- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-04
- Bylos Nr.
- 2S-1014-259/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01481-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Ieškovas
- Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinės sąjungos
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Kauno autobusai“
- Trečiasis asmuo
- Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, uždarosios akcinės bendrovės „Kauno autobusai“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinės sąjungos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5270-638/2016 pagal ieškovės Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinės sąjungos ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Kauno autobusai“, uždarajai akcinei bendrovei „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinei sąjungai, tretieji asmenys - Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, uždarosios akcinės bendrovės „Kauno autobusai“ keleivinio transporto darbuotojų profesinė sąjunga, dėl susitarimo pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo organizuoti slaptą balsavimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apylinkės teisme 2016-01-27 priimtas ieškovės Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinės sąjungos ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti 2016-01-15 susitarimą tarp atsakovių UAB „Kauno autobusai“ ir UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, ir įpareigoti atsakovę UAB „Kauno autobusai“ organizuoti visuotinį UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų slaptą balsavimą dėl įgaliotos profesinės sąjungos, kuri atstovaus derybose su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, išrinkimo deleguojant į balsavimo komisiją po vienodą skaičių atstovų nuo kiekvienos įmonėje veikiančios profesinės sąjungos bei sudarant teisę stebėti balsavimą visiems pageidaujantiems nepriklausomiems asmenims.
Atsakovės UAB „Kauno autobusai“ ir UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinė sąjunga pateikė teismui prašymus palikti ieškinį nenagrinėtu ir panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ginčas tarp ieškovės ir atsakovių yra kolektyvinis darbo ginčas, kurį turi nagrinėti taikinimo komisija, darbo arbitražas arba tarpininkas. Todėl ieškovo keliami reikalavimai yra nepriskirtini nagrinėti teismo kompetencijai. Atitinkamai ieškinys, kuris jau yra priimtas, turi būti paliktas nenagrinėtu, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. nutartimi ieškovės Kauno transporto darbuotojų profesinės sąjungos ieškinį paliko nenagrinėtu, panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo sustabdytas 2016 m. sausio 15 d. susitarimo tarp UAB „Kauno autobusai“ ir UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos vykdymas iki ieškinio išnagrinėjimo iš esmės.
Teismas nurodė, kad ieškovės ginčijamas 2016 m. sausio 15 d. susitarimas savo esme yra susitarimas dėl sąlygų, kaip bus atstovaujamos būsimos kolektyvinės sutarties šalys. Teismas pripažino, kad ginčas yra glaudžiai susijęs su kolektyvinės sutarties sudarymu, be to, tai yra ginčas tarp būsimų ar potencialių kolektyvinės sutarties subjektų dėl ikisutartinių derybų sąlygų. Nurodė, kad antrasis ieškovės reikalavimas - įpareigoti atsakovę UAB „Kauno autobusai“ organizuoti visuotinį UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų slaptą balsavimą dėl įgaliotos profesinės sąjungos, kuri atstovaus derybose su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, išrinkimo deleguojant į balsavimo komisiją po vienodą skaičių atstovų nuo kiekvienos įmonėje veikiančios profesinės sąjungos bei sudarant teisę stebėti balsavimą visiems pageidaujantiems nepriklausomiems asmenims, taip pat yra teisę sudaryti kolektyvinę sutartį sudaryti turinčių teisę subjektų nesutarimas dėl sutarties sudarymo būdų ir sąlygų. Todėl teismas sprendė, kad ieškovės iškeltas ginčas, kai viena profesinė sąjunga ginčija darbdavio ir kitos profesinės sąjungos susitarimą, yra kolektyvinis darbo ginčas DK 68 straipsnio prasme, dėl ko ieškovės ieškinį teismas turėjo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme. Kadangi ieškinys buvo priimtas, teismas ieškinį paliko nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 12 punkto pagrindu, taip pat panaikino byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo; taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti 2016 m. sausio 15 d. susitarimo, sudaryto tarp UAB „Kauno autobusai“ ir UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos, vykdymą iki kol bus išnagrinėtas atskirasis skundas. Apeliantė nurodo, kad skundžiama nutartis naikintina dėl šių motyvų:
1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė asmens teisės kreiptis teisminės gynybos, teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principus bei bylos priskirtinumo teismui taisyklės prioritetą. Pagrindinis ieškinio reikalavimas – pripažinti 2016 m. sausio 15 d. susitarimą, sudarytą tarp UAB „Kauno autobusai“ ir UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos, niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, yra grindžiamas ne darbo teisės normomis, o CK IV skyriaus normomis, kurios suteikia teisę asmeniui, manančiam, jog jo teisė ar interesas yra pažeistas, kreiptis teisminės gynybos į teismą su ieškiniu. Darbo kodekso X skyrius nereglamentuoja sandorių pripažinimo negaliojančiais tvarkos ir nesuteikia teisės darbuotojų atstovams ir darbdaviui pripažinti sandorio negaliojančiu, nes ši teisė yra išimtinai teismo prerogatyva. Todėl kilęs ginčas turėjo būti išnagrinėtas teisme.
2. Teismas nepagrįstai ieškovės iškeltą ginčą laikė kolektyviniu ginču DK 68 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp įmonėje veikiančios profesinės sąjungos ir kitos profesinės sąjungos bei darbdavio dėl sandorio, kuriuo dvi šalys susitaria kaip darbuotojai rinks savo atstovus. Ginčų, kylančių tarp įmonėje veikiančių profesinių sąjungų dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nagrinėjimas nėra kolektyvinis darbo ginčas, o savo pobūdžiu priskiriamas civiliniam ginčui, nes civilinės teisės ir pareigos atsirado iš 2016 m. sausio 15 d. susitarimo, t. y. iš organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukūrė civilines teises ir pareigas pagal CK 1.36 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
3. Teismas neįvertino civilinių teisių atsiradimo pagrindo, ginčo šalių ir turinio, todėl nepagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtu. Tuo pažeidė ne tik ieškovės ir suinteresuotų asmenų teisę į teisminę gynybą, bet ir nebuvo išaiškinta ir pritaikyta teisė. Todėl liko neaišku, kokie civiliniai teisiniai santykiai – pavedimo ar jungtinės veiklos susiklostė tarp atsakovų. Neišsiaiškinus šių teisinių santykių turinio, liko neaiškios teisių ir pareigų apimtys sandorio šalims ir suinteresuotiems asmenims. Apeliantė pažymi, jog be darbuotojų teisių pažeidimo (nevaržomai rinkti savo atstovus), pažeidžiamos ir jos, kaip profesinės sąjungos organizacijos, teisė ir interesas – veikti laisvai ir nevaržomai nuo darbdavio, todėl pagrindinis ieškinio reikalavimas – panaikinti kitos profesinės sąjungos ir darbdavio pasirašytą susitarimą, kaip prieštaraujantį LR Konstitucijos 50 straipsniui ir LR profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsniui, viešajai tvarkai ir gerai moralei.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinė sąjunga prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. LR Darbo kodekso 63, 64, 67 straipsnių nuostatos imperatyviai nurodo, kad ginčai, kylantys dėl įmonės kolektyvinės sutarties sudarymo, sprendžiami LR DK X skyriuje nustatyta tvarka. Atsakovės nuomone, apeliantė inicijuoja kolektyvinį darbo ginčą, tačiau jį keldama teisme pažeidžia LR DK imperatyvias teisės nuostatas. Apeliantė pati ignoravo UAB „Kauno autobusai“ kreipimąsi dėl kolektyvinių derybų, o paaiškėjus, kad darbdavys šaukia darbuotojų konferenciją, kurią privalo sušaukti vadovaujantis LR DK 60 straipsnio 3 dalies nuostatomis, inicijuoja procesus, kuriais siekia sužlugdyti kolektyvines derybas dėl naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo.
2. Teismas teisingai sprendė, kad apeliantės iškeltas ginčas yra kolektyvinis darbo ginčas DK 68 straipsnio prasme. Teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantės ginčijamas 2016-01-15 susitarimas savo esme yra susitarimas dėl sąlygų, kaip bus atstovaujamos būsimos kolektyvinės sutarties šalys. Teismas pagrįstai įvertino, kad ginčas yra glaudžiai susijęs su kolektyvinės sutarties sudarymu, be to, tai ginčas tarp būsimų ar potencialių kolektyvinės sutarties subjektų dėl ikisutartinių derybų sąlygų, todėl pagrįstai laikė, kad tai kolektyvinis darbo ginčas.
3. Vertinant apeliantės argumentus, kad ji ginčija sandorį, atsakovė pažymi, kad apeliantė nėra šio civilinio sandorio šalis, todėl kaip civilinių teisinių santykių subjekto interesai negali būti pažeisti.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Kauno autobusai“ prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovės ginčijamas 2016-01-15 susitarimas yra sudarytas DK įtvirtintų nuostatų pagrindu ir sukuriantis darbo teisinių santykių šalims teises bei pareigas. Susitarimą sudarę subjektai – UAB „Kauno autobusai“ ir UAB ,,Kauno autobusai“ Darbuotojų profesinė sąjunga – yra šiuo metu įmonėje galiojančios kolektyvinės sutarties šalys. Ginčo šalys šiuo atveju veikia ne kaip civilinių santykių, bet kaip darbo teisinių santykių dalyviai. Šiuo susitarimu yra siekiama suderinti darbdavio interesus, užtikrinti įmonės nepertraukiamą veiklą, pareigą organizuoti darbą ir darbuotojų teisę išrinkti atstovą – sprendžiama dėl darbdavio ir darbuotojų kolektyvių teisių ir pareigų įgyvendinimo. Taigi tiek pagal susitarimo šalis, tiek pagal susitarimo dalyką, spręstina, kad šis susitarimas, priešingai nei teigia apeliantė, nėra civilinis susitarimas.
2. Apeliantės atskirojo skundo argumentai nepaneigia, kad kilęs ginčas yra ne kolektyvinis ginčas, nes kilusio ginčo pobūdis ir turinys atitinka DK 68 straipsnyje numatytą kolektyvinio ginčo sampratą. Šiuo atveju ginčas kilo ne dėl savarankiškų juridinių asmenų interesų gynimo, o dėl savo atstovaujamųjų teisių ir teisėtų interesų gynimo, taigi, ginčo šalys veikia kaip atstovai. Specifinis profesinės sąjungos kaip darbuotojų atstovų statusas reiškia, kad profesinė sąjunga veikia tik darbuotojų interesais ir naudai, profesinės sąjungos kaip juridinio asmens savarankiškumas yra ribojamas darbuotojų interesais. Iš ieškovės pateikto ieškinio matyti, kad profesinė sąjunga šioje byloje veikia ne kaip savarankiškas juridinis asmuo (pats sau įgyja teises bei pareigas), o kaip darbuotojų kolektyvinis atstovas DK prasme, atstovauja ir gina darbuotojų kolektyvo interesus.
Šalies argumentai
3. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista jos teisė kreiptis teisminės gynybos. Įstatymai numato, kada asmuo gali kreiptis į teismą, o kada turi ar privalo naudotis kitomis savo teisių gynimo priemonėmis. Kolektyviniam ginčui spręsti nėra numatyta teisminis ginčo nagrinėjimas, taigi teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį, laikėsi įstatymo ir tokiais savo veiksmais nepažeidė ieškovės teisės, kurios įstatymas nenumato. Traktuojant, kad toks ginčas, kuris kilęs šioje byloje, turėtų būti priskirtinas teismui, neatitiktų nei įstatymo leidėjo valios, nei teisinių bei socialinių principų, o tai taptų „įrankiu“ profesinėms sąjungoms aiškinti tarpusavio nesutarimus ar nesutarimus su darbdaviu teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliantė atskirajame skunde pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti 2016 m. sausio 15 d. susitarimo, sudaryto tarp UAB „Kauno autobusai“ ir UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos, vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas šio apeliantės prašymo netenkina.
Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės paprastai gali būti taikomos tik priėmus ieškinį, išskyrus CPK 147 straipsnio 3, 4 dalyse numatytus atvejus. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantė, gavus skundžiamą nutartį, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, būtų prašiusi pirmosios instancijos teismo vis tiek taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šis klausimas būtų spręstas pirmosios instancijos teisme. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, o dalyvaujantys byloje asmenys prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, turi teisę paduoti spręsti ir (tiesiogiai) apeliacinės instancijos ar kasaciniam teismui tik tada, kai šių teismų žinioje yra byla dėl ginčo esmės (CPK 147 str. 2 d.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui yra perduotas nagrinėjimui atskirasis skundas iš esmės ieškinio priėmimo stadijoje, o ne byla dėl ginčo esmės.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 12 punkto pagrindu, nustatęs, kad priimtas ieškinys nenagrinėtinas teisme, nes kilęs ginčas yra kolektyvinis darbo ginčas DK 68 straipsnio prasme.
Apeliantė atskirąjį skundžia iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareikštą ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu laikė kolektyviniu darbo ginču. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.
DK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčai, kylantys per derybas dėl įmonės kolektyvinės sutarties sudarymo, taip pat ginčai dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir (ar) teisės, sprendžiami šio Kodekso X skyriuje nustatyta tvarka. Pagal DK 68 straipsnį kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės.
Bylos duomenimis, ieškovė Kauno transporto įmonių darbuotojų profesinė sąjunga pareikštu ieškiniu ginčija UAB „Kauno autobusai“ (darbdavio) ir UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos 2016 m. sausio 15 d. susitarimą, kuriuo šalys susitarė: 1) vadovaujantis DK 60 straipsnio 3 dalimi organizuoti įmonės darbuotojų konferenciją, kurios delegatai nuspręs dėl Bendrovės darbuotojų atstovavimo; 2) konferencijos delegatai renkami iš Bendrovės darbuotojų Bendrovės struktūrinių padalinių susirinkimuose atviru balsavimu paprasta balsų dauguma (išskyrus 1-ojo ir 2-ojo transporto parkų vairuotojus). Balsavimo rezultatai nustatomi pagal šiuose susirinkimuose gautų balsų skaičių. Renkant delegatus nustatoma tokia atstovavimo kvota: 1 delegatas atstovauja 30 Bendrovės darbuotojų. Sąrašas struktūrinių padalinių su darbuotojų skaičiumi ir renkamų delegatų skaičiumi pateikiamas 1 šio susitarimo priede; 3) 1-ojo ir 2-ojo transporto parkų vairuotojai Bendrovės darbuotojų konferencijos delegatus renka 2016 m. sausio 28 d. nuo 9:00 val. slaptu balsavimu tiesioginiuose rinkimuose pagal šio Susitarimo antrame punkte nustatytą kvotą (1 delegatas atstovauja 30 darbuotojų), t. y. 1-ojo transporto parko vairuotojai renka 14 delegatų, 2-ojo - 11 delegatų. <...>. Rinkimus 1-jame ir 2-jame transporto parkuose organizuoja ir balsus skaičiuoja bei balsų skaičiavimo protokolus surašo iš Bendrovės ir Profesinės sąjungos vienodo skaičiaus atstovų sudarytos dvi rinkimų komisijos. Kiekviena šalis deleguoja po 3 savo atstovus į kiekvieną rinkimų komisiją, komisijos nariai iš savo narių išsirenka komisijos pirmininką. Balsavimą gali stebėti Bendrovėje veikiančių profesinių sąjungų atstovai, bet ne daugiau kaip po du atstovus nuo vienos profesinės sąjungos vienu metu. Stebėtojai turi prisistatyti rinkimų komisijos nariams ir pasisakyti, kurią profesinę sąjungą atstovauja<...>. Apeliantės nuomone, ginčijamas susitarimas pažeidžia apeliantės ir įmonės darbuotojų interesus, nes nėra teisinga ir sąžininga išrinkti į konferenciją delegatus, tokiu būdu eliminuojant darbuotojams galimybę kiekvienam asmeniškai išreikšti savo nuomonę organizuojant visuotinį slaptą balsavimą, taip pat ginčijamas susitarimas apriboja kitų įmonėje veikiančių profesinių sąjungų teises turėti savo atstovus balsavimo komisijoje. Todėl apeliantė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti ginčijamą atsakovių susitarimą ir įpareigoti darbdavį UAB „Kauno autobusai“ organizuoti visuotinį įmonės darbuotojų slaptą balsavimą dėl įgaliotos profesinės sąjungos, kuri atstovaus derybose su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, išrinkimo deleguojant į balsavimo komisiją po vienodą skaičių atstovų nuo kiekvienos įmonėje veikiančios profesinės sąjungos bei sudarant teisę stebėti balsavimą visiems pageidaujantiems nepriklausomiems asmenims. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, apeliantės ginčijamas darbdavio ir darbuotojų atstovų susitarimas savo esme yra susitarimas dėl sąlygų, kaip bus atstovaujamos būsimos kolektyvinės sutarties šalys. Teismas pagrįstai vertino, jog kilęs ginčas yra susijęs su kolektyvinės sutarties sudarymu, be to, tai ginčas tarp būsimų ar potencialių kolektyvinės sutarties subjektų dėl ikisutartinių derybų sąlygų, taip pat teisę sudaryti kolektyvinę sutartį turinčių subjektų nesutarimas dėl sutarties sudarymo būdų ir sąlygų. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju kilęs nesutarimas, kai viena profesinė sąjunga ginčija darbdavio ir kitos profesinės sąjungos susitarimą, savo pobūdžiu ir turiniu atitinka DK 68 straipsnyje nustatytą kolektyvinio darbo ginčo sampratą ir šis ginčas turėjo būti nagrinėjamas LR DK antrosios dalies dešimtojo skyriaus normų nustatyta tvarka. Apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia.
Pagal DK 71 straipsnį, kolektyvinius darbo ginčus nagrinėja taikinimo komisija, darbo arbitražas ar trečiųjų teismas arba, vienos iš kolektyvinio darbo ginčo šalių reikalavimu, kolektyvinis darbo ginčas turi būti nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad priimtas ieškinys yra nenagrinėtinas teisme, pagrįstai skundžiama nutartimi ši ieškinį paliko nenagrinėtu (CPK 137 str. 2 d. 1 p., 296 str. 1 d. 12 p.).
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. nutartimi, ieškinį palikdamas nenagrinėtu, tinkamai taikė ir aiškino procesinių teisės normų reikalavimus, reglamentuojančius ieškinio priėmimo tvarką, naikinti atskirajame skunde nurodomos motyvais šios nutarties nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Atsakovės atsiliepimuose į atskirąjį skundą pareiškė prašymus priteisti iš apeliantės jų turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, tačiau šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka nepateikė, todėl šios išlaidos iš apeliantės nepriteistinos (CPK 98 str.).
Ieškovei iniciavus apeliacinį procesą, byloje turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, neviršija LR teisingumo ministro ir LR finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur), todėl šios išlaidos iš apeliantės valstybei nepriteistinos (CPK 96 str. 6 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.