rankomis jo nemušė, o brolis sudavė smūgius ir koja ir ranka. Brolis sudavė tiek smūgių panašiai kaip ir jis, daugiausia A. S. į krūtinę ir pilvą (t. 2, b. l. 52-54). Nors minėtos apklausos metu nuteistojo gynėjas nedalyvavo, tačiau jo atsisakė pats nuteistasis (t. 2, b. l. 50). Be to, vėliau, dar kartą apklaustas kaip įtariamasis (2009-08-28), V. N., jau dalyvaujant jo gynėjui, patvirtino savo ankstesnius parodymus, nurodydamas, kad jis su broliu sudavė keletą smūgių A. S. į įvairias kūno vietas, jis sudavė nuo 8 iki 10 smūgių į galvos sritį, krūtinę pilvą. Brolis sudavė panašiai smūgių į krūtinę, pilvą, galvą (t. 2, b. l. 65-66, 69). Taigi, priešingai nei teigia savo skunduose apeliantai, jų teisė į gynybą pažeista nebuvo. Pirmosios instancijos teisme abu nuteistieji ėmė teigti, kad jie tik vieną kartą A. S. pastūmė, bet daugiau smūgių jam nesudavė ir pateikė galimas jo sužalojimo (susižalojimo) versijas, kurios šioje procesiniame sprendime jau buvo aptartos ir įvertintos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistųjų parodymų kaitą, jų parodymus įvertino kitų bylos duomenų kontekste, juos palygino su jų pačių duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiųjų parodymais, specialisto išvadomis, nustatytomis objektyviomis bylos aplinkybėmis, patvirtinančiomis nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, tikslą ir pasekmes, ir padarė išvadą, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu iki 2009-09-17 duoti nuteitųjų parodymai yra teisingi ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu nuteistųjų parodymų įvertinimu ir mano, kad apygardos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes būtent šie nuteistųjų parodymai atitiko kitus byloje surinktus įrodymus. Be to, kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas, nuteistieji pirminius savo parodymus davė iki A. S. mirties ir anksčiau nei buvo pateikta teismo medicinos specialisto išvada dėl sužalojimų skaičiaus ir sužalojimo būdo, todėl nėra pagrindo teigti, kad šie nuteistųjų parodymai galėjo būti kaip nors įtakojami.

Remiantis išdėstytu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantų kaltės tyčia nužudžius A. S. yra pagrįsta objektyviais, visapusiškai ištirtais ir, vadovaujantis BPK 20 straipsniu, įvertintais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija BPK normų pažeidimų, vertinant įrodymų patikimumą (BPK 20 straipsnio 3-5 dalys), nenustatė. Teismas teisingai nuteistiesiems taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 1 dalį) ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė tinkamas bausmes.

Apeliantai taip pat neigia mušę G. M. M. ir R. L. Teigia, kad anksčiau prisipažino kaltais bijodami būti suimtais. Save apkalbėjo niekieno neverčiami, tik siekdami kuo greičiau būti paleisti iš laikino sulaikymo, o po to duoti kitokius parodymus nebedrįso. Tokie apeliantų teiginiai vertinami kaip deklaratyvūs ir nepaneigiantys teismo išvadų.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės nežymiai sutrikdžius sveikatą G.M. M. bei nesunkiai sutrikdžius sveikatą R. L. pagrįstos byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje ištirtais ir aptartais įrodymais. Nuteistųjų kaltė dėl G. M. M. nežymaus sveikatos sutrikdymo grindžiama nukentėjusiojo M. M. parodymais, kuriuos patvirtina specialisto išvada, liudytoja K. N., įvykio vietos apžiūros protokolas ir pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apeliantų kaltė nesunkiai sutrukdžius sveikatą R. L. pagrįsta nukentėjusiojo R. L., liudytojų S. P., Z. N., R. S. bei pačių apeliantų ikiteisminio tyrimo metu yra duotais parodymais. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai dėl šių veikų jokių konkrečių įrodymų savo apeliaciniuose skunduose neginčija, o tik deklaratyviai neigia savo kaltę, teismas atskirų jų kaltės įrodymų neaptaria ir neanalizuoja. Apeliantų teiginys, kad jie prisipažino sutrikdę sveikatą G. M. M. ir R. L., bijodami būti suimti, yra nelogiškas ir neįtikinamas. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistųjų G. N. ir V. N. kaltė dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo G. M. M. bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo R. L. yra įrodyta, jų nusikalstamoms veikoms taikyti tinkami baudžiamieji įstatymai ir už jas nuteistiesiems paskirtos bausmės.

Apeliantas G. N. savo skunde teigia, kad jis O. Š. telefono nevogė. Tačiau apskųstuoju nuosprendžiu G. N. už šio nusikaltimo padarymą ir nėra nuteistas, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčija šią nuosprendžio dalį.

Apeliantas V. N. teigia, kad jis O. Š. mobilaus ryšio telefoną paėmė per klaidą pamanęs, kad tai jo paties telefonas. Analogišką versiją nuteistasis pateikė ir pirmosios instancijos teisme, kurią teismas įvertino kaip nuteistojo pasirinktą gynybos būdą ir šią išvadą išsamiai motyvavo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir laiko ją pagrįsta. V. N. veika šioje dalyje teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir jis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs šį baudžiamąjį nusižengimą.

Abu apeliantai nesutinka ir su pateikta juos charakterizuojančia medžiaga iš Kupiškio rajono PK ir deklaratyviai teigia, kad ji neatitinka tikrovės ir yra juos šmeižianti.

Iš bylos duomenų matyti, kad byloje yra nuteistuosius charakterizuojanti medžiaga pateikta iš Kupiškio rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus (t. 2, b. l. 43). Dėl šios medžiagos surašymo aplinkybių pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas buvo apklaustas ją surašęs tyrėjas R. K., kuris paaiškino pagal kokius duomenis buvo surašyta ši charakterizuojanti medžiaga (t. 2, b. l. 184-185). Netikėti šio liudytojo parodymais teismas neturi pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis, juos įvertino patenkinamai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistuosius charakterizuojanti medžiaga yra įvertinta tinkamai ir teisėjų kolegija neturi pagrindo jos vertinti kitaip nei ją įvertino apygardos teismas. Be to, neatitinka tikrovės apelianto V. N. teiginys, kad jis anksčiau nepadarė jokių kitų teisės pažeidimų. Iš bylos duomenų matyti, kad V. N. buvo baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 76).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl G. N. ir V. N. padarytų nusikalstamų veikų. Byloje surinkti duomenys patikrinti ir įrodymai įvertinti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Tenkinti apeliantų nuteistųjų V. N. ir G.N. apeliacinius skundus, atsižvelgiant į skundų ribas bei juose nurodytus motyvus ir argumentus, nėra pagrindo.

Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad apygardos teismas nuosprendyje skirdamas bausmes V. N. pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį bei G. N. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį, neteisingai nurodė, jog skiria „administracinį areštą“ vietoj minėtų baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytos bausmės – arešto. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinių skundų ribas bei į tai, kad už minėtas veikas apeliantams paskirtos bausmės galutinės paskirtos bausmės bei jos vykdymo neįtakoja, nuosprendžio nekeičia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Nuteistųjų G. N. ir V. N. apeliacinius skundus atmesti.