Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja L.VenckuvienėBaudž. byla Nr. 1A–149-174/2007 Procesinio sprendimo kategorija:1.2.14.2.2, 2.1.6, 2.4.6.4.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuosprendis

2007 m. balandžio 13d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-01-13 nuosprendžio, kuriuo V. M. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad pagrobė automobilį: 2003 m. rugsėjo 28 d., laikotarpiu nuo 16.20 val. iki 16.55 val., jis, turėdamas tikslą pagrobti automobilį, veikdamas kartu su nuteistuoju R. S. , Giruliuose, Klaipėdoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, sulaužę kairės pusės priekinių automobilio durelių užraktą, įsibrovė į automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po to, sulaužę užvedimo spynelę, užvedė automobilio variklį ir nuvažiavo. Tokiu būdu jis pagrobė A. M. priklausantį automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 29800 litų vertės su automobilyje buvusia 50 litų vertės sportine rankine, 50 litų vertės sportinėmis kelnėmis „Adidas“, 100 litų vertės vyriška striuke. Iš viso pagrobė A. M. priklausančio turto už 30000 litų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis ( BPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Šioje įstatymo normoje nustatyta ir kita įrodymų vertinimo sąlyga – reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu, taigi pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 str. 4 d. nurodytus reikalavimus: įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie gauti teisėtais būdais ir kurių patikimumas gali būti patikrintas (BPK 20 str. 4 d.).

Apylinkės teismas nevertino įvykio vietos apžiūros, kurios metu buvo rasti pirštų pėdsakai ant pagrobto automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) protokolo įrodymų leistinumo požiūriu. Iš byloje esamų duomenų darytina išvada, kad ant pagrobto automobilio „VW Passat“ rasti V. M. pirštų pėdsakai iš esmės yra vienintelis objektyvus nusikaltimo padarymo mechanizmo atkūrimo pėdsakas. Todėl nustatant kaltinamojo kaltę, neturi kilti abejonių šio ikiteisminio tyrimo veiksmo- įvykio vietos apžiūros teisėtumu įrodymų leistinumo požiūriu.

Apeliantas pagrįstai abejoja įvykio vietos apžiūros protokolo teisėtumu, nurodydamas, kad įvykio vietos, kurioje rastas pagrobtas automobilis „VW Passat“, apžiūros protokolas surašytas nesilaikant BPK reikalavimų. Šį protokolą pasirašė ne visi asmenys, dalyvavę įvykio vietos apžiūroje; pirštų pėdsakai, rasti ant pagrobto automobilio netinkamai įforminti.

Pirštų pėdsakų radimas, įtvirtinimas bei tyrimas neturi kelti abejonių. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad pagrobtus automobilius, tarp kurių buvo ir „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) surado Klaipėdos miesto policijos pareigūnai, tačiau įvykio vietos ir joje rastų autmobilių apžiūrą atliko Kretingos rajono policijos komisariato pareigūnai. Taip pat byloje esantys duomenys rodo, kad atliekant šią apžiūrą dalyvavo abiejų miestų policijos pareigūnai, taip pat ir sodybos šeimininkė B. L. . Tačiau šios įvykio vietos apžiūros protokole užfiskuoti apžiūroje dalyvavę tik Kretingos rajono policijos komisariato pareigūnai. Kadangi atliekant apžiūrą dalyvavo ir šiuos pagrobtus automobilius radę policijos pareigūnai, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šie bylą tiriantys pareigūnai turėjo būti užfiksuoti protokole. Be to, šie pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos apie įvykdytą nusikaltimą, jie turėjo būti suinteresuoti atlikti įvykio vietos apžiūrą bei tinkamai ją įforminti. Tačiau šis procesinis veiksmas buvo atliktas neišsamiai bei toks šių pareigūnų, kaip dalyvių tyrimo veiksme, nenurodymas šiame protokole laikytinas apžiūros trūkumu. Dėl tų pačių priežasčių pažymėtina ir tai, kad šios minimos apžiūros metu dalyvavo ir sodybos šeimininkė B. L. , tačiau ji protokole taip pat nepaminėta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvykio vietos, kurioje rastas pagrobtas automobilis, apžiūra buvo vienintelė ir tos apžiūros pakartotinai atlikti neįmanoma. Tai reiškia, kad nėra galimybės patikrinti objektyvių pėdsakų, t. y. neįmanoma pakartotinai stebėti ir užfiksuoti rastus pirštų pėdsakus. Todėl tyrimo veiksmo apžiūros atlikimas ir šio veiksmo rezultatų fiksavimas neturi kelti abejonių.

Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepašalino esamų prieštaravimų dėl įvykio vietoje rastų pirštų pėdsakų. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo rasti septyni pirštų pėdsakai, kurie nukopijuoti ant atskirų septynių daktiloplokšelių. Šios daktiloplokštelės buvo sunumeruotos, sudėtos į voką, tačiau neužantspauduotas ir nepasirašytas tyrimo eigą fiksuojančio pareigūno. Vokas su daktiloskopinėmis plokštelėmis buvo pristatytas į Klaipėdos m. VPK KP NTT APGTS komisarui inspektoriui V.Babianskiui, kuris šį voką užantspaudavo ir pasirašė (t. 1, b. l. 41-43).

Stebėtina, kad minimame apžiūros protokole užfiksuota, jog daktiloskopinių plokštelių, ant kurių užfiksuoti rankų pėdsakai, matmenys yra: Nr. 1. - 4,2 x 7,8 cm, Nr. 2. - 3,8 x 7,6 cm, Nr. 3. - 3,9 x 8,2 cm, Nr. 4. - 4,4 x 7,5 cm, Nr. 5. - 4,2 x 8,1 cm. Specialisto išvadoje Nr. 222 nurodyta, kad atkirpus voką daktiloskopinių plokštelių su užfiksuotais rankų pėdsakais matmenys yra: Nr. 1. – 79 x 42 mm, Nr. 2. – 76 x 38 mm, Nr. 3. – 83 x 39 mm, Nr. 4. – 71 x 43 mm, Nr. 5. – 82 x 42 mm.

Kaip matyti šių daktiloskopinių plokštelių matmenys, išskyrus plokštelę Nr. 2, nurodyti įvykio vietos apžiūros protokole ir tirti specialisto nėra identiškos, o daktiloskopinės plokštelės Nr. 4 matmenų skirtumas akivaizdus (4 mm). Teisėjų kolegija abejoja, ar matuojant tą pačią daktiloskopinę plokštelę, galimas 4 mm skirtumas. Tiesa, kitų plokštelių matmenys skiriasi minimaliai (1 mm). Kodėl buvo nustatytas toks tų pačių daktiloplokštelių matmenų skirtumas, negalėjo paaiškinti nei įvykio vietoje dalyvavęs specialistas M.Reinikis, nei apžiūrą atlikęs ir jos rezultatus fiksavęs L. B. , nei užduotį atlikti daktiloskopinį tyrimą paskyręs tyrėjas V.Babianskis, kurie buvo apklausti apeliacijos teismo posėdyje. Šie asmenys, beje, negalėjo paaiškinti, kodėl nesutampa įvykio vietos apžiūros protokole nurodyti ant daktiloskopinių plokštelių paimtų pirštų pėdsakų aprašymai, nuo to, kas buvo tiriama specialistų. M.Reinikis teigė, kad jis paimdamas pirštų pėdsakus ant daktiloskopinių plokštelių atskiria ar tai vieno ar kelių pirštų pėdsakai, juo labiau atskiria piršto ir delno pėdsakus. Taigi kodėl nurodžius, kad ant vienos daktiloplokštelės paimtas piršto pėdsakas, o specialistas jau rado ir tyrė 4 pirštų pėdsakus, arba nurodžius, kad tai piršto pėdsakas, o specialistas rado ir tyrė delno pėdsaką, niekas negalėjo paaiškinti.

Pažymėtina ir tai, kad tyrėjas V.Babianskis paaiškino, jog rengdamas užduotį objekto tyrimui rankų pirštų pėdsakų nestudijavo, rašė iš įvykio vietos apžiūros protokolo, mano, kad tai yra rašytinė klaida, nes viską jis rašė iš procesinių dokumentų (t. 3, b. l.51-58). Tačiau jis nesugebėjo paaiškinti, kodėl rašant duomenis iš įvykio vietos apžiūros protokolo atsirado tokie neatitikimai, nes akivaizdu, kad užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodyta, jog daktiloplokštelėse Nr. 1, 3, 4, 5 yra perkopijuoti rankos pėdsakai, o įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad visuose daktiloplokštelėse yra perkopijuoti pirštų pėdsakai.

2004 m. sausio 20 d. specialisto išvadoje Nr. 222 nurodoma, kad ant daktiloplokštelių Nr. 2, 3 yra po keturis rankų pirštų pėdsakus, ant daktiloplokštelės Nr. 7 – du rankų pirštų pėdsakai, o ant daktiloplokštelių Nr. 4, 5 – po vieną delno pėdsaką (t. 1, b. l. 52-55). Šie duomenys, kaip jau minėta, neatitinka įvykio vietos apžiūros protokole nurodytų duomenų.

Darytina išvada, kad septynios daktiloplokštelės su septyniais pirštų pėdsakais nėra tapačios rankų pėdsakams ar rankų pirštų pėdsakams atskirose daktiloplokštelėse, kuriose yra ne po vieną, o po keletą pirštų pėdsakų. Be to, kitose daktiloplokštelėse yra perkopijuoti delno pėdsakai (Nr. 4, 5).

Pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūros protokolas turi būti surašomas toje vietoje, kurioje yra apžiūrimas objektas (šiuo atveju rasto pagobtojo automobilio vieta bei pats automobilis). Tačiau anksčiau minėtame įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad vokas su daktiloplokštelėmis užklijuotas ir pristatytas į Klaipėdos m. VPK NTT APGTS komisarui inspektoriui V.Bobenskiui, kuris voką ir užanstpaudavo. Darytina išvada, kad rasto automobilio apžiūra pradėta fiksuoti Kretingos rajone Daubėnų kaime, o baigta Klaipėdos mieste. Todėl tai laikytina apžiūros pažeidimu.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad rastus pirštų pėdsakus būtina nedelsiant ištirti, paskiriant užduotį atlikti objektų tyrimą. Šioje byloje tokia užduotis buvo paskirta tik po trijų mėnesių, nurodant buvusią priežastį - būtinybę surasti paieškomus asmenis. Tokia priežastis verčia abejoti, nes daktiloskipinėse plokštelėse nukopijuotų pirštų pėdsakų tyrimas buvo galimas ir nesuradus paieškomų asmenų. Minėtoje užduotyje nurodyta, kad V. M. daktilokortelės yra nuteistųjų asmenų kartotekoje ir LR ADIS (t. 1, b. l. 50). Tyrimą atlikęs pareigūnas žinojo įtariamojo asmenybę, todėl tai nebuvo pagrindinė priežastis dėl kurios buvo delsiama paskirti daktiloskopinį tyrimą. V.Bobianskis patvirtino, jog jis žinojo įtariamųjų asmenybes, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl užduotis atlikti objektų tyrimą buvo parašyta tik po kelių mėnesių (t. 3, b. l. 51-58). Nors, BPK normos nereglamentuoja užduoties atlikti objektų tyrimą terminų, tačiau apelianto argumentas, kad dėl šių aplinkybių buvo nesilaikyta tvarkos ir tuo galėjo būti iškraipomos faktinės aplinkybės, pagrįstas.

Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos reglamentuoja, jog įrodymais gali būti laikoma tik leistinumo reikalavimą atitinkanti informacija: tik įstatymo numatytais atvejais, taikant teisėtus būdus gauti duomenys, kurių patikimumą galima patikrinti remiantis Baudžiamojo proceso kodekso priemonėmis. Ikiteisminio tyrimo pareigūno surinkti duomenys įrodymais tampa tik tada, kai įrodymais juos pripažįsta teismas (BPK 20 str. 2 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone šioje baudžiamojoje byloje pirštų pėdsakai, rasti įvykio vietoje ant pagrobto automobilio būtų vienintelis objektyvus teisioginis nusikaltimo padarymo įrodymas. Todėl rastų rankų pėdsakų nukopijavimas ant daktiloplokštelių bei viso šio tyrimo veiksmo rezultatų įforminimas negali kelti abejonių nustatant kaltininko kaltę. Nekaltumo prezumpcijos principas reglamentuoja nuostatą, kad visos abe­jo­nės aiš­ki­na­mos kal­ti­na­mo­jo nau­dai tik ta­da, kai iš­nau­do­jus vi­sas ga­li­my­bes ne­pa­vyks­ta jų pa­ša­lin­ti.

Taip pat pažymėtina, kad vėlesni procesiniai dokumentai, kurių atsiradimą sąlygojo įvykio vietos apžiūros metu rasti rankų pirštų pėdsakai ne tik neišsklaidė abejonių dėl įvykio vietos apžiūros, bet dar labiau jas išryškino. Procesiniuose dokumentuose negalima jokia papildoma informacija be papildomo apžiūros objekto tyrimo. Akivaizdu, kad užduotyje atlikti daktiloskopinį tyrimą buvo peržengtos ikiteisminio tyrimo pareigūno kompetencijos ribos. Tyrėjas V.Babianskis ir apeliacijos teismo posėdyje negalėjo paaiškinti kaip šioje užduotyje buvo gauta išsamesnė informacija dėl ant daktiloplokštelės Nr. 1 perkopijuoto pėdsako radimo vietos. Tuo labiau, kad jis nedalyvavo įvykio vietos, kurioje rasti pagrobti automobiliai, apžiūroje. Pažymėtina ir tai, kad tik Klaipėdoje pas tyrėją V.Babianskį įvykio vietos apžiūros protokole buvo padarytas papildomas įrašas, o tai prieštarauja BPK normų reikalavimams.

BPK 20 str. 5 d. yra numatyta, jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį V. M. priėmė remdamasis pagrobto automobilio apžiūros rezultatais, daktiloskopinio tyrimo išvada, nustačiusia, jog rankų pėdsakai, rasti automobilyje, palikti V. M. , liudytojo K. L. , atpažinusio V. M. , parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo ištirtų duomenų vertinimu.

Šiuo atveju įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 41-43), kuriame užfiksuotas pagrobtų automobilių radimas, paimti pirštų pėdsakai, specialisto išvada, negali būti laikoma įrodymu dėl ankščiau paminėtų priežasčių. Visgi, šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys negali būti laikomi tapatūs su apžiūros metu užfiksuotais duomenimis. Teisėjų kolegija abejoja šio tyrimo veiksmo patikimumu bei su šiuo tyrimo veiksmu susijusius vėlesnius dokumentus: užduotimi atlikti daktiloskopinį tyrimą, specialisto išvada.

Visos anksčiau paminėtos abejonės dėl 2003-09-29 įvykio vietos apžiūros protokolo bei po to sekusių vėlesnių procesinių dokumentų turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, nustatant kad šie duomenys negali būti vertintini kaip įrodymai byloje.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepatikrino ir nepašalino visų abejonių dėl rastų pirštų pėdsakų radimo ir įtvirtinimo teisėtumo, todėl toks vertinimas nebuvo pakankamai išsamus bei objektyvus.

Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės iš naujo patikrinti šio tyrimo veiksmo metu gautų duomenų patikimumo ir nustato, kad šie duomenys nelaikytini įrodymu, todėl jais nesiremia.

Kaip minėta pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kaltininko kaltės klausimą, rėmėsi ir liudytojų B. L. ir K. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Visgi, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad šių liudytojų parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, teisminio posėdžio metu jie pakeitė savo parodymus bei nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra teisingi, teigė, kad parodymai yra išgauti dėl policijos pareigūnų pavartoto psichologinio spaudimo (t. 2, b. l. 67-69, 71, 85-96).

Pažymėtina, kad liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tikrumas kolegijai taip pat kelia abejonių. Pagrobti automobiliai buvo rasti šių liudytojų sodyboje. Akivaizdu, kad policijos pareigūnų atskleistos nusikalstamų veikų aplinkybės B. L. ir K. L. buvo netikėtos. Be to, jie po įvykio vietos apžiūros buvo priversti važiuoti į Klaipėdos miesto. transporto policiją bei ten duoti parodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visi minėtų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo duoti tą pačią dieną. Beje, kaip apeliacijos teismo posėdyje teigė liudytojas L. B. , jiems dar nepabaigus užpildyti įvykio vietos apžiūros protokolo, automobilis buvo išvežtas, nors ir patvirtino, kad jį jau buvo spėję apžiūrėti. Stebėtinas ir akivaizdus policijos pareigūnų noras atlikti byloje visus reikiamus tyrimo veiksmus tą pačią dieną, beje pasitelkus kito Policijos komisariato pareigūnus, kurie apeliacijos teismo posėdyje patvirtino, kad tai juos nustebino ir šis atvejis buvo išskirtinis. Be to, dviejų įtariamų asmenų atpažinimo procedūra vyko po darbo valandų, tai yra nuo 18.10 val. iki 19.25 val. (t. 1, b. l. 61-64). Atsižvelgiant į tai, kad visi šių liudytojų parodymai gauti tą pačią dieną, jokių papildomų parodymų jie nedavė, įtariamųjų atpažinimo procedūros taip pat vyko tą pačią dieną, teisėjų kolegija turi pagrindą tikėti, kad tokie parodymai galėjo būti neteisingi, išgauti paveikiant liudytojus. Akivaizdu, kad toks svertas galėjo būti baimė tapti patiems apkaltintiems šios nusikalstamos veikos padarymu, nes pagrobtas automobilis buvo surastas jiems priklausančiame statinyje. Akivaizdu, kad policijos pareigūnai turėjo duomenų, kas galėjo padaryti automobilio vagystę, todėl visai neatsitiktinai liudytojams atpažinti greta kitų buvo pateikta ir kaltinamojo nuotrauka. Todėl vėlgi kyla abejonės, kodėl taip ilgai buvo delsiama paskirti užduotį atlikti objekto tyrimą.

BPK 20 str. 3 d. nuostata reglamentuoja, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Tuo tarpu nei B. L. , nei K. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negali patvirtinti vagystės padarymo fakto. Jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai duoda pagrindą tik prielaidai, kad V. M. galėjo pagrobti automobilį. Tačiau, kaip jau buvo minėta, teismo posėdžio metu savo parodymus jie pakeitė. Atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad byloje nėra nustatyta jokių kitų objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad automobilį pagrobė kaltinamasis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo remtis šių liudytojų parodymais. Esant tik nenuosekliems šių liudytojų parodymams ir nesant kitų objektyvių įrodymų, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas nėra galimas. Be to, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad šių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Šiuo atveju darytina išvada, kad pagrįstas apelianto teiginys, kad nei vienas liudytojas negalėjo nurodyti, kas pagrobė automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Atsižvelgiant į visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti apelianto V. M. kaltę, padarius automobilio vagystę.. Todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Nepagrįstas apelianto apeliacinio skundo argumentas, kad teisėja negalėjo nagrinėti šios baudžiamosios bylos, kadangi yra priėmusi nutartį kitoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje paskirdama jam kardomąją priemonę – suėmimą. BPK 58 str. reglamentuoja nušalinimo pagrindus. Teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje (BPK 58 str. 2 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismo teisėja dėl V. M. yra priėmusi nutartį kitoje byloje, todėl nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pagrindo nusišalinti jai nebuvo.

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad teisėja buvo šališka nagrinėjant bylą. Tai, kad ji pakartotinai įspėjo K. L. ir B. L. dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, laikytina tinkamu elgesiu, nes šių liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės skyrėsi.

Dėl prokuroro veiksmų

BPK 63 str.1 d. numato, kad ikiteisminį tyrimą atliekančio prokuroro veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai gali apskųsti aukštesniajam prokurorui. Jei prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apeliantas ir jo gynėjas tokia teise nepasinaudojo, todėl teigti, jog buvo suvaržytos jų teisės, negalima.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-10-06 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį;

V. M. pagal BK 178 str. 2 d. išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kardomąją priemonę šioje byloje panaikinti.