Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato (toliau Institucijos) apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimo M. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad M. Ž. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2013-12-10, 19.50 val., būdamas apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, J. B. g., Kėdainiuose, vairavo automobilį ,,BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 p. reikalavimus, ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 5 d.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas nagrinėjant bylą yra organo (pareigūno), šiuo atveju teismo, išimtinė teisė. Kiti teismo proceso dalyviai gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime nėra ATPK normų pažeidimas, jeigu nutarimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis sutinka ir konstatuoja, kad M. Ž. kaltė padarius jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 5 d., nebuvo įrodyta. Pažymėtina, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnio 5 dalį, kyla tam, kas vairuoja transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Taigi tik fakto, kad asmuo buvo vartojęs psichiką veikiančių medžiagų atsakomybei pagal minėtą straipsnį kilti nepakanka – turi būti nustatyta, jog asmuo buvo nuo psichiką veikiančių medžiagų apsvaigęs.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nustatant, jog M. Ž., apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų vairavo transporto priemonę, nesilaikyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintų medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikos 4.3., 10.3., 10.4., 10.5. punktų. Iš 2013-12-10 VšĮ „Kėdainių PSPC“ Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 77 (b. 1. 26) matyti, jog, buvo įvertinta M. Ž. bendra būklė bei atliktas narkotinių medžiagų nustatymo šlapime testas, kuris buvo teigiamas marihuanai, nurodant, kad M. Ž. vairuoti negali. Tačiau šie duomenys nėra pakankami spręsti, ar M. Ž., kaip numatyta Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 5 d. dispozicijoje, buvo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų apsvaigęs. Metodikos 10.3. - 10.5. punktuose nurodyta, kad psichiką veikiančių medžiagų kraujyje ir/ar šlapime kiekis nustatomas įvairiais cheminės analizės metodais- dujų chromatografijos, skysčių chromatografijos, masių spektrometrijos, plonasluoksnės chromatografijos ir kitais identifikuojančiais specifinę medžiagą ir atmetančiais klaidingai „teigiamus“ pirminio tyrimo rezultatus. Greitos tyrimo priemonės (testai) gali būti taikomos tik kaip pradinis metodas, o tyrimo rezultatams patvirtinti būtina taikyti 10.3 punkte nurodytus metodus. Psichiką veikiančių medžiagų vartojimui patvirtinti būtina tiriamąją medžiagą iš to paties mėginio ištirti mažiausiai dviem skirtingais 10.3. punkte nurodytais metodais, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tai atlikta nebuvo, M. Ž. atliktas tik greitasis testas pagal jo šlapimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tik vadovautis Kėdainių rajono savivaldybės VšĮ „Kėdainių PSPC“ 2013-12-10 Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu, negalima, kadangi jis surašytas ir atitinkamos išvados padarytos nesilaikant teisės aktų nustatytų procedūrų. VšĮ „Kėdainių PSPC“ gydytoja išvadą, kad M. Ž. negali vairuoti transporto priemonės, padarė tik jį paviršutiniškai apžiūrėjusi, nesilaikydama imperatyviai nustatytas tvarkos, nepaėmusi tiriamųjų medžiagų ir nepasiuntusi jų į toksikologijos laboratoriją ištyrimui ir neturėdama tyrimų rezultatų. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja F. V. (b. l. 36 – 37) nurodė, kad ji pati padarė išvadą, jog M. Ž. vairuoti negali, kadangi jo šlapimo testas buvo teigiamas. Taip pat ji pripažino, kad greitasis šlapimo testas apsvaigimo fakto nerodo ir akte nereikia parašyti apsvaigimo laipsnio.

M. Ž. apsvaigimo ar elgesio sutrikimo požymių medicininės apžiūros metu nenustatyta, jame pažymėta: eisena tiesi, laikosi krypties; ant vienos ir kitos kojos stovi tvirtai; vyzdžiai simetriški, nistagmo nėra; elgsena, nuotaika rami; sąmoningas; atmintis nepakitusi; kalba rišli; mimika, gestikuliavimas nepakitę. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad minėtos aplinkybės neįrodo M. Ž. apsvaigimo ginčijamo įvykio dieną fakto, o jokių kitų objektyvių duomenų, galinčių įrodyti, jog minėtą dieną M. Ž. transporto priemonę vairavo apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nėra.

Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų sudėtis. Kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka pagrįstoms išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota tik tada, kai, ištyrus visus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. Ž. veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 5 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, nes nenustatytas jo apsvaigimo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų faktas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esančius byloje, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį nei keisti, nei naikinti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹⁰ str., 302¹¹ str. 302¹² str. 1 d. 1 p. teismas

nutarė:

palikti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimą nepakeistą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.