- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-23
- Bylos Nr.
- eI-3613-189/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02168-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Jolanta Malijauskienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- V. A., I. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Donato Vansevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. A. (V. A.) ir I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–4), prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-00407,00408 „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams V. A. ir I. A.“ (toliau – Sprendimas).
Nurodo, kad su skundžiamu sprendimu nesutinka, nes UAB „Realabas“ (toliau – Bendrovė) veikla faktiškai buvo vykdoma, darbuotojams buvo pavestos užduotys, darbo apimtys nebuvo didelės. Pareiškėjas ir kiti akcininkai / direktorius siekdami atitikti ne tik Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), bet ir kitus reikalavimus, atliko visus veiksmus, susijusius su Įmonės veikla, įdarbinimu ir kitais objektyviais veiksniais.
Pareiškėjo teigimu, Lietuvos pilietis vykdydamas ūkinę komercine veiklą, darbuotoją priima tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei, o ne privalomai. Lietuvos Respublikos pilietis į darbą priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą, priešingai nei užsienio valstybės pilietis, be to, Lietuvos Respublikos pilietis, mokėdamas darbuotojui atlyginimą, gali atsižvelgti į Lietuvos mokamų atlyginimų vidurkį, įvertinti darbuotojo pajėgumus ir įmonės gebėjimą mokėti tam tikro dydžio atlyginimą, todėl tokia Lietuvos Respublikos piliečio įmonė bus žymiai konkurencingesnė rinkoje, nes prekių ir paslaugų kainos bus mažesnės. Lietuvos Respublikos piliečiams nėra reikalavimo turėti įmonėje konkretų darbuotojų skaičių, todėl toks Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvoje.
Pareiškėjų teigimu, visi pareiškėjo pateikti duomenys atsakovui atitiko ir atitinka tikrove. Atsakovo sprendime jokie pareiškėjo pateikti Migracijos departamentui duomenys nebuvo paneigti, todėl daro išvadą, kad neegzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, tikrovę atitinka visa apimtimi.
Nurodo, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostata atsakovo naudojama daugiau kaip išvada, pasekmės konstatavimas, o ne kaip savarankiškas pagrindas sprendimui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pagrįsti. Šiuo atveju nebuvo nuslėpti jokie duomenys nei apie giminystės ryšius, nei apie akcijų pardavimus ar įmonės veiklos vykdymą, visi dokumentai ir informacija atsakovui buvo tinkamai pateikti.
Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimo išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neva neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, yra visiškai be motyvų ir nepagrįsta, prieštarauja paties atsakovo darytai išvadai, kad visi pagrindai išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui egzistuoja. Be to, anot atsakovo, pareiškėjo kaip teisėto ir pilnateisio Bendrovės dalyvio (akcininko) statusas nieko nereiškia ir yra tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkantis duomuo, nėra pareiškėjo kaip Bendrovės akcininko teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Kai tuo tarpu yra teisėtos ir galiojančios sutartys, kurių pagrindu pareiškėjas įgijo 15 000 Bendrovės paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų, t. y. 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo, o Juridinių asmenų registre yra tinkamai išviešinti duomenys apie pareiškėją kaip Bendrovės akcininką/direktorių, todėl atsakovo išvada, kad pareiškėjo kaip Bendrovės akcininkas veikla Lietuvos Respublikoje yra neteisėta, būtų pagrįsta tik tuo atveju, jeigu būtų paneigtas pareiškėjo kaip Bendrovės akcininko/direktoriaus statusas, tačiau tai nebuvo padaryta. Tuo tarpu kai užsieniečio teisė į leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra numatyta Įstatyme, tame nėra nieko neteisėto.
Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrovės veikla yra reali ir teisėta, o atsakovas to net nebandė neigti, kas daro realią ir teisėtą pareiškėjo kaip teisėto Bendrovės direktoriaus veiklą Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas - ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Pastaroji aplinkybė - reali ir vykdoma teisėta veikla - egzistuoja ir pareiškėjo atveju, todėl išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė yra visiškai nepagrįsta.
Šalies argumentai
Pareiškėjų teigimu, atsakovas neįrodė Įstatymo 35 straipsnio 2 ir 12 punktų sąlygų, kurių pagrindu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (2 t., b. l. 1–5) su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus atlikto patikrinimo rezultatus, paties pareiškėjo ir įmonės darbuotojų paaiškinimus. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „Realabas“ (kurios pagrindu pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi) yra fiktyvi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklą, darbuotojus (nustatyta, kad jų įdarbinimas yra formalus), savo dalyvavimą bendrovės veikloje (pareiškėjas nėra realiai įsitraukęs į bendrovės veiklą) ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimai gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme (Įstatymo 45 straipsnyje) nustatytu pagrindu, t.y. neatitinka sąlygos, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad Įstatymas yra diskriminacinio pobūdžio ir juo pažeidžiamas sąžiningos konkurencijos principas. Atsakovo teigimu, teismų praktikoje ne kartą panašaus pobūdžio argumentai buvo atmesti. Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyti reikalavimai ne verslo vykdymui, bet leidimui laikinai gyventi gauti teisėtos veiklos pagrindu, taigi vien pareiškėjo nuomonė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminaciniai, nesudaro pagrindo netaikyti pareiškėjo atžvilgiu šių imperatyvių Įstatymo nuostatų. Esamu teisiniu reglamentavimu yra siekiama užkirsti nelegalios migracijos grėsmei bei stiprinti socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Atsakovas šią poziciją grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr., pvz. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Nyderlandus) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A858-1810/2010, 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje eA-2860-1062/2018) praktika.
Pažymi, kad ginčijamame Sprendime detaliai aptarti ir įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai, pareiškėjo ir Bendrovės darbuotojų paaiškinimai, todėl mano, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pateikti dokumentai nepatvirtina ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo realios Bendrovės veiklos ir kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, pateiktais dokumentais buvo tik siekiama imituoti bendrovės veiklos vykdymą ir pajamų gavimą.
Nurodo, kad pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 17.5 ir 24.21 papunkčius būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, taigi ir dokumentus, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsakovo teigimu, analogiškos pozicijos dėl pareiškėjo pareigos pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3048-822/2016, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4312-556/2018). Mano, kad pareiškėjas neįrodė, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pastaruosius šešis mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo gyventi dienos.
Atsakovo teigimu, nors nei nelegalios migracijos, nei nelegalios migracijos grėsmės sąvokos nėra tiesiogiai apibrėžtos Įstatyme, tačiau kituose teisės aktuose, teismų praktikoje išskirti tam tikri nelegalios migracijos grėsmės požymiai. Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, neteisėtos migracijos prevencija ir kontrolė - vienas migracijos politikos tikslų, o Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktai). Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų (pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015), sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2950-331/2013) ir kt. LVAT pripažįsta, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į Lietuvos migracijos politikos gaires (pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Mano, kad nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad minėtas užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas - ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Be to, remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju buvo nustatyti šie kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. nustatyta, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); yra rimtas pagrindas manyti, kad bendrovė yra fiktyvi (6.3 papunktis); V. A. apklausos metu pateikė neišsamius, paviršutiniškus atsakymus (6.10 papunktis); surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl V. A. tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad minėtas užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas - ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse (7 punktas).
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pareiškėja I. A. neatitinka sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo atveju, kadangi jos sutuoktiniui V. A. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.
Pažymi, kad ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė išnagrinėjęs pareiškėjų pateiktus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą. Be to, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjams, todėl, Migracijos departamento nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (15/4-2) 3I-00407,00408 „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams V. A. ir I. A.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiagoje nustatyta, kad 2018 m. vasario 2 d. pareiškėjas V. A. tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Migracijos departamentas) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 154–161) (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu). Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė UAB „Realabas“ įstatus, verslo planą, 2017 m. lapkričio 30d. Bendrovės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, trijų bendrovės darbuotojų darbo sutartis ir kitus dokumentus. Tą pačią dieną išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo su pareiškėju pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas) pateikė pareiškėjo sutuoktinė I. A. (2 t., b. l. 7–29).
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2018 m. birželio 15 d. sprendime konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „Realabas“ (kurios pagrindu pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi) yra fiktyvi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklą, darbuotojus (nustatyta, kad jų įdarbinimas yra formalus), savo dalyvavimą bendrovės veikloje (pareiškėjas nėra realiai įsitraukęs į bendrovės veiklą) ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimai gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme (Įstatymo 45 straipsnyje) nustatytu pagrindu, t. y. neatitinka sąlygos, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 5–15, 2 t., b. l. 46–56, 142–152).
Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra sąlygos, nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, kurios, be kitų, yra: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).
Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pagrįsta atsakovo išvada, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad Bendrovė įregistruota 2014 m. rugsėjo 1 d. adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. Bendrovės registracijos adresas yra (duomenys neskelbtini) (2 t. b. l. 172–173). Pažymėtina, kad abu minėti adresai Migracijos departamentui yra gerai žinomi, kadangi jais yra registruojama daug įmonių, kurių dalyviais tampa trečiųjų šalių piliečiai tik tam, kad jie teisėtos veiklos pagrindu kreiptųsi dėl leidimų laikinai gyventi, taip siekdami formaliai įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, o ne iš tikrųjų vykdyti realią teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Bendrovės įstatinis kapitalas yra lygus 45 000 Eur, kuris yra padalintas į 45 000 paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų (toliau – Bendrovės akcijos). V. A. priklauso 15 000 bendrovės akcijų, t. y. 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo (2 t., b. l. 188). Iš pateiktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovės akcijas įsigijo likus mažiau kaip 2,5 mėn. iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (sutartis sudaryta 2017 m. lapkričio 21-22 d. (2 t., b. l. 178–187), o pareiškėjas prašymą pateikė 2018 vasario 2 d.). Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo dalyvavimo bendrovės veikloje. Be to, byloje esantys rašytiniai patvirtina, kad Bendrovės direktoriumi nuo 2017 m. lapkričio 3 d. yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir vienas iš trijų Bendrovės akcininkų O. B. (2 t., b. l. 188), o pati Bendrovė yra siejama su Baltarusijos Respublikos piliečiu V. G. (bendrovės kontaktinis elektrinio pašto adresas iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. buvo (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. - (duomenys neskelbtini), V. G. buvo UAB „Karmila“ vieninteliu akcininku iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. ir direktoriumi iki 2017 m. sausio 13 d. ), kuris Migracijos departamentui gerai žinomas kaip asmuo, užsiimantis įmonių steigimu, tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. V. G. steigia ir (ar) įsigyja, o vėliau parduoda trečiųjų šalių piliečiams įmones, kurios imituoja savo veiklą tik tam, kad užsieniečiai, tapę tų įmonių dalyviais, galėtų gauti leidimus laikinai gyventi ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes (2 t., b. l. 172–173, 286–287).
Išanalizavus pareiškėjo pateiktas sutartis, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, nustatyta, kad dalis pareiškėjo pateiktų sutarčių yra nepasirašytos tik vienos šalies (2 t., b. l. 214–216, 218–220, 222–224, 226–228, 240–242, 260–262). Nors teismui pateiktos Bendrovės išrašytos sąskaitos, tačiau nei atsakovui nei teismui nepateikti įrodymai patvirtinantys, kad Bendrovė iš tikrųjų teikė realias paslaugas. Be to, abejones dėl Bendrovės realiai vykdomos kelia ir tai, kad Bendrovė nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. sausio 11 d. negavo jokių tarpbankinių pavedimų, nes Bendrovės pajamų gavimas grindžiamas išskirtinai grynaisiais pinigais (2 t., b. l. 265–276). Trijų įmonių (2018 m. sausio 11 d. UAB „Rent2Go“ ir UAB „Sparti sistema“ bei 2018 m. sausio 15 d. UAB „Paprastos apskaitos grupė“) yra banko pavedimai į Bendrovės sąskaitą, tačiau šios įmonės sietinos su V. G., kuris Migracijos departamento duomenis steigia ir (ar) įsigyja, o vėliau parduoda trečiųjų šalių piliečiams įmones, kurios imituoja savo veiklą, ir įmonėmis, kurių pagrindu užsieniečiai kreipėsi dėl leidimo gyventi, todėl šiuo atveju pinigų pervedimas į Bendrovės banko sąskaitą nevertintinas kaip įrodymas, pagrindžiantis realios Bendrovės veiklos vykdymo. Pažymėtina, kad ginčijamame Sprendime detaliai aptarti ir įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai. Šių argumentų pareiškėjas neginčija, todėl tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas su atsakovo šiais argumentais sutinka ir teismas plačiau dėl jų nepasisakys. Teismo vertinimu, nepateikus dokumentų ir kitų įrodymų, pagrindžiančių realų sutarčių vykdymą, kurių dalis net nėra pasirašytos vienos iš šalių, ir pateiktos sutartys, sąskaitos faktūros, kurių apmokėjimas grindžiamas išskirtinai grynais pinigais, nepagrindžia Bendrovės realiai vykdomos veiklos. Įvertinus pareiškėjo pateiktas sutartis, kasos pajamų orderius, sąskaitas faktūras (2 t., b. l. 205–264), darytina išvada, kad Bendrovė šie pateikti dokumentai nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą bendrovės veiklos vykdymo. Be to, byloje nustatyta, kad Bendrovės pagal verslo planą pagrindinė bendrovės veikla - kompiuterinių programavimo veikla (2 t., b. l. 189–202), tačiau iš pateiktų darbo sutarčių nustatyta, kad Bendrovėje įdarbintas tik vienas programuotojas (b. l. 289–299), kuriam mokamas pakankamai mažas ir visiškai nekonkurencingas darbo užmokestis (nuo 2015-10-01 iki 2017-07-31 buvo priskaitomas minimalus darbo užmokestis, nuo 2017-08-01 iki 2018-02-28 - 550 Eur, neatskaičius mokesčių, nuo 2018-03-01 - 670 Eur, neatskaičius mokesčių) (2 t., b. l. 289–292). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagrįstai kyla abejonių dėl realios Bendrovės vykdomos veiklos pagal verslo planą, juolab, kad atsakovui nebuvo pateikta šio IT specialisto kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų, nors atsakovas šiuos dokumentus prašė pareiškėjo pateikti iki 2018 m. balandžio 2 d. (2 t., b. l. 42). Be to, įvertinus verslo pateikiamą informaciją apie Bendrovės registracijos adresą (buvo pakeistas 2017-09-05) ir dalyvius (V. A. bendrovės akcininku tapo 2017-11-21), darytina išvada, kad Bendrovės verslo planas parengtas ne anksčiau kaip 2017 m. lapkričio 21 d., o pareiškėjas į atsakovą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2018 m. vasario 2 d. Vadinasi, atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje. Kartu tai reiškia, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas - Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimui laikinai gyventi Lietuvoje.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Sodros informacinės sistemos duomenimis Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2018 m. birželio 13 d. sudarė 1 495,75 Eur, o pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - Valstybinė mokesčių inspekcija) interneto puslapyje apie juridinius asmenis, turinčius mokestinę nepriemoką, duomenis Bendrovės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma 2018 m. birželio 15 d. sudarė 333,02 Eur (2 t., b. l. 129–130). Todėl teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas, būdamas Bendrovės dalyviu, neužtikrina, kad jo valdoma Bendrovė vykdytų Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas mokestines prievoles, o tai rodo neatsakingumą ir piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas realios ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu.
Be to, byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau - Migracijos valdyba) Užsieniečių reikalų skyrius surinko medžiagą apie atliktą Bendrovės veiklos patikrinimą. Įvertinus pateiktą surinktą medžiagą - tarnybinius pranešimus, paaiškinimus, darbo sutartis (2 t. b. l. 93–117), darytina išvada, kad Bendrovės darbuotojai nieko konkretaus negalėjo papasakoti apie Bendrovės veiklą, atsakyti konkrečiai ir papasakoti apie jų darbo funkcijas bei darbo rezultatus (K. K. nenurodė kuriamų bendrovės programų pavadinimų, žadėjo juos atsiųsti elektroniniu paštu, tačiau informacijos nebuvo pateikta, S. V. neatlieka Bendrovėje vadybininko darbo, o atlieka buto remontą, o A. J. nenurodė nei Bendrovės direktoriaus, o į kitus klausimus atsakyti atsisakė, nurodydamas „nesakysiu“, pasirašyti po paaiškinimu atsisakė). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Bendrovės veikla abejotina, todėl atsakovas pagrįstai nustatė, kad Bendrovė veiklos realiai nevykdo, o jos darbuotojai realiai nedirba, t. y. jų įdarbinimas Bendrovėje yra formalus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, kad V. A. ir kiti bendrovės dalyviai užsieniečiai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.
Pažymėtina, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas - tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Asmeniui įsteigus ar įsigijus privatų juridinį asmenį, tai savaime neįrodo, jog šio įsigijimo tikslas yra būtent plėtoti tam tikrą su šiuo juridiniu asmeniu susijusią veiklą ir taip siekti pelno.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde iš esmės neginčija atsakovo Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, todėl tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas su jomis sutinka. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jokių duomenų nelėpė, visus dokumentus atsakovui pateikė, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos ir nustatytų faktinių aplinkybių, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti priešingas išvadas nei nustatė atsakovas Sprendime.
Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329,17.5 ir 24.21 papunkčių nuostatas būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, taigi ir dokumentus, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4312-556/2018).
Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą teisės aktų kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai iš esmės nepatvirtina realios Bendrovės veiklos pagal verslo planą vykdymo Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Nustačius, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje, Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas - Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Iš teismui pateiktų duomenų darytina išvada, kad Bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai neatitinka tikrovės ir jais tik siekiama imituoti Bendrovės vykdomą veiklą ir pajamų gavimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad fiktyvi įmonė yra Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas ar atstovybė, kurie buvo įsteigti ar įsigyti siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose ar užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės nuostatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui - šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui arba perkeliamam įmonės viduje užsieniečiui - gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau - Aprašas) 100 punkte įtvirtinti veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad bendrovė yra fiktyvi. Įvertinus byloje esančią medžiagą, darytina išvada, kad yra veiksniai, sudarantys pagrindą manyti, jog Bendrovė yra fiktyvi, t. y. kad bendrovė buvo įsteigta ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o minėtam užsieniečiui ir kitiems bendrovės dalyviams užsieniečiams gauti leidimus laikinai gyventi: pateikti bendrovės veiklos dokumentai neįrodo, kad bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje (Aprašo 100.4 papunktis); Bendrovė įregistruota adresu, kuriuo nuolat registruojamos užsieniečių įsteigtos ar įsigytos įmonės (Aprašo 100.5 papunktis); Bendrovė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų - Bendrovės darbuotojai neva dirba nuotoliniu būdu (Aprašo 100.6 papunktis); Bendrovė nemoka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos administruojamų mokesčių (Aprašo 100.8 papunktis); yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra fiktyvus (Aprašo 100.9 papunktis), yra kitų požymių, kad Bendrovė yra fiktyvi (100.12 papunktis).
Pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau - Migracijos politikos gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 22.3 p., 22.3.3 pap.). Leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas - ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla.
Esant anksčiau nustatytoms ir išdėstytoms aplinkybėms, kad pareiškėjas teikė neatitinkančius bei prieštaringus duomenis apie bendrovės veiklą (nei Migracijos departamentui, nei teismui nebuvo pateikta įtikinamų dokumentų, kurie patvirtintų, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą būtų vykdžiusi realią veiklą Lietuvos Respublikoje), Bendrovės darbuotojus (nustatyta, kad jų įdarbinimas yra formalus), savo dalyvavimą bendrovės veikloje ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, kyla pagrįstų abejonių dėl jo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio dirbti Bendrovėje ir vystyti verslą Lietuvoje.
Surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl V. A. tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios bendrovės veiklos, t. y. konstatuotina, kad minėtas užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas - ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik gauti leidimą laikinai gyventi, taip įteisinant savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Iš bylos medžiagos nenustatyta, kad pareiškėjas turi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Šių aplinkybių neginčija ir patys pareiškėjai. Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. buvo nustatyta, kad V. A., norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); yra rimtas pagrindas manyti, kad bendrovė yra fiktyvi (6.3 papunktis); V. A. apklausos metu pateikė neišsamius, paviršutiniškus atsakymus (6.10 papunktis); surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl V. A. tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas - ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse (7 punktas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.
Kadangi Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai atsisakė jam pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).
Pažymėtina, kad sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, būti Bendrovės akcininku ir dalyvauti bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Pareiškėjas spręsti su Bendrove susijusių klausimų į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti su galiojančia viza.
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas jau savaime diskriminuoja pareiškėją, nes jo Bendrovė nėra lygi prieš Lietuvos piliečių verslo įmones, kurioje visą darbo laiką privalomai turi dirbti Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybes narės piliečiai ir tik nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, iš jo reikalaujama sudaryti darbo sutartį, nors jo tikslas dividendai, o jo darbo užmokestis ir sumokėti mokesčiai neįskaičiuojami į bendrą darbo užmokesčio fondą, kitaip tariant pažeidžiami sąžiningos konkurencijos reikalavimai. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, pagal kokius kriterijus spręsti užsieniečio veiklos indėlį ir naudingumą Lietuvos ekonomikai. Pareiškėjas neturi prigimtinės teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas esant tam tikroms sąlygoms (investicijų, darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokesčio dydis ir kt.). Pareiškėjui neatitinkant tam tikrų įstatyme nustatytų imperatyvių normų leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišduodamas. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad vienodiems ūkio subjektams (investuojantiems užsieniečiams) būtų taikomos skirtingos sąlygos, todėl pareiškėjo argumentai dėl diskriminacijos vertintini kaip nepagrįsti.
Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Nagrinėjamu atveju, įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėja I. A. neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, nes jos sutuoktiniui V. A. nebuvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-00407,00408 „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams V. A. ir I. A.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjų V. A. (V. A.) ir I. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.