Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-26 · Administracinė byla Nr. A-575-713-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-26
Bylos Nr.
A-575-713-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00525-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Lietuvos valstybei
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-713/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00525-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. ir atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam iš viso 6 884,47 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje valstybei taikytina civilinė atsakomybė, todėl tinkamu atsakovu laikytina ir Lietuvos valstybė. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Be to, atkreipė dėmesį, kad reikalaujama priteisti suma neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsniui, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nes darbuotojas turi teisę pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Todėl atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Todėl nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Pastebėjo, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodyta, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė, todėl vienintelis tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje turi būti Lietuvos valstybė. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas senaties terminas.

Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteisė 5 882,77 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas nustatė, kad atsakovas iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėju.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas prašo taikyti senaties terminą. Nurodė, kad laiką, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas darbo užmokestis, iš esmės nulemia DK 298 straipsnis. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis atsižvelgė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, todėl savo iniciatyva atnaujino ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, pagal DK 298 straipsnio nuostatą valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios normos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Todėl konstatavo, kad pareiškėjui priteistina suma už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, nes valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą ir neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika. Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos VTĮ 23 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Kadangi Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl konstatavo, kad Lietuvos valstybės atsakomybė negalima.

III.

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 46–48), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodyta, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė. Mano, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas CK 6.271 straipsnis, numatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tai pat pabrėžia, kad biudžeto formavimas, iš kurio yra mokamas darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams, yra ne jo, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 50-52), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti pilna apimtimi, priteisiant 6 884,47 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nurodo, kad 2004 – 2006 m. buvo neteisingai vykdoma viršvalandinio darbo apskaita, o teisingi perskaičiavimai po ilgų derybų su Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesine sąjunga įvykdyti tik 2007 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Tai matyti iš pirmosios instancijos teismui pateiktos pažymos Nr. 142-PAZ1-957, dėl kurios pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Todėl pareiškėjas galėjo sužinoti apie jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ne anksčiau kaip 2007 m. rugpjūčio mėnesį. Kitoje atsakovo išduotojo pažymoje nurodyti klaidinantys duomenys, kadangi joje nurodytos už viršvalandinį darbą neišmokėtos sumos 2004-2006 m. (9 ir 10 eilutės) aktualiu laikotarpiu realiai net nebuvo skaičiuojamos. Joje tik nurodyta prielaida, kokia nepriemoka būtų susidariusi, jei tuo metu būtų teisingai vykdoma darbo apskaita. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada dėl senaties termino atnaujinimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 55-57) su skundu nesutinka. Teigia, kad jo pateikta pažyma Nr. 142-PAZ1-1050 patikslinta pareiškėjo pateiktą pažymą Nr. 142-PAZ1-957, kurioje nurodyta nepriemoka už sumokėtus viršvalandžius 2004 m., 2005 m., 2006 m., kurie buvo apskaičiuoti ir išmokėti 2007 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59–61) palaiko atsakovo apeliacinio skundo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, jog, remiantis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl pažymi, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Lietuvos viešosios policijos rinktinę „Vytis“.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindus, teismas atnaujino imperatyvų DK 298 straipsnio nustatytą trejų metų terminą, tokiu būdu netinkamai pritaikydamas materialinės teisės nuostatas, nes DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011). Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu, įtvirtintu DK 27 straipsnio 2 dalyje. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nevisapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo pateiktas pažymas apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 5, 21-22), iš minėtų pažymų nėra aišku, kodėl nepriemoka už 2004 m., 2005 m., 2006 m. yra perskaičiuota 2007 m. rugpjūčio mėnesį ir kokią įtaką šis perskaičiavimas daro DK 298 straipsnio taikymui. Nagrinėjamoje byloje, vertinant minėtas pažymas, teisėjų kolegijai taip pat kyla pagrįstų abejonių dėl tikslios senaties termino eigos pradžios, nuo kurios priklauso ir pareiškėjui priteistinos sumos dydis. Šias abejones turėtų pašalinti pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei nurodyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą (ABTĮ 81 str., 143 str.). Dėl to, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė