- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-03-12
- Bylos Nr.
- 1A-33-579-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-2-00198-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys (pirm.), Algirdas Remeika, Jurgis Kiškis
- Kaltinamasis
- S. Z.
- Nukentėjusysis
- P. Ž., Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Algirdo Remeikos, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Purvainiui, išteisintajam S. Z., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nukentėjusiajam P. Ž., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. Ž. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Purvainio apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo
S. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 223 straipsnio 1 dalį, 186 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. Z. buvo kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. dirbdamas uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, atsakingu pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. TX-574 (nauja redakcija 2008-07-03 įst. Nr. X-1679) 21 straipsnį „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“, kurio 2 dalyje nurodyta, kad „Už apskaitos dokumentų išsaugojimą Įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas", pažeidė Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 (nauja redakcija 2008-07-03 įst. Nr. X-1679) 19 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka“ 1 punkto, kuris nurodo, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 2 punkto, kuris nurodo, kad „Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ reikalavimus, nes neišsaugojo ir tyrimui nepateikė laikotarpiu nuo 2008-08-01 iki 2009-03-31 kasos knygos išlaidų dalyje įtrauktų ir registre apskaitytų 35651,34 Lt suma kasos išlaidų orderių: 2008-11-04 Nr. (duomenys neskelbtini) 456,24 Lt sumai, 2008-11-24 Nr. (duomenys neskelbtini) 140,40 Lt sumai, 2008-11-22 Nr. (duomenys neskelbtini) 296,40 Lt sumai, 2008-11-28 Nr. (duomenys neskelbtini) 453,30 Lt sumai, 2008-12-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 2920 Lt sumai, 2009-01-20 Nr. (duomenys neskelbtini) 30164,30 Lt sumai, 2009-01-30 Nr. (duomenys neskelbtini) 312 Lt sumai, 2009-02-27 Nr. (duomenys neskelbtini) 156 Lt sumai, 2009-03-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 97,50 Lt sumai, Nr. (duomenys neskelbtini) 327,60 Lt sumai ir Nr. (duomenys neskelbtini) 327,60 Lt sumai, dėl to tyrimo metu nebuvo galimybės iš dalies nustatyti 2008 m. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tokiu būdu jis aplaidžiai tvarkė apskaitą.
Be to, jis buvo kaltinamas pagal LR BK 186 straipsnio 1 dalį tuo, kad apgaule vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinė žalos, t. y. dirbdamas uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir veikdamas šios bendrovės vardu, vadovaudamasis Kauno m. apylinkės teismo 2008-08-20 įsakymu dėl bendrovės darbuotojo P. Ž. atlyginimo (jo dalies) nukreipimo įpareigojimams kreditoriaus – uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) naudai įvykdyti, laikotarpiu nuo 2008-08-20 iki 2009 m. vasario mėn. uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) patalpose adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), iš P. Ž. gaunamo atlyginimo išskaičiavo 6 091,07 litus ir tik dalį išskaitytos sumos - 1 114,10 Lt 2008-11-07 sumokėjo jo kreditoriui UAB „G. F.“, nors per šį laikotarpį iš bendrovės kasos išlaidų orderiais buvo formintas grynųjų pinigų išdavimas atskaitingiems asmenims 147 240,79 litai, po to dalis vėl grąžinama į kasą kaip nepanaudotas avansas, kitos piniginės lėšos buvo naudojamos įvairiems atsiskaitymams, t.y. pas atskaitingus asmenis pastoviai buvo piniginių lėšų, iš kurių buvo galima atsiskaityti su P. Ž. kreditoriumi uždarąja akcine bendrove (duomenys neskelbtini) ir pervesti iš P. Ž. darbo užmokesčio išskaitytą sumą 4 984,47 Lt pagal vykdomą raštą, tokiu būdu vengė privalomų įmokų ir dėl to P. Ž. padarė turtinės žalos,
Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad pasisavino jo žinioje esantį turtą, t. y. dirbdamas uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, turinčiu savo žinioje bendrovės turtą, laikotarpiu nuo 2008-08-29 iki 2009-02-27 UAB (duomenys neskelbtini) patalpose adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pagal išrašytus bendrovės darbuotojams kasos išlaidų orderius: 2008-08-29 Nr. (duomenys neskelbtini) 35,58 Lt sumai S. K., 2008-08-29 Nr. (duomenys neskelbtini) 1814,11 Lt sumai V. S., 2008-08-29 Nr. (duomenys neskelbtini) 2 066,30 Lt sumai M. M., 2008-10-07 Nr. (duomenys neskelbtini) 455,60 Lt sumai V. S., 2008-10-07 Nr. (duomenys neskelbtini) 521,77 Lt sumai M. M., 2008-10-07 Nr. (duomenys neskelbtini) 7,64 Lt sumai S. K., 2008-10-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 202,80 Lt sumai V. S., 2008-10-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 78 Lt sumai S. P., 2008-11-04 Nr. (duomenys neskelbtini) 49,37 Lt sumai S. K., 2008-11-04 Nr. (duomenys neskelbtini) 701,29 Lt sumai M. M., 2008-11-28 Nr. (duomenys neskelbtini) 98,64 Lt sumai S. K., 2008-11-28 Nr. (duomenys neskelbtini) 825,99 Lt sumai M. M., 2008-12-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 327,60 Lt sumai S. P., 2008-12-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 675,92 Lt sumai M. M., 2008-12-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 79,36 Lt sumai S. K., 2009-01-30 Nr. (duomenys neskelbtini) 56 Lt sumai S. P., 2009-01-30 Nr. (duomenys neskelbtini) 724,55 Lt sumai M. M., 2009-02-27 Nr. (duomenys neskelbtini) 156,00 Lt sumai S. P., 2009-02-27 Nr. (duomenys neskelbtini) 78 Lt sumai R. P. ir 2009-02-27 Nr. (duomenys neskelbtini) 428,51 Lt sumai M. M. išėmė iš kasos pinigines lėšas 9503,03 Lt, kurių nurodytiems asmenims neišmokėjo ir į bendrovės kasą negrąžino.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis P. Ž. skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nuosprendį pakeisti ir priimti naują nuosprendį – S. Z. pripažinti kaltu dėl padaryto nusikaltimo. Mano, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas dėl netinkamai įvertintų įrodymų. Teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai aiškino ir taikė BPK 1, 20 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ suformuotos teismų praktikos bei išaiškinimų teismams, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamasis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Apeliantas nesutinka su išvada, jog išteisintasis nepervesdamas iš P. Ž. darbo užmokesčio išskaičiuotų lėšų jo kreditoriui, apgaulės P. Ž. atžvilgiu nenaudojo. Nesutinka su teismo pateiktu vertinimu, jog bankroto bylos UAB „Siglitos elektronika“ iškėlimas 2009-07-10 įrodo, kad kaltinamasis nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo, nes bankroto byla iškelta žymiai vėliau, nei iš P. Ž. išskaičiuotos ir nepervestos piniginės lėšos, įmonė P. Ž. mokėjo darbo užmokestį ir tai įrodo, kad įmonė tuo metu buvo moki.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje padarydamas išvadas, kad S. Z. suprato, jog vengia sumokėti įmokas P. Ž. kreditoriui, tačiau neklaidino nukentėjusiojo P. Ž., taip pat nenumatė, kad bus padaryta žala P. Ž., ir tos žalos padaryti nenorėjo, bei, kad kaltinamojo veikoje nėra tiesioginės tyčios, kad kaltinamojo veiksmuose jokios apgaulės nebuvo, neatsižvelgė į visų surinktų įrodymų visetą, todėl teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, teismas nenurodė, kokiais duomenimis remiantis padarė tokias išvadas.
Taip pat skunde pažymima, jog UAB (duomenys neskelbtini) raštas, kuriuo informavo UAB (duomenys neskelbtini) apie iš P. Ž. išskaičiuotas ir nepervestas pinigines lėšas, pateiktas be dokumento surašymo datos.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Arūnas Purvainis skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-07-02 nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – S. Z. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 223 str. 1 d., 186 str. 1 d., 183 str. 1 d. ir pagal BK 183 str. 1 d. nuteisti 70 MGL dydžio bauda; pagal BK 186 str. 1 d. – 70 MGL dydžio bauda; pagal BK 223 str. 1 d. – 40 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir skirti galutinę subendrintą bausmę – 100 MGL dydžio baudą. UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų originalus, saugomus pakete Nr. 1 , grąžinti bankroto administratoriui UAB (duomenys neskelbtini) įgaliotam atstovui.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde teigiama, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad S. Z. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių nei viename iš jam inkriminuotų epizodų. Tokios teismo išvados neatitinka ne tik ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teismo posėdyje ištirtų aplinkybių, bet ir paties teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių, kurias teismas nurodė kaip nustatytas. Teismas aprašomojoje dalyje nurodė, kad nustatė, jog S. Z. padarė Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimus, kurie jam buvo inkriminuoti, nes neišsaugojo ir tyrimui nepateikė laikotarpiu 2008-08-01 iki 2009-03-31 kasos išlaidų orderių 35 651, 34 Lt sumai, dėl to tyrimui nebuvo galimybės iš dalies nustatyti 2008m. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tokiu būdu jis aplaidžiai tvarkė apskaitą. Teismas aprašomojoje dalyje taip pat nurodė, jog nustatyta, kad S. Z. vengė privalomų įmokų tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodyta kaltinime, ir dėl to P. Ž. padarė turtinės žalos, t.y. tokiu būdu jis apgaule vengė privalomų įmokų, dėl ko kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Teismas aprašomojoje dalyje taip pat nurodė, jog nustatė, kad S. Z. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išėmė iš kasos pinigines lėšas 9 503,03 Lt, kurių nurodytiems asmenims neišmokėjo ir į bendrovės kasą negrąžino, tuo padarydamas uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 9 503,03 Lt turtinę žalą, tokiu būdu jis pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą. Teismas pripažinęs, kad nustatytos visos kaltinime S. Z. išdėstytos aplinkybės, vėliau padarė priešingas išvadas ir nurodė, kad S. Z. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo parbaudžiamojo nusižengimo požymių. Šios išvados padarytos tik pagal teismo savo vidinį įsitikinimą, kuris nepagrįstas išsamiu bei nešališku bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu. Tuo buvo pažeisti BPK 20 str. 5 d. reikalavimai.
Prokuroras taip pat skunde teigia, jog teismas pažeidė nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus (BPK 305 ir 307 str.), nes nėra aiškių ir išsamių išvadų dėl kaltinamojo išteisinimo. Teismas, paneigdamas surinktus duomenis, nepateikė įtikinamų motyvų, įrodymus vertino atsietai, nenurodė aiškių motyvų, kodėl S. Z. veiksmai neatitinka nurodytų nusikaltimų sudėties. Taip pat prokuroras teigia, jog neatskleista kaltinimo esmė, motyvai išdėstyti neišsamiai, ir tai laikytina esminiu nuosprendžio trūkumu bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Apeliaciniame prokuroro skunde be to pažymima, jog teismas iš esmės nevertino kaltinamojo parodymų, neatliko jų analizės kitų duomenų kontekste, neįsitikino, ar jie atitinka kitais įrodymais nustatytas aplinkybes, nelygino šių parodymų su anksčiau duotais parodymų tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu. Anksčiau S. Z. teigęs, kad nebuvo išleidęs atskiro įsakymo dėl dokumentų saugojimo, nebuvo atskiros patalpos jiems saugoti, ir jis tik pasirašė perdavimo aktą, netikrinęs duomenų, teisme parodė, jog žodžiu buvo nustatęs dokumentų saugojimo tvarką, kad perduodant dokumentus bankroto administratoriui, jis kartu su buhaltere juos surūšiavo, aprašė ir nuvežė segtuvuose, paliko ten buvusiais administratorei kartu su perduodamų dokumentų sąrašu. Teismas neaptarė šių prieštaravimų, todėl nepagrįstai S. Z. įrodymus vertino kaip patikimus, logiškus bei nuoseklius. Analogiškai įvertini ir liudytojų S. K., V. S., R. P., M. M. parodymai. Šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu apklausiami parodė, kad pagal kasos išlaidų orderius, pinigų nėra gavę, tačiau teisme parodė, kad pinigus gavo. Teismas jų parodymus vertino išskirtinai tik iš kaltinamajam naudingų pozicijų, tendencingai, nekreipdamas dėmesio į juose esančius prieštaravimus.
Skunde nurodoma, jog teismas nepakankamai akcentavo, kad BK 223 str. 1 d. numatyta sudėtis materiali. Išvadą, kad S. Z. nepadarė nusikaltimo, numatytos BK 223 str. 1 d., pagrindė tik tuo, kad nagrinėjant bylą teisme jis pateikė visus kaltinime išvardintus kasos išlaidų orderius, išskyrus 2009-01-20 Nr. (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderį, kuris turėjo būti išrašytas UAB (duomenys neskelbtini) 30164,30 Lt sumai, bei tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nei specialistė, nei prokuroras nebandė jokiais kitais būdais, pavyzdžiui atliekant priešpriešinį patikrinimą, patikrinti, ar UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitė su UAB (duomenys neskelbtini) , ar UAB (duomenys neskelbtini) turi finansinių pretenzijų UAB (duomenys neskelbtini) bankroto byloje. Toks vertinimas bei įrodinėjimo pareigos nustatymas specialistui ar valstybės kaltintojui, apelianto manymu, yra neteisingas bei neatitinkantis teisės teorijos ir teismų praktikos. BK 223 str. 1 d. numatytos veikos padariniai šioje byloje buvo nustatyti specialisto išvada dar iki bylai patenkant į teismą, todėl išlaidų orderių pateikimas teisme neturi reikšmės sprendžiant dėl veikos baigtumo fakto. Specialisto nurodyti padariniai atsirado konkrečiu laikotarpiu. Be to, teismas nevertino kaip, iš kur šie orderiai atsirado. Teismas nepasisakė dėl šių duomenų atitikimo BPK 20 str. 4 d. reikalavimams. Pateiktas 2009-08-12 perduodamų dokumentų sąrašas nėra registruotas nei pas rengėją – UAB (duomenys neskelbtini), nei pas gavėją – UAB (duomenys neskelbtini), be to, gavėjo atstovo ir nepasirašytas, neinformatyvus, nes jame neišvardinti visi perduodami/priimami dokumentai, apsiribota tik dokumentų rūšies bei segtuvų skaičiaus nurodymu, nėra duomenų apie perduodamų dokumentų apyrašų sudarymą, dokumentų segtuvų užantspaudavimą. Tai atima galimybę BPK numatytomis priemonėmis patikrinti šio sąrašo sudarymo aplinkybes, tiek ir liudytojų – UAB (duomenys neskelbtini) atstovų parodymus, todėl duomenys iš šių šaltinių negali būti laikomi įrodymais. Be to, iš 2012-03-23 reikalaujamų dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad Kauno m. savivaldybės archyve peržiūrėjus visus BUAB (duomenys neskelbtini) administratoriaus archyvui perduotus dokumentus buvo surastas tik 2009-07-21 perdavimo-priėmimo aktas Nr. 1, o kitų perdavimo-priėmimo aktų, kuriais buhalterinės apskaitos dokumentai būtų buvę perduoti administratoriui, nėra. Tuo tarpu teismas, visiškai nevertindamas šių aplinkybių, pripažino pateiktus „atsiradusius“ sąrašą, kasos išlaidų orderius įrodymais ir jais rėmėsi išteisindamas S. Z.. Kur šie dokumentai buvo iki to laiko, kol jie buvo pateikti teismui, nei kaltinamasis nei liudytoja S. K. negalėjo pasakyti, ir tai rodo, kad šie dokumentai buvo dingę, jų vieta nebuvo žinoma, jie nebuvo išsaugoti BK 223 str. 1 d. prasme, o nusikaltimas buvo baigtas dar iki S. Z. pateikiant neva atsiradusius išlaidų orderius.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nepagrįstai sukritikavo specialistą bei prokurorą, kad nebuvo tirta kitais būdais, ar UAB (duomenys neskelbtini) turi finansinių pretenzijų UAB (duomenys neskelbtini) bankroto byloje, nes tai jokios reikšmės tiriamu atveju neturi. Pretenzijų nebuvimas, apelianto teigimu, galėtų tik rodyti, kad atsiskaityta, tačiau Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimo ir baudžiamajai atsakomybei kilti būtinų nustatyti padarinių prasme yra svarbu tai, ar tai padaryta UAB (duomenys neskelbtini) pinigais, o tai rodančių ir atitinkamai UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidas patvirtinančių dokumentų nėra. Šią aplinkybę nustatė specialistas, tai patvirtino ir kaltinamasis. Todėl teismas nepagrįstai nurodė buvus specialisto ir prokuroro pareigą papildomai atlikti UAB (duomenys neskelbtini) priešpriešinį patikrinimą.
Aiškinantis aplinkybes dėl kasos išlaidų orderių neišsaugojimo ir dėl to kilusių padarinių specialistas atliko tyrimą ir pateikė išvadą, todėl kaltinamasis turi paneigti nustatytas aplinkybes, tačiau teismas šiam įrodinėjimo pareigos (onus probandi) klausimui pakankamo dėmesio neskyrė. Prokuroras nurodo, jog LAT yra išaiškinęs, kad baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui, tačiau ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą įrodyti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108/2008).
Specialisto išvadoje yra konstatuota, kad tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, kokia išlaidų suma buvo įforminti kasos išlaidų orderiai, ir palyginti juos su apskaitoje įtrauktomis sumomis, dėl ko tyrimo metu nebuvo galimybės iš dalies nustatyti 2008 m. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl pagal nurodytą Lietuvos AT išaiškinimą, kaltinamajam neigiant specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, pareiga pateikti įrodymus ar nurodyti kitus duomenis, galinčius patvirtinti, kad kaltinime nurodyti kasos išlaidų orderiai tiek tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, iki kol jie buvo pateikti teismui, nebuvo neišsaugoti, o buvo jo ar bankroto administratoriaus žinioje, taip pat tai, kad nėra pagrindo konstatuoti atsiradus BK 223 str. 1 d. numatytus padarinius, tuo pačiu paneigiančius specialisto išvadą, baudžiamajame procese išlieka pačiam kaltinamajam, tačiau kaltinamasis šioje byloje tokių duomenų nepateikė. Pateikti byloje: PVM sąskaita-faktūra (b.l. 138, T. 2), Rangos darbų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su priedais (b.1.144 -145, 148-50, T. 2), raštas, kad UAB (duomenys neskelbtini) (rangovas) įsipareigoja UAB (duomenys neskelbtini) (užsakovui) atlikti sutartyje nurodytus statybos darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), atliktų darbų aktas (b.l. 146-147, T. 2), UAB (duomenys neskelbtini) informacija, kad UAB (duomenys neskelbtini) nėra pareiškusi kreditorinio reikalavimo bankroto byloje (b.l. 127, T. 2), taip pat tai, kad kasos knygoje buvo atvaizduota operacija (b.l. 1, T. 2), nepaneigia niekaip specialisto išvados bei teisme duotų specialisto paaiškinimų dėl konstatuotų Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų bei dėl to atsiradusių padarinių.
Prokuroras taip pat pažymi, kad specialistas paaiškino, jog kasos knygoje esančio įrašo apie atliktą operaciją nepakanka tam, kad galima būtų konstatuoti, jog padariniai neatsirado, kadangi nesant kasos išlaidų orderio vis tiek iš dalies negalima nustatyti 2008 m. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Be to, teisme apklaustas liudytojas M. M. negalėjo net patvirtinti kaltinamojo pateiktais dokumentais bandytos įrodinėti aplinkybės apie UAB (duomenys neskelbtini) atliktus darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Liudytojas nurodė, kad pagal sutartį darbai buvo atliekami (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) dirbama nebuvo. Teismas šios aplinkybės niekaip neanalizavo ir nevertino, nors, vertindamas specialisto išvadą, rėmėsi ir kaltinamojo pateiktais minėtais dokumentais.
Skunde taip pat teigiama, jog teismas vertindamas specialisto išvadą joje nustatytų padarinių prasme viršijo savo kompetenciją. Nežiūrint į tai, kad specialistas savo išvadoje nurodė, jog dėl neišsaugotų ir tyrimui nepateiktų dokumentų – kasos išlaidų orderių negalima iš dalies nustatyti 2008 m. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o teisme paaiškindamas išvadą nurodė, kad ir dėl vienintelio kasos išlaidų orderio 30 164,30 Lt sumai, pagal kurį neva tai buvo sumokėta UAB (duomenys neskelbtini), konstatuotini analogiški padariniai, teismas padarė savo išvadą, kad negalima besąlygiškai teigti, jog nebuvo galimybės iš dalies nustatyti 2008 metų UAB (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kadangi turto, įsipareigojimų dydį ir struktūrą buvo galima nustatyti atlikus priešpriešinį patikrinimą, taip pat išreikalavus finansinius dokumentus iš UAB (duomenys neskelbtini), ko kaltintojas neatliko, o visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Prokuroro manymu tokia priešinga specialisto išvadai bei nuomonei teismo išvada, kuri nepagrįsta jokiais kitais įrodymais ir jų analize, leidžia manyti, kad teismas šią išvadą padarė vadovaudamasis ne nešališku ir išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tačiau vien tik pagal savo vidinį įsitikinimą. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad specialistas pateikė savo išvadą ir teisme davė paaiškinimus būdamas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingos išvados davimą ir prisiekęs sakyti tik tiesą, kai tuo tarpu S. Z. kaip įtariamasis (vėliau – kaltinamasis) atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikęs ir išvadą pateikęs specialistas turėtų kokį nors pagrindą kaltinamąjį apkalbėti, t. y. pateikti melagingą išvadą ar paaiškinimus. Nenustatęs, kad specialisto išvada yra žinomai melaginga, ja nustatytomis aplinkybėmis ir jomis pagrįstomis išvadomis suabejoti, jas atmesti ar kitaip pateikti savo nuosprendyje pirmos instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas, nepagrįstai ignoravęs specialisto išvadą kaip įrodymą, pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro teigimu teismo išvados, jog S. Z. nepadarė BK 186 str. 1 d. numatytos veikos, taip pat nepagrįstos. Teismas pagrįstai nustatė, kad piniginės lėšos, kurias kaltinamasis išskaitė iš nukentėjusiojo P. Ž. darbo užmokesčio, priklausė P. Ž. kaip darbo užmokestis, tačiau nepagrįstai išskirtinį dėmesį skyrė ir didelę įrodomąją vertę teikė aplinkybei, jog nenustatyta, kur konkrečiai kaltinamasis panaudojo iš P. Ž. išskaičiuotas lėšas, nepervesdamas jų P. Ž. kreditoriui. Ši aplinkybė, apelianto teigimu, jokios reikšmės byloje neturi, kadangi tai nėra būtinasis nusikaltimo, numatyto BK 186 str. 1 d., požymis. Šioje byloje yra svarbu ir nustatinėtina tai, ar išskaičiuotos lėšos iš tikrųjų nebuvo panaudotos nukentėjusiojo interesais. Dėl šios aplinkybės byloje nekyla jokių abejonių, nes išskaičiuotos iš P. Ž. darbo užmokesčio, tačiau jo kreditoriui nepervestos lėšos, buvo panaudotos ne P. Ž. interesais ir naudai ir net ne jo kreditoriaus (duomenys neskelbtini) naudai. P. Ž. teisme parodė, jog jam išskaičiuotas darbo užmokestis, kurio negavo nei jis, nei jo kreditorius, iki dabar nėra išmokėtas, dėl ko ir toliau iš jo kaip skolininko vykdymo procese yra reikalaujama grąžinti iki dabar negrąžintus pinigus.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog byloje nukentėjusiojo parodymais, specialisto išvada, buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2008-08-20 iki 2009 m. vasario mėn., kuomet buvo atliekami išskaitymai iš P. Ž. darbo užmokesčio, buvo moki, disponavo pakankamomis pinigų sumomis, kad galėtų visiškai atsiskaityti su P. Ž. kreditoriumi, tačiau S. Z. bendrovės kasoje, banko sąskaitose buvusias bendrovės lėšas naudojo ne atsiskaityti su P. Ž. kreditoriumi, tačiau kasos išlaidų orderiais įformindavo grynųjų pinigų išdavimą atskaitingiems asmenims 147 240,79 Lt sumoje, po to kaip nepanaudoto avanso grąžinimą į kasą kitas pinigines lėšas naudojo įvairiems kitiems atsiskaitymams. Tai patvirtino ir liudytoja S. K.. Apeliantas remiasi LAT 2011 m. gruodžio mėn. 6 d. nutartimi byloje Nr. 2K-576/2011 ir teigia, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamojo veiksmai, kai esant tam tikram įsipareigojimui atsiskaityti tokie atsiskaitymai nėra vykdomi, nors įmonė yra pajėgi tai padaryti, o pinigai, kurie galėtų būti panaudojami tokiems atsiskaitymams, panaudojami kitiems sandoriams, kurie aiškiai nenaudingi nukentėjusiajam, vertintini kaip apgaulė. Todėl darytina išvada, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog kaltinamasis nepervesdamas išskaičiuotų lėšų P. Ž. kreditoriui nenaudojo jokios apgaulės P. Ž. atžvilgiu. Be to, P. Ž. visą tą laikotarpį apie tikrąją situaciją nieko nepasakė, dėl ko šis neturėjo net pagrindo manyti ar įtarti, kad iš darbo užmokesčio išskaičiuojamos lėšos nėra pervedamos jo kreditoriui. Buvo panaudota pasyvioji apgaulės forma, kai kaltininkas, naudodamasis, kad nukentėjusysis nežino tam tikrų esminių aplinkybių, kas yra nustatyta šioje byloje, ar netinkamai jas supranta, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors šiuos faktus kaltininkas privalo pranešti.
Nors kaltinamasis ir liudytoja, jo vadovaujamoje įmonėje dirbusi buhalterė S. K., parodė, kad P. Ž. buvo informuotas, jog dėl sunkios padėties iš jo darbo užmokesčio nėra pervedami pinigai jo kreditoriui, šie parodymai dėl jų nenuoseklumo ir keitimo viso proceso metu, o taip pat ir dėl užimtų pareigų kaltinamojo vadovaujamoje bendrovėje, galimo S. K. suinteresuotumo duoti kaltinamajam naudingus parodymus, turėtų būti vertinami kritiškai, tik kaip priemonė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu P. Ž. nuo pat ikiteisminio tyrimo, kuris buvo pradėtas jo prašymu, pradžios nuosekliai tvirtino savo parodymus. Tai, kad P. Ž. buvo žinoma, jog įmonės finansiniai sunkumai prasidėjo apie 2008 metų rugpjūčio mėnesį ir jis žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį, esminės reikšmės sprendžiant S. Z. kaltės pagal BK 186 str. 1 d. klausimą neturi, nes reikšminga yra tai, jog jis nežinojo apie nepervedamus kreditoriui iš jo išskaičiuotus pinigus.
S. Z. veikus tyčia ir apgaule įrodo ir tai, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti iš karto duomenys apie iš P. Ž. išskaitytus ir jo kreditoriui nepervestus pinigus, dėl ko atitinkamo jo kreditorinio reikalavimo išskaitytai sumai nebuvo pirminiame teismo patvirtintame sąraše. Tai buvo padaryta papildomai Kauno apygardos teismo 2010-01-04 nutartimi.
Apelianto manymu, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyta besąlygiško vengimo atsiskaityti, nes piniginio reikalavimo padengimas išnyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios (šiuo atveju bankroto bylos UAB (duomenys neskelbtini) iškėlimas). Išvadą, kad S. Z. neklaidino P. Ž., teismas grindė tik paties S. Z. parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs, todėl šiuo atveju taip pat buvo pažeistos BPK 20 str. 5 d. nuostatos. Prokuroro teigimu, nukentėjusiojo parodymais, specialisto išvada bei paaiškinimais byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu S. Z. vadovaujama įmonė turėjo pakankamai pinigų atsiskaityti su P. Ž. kreditoriumi, be to, reikalingas sumokėti sumas išskaičiavo iš jo darbo užmokesčio, kurias privalėjo ir pervesti, tačiau to nepadarė. Išskaitytas lėšas panaudojo ne P. Ž. ir ne jo kreditoriaus naudai, o apie neatsiskaitymą su kreditoriumi P. Ž. niekaip neinformavo. Tai rodo, kad jis veikė ir padarė turtinę žalą apgaule.
Nepagrįsta, apelianto manymu ir teismo išvada, kad kaltinamojo veiksmai nesutrukdė P. Ž. ginti savo interesus civilinio proceso tvarka ar bankroto procedūros metu, nes padaryta turtinė žala paaiškėjo faktiškai tik prieš pat bankroto bylos iškėlimą ir galimybės savo interesus apginti civilinio proceso tvarka P. Ž. neturėjo iš viso, o bankroto procedūra yra pati savaime apsunkintas ir vienintelis savo teisėtų interesų gynimo kelias, kuris, net ir sėkmės atveju nepašalins jam S. Z. apgaule padarytos turtinės žalos dėl darbdavio nepervestų išskaičiuotų iš darbo užmokesčio lėšų.
Šalies argumentai
Apelianto manymu neturi jokios reikšmės teismo nurodyta aplinkybė, kad UAB (duomenys neskelbtini) raštu informavo UAB (duomenys neskelbtini) apie iš P. Ž. išskaičiuotas ir nepervestas pinigines lėšas, nes nukentėjęs šioje byloje yra P. Ž., o ne „G. F.“, S. Z. veika turtinė žala yra padaryta būtent jam.
Prokuroras taip pat nesutinka su teismo išvada, jog R. Ž. nepatyrė turtinės žalos, kadangi jo reikalavimas dėl išskaičiuotos darbo užmokesčio dalies pripažintas kreditoriniu reikalavimu bankroto byloje. Pažymi, kad net ir patenkinus šį jo reikalavimą įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, prievolė kreditoriui (duomenys neskelbtini) nedings, o nepatenkinus kreditorinio reikalavimo, P. Ž. ne tik išliks prievolė kreditoriui, bet jis bus netekęs prievolės dydį atitinkančio darbo užmokesčio dalies, kuri buvo išskaityta iš jo darbo užmokesčio.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat teigia, jog S. Z. nepagrįstai išteisintas ir iš kaltinimo pagal BK 183 str. 1 d. Šioje dalyje teismas taip pat vertino įrodymus pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Išvadas dėl S. Z. nekaltumo pagrindė tik paties kaltinamojo nenuosekliais parodymais bei liudytojų teisminio bylos nagrinėjimo metu pakeistais kaltinamojo naudai parodymais, o į kitas bylai reikšmingas aplinkybes neatsižvelgė, visiškai nevertino dalies įrodymų, reikšmingų pagrindžiant S. Z. kaltę dėl jam inkriminuojamo turto pasisavinimo.
Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. nutartyje Nr. 2K-213/2012 ir 2012 m. balandžio 17 d. nutartyje Nr. 2K-7-S4/2012 nurodytais išaiškinimas dėl įrodymų vertinimo tokio pobūdžio bylose ir nurodo, jog nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos.
Prokuroras teigia, jog teismas neišsamiai patikrino S. Z. iškeltą versiją dėl pinigų panaudojimo, netyrė išsamiau liudytojų V. S., M. M., R. P., S. K. parodymų teisme, nesiaiškino, kodėl jie pakeitė parodymus ir, skirtingai nei buvo nurodę ikiteisminio tyrimo metu, teisme nurodė, kad kasos išlaidų orderiuose nurodytas sumas jie gavo. Prokuroro manymu šių liudytojų išsamūs ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai paneigia teisme duotus parodymus. Be to, turėjo būti įvertinta aplinkybė, kad liudytojai teisme parodymus pakeitė po to, kai kaltinamasis jiems "priminė", kad jie tuos pinigus gavo. Liudytojas V. S. teisme tvirtino, kad pinigus pagal orderius gavęs, nes matė tris popieriukus su parašais, tačiau kaip matyti iš byloje esančių orderių, jie nepasirašyti. Teismas nesiėmė priemonių patikrinti šių parodymų ir tuo pažeidė BPK 241 str. 2 d. nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, kaltinamojo bei liudytojų parodymų apie tai, kad pagal minėtus kasos išlaidų orderius jiems buvo išmokami pinigai, skirti tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti, t.y. už kurą, už automobilio nuomą ir amortizaciją, dienpinigiai, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Tai rodo, jog kaltinimo teiginiai dėl šių lėšų panaudojimo yra tik deklaratyvūs. Be to, kaltinamajam neigiant specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, kurios yra reikšmingos ir pakankamos valstybiniam kaltintojui jo kaltei pagrįsti, pareiga pateikti įrodymus, paneigiančius specialisto išvadą, išlieka pačiam kaltinamajam ir tai negali būti traktuojama kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Specialistas nurodė nustatęs, kad kasos išlaidų orderiuose: 2008-10-07 (duomenys neskelbtini) - 455,60 Lt; 2008-10-31 (duomenys neskelbtini) - 202,80 Lt; 2008-10-31 (duomenys neskelbtini) - 78 Lt nėra ne tik pinigų gavėjų, tačiau ir įmonės vadovo, finansininko bei kasininko parašų ir toks dokumentas, Buhalterinės apskaitos įstatymo prasme neturi visiškai jokios juridinės galios ir net negali būti laikomas dokumentu, tačiau teismas šių duomenų visiškai nevertino. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad visi paminėti liudytojai, kurie teisme pakeitė parodymus nurodydami, kad pinigus pagal kasos išlaidų orderius gavo, bankroto bylos iškėlimo metu buvo įtraukti į pirminį kreditorinių reikalavimų sąrašą, kas taip pat rodo, kad jiems pinigai pagal kaltinime nurodytus kasos išlaidų orderius išmokėti nebuvo. Teismas vertindamas liudytojų parodymus, kad jie pirma gaudavo pinigus, o po to pasirašydavo kasos knygoje, neatsižvelgė į specialisto paaiškinimus, kad pirma turi būti išrašomas kasos išlaidų orderis, jis pasirašomas ir tik po to daromas atitinkamas įrašas kasos knygoje. S. Z. aiškinimas, kad šiuolaikinėje buhalterijoje kompiuterinė programa ja rengiant ir spausdinant kasos išlaidų orderį automatiškai tuo pačiu metu generuoja kasos knygos įrašus, nepaneigia, kad S. Z., prieš patvirtindamas tokį sugeneruotą įrašą kasos knygoje savo parašu, privalo įsitikinti, kad yra atspausdintas kasos išlaidų orderis, o jame yra visi pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą privalomi rekvizitai, tame tarpe ir parašai. Nustačius kad taip nebuvo, nebuvo galimas ir įrašo kasos knygoje apie atliktą operaciją patvirtinimas bei pinigų iš kasos paėmimas, kas yra nustatyta tiriamu atveju. Tai reiškia akivaizdų pinigų iš bendrovės kasos paėmimo neteisėtumą ir jų pasisavinimą, nes duomenų, rodančių jų išmokėjimą orderiuose nurodytiems asmenims ir tikslams, nėra nustatyta, jų nepateikė ir pats kaltinamasis. Šią aplinkybę patvirtina tik orderiuose nurodytų asmenų prieštaringi ir net prieštaraujantys kitiems byloje nustatytiems duomenims (Pvz., V. S. parodymai), net ir pačių orderių turiniui, parodymai. Pinigų paėmimas iš kasos, o tik vėliau atspausdinimas ir pasirašymas paties kasos išlaidų orderio akivaizdžiai reiškia tokių pinigų pasisavinimą, nes vėliau atspausdintas ar nepasirašytas orderis tokių išlaidų nepateisina. S. Z., kuris turi ir finansinį išsilavinimą, be jokios abejonės suprato savo veikos priešiškumą teisei bei pavojingumą dėl bendrovei daromos turtinės žalos bei šių pasekmių norėjo.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu S. Z. veikose yra nustatyti visi LR BK 183 str. 1 d., 186 str. 1 d., 223 str. 1 d. numatytų veikų požymiai, todėl jis turi būti pripažintas kaltu ir atitinkamai nubaustas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras bei nukentėjusysis P. Ž. prašė apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintasis S. Z. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo P. Ž. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis susiformavusia teismų praktika, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas iš tiesų pažeidė BPK 305 straipsnio, reglamentuojančio nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui keliamus reikalavimus. Minėto straipsnio 3 d. numato, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis prasideda išdėstant kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę. Tuo tarpu skundžiamo 2012-07-02 Kauno m. apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis prasideda taip, kaip įstatymų leidėjas reikalauja pradėti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomąją dalį, tai yra išdėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 str. 1 d.). Todėl skundžiamas nuosprendis savo forma neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų. Į tai savo apeliaciniame skunde teisingai atkreipė dėmesį prokuroras. Tačiau vien savo formos neatitinkantis teismo nuosprendis negali būti besąlygiškai panaikinamas. Tam turi būti nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą. O pagal BPK 369 str. 3 d. esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kolegijos nuomone, vien tik savo formai keliamų reikalavimų neatitinkančio nuosprendžio surašymas negali būti laikomas esminiu proceso pažeidimu, kurio surašymas suvaržė S. Z. teises ar tokiu pažeidimu, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo
Kiekvienas teismo nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.
Šiuo atveju Kauno m. apylinkės teismas netinkamai vadovavosi jau minėto BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų kaltinančiais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis S. Z. dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį naikintinas priimant naują, apkaltinamąjį, nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
S. Z. buvo kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir pagal galiojančius teisės aktus būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, neišsaugojo ir tyrimui nepateikė tam tikrų buhalterinių įmonės dokumentų (kasos išlaidų orderių), dėl ko tyrimo metu nebuvo galimybės iš dalies nustatyti 2008 metų įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Kauno m. apylinkės teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, jog kaltinamasis S. Z. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, numatytos BK 223 str. 1 dalyje ir dėl šio nusikaltimo S. Z. išteisino. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje kaltinamasis S. Z. pateikė teismui visus kaltinime išvardintus kasos išlaidų orderius, išskyrus vieną (2009-01-20 Nr. 2009-1 išrašytą UAB (duomenys neskelbtini) 30164,30 Lt sumai). Nurodė, kad pateikti kasos išlaidų orderiai teismui nekelia abejonių dėl jų tikrumo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad negalima daryti išvados, jog kaltinamasis tų dokumentų neišsaugojo. Dėl nepateikto 2009-01-20 kasos išlaidų orderio Nr. 2009-1, išrašyto UAB (duomenys neskelbtini) 30164,30 Lt sumai, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pirmiausia nurodė, kad dėl šio dokumento nepateikimo negalima besąlygiškai teigti, jog nebuvo galimybės iš dalies nustatyti 2008 metų UAB (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kadangi turto, įsipareigojimų dydį ir struktūrą buvo galima nustatyti atlikus priešpriešinį patikrinimą, taip pat išreikalavus finansinius dokumentus iš UAB (duomenys neskelbtini), ko kaltintojas neatliko, o visas abejones vertino kaltinamojo naudai. Tačiau toliau Kauno m. apyl. teismo nuosprendyje jau daroma kitokia, paminėtiems argumentams prieštaraujanti, išvada – kad vienas buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas (tai yra dėl kurio nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros), už kurį atsakingas kaltinamasis S. Z. vis dėlto įrodytas (neišsaugojo ir tyrimui nepateikė UAB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio 30164,30 Lt sumai). Bet kartu nurodo, kad už tokią veiką kaltinamajam nėra būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę.
Išteisintasis S. Z. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad iškėlus bendrovei bankroto bylą visus įmonės buhalterinius dokumentus, sudėtus į segtuvus pagal dokumentų pobūdį ir sunumeruotus, kartu su aktu ir segtuvų aprašu atvežė ir paliko bankroto administratoriaus patalpose, sukrovęs į nurodytą vietą. Kodėl ant paliktų dokumentų perdavimo-priėmimo akto nėra bankroto administratoriaus parašo, jis nežino. Susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga sužinojo, kad trūksta kasos išlaidų orderių ir pradėjo jų ieškoti. Tokiu būdu dokumentus (kasos išlaidų orderius) rado tarp kitų bendrovės dokumentų ir jų kopijas pateikė teismui. Nerado tik vieno kasos išlaidų orderio. Patvirtino, kad dokumentų saugojimo tvarkos reikalavimai bendrovėje nebuvo nustatyti.
Liudytoja S. K., UAB (duomenys neskelbtini) buhalterė, patvirtino, kad direktorius S. Z. žinojo kaip turi būti tvarkoma buhalterinė apskaita. Ji nurodė, kad bendrovėje dokumentų saugojimo tvarka nebuvo nustatyta, tiesiog visi dokumentai buvo segami į segtuvus ir laikomi sandėlyje, o po to perduoti bankroto administratoriui. Ji taip pat paaiškino, kad visi kasos išlaidų orderiai turėjo būti tarp įmonės dokumentų.
Liudytojas V. S., kuris dirba UAB (duomenys neskelbtini), nurodė, jog buvo UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriumi. Jis paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjos prašymu jai pateikė minėtos bendrovės dokumentus, kuriuos rado savo ofise. Vėliau į jį kreipėsi S. Z. su prašymu peržiūrėti UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus. Peržiūrint sandėlyje jie kartu rado dokumentus, tai yra kasos išlaidų orderius, padarė jų kopijas. Jis be to nurodė, jog sandėlyje buvusių dokumentų ikiteisminio tyrimo tyrėjai neperdavė. Kodėl tyrėjai neperdavė sandėlyje buvusių bankrutuojančios UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų, paaiškinti negalėjo. Šis liudytojas taip pat paaiškino, kad paprastai iš bankrutuojančios įmonės dokumentai perimami surašant priėmimo aktą, nurodoma dokumentų identifikacija pagal segtuvus, jie sunumeruojami. Kodėl šiuo atveju nėra perdavimo akto nežino, nes tuo metu UAB (duomenys neskelbtini) dar nedirbo.
Liudytojas G. A., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, paaiškino, jog sudarant bendrovės archyvą rado UAB (duomenys neskelbtini) perduodamų UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų sąrašą, kuris suklydus buvo įsegtas į kitą bylą, tačiau kodėl šis aktas nepasirašytas liudytojas paaiškinti negalėjo. Jo žiniomis dalis UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų buvo laikomi kitoje vietoje ir jie nebuvo pateikti tyrėjai. Kartu šis liudytojas pirmosios instancijos teismo posėdyje pateikė minėtą UAB (duomenys neskelbtini) perduodamų UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų sąrašą (b.l. 7 T. 3), kuriame, kaip UAB (duomenys neskelbtini) atstovas, yra pasirašęs S. Z., bet kuriame nėra UAB (duomenys neskelbtini) atstovo parašo. Jame, be to, nurodoma, kad buvo perduota viso 72 segtuvai įvairių bendrovės dokumentų.
Iš specialisto išvados (b.l. 72-88 T. 1) matyti, kad S. Z., dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi bei būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, neišsaugojo ir tyrimui nepateikė laikotarpiu nuo 2008-08-01 iki 2009-03-31 kasos knygos išlaidų dalyje įtrauktų ir registre apskaitytų 35651,34 Lt suma kasos išlaidų orderių: 2008-11-04 Nr. (duomenys neskelbtini) 456,24 Lt sumai, 2008-11-24 Nr. (duomenys neskelbtini) 140,40 Lt sumai, 2008-11-22 Nr. (duomenys neskelbtini) 296,40 Lt sumai, 2008-11-28 Nr. (duomenys neskelbtini) 453,30 Lt sumai, 2008-12-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 2920 Lt sumai, 2009-01-20 Nr. (duomenys neskelbtini) 30164,30 Lt sumai, 2009-01-30 Nr. (duomenys neskelbtini) 312 Lt sumai, 2009-02-27 Nr. (duomenys neskelbtini) 156 Lt sumai, 2009-03-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 97,50 Lt sumai, Nr. (duomenys neskelbtini) 327,60 Lt sumai ir Nr. (duomenys neskelbtini) 327,60 Lt sumai, dėl ko tyrimo metu nebuvo galimybės iš dalies nustatyti 2008 metų įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apklausta specialistė V. A. patvirtino, kad S. Z. teisme pateikti kasos išlaidų orderiai, juos sutikrinus su kasos knygoje esančias įrašais, atitinka įrašus kasos knygoje, išskyrus 2009-01-20 įrašą 30164,30 Lt sumai. Ji nurodė, kad kasos išlaidų orderis tai sumai nebuvo pateiktas, o tie pinigai nėra įforminti kasos išlaidų orderyje. Todėl neesant minėto 2009-01-20 30164,30 Lt sumai kasos išlaidų orderio, jos duota išvada nesikeičia, ji negali nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nepadaryta veika turinti nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymių. Įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir apylinkės teismo teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad byloje pakanka duomenų, kurie patvirtina, jog S. Z., dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir būdamas atsakingas už bendrovės dokumentų saugojimą, neišsaugojo ir tyrimui nepateikė buhalterinių įmonės dokumentų – 2009-01-20 kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) 30164,30 Lt sumai, dėl ko tyrimo metu nebuvo galimybės iš dalies nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros ir padarė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamai aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas gali reikštis trimis alternatyviomis veikomis. Viena tokių veikų yra buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas įstatymų nustatytą laiką, kuo ir buvo kaltinamas S. Z.. Kaip matyti iš buvusio UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus S. Z., bendrovės buhalterės S. K. parodymų, įmonėje buhalterinių dokumentų saugojimo tvarka nebuvo nustatyta, iškėlus bendrovei bankroto bylą šių dokumentų perdavimas-priėmimas UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo (tinkamai) fiksuojamas. Pats S. Z. sutinka, kad minėtas kasos išlaidų orderis tarp UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinių dokumentų perduotų UAB (duomenys neskelbtini) nerastas, kartu sutikdamas, kad padarė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidimus, tačiau teigia, kad su UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitė ir tai patvirtina kiti jo pateikti dokumentai. Apylinkės teismas taip pat sutiko su tokiu S. Z. tvirtinimu ir nurodė, kad realią UAB (duomenys neskelbtini) būklę, bendrovės turtą, įsipareigojimų dydį, struktūrą buvo galima nustatyti iš kitų dokumentų, taip pat atliekant priešpriešinį patikrinimą kitoje įmonėje (UAB (duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios aplinkybės negali būti pagrindas kaltininkui netaikyti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 str. 1 d.
Kaip jau minėta, bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta specialisto išvada Nr. 5-2/34 dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos, kurioje konstatuota, kad dėl padarytų teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti 2008 metų šios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė visiškai patvirtino šią išvadą. Be to, ji nurodė, kad net ir suradus dalį trūkstamų kasos išlaidų orderių, vien tik nepateikus kasos išlaidų orderio Nr. 2009-1 30164,30 Lt sumai (arba kasos pajamų orderio tai pačiai sumai, kurį turėjo išrašyti UAB (duomenys neskelbtini) ) jos duota išvada nesikeičia, nes be šio dokumento negalima nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio. Abejoti šios specialistės kompetencija, jos duota išvada kolegija neturi pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi būtent kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos arba audito aktais (šiuo atveju tai atitinka specialisto išvada ir specialistės paaiškinimas). Kartu kolegija pažymi, kad BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis sukonstruota taip, kad realią asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą, ieškant kitų įmonių dokumentų ir juos vertinant ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Nagrinėjamu atveju, išanalizavus UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentus nebuvo galima iš dalies nustatyti 2008 metų šios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Ir tokiu atveju atsakomybei atsirasti visiškai nereikia nei ieškoti (reikalauti) dokumentų kitose įmonėse, nei atlikti priešpriešinio patikrinimo. Būtent S. Z., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius (ūkio subjekto vadovas), pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį buvo atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą. Tarp tokios S. Z. veikos (neveikimo) ir kilusių padarinių nustatytas priežastinis ryšys. Bendrovėje nesant dokumentų saugojimo tvarkos, tinkamai neįforminus buhalterinių dokumentų perdavimo-priėmimo UAB (duomenys neskelbtini), nėra galimybės nustatyti, kokie konkrečiai UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentai buvo perduoti UAB (duomenys neskelbtini), o tai savo ruožtu, nesant atitinkamo buhalterinės apskaitos dokumento – minėto kasos išlaidų orderio, lėmė kilusius padarinius – negalėjimą iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto ir įsipareigojimų dydžio. Todėl kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutina su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, tokia S. Z. veika turi būti kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija pripažįsta esant įrodyta, kad S. Z., dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, atsakingu pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. TX-574 (nauja redakcija 2008-07-03 įst. Nr. X-1679) 21 straipsnį „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“, kurio 2 dalyje nurodyta, kad „Už apskaitos dokumentų išsaugojimą Įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, pažeidė Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 (nauja redakcija 2008-07-03 įst. Nr. X-1679) 19 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka“ 1 punkto, kuris nurodo, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 2 punkto, kuris nurodo, kad „Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ reikalavimus, nes neišsaugojo, dėl ko nebuvo pateiktas tyrimui, laikotarpiu nuo 2008-08-01 iki 2009-03-31 kasos knygos išlaidų dalyje įtraukto ir registre apskaityto 30164,30 Lt suma 2009-01-20 kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) 30164,30 Lt sumai, dėl to tyrimo metu nebuvo galimybės iš dalies nustatyti 2008 m. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tokiu būdu jis aplaidžiai tvarkė apskaitą.
Tačiau kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad pagal BK 223 str. 1 d. S. Z. turi atsakyti ir dėl kitų kaltinime jam nurodytų kasos knygos išlaidų dalyje įtrauktų ir registre apskaitytų kasos išlaidų orderių: 2008-11-04 Nr. (duomenys neskelbtini) 456,24 Lt sumai, 2008-11-24 Nr. (duomenys neskelbtini) 140,40 Lt sumai, 2008-11-22 Nr. (duomenys neskelbtini) 296,40 Lt sumai, 2008-11-28 Nr. (duomenys neskelbtini) 453,30 Lt sumai, 2008-12-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 2 920 Lt sumai, 2009-01-30 Nr. (duomenys neskelbtini) 312 Lt sumai, 2009-02-27 Nr. (duomenys neskelbtini) 156 Lt sumai, 2009-03-31 Nr. (duomenys neskelbtini) 97,50 Lt sumai, Nr. (duomenys neskelbtini) 327,60 Lt sumai neišsaugojimo ir neperdavimo tyrimui. Kaip matyti iš šioje baudžiamojoje byloje esančios Kauno apygardos teismo nutarties (b.l. 17 T. 1) UAB (duomenys neskelbtini) 2009-07-10 iškelta bankroto byla. Iš šios nutarties taip pat matyti, kad bendrovės vadovas, tai yra S. Z., ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos privalėjo bankroto administratoriui UAB (duomenys neskelbtini) perduoti įmonės turtą ir visus dokumentus. Tiek S. Z., tiek ir UAB (duomenys neskelbtini) direktorius patvirtino, kad tai ir buvo padaryta: buhalteriniai dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti. Būtent UAB (duomenys neskelbtini) (o ne S. Z.) 2011 metais ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prašė pateikti turimus UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinius dokumentus (b.l. 51, 54 T. 1), o šios bendrovės darbuotojai juos (dokumentus), kaip matyti iš bylos medžiagos, ir pateikė pareigūnams (tai patvirtino ir liudytojai V. S., G. A.). Kaip paaiškino liudytojai UAB (duomenys neskelbtini) direktorius G. A. ir bankroto administratorius V. S. UAB (duomenys neskelbtini) buvo laikomi keliose vietose (sandėlyje ir ofise), todėl, šios aplinkybės nepastebėję, jie ikiteisminio tyrimo pareigūnams visų dokumentų neperdavė. Taigi minėtų kasos išlaidų orderių tyrimui neperdavė ne S. Z., o UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Tačiau kolegija sutinka, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme šie kasos išlaidų orderiai buvo pateikti. Tai patvirtino ir šiame teisme apklausta specialistė V. A., nurodžiusi, kad pateikti kasos išlaidų orderiai, juos sutikrinus su kasos knygoje esančias įrašais, atitinka įrašus kasos knygoje. Dėl paminėtų priežasčių pirmosios instancijos teismas šioje dalyje padarė teisingą išvadą, kad dėl kaltinime S. Z. nurodytų kasos knygos išlaidų dalyje įtrauktų ir registre apskaitytų kasos išlaidų orderių, kurių Nr. (duomenys neskelbtini) 456,24 Lt sumai, Nr. (duomenys neskelbtini) 140,40 Lt sumai, Nr. (duomenys neskelbtini) 296,40 Lt sumai, Nr. (duomenys neskelbtini) 453,30 Lt sumai, Nr. (duomenys neskelbtini) 2920 Lt sumai, Nr. (duomenys neskelbtini) 312 Lt sumai, Nr. (duomenys neskelbtini) 156 Lt sumai, Nr. (duomenys neskelbtini) 97,50 Lt sumai ir Nr. (duomenys neskelbtini) 327,60 Lt sumai neišsaugojimo ir neperdavimo tyrimui jis pagal BK 223 str. 1 d. neatsako, kadangi S. Z. veikoje nėra visų būtinų BK 223 straipsnio 1 dalies nusikaltimo požymių – nėra jo kaltės.
Be abejonės, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame prokuroro skunde, tokios dokumentų perdavimo procedūros, kai nebuvo tinkamai įformintas jų perdavimas-priėmimas, negalima laikyti tinkama, nes negalima nustatyti tikslaus perduotų dokumentų sąrašo, tačiau kasos išlaidų orderiai (kurie, kaip matyti, bankroto administratoriui vis dėlto buvo perduoti) ikiteisminio tyrimo pareigūnams nebuvo pateikti (tai yra padariniai atsirado) ne dėl šios priežasties, o dėl to, kad pačioje UAB (duomenys neskelbtini) minėti dokumentai nebuvo laikomi tinkamai ir patys šios bendrovės darbuotojai, prašomi ikiteisminio tyrimo pareigūnų, jų nesurado (ar tinkamai neieškojo). Tačiau dėl to S. Z. atsakyti negali.
Taip pat nepagrįstai prokuroro skunde teigiama, kad S. Z. pirmosios instancijos teisme pateikti minėti kasos išlaidų orderiai negali būti laikomis įrodymais. Iš tikrųjų pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Kolegija pažymi,, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik BPK nustatyta tvarka. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2010 m. balandžio 22 dieną. BPK 98 straipsnyje nurodyta, kad kaltinamasis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Šioje byloje iš teisiamojo posėdžio protokolo (b.l. 154 T. 2) matyti, kad kaltinamasis ir jo gynėjas pateikė (b.l. 129-138 T. 2) minėtus kasos išlaidų orderius. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai, teismas turi patikrinti, ar tie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu. Teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme tiek S. Z., tiek liudytojai V. S. bei G. A. paaiškino, kad, šie dokumentai buvo rasti tarp UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų, saugomų pas bankroto administratorių UAB (duomenys neskelbtini). Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, šių dokumentų tikrumu nesuabejojo ir specialistė, nurodžiusi, kad sutikrinus jie sutampa su kasos knygoje esančias įrašais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neabejojo šių dokumentų tikrumu ir pagrįstai juos laikė įrodymais.
Kartu kolegija pažymi, kad šiuo atveju ir vieno kasos išlaidų orderio nesaugojimas, dėl ko atsirado baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmės – iš dalies negalėjimas nustatyti 2008 m. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju vieno dokumento neišsaugojimą reikia įvertinti visos UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymo (aplaidaus) kontekste – tai, kad S. Z. įmonėje apskritai nebuvo nustatęs dokumentų saugojimo tvarkos, kad dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti nesilaikant nustatytos tvarkos, tinkamai neįforminus buhalterinių dokumentų perdavimo-priėmimo UAB (duomenys neskelbtini). Ir atsižvelgus į visa tai galima konstatuoti, kad šios padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas baudžiamajai atsakomybei kilti.
Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. Z. kaltė – neatsargumas, pasireiškęs nusikalstamu pasitikėjimu, nes jis žinojo teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, tačiau jas vykdė netinkamai, ir numatė, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio, struktūros, bet lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).
Dėl BK 186 straipsnio 1 dalies taikymo
Kaip jau minėta šiame nuosprendyje S. Z. buvo kaltinamas pagal BK 186 str. 1 d. tuo, kad kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, iš bendrovės darbuotojo P. Ž. atlyginimo atliko išskaitymus 6091,07 Lt sumai ir tik dalį šios sumos – 1114,10 Lt pervedė pagal vykdomąjį raštą P. Ž. kreditoriui UAB (duomenys neskelbtini) tokiu būdu vengė privalomų įmokų ir dėl to apgaule P. Ž. padarė turtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs visus bylos duomenis bei išteisindamas S. Z. iš kaltinimo pagal BK 186 str. teisingai nurodė, kad nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagrindinis apibendrintas prokuroro ir nukentėjusiojo P. Ž. apeliacinių skundų argumentas dėl neteisingo pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo yra susijęs su tuo, kad išteisintojo S. Z. vadovaujama įmonė turėjo pakankamai pinigų atsiskaityti su P. Ž. kreditoriumi, reikalingas sumokėti sumas išskaičiavo iš jo darbo užmokesčio, tačiau „UAB(duomenys neskelbtini) šių pinigų nepervedė, o juos panaudojo ne P. Ž. ir ne jo kreditoriaus interesais bei apie neatsiskaitymą su kreditoriumi nukentėjusiojo neinformavo. Ir taip S. Z., panaudodamas pasyviąją apgaulės formą, nutylėdamas objektyviai egzistuojančius faktus, klaidino nukentėjusįjį.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, prokuroro ir nukentėjusiojo skunduose minimi argumentai patys vieni, be to laikotarpio ekonominių (finansinių) santykių platesnio konteksto, šiuo konkrečiu atveju negali nulemti išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 str. 1 d. buvimo ar nebuvimo. Turi būti atsižvelgta į platesnį turimų duomenų visetą ir tik tuomet daroma išvada apie tikrąją susiklosčiusių santykių prigimtį.
BK 186 str. 1 d. dispozicijoje yra numatyti keturi būtinieji objektyviosios pusės požymiai: 1) vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengimas privalomų įmokų; 2) šis vengimas turi būti padarytas apgaule, be to, panaudota apgaulė turi turėti esminę reikšmę; 3) dėl kaltininko pareigos nevykdymo turi būti kitam asmeniui padaryta turtinė žala; 4) tarp kaltininko neveikimo ir atsiradusių pasekmių turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Nesant bent vieno iš šių išvardintų požymių, nėra ir šio straipsnio pirmos dalies dispozicijoje aprašytosios (nusikaltimo) sudėties. Todėl nesumokėjimas privalomų įmokų dėl sunkios materialinės padėties, ligos ar kitų aplinkybių, nesusijusių su apgaule, nors nukentėjusiajam ir padarė turtinės žalos, yra tik civilinis deliktas.
Kolegija pažymi, jog visuotinai priimta laikyti, jog 2008 metų rudenį prasidėjo ekonominio sunkmečio (krizės) laikotarpis. Tuo metu ženkliai išaugo įmonių tarpusavio skolos, pradelstų skolų apimtys, sutriko atsiskaitymai, prasidėjo įmonių turto, sąskaitų areštai, bankroto procedūros. Šiuo laikotarpiu bendrovių vadovai griebdavosi visokiausių priemonių (tiek teisėtų, tiek ir neteisėtų), kad išlaikyti, išsaugoti įmonę krizės metu. Šiuo konkrečiu atveju tiek nukentėjusysis P. Ž., tiek išteisintasis S. Z., tiek ir pirmosios instancijos teismo apklausti liudytojai įmonės darbuotojai R. P., V. S., K. B. kaip tik ir nurodė, kad nuo 2008 metų rudens UAB (duomenys neskelbtini) materialinė padėtis tapo sunki, sutriko atsiskaitymai, buvo areštuotos įmonės sąskaitos, pradėjo vėluoti atlyginimų mokėjimas, o galiausiai atlyginimai iš viso nebuvo mokami. Specialisto išvada (b.l. 72-88 T. 1) ir prie jos esantys priedai (b.l. 140-159 T. 2) patvirtina, jog atlyginimai UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams vėluodavo jau nuo 2008 metų rugpjūčio mėnesio – atlyginimas už 2008 rugpjūčio mėnesį išmokėtas tik 2008-10-17, už rugsėjo mėn. – tik lapkričio 7 d., už spalio mėn. – tik gruodžio 16 d., už 2008 m. lapkričio mėn. – tik 2009 m. sausio 23 d., o už 2008 gruodžio mėn. – 2009 kovo 10 d. Duomenų apie vėlesnius darbo užmokesčio mokėjimus baudžiamojoje byloje nėra. Iš šios išvados taip pat matyti, kad įmonės 2008-12-31 pelno (nuostolių) ataskaitoje yra įrašytas nuostolis 169960 Lt. Joje, be to užfiksuota, kad 2009-07-21 finansinės atskaitomybės dokumentuose bendrovės turtas įrašytas 188331 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 401379 Lt. Taigi UAB (duomenys neskelbtini) mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo bendrovės turtą du su puse karto. Įmonės buhalterė S. K. apklausiama taip pat nurodė, kad nuo 2008 rugsėjo bendrovę pradėjo atakuoti, daryti spaudimą kreditoriai (ypač stambieji) reikalaudami grąžinti skolas, dėl negrąžinamų skolų šiems kreditoriams, taip pat Mokesčių inspekcijai, Sodrai, buvo areštuotos UAB(duomenys neskelbtini) sąskaitos bankuose. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad S. Z. ieškojo visokių būdų atsiskaityti su kreditoriais (netgi siūlė atiduoti įmonės automobilį), nurodė, jog trūkstant piniginių lėšų, skirstydamas pinigus išteisintasis S. Z. įvertindavo įmonės interesus ir stengėsi pirmiausia skirti tam, kam labiau reikia, kad išsaugoti įmonę. Netikėti tokiais šios liudytojos parodymais kolegija neturi pagrindo – ji minėtoje bendrovėje nebedirba, jokie santykiai ar įsipareigojimai su išteisintuoju S. K. nesieja, todėl duoti neteisingus, S. Z. naudingus (palankius) parodymus ši liudytoja neturi pagrindo. Juolab, kad tokia (ar panaši) situacija tuo metu buvo daugelyje šalies įmonių.
Taigi akivaizdu, jog UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2008 metų rudens susidūrė su finansiniais sunkumais, kurių apimtis vis didėjo, dėl ko kurį laiką dar šiokią tokią veiklą vykdė, tačiau galiausiai tokie veiksmai nepadėjo ir 2009-07-10 teismo sprendimu UAB (duomenys neskelbtini) buvo iškelta bankroto byla. Būtent šių įvykių kontekste ir buvo gautas iš antstolio vykdomasis raštas išieškoti iš P. Ž. kreditoriui UAB (duomenys neskelbtini) 4458,52 Lt skolą, 1580,05 Lt delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki sprendimo įvykdymo ir 45 Lt bylinėjimo išlaidas. Kolegija neginčija specialisto tvirtinimo, kad minėtu laikotarpiu UAB (duomenys neskelbtini) disponavo pakankamomis pinigų sumomis, kad galėtų visiškai atsiskaityti su P. Ž. kreditoriumi. Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad iš tos pačios specialisto išvados matyti, jog visos tos piniginės lėšos buvo naudojamos išimtinai bendrovės interesais (priešingų duomenų šioje išvadoje nėra), tai yra įvairiems kitiems atsiskaitymams bei mokėjimams. Tai patvirtino ir išteisintasis S. Z. bei liudytoja S. K.. Kad bendrovės piniginės lėšos būtų naudojamos priešingai UAB (duomenys neskelbtini) interesams nenurodė nei nukentėjusysis P. Ž., nei kiti apklausti šios įmonės darbuotojai.
Todėl kolegijos nuomone, esant tokiai sunkiai finansinei situacijai įmonėje, vien turtinės prievolės nevykdymas, nustačius, kad tuo pačiu metu visais būdais buvo bandoma atlikti veiksmus, kurie padėtų įmonei išlikti (išsilaikyti) šiuo sunkiu ekonominės krizės laikotarpiu, net jeigu ir nukentėjusysis P. Ž. nežinojo (nebuvo informuotas), kaip tvirtina jis pats, apie tai, kad iš jo darbo užmokesčio išskaitomi pinigai nepervedami UAB (duomenys neskelbtini), neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nėra pakankamas jai kilti. Juolab, kad kaip matyti iš ištirtų įrodymų, visi UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai apie bendrovėje susidariusią sunkią finansinę situaciją žinojo. Ir ypač gerai, kaip matyti iš liudytojos S. K. parodymų, apie tai žinojo nukentėjusysis P. Ž., kuris pagal savo darbo pobūdį daug laiko praleisdavo su įmonės buhaltere (netgi padėjo suarchyvuoti 2008 metų buhalterinius dokumentus), taip pat ir su išteisintuoju S. Z. ir apie įmonės būklę būdavo informuojamas. Ši liudytoja nurodė ir tai, kad 2008 metų pabaigoje įmonėje buvo gautas dar vienas vykdomasis raštas dėl skolos (apie 150 Lt) išieškojimo iš nukentėjusiojo ir ji pasakė P. Ž., kad iš atlyginimo vis tiek nebus pervesta ši skola bei pasiūlė jam susimokėti šią skolą pačiam, ką nukentėjusysis P. Ž. ir padarė. Kiti įmonės darbuotojai irgi patvirtino, kad P. Ž. dirbo ne kartu su jais objektuose, bet su įmonės administracija.
Pažymėtina ir tai, kad pats nukentėjusysis P. Ž. patvirtino, kad atleidžiant jį iš darbo S. Z. jam pranešė, kad didžioji dalis pinigų antstoliui (kuris turėjo juos pervesti kreditoriui) nebuvo pervesti. Taip pat jis gavo ir tokio paties turinio pranešimą. Apie tai buvo informuota ir UAB(duomenys neskelbtini).
Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamojo veiksmai, kai esant tam tikram įsipareigojimui atsiskaityti, tokie atsiskaitymai nėra vykdomi, nors įmonė yra pajėgi tai padaryti, o pinigai, kurie galėtų būti panaudojami tokiems atsiskaitymas, panaudojami kitiems sandoriams, kurie aiškiai nenaudingi nukentėjusiajam, vertintini kaip apgaulė ir nukreipia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2011. Tačiau šia nutartimi prokuroras remiasi be pagrindo, dar daugiau, iškreipia pačią minėtos nutarties esmę. Iš tiesų, šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodoma, kad apgaulė yra tada, kai pinigai, kurie galėtų būti panaudojami atsiskaitymui, panaudojami kitiems sandoriams, tačiau tokie sandoriai turi būti aiškiai nenaudingi, kelti pavojų pačiai įmonei (šiuo atveju būtų nenaudingi UAB (duomenys neskelbtini)), jos interesams, o ne nukentėjusiajam (kaip nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde). O kad kiti S. Z. kaltinime nurodytu laikotarpiu atlikti sandoriai būtų nenaudingi UAB (duomenys neskelbtini) baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų.
Pažymėtina ir tai, kad kaltinime S. Z. pagal BK 186 str. 1 d. apskritai nėra nurodyta (tai yra jis nebuvo kaltinamas), kad jo padaryta apgaulė pasireiškė objektyviai egzistuojančių faktų nutylėjimu, taip klaidinant nukentėjusįjį. O būtent tokia apgaulės forma nurodoma apeliaciniame prokuroro skunde.
Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus padarė pagrįstas išvadas, atitinkančias nustatytas bylos aplinkybes. Pagal bylos aplinkybes neabejotina, kad S. Z. veikla atitinka civilinės teisės įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių sritį. Todėl nukentėjusiojo P. Ž. ir prokuroro apeliacinių skundų argumentai dėl S. Z. išteisinimo pagal BK 186 str. 1 d. atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl BK 183 str. 1 dalies taikymo
Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde, kuriame prašo panaikinti išteisinamąjį 2012-07-02 Kauno m. apylinkės teismo nuosprendį, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas S. Z. iš kaltinimo pagal BK 183 str. 1 d. padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus, neišsamiai ištyrė įrodymus, be to juos vertino netinkamai.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį remdamasi apeliacinio skundo argumentais konstatuoja, kad šie prokuroro skundo argumentai nepagrįsti.
Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
Kauno m. apylinkės teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų laikėsi. Be pagrindo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai patikrino S. Z. iškeltą versiją dėl pinigų panaudojimo, nesiaiškino kodėl liudytojai teisme pakeitė parodymus ir nurodė, jog kasos išlaidų orderiuose nurodytas pinigų sumas gavo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teisiamojo posėdžio protokolo turinio bei kitos bylos medžiagos, nuosprendį pirmosios instancijos teismas priėmė ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus: liudytojų parodymus bei ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintus rašytinius įrodymus, – tiek kiekvieną jų atskirai, tiek ir jų visumą, ir tik po to padarė atitinkamas išvadas dėl to, kad S. Z. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d. (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Visi prokuroro skunde išvardinti liudytojai – V. S., M. M., R. P., S. K. buvo išsamiai apklausti nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme ir jie visi detaliai paaiškino, kodėl ikiteisminio metu sakė, kad išvardintuose kasos išlaidų orderiuose nurodytų piniginių sumų negavo. Ir atvirkščiai, šie liudytojai nurodė, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu jie nebuvo detaliai apklausti, o buvo tiesiog konstatuota, kad jeigu ant kasos išlaidų orderio nėra pinigų gavėjo parašo, tai ir pinigai nebuvo gauti. Štai liudytojas M. M. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu per apklausą jam buvo nurodyta tik kasos išlaidų orderių numeriai, pinigų sumos, datos, paaiškinta, kad nėra jo parašo ir paklausta ar gavo nurodytas pinigų sumas. Kadangi tie nurodyti skaičiai jam nieko nesakė, jis ir pasakė, kad pinigų negavo. O patys kasos išlaidų orderiai jam nebuvo parodyti. Tuo tarpu S. Z. (prieš teismo posėdį ar po vieno iš jų) jam parodė minėtus kasos išlaidų orderius ir jis prisiminė, kad tai buvo pinigai už automobilio nuomą, amortizaciją ir kad šiuos pinigus jis tikrai gavo. Panašiai paaiškino ir kiti paminėti liudytojai. Kad apklausos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išsamios matyti ir iš šių asmenų apklausų protokolų turinio.
Visų šių liudytojų parodymus sieja viena bendra aplinkybė – kad kasos išlaidų orderiuose nurodytas pinigines lėšas jie gavo. Kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais jų parodymais, kadangi jie aiškiai ir suprantamai paaiškino ir pagrindė savo parodymų pakeitimo priežastis, paaiškino, kodėl neprisiminė tokių aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu. Be to, tokius jų parodymus patvirtino ir liudytojas K. B., kuris nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kad jam dirbant UAB (duomenys neskelbtini) buvo ne vienas atvejis, kai ir jis ir kiti darbuotojai pinigus gaudavo, nors kasos išlaidų orderiuose ir nepasirašydavo. Taip būdavo tais atvejais, kai būdavo išvykę dirbti į kitus miestus ir tokais atvejais pinigai būdavo atvežami į tuometinę darbo vietą. Būtent tokius atvejus, kada gaudavo pinigus, nepasirašydami ant kasos išlaidų orderių nurodė ir kiti paminėti liudytojai. Tai, kad kai kuriems iš liudytojų išteisintasis S. Z. prieš posėdį parodė kasos išlaidų orderius ir su liudytojais aiškinosi piniginių sumų gavimo (negavimo) aplinkybes, negalima laikyti išteisintojo spaudimu ar pavojinga įtaka šiems liudytojams ir nesivadovauti jų parodymais, kadangi kaip patvirtino pirmosios instancijos teisme visi prokuroro apeliaciniame skunde minimi liudytojai, jokio spaudimo ar neteisėto poveikio S. Z. jiems nedarė, o jie tiesiog bandė kartu atsiminti paskutinį jų darbo UAB (duomenys neskelbtini) laikotarpį. Be to, nei vienas iš tų liudytojų parodymų davimo metu nebuvo pavaldus S. Z., ar priklausomas nuo išteisintojo, todėl S. Z. neturėjo ir jokių svertų (galimybių) paveikti šiuos liudytojus. Juolab, kad kaip jau minėta, tuos jų parodymus, kuriuos liudytojai davė teisminio bylos nagrinėjimo metu, patvirtino ir liudytojas K. B..
Šios baudžiamosios bylos kontekste nepagristi prokuroro apeliacinio skundo argumentai ir dėl to, kad kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnis, neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios pasisavintos lėšos buvo naudojamos, kadangi šioje byloje, kaip jau minėta anksčiau šiame nuosprendyje, nėra nustatyta, kad S. Z. pasisavino kaltinime nurodytą 9503,03 Lt sumą.
Taip pat apeliantas savo skunde remiasi specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad kasos išlaidų orderiai be parašų neturi visiškai jokios juridinės galios ir net negali būti laikomi dokumentais ir aiškina, kad teismas šių duomenų visiškai nevertino. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 255 str. teismas bylą nagrinėja tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti, be kita ko, pagal BK 183 str. 1 d. dėl svetimo turto pasisavinimo. Turto pasisavinimas, numatytas BK 183 straipsnyje, yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Ir išnagrinėjus bylą nustatyta, kad S. Z. svetimo turto nepasisavino, o kasos išlaidų orderiuose paminėtas pinigų sumas, kurias buvo nurodyta, kad S. Z. pasisavino, gavo anksčiau nurodyti asmenys. Tokiu atveju šio kaltinimo kontekste visiškai nesvarbu, turi juridinę galią kaltinime paminėti kasos išlaidų orderiai, ar neturi, gali būti jie laikomi dokumentais, ar negali. Svarbu yra tai, kad juose nurodytas pinigų sumas patvirtino gavę paminėti liudytojai. Dėl tos pačios priežasties atmetami ir prokuroro skundo argumentai, jog kasos išlaidų orderiai neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, todėl apskritai nebuvo galimas ir pinigų iš kasos paėmimas.
Todėl ir dėl šio kaltinimo pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus padarė pagrįstas išvadas, atitinkančias nustatytas bylos aplinkybes.
Dėl bausmės
S. Z. bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis). Jis dėl neatsargumo padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), už kurį įstatymas numato platų bausmių spektrą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė nei S. Z. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis anksčiau neteistas, dirba.
Įvertinus nusikaltimo, numatyto BK 223 str. 1 d. padarymo aplinkybes, gana trumpą jo trukmę, kaltininko asmenybę, teisėjų kolegijos nuomone, bausmės paskirtis (BK 41 straipsnis) bus pasiekta, paskiriant baudą. Baudos dydis parenkamas adekvatus kaltei bei atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo metu galiojusius (BK 3 str. 1 d.) baudų dydžius (BK 47 str. 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio nuo 2007-07-21 redakcija) .
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiojo P. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno m. apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalį dėl S. Z. išteisinimo pagal BK 223 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
S. Z. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti 20 MGL (2600 litų) dydžio bauda.
Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.