- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-18
- Bylos Nr.
- 2A-733-153/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Evaldas Burzdikas, Raimondas Buzelis
- Ieškovas
- B. O. S.
- Atsakovas
- A. S.
Procesinio dokumento kategorija121.1,121.15,121.21,121.22, 75.4.3, 75.8
2008 m. rugsėjo 18 d.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. atstovės advokatės N. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-567-480/2008 pagal ieškovės B. O. S. ieškinį atsakovui A. S. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, turto pripažinimo asmenine nuosavybe, atsakovo A. S. priešieškinį ieškovei B. O. S. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, santuokinio turto padalijimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė B.O. S. ieškiniu teismo prašė nutraukti jos ir atsakovo A. S. santuoką dėl sutuoktinio kaltės, įgytą turtą pripažinti jos asmenine nuosavybe (b.l. 82-83), palikti jai santuokinę pavardę.
Ieškovė nurodė, kad sutuoktinis nevykdė savo kaip sutuoktinio pareigų, 1987 m. paliko šeimą ir nuo to laiko ja nesirūpino. Išlaikymo nereikalauja. Gyvenat atskirai, ji už savo asmenines lėšas 1992 m. nupirko (privatizavo) butą, esantį (duomenys neskelbtini) , už gautus pinigus pardavus paveldėtos tėviškės dalį, 2002 m. nupirko sodą: 0,0558 ha žemės sklypą ir jame esantį sodo pastatą, (duomenys neskelbtini)“, todėl šis turtas nedalintinas, kadangi yra jos asmeninė nuosavybė. Atsakovo priešieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas A. S. priešieškiniu prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgytą butą ir sodą padalyti lygiomis dalimis- po ½ dalį (b.l. 56-59). Nurodė, kad išsikėlė gyventi atskirai, kadangi žmona ir dukra norėjo ramybės, o vėliau į butą jau negalėjo patekti, nes buvo pakeista spyna. Sodą žmona pirko už Piliuonoje parduotus namus, kuriuos jis pastatė, todėl pusė sodo priklauso jam. Gyvendami trise jie gavo dviejų kambarių butą, todėl pusė buto yra jo. Atsakovas prašė priešieškinį tenkinti, ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį ir patikslintą ieškinį tenkintino visiškai, priešieškinį atmetė. Teismas A. S. ir B.O. S. santuoką įregistruotą 1970 m. vasario 7 d. Kauno m. CMS, įrašo Nr. 285 nutraukė dėl atsakovo A. S. kaltės, B.O. S. paliko jos santuokinę pavardę – S.; pripažino B.O. S. asmenine nuosavybe butą Nr. 36 su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,0558 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) k.v., esantį (duomenys neskelbtini) bei sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančius (duomenys neskelbtini) , 21 skl.; priteisė iš atsakovo: ieškovei 500,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 400,00 Lt žyminio mokesčio, valstybei 10,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad sutuoktiniai nuo 1987 m. gyvena skyrium, nepalaiko šeiminių santykių, atsakovės B.O. S. vardu nuosavybės teise registruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 1992-03-09 sutartimi pagal 1991-05-28 LR įstatymą Nr. I-1374 (1t.,b.l.12,35,144). 2002-07-02 žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartimi B.O. S. nupirko 0,0558 ha žemės sklypą ir pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) ( 1 t.,b.l. 14-19, 25-32).
Teismas rėmėsi CK 3.60 str. 3 d. nustatyta vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija, kur dėl santuokos iširimo kaltinamas sutuoktinis turi paneigti, jog paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina, arba nurodyti kitas aplinkybes, kurios paneigia jo kaltę arba rodo esant ir kito sutuoktinio kaltę. Teismas pripažino atsakovą kaltu dėl santuokos iširimo, kadangi nustatyta jog šis paliko šeimą ir 20 metų visiškai ja nesirūpinimo. Atsakovas neįrodė, kad dėl santuokos iširimo kalta ir ieškovė. Nustatęs, kad šalys nuo 1987 m. gyvena skyrium, nepalaiko šeiminių santykių, ilgą laiką netvarko bendro ūkio, nutraukti santuoką yra tvirtai pasiryžę, teismas konstatavo, jog bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, o jų santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, todėl ją nutraukė (CK 3.61 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad ginčo butas bei žemės sklypas su jame esančiu pastatu - įgyti 1992-03-09 ir 2002-07-02 po sutuoktinių apsigyvenimo skyrium (1987 m.), todėl šis turtas tarp sutuoktinių nėra dalijamas, kadangi pagal CK 3.127 str. 2 d. dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Be to, pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 str. buto pirkimo – pardavimo subjektu galėjo būti šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvę buto nuomininkai. Atsakovo paaiškinimai rodo, kad buto faktiniai nuomos santykiai buvo nutrūkę, todėl jis buvo praradęs teisę naudotis ginčo gyvenamąja patalpa (1964 m. CK 332 str.) ir negalėjo būti pirkimo-pardavimo subjektu. Be to, atsakovas pripažino, kad jis buto privatizacija nesidomėjo ir jokių lėšų tam neskyrė ( 2 t., b.l. 3 a.p.). Buto privatizavimui buvo panaudotos ieškovės asmeninės lėšos (2 t., b.l. 4, 34-35), buto pirkimo-pardavimo sutartis nėra nuginčyta, nėra pripažinta negaliojančia. Atsakovas neginčijo aplinkybės, jog sodą–žemės sklypą su jame esančiu pastatu ieškovė nupirko pardavusi dalį sodybos (duomenys neskelbtini) . ½ d. žemės sklypo su jame esančia ½ d. gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, (duomenys neskelbtini) B.O. S. nuosavybės teise buvo įgijusi 1996-05-17 dovanojimo sutarties pagrindu ir minėtą turtą ji pardavė 2001-11-22 pirkimo-pardavimo sutartimi (1 t., b.l. 14-18, 119), todėl sutinkamai su CK 3.89 str. 1 d. 2, 7 p. šis turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Atsakovo nurodytą aplinkybę, kad namą Piliuonoje pastatė jis negaudamas už tai atlyginimo (2 t., b.l. 4), suprasdamas, kad namas (duomenys neskelbtini) nėra jų šeimos turtas, bet žmonos tėviškė todėl pusė sodo, žmonos nupirkto už (duomenys neskelbtini) parduotus namus, priklauso jam, teismas laikė nepagrįsta ir neįrodyta.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovo A. S. atstovė advokatė N. G. su teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti dėl šių motyvų:
1) dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės
Atsakovo atstovės manymu teismas nepagrįstai pripažino atsakovo kaltę dėl santuokos nutraukimo, kadangi rėmėsi tik ieškovės nurodytais motyvais ir visiškai nevertino jo nurodytų argumentų. Atsakovas neneigia, kad 1985 m. susirgus dukrai, kuriai buvo reikalingos operacijos, su dukterimi ligoninėje daugiausiai būdavo jos motina, bet tik todėl, kad atsakovui reikėjo uždirbti šeimai ir dukters gydymui pinigų. Ieškovei pageidaujant, atsakovas išsikėlė porai metų į Piliuonos kaimą, kur padėjo statyti jos tėvų ūkinį ir gyvenamąjį namą, dirbo ūkinius darbus, kol ieškovė su seserimi, mirus tėvams ir broliui šį turtą pasidalino ir atsakovui liepė iš to namo išeiti. Vėliau ieškovė pardavusi šį turtą, įsigijo žemės sklypą su sodo nameliu. Atsakovui grįžus į butą (duomenys neskelbtini) , ieškovė liepė kur nors laikinai pagyventi, kadangi dukrai po operacijos reikalinga tyla ir ramybė, todėl atsakovas apsigyveno pas savo seserį sandėliuke. Vėliau į namus negalėjo sugrįžti, kadangi ieškovė pakeitė spynas. Atsakovo atstovės manymu, atsakovas ženkliai prisidėjo prie aukščiau nurodyto turto sukūrimo kurį vėliau ieškovė pardavė ir viena naudojosi iš šio turto pardavimo gautais pinigais, įsigijo žemės sklypą su sodo nameliu. Šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu patvirtino liudytojai: J. T., kuris matė kaip atsakovas daugiau negu metus dirbo prie statybų; liudytoja R. M., patvirtino, kad ieškovė paprašė padėti statyti tėviškėje namus, o baigus nebeįsileido atsakovo į namus; liudytoja N. Z. patvirtino, kad atsakovas rūpinosi dukterimi, kai ji sirgo; liudytoja V. Ž. paliudijo, kad atsakovas buvo priverstas apsigyventi sandėliuke. Teismas šių įrodymų nevertino, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.). Dukters V. S. parodymai vertintini kritiškai, kadangi ji šiuo metu gyvena ginčo buto viename kambarių, todėl ji yra tiesiogiai suinteresuota paliudyti ieškovės naudai, kad nereikėtų prarasti šios padėties. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas turėjo santuoką nutraukti abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.
Teismas nustatydamas, kad ginčo butas yra ieškovės asmeninė nuosavybė netinkamai taikė CK 3.127 str. 2 d. nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovas buvo teisėtas buto savininkas, šiuo adresu buvo deklaravęs gyvenamąją vietą. Butas privatizavimo įstatymo tvarka buvo įgytas iki naujojo CK įsigaliojimo, todėl CK 3.127 str. 2 d. nuostatos teismas negalėjo taikyti. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti ginčo butą, įgytą pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jį padalinti, pripažindamas šį turtą asmenine ieškovės nuosavybe. Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai, bendram naudojimui, todėl Butų privatizavimo įstatymo 5 str. nuoroda į šeimos įstatymų taikymą suprantama kaip nuoroda į SŠK 21 str. nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. SŠK sutuoktinių turtui sutartinio teisinio režimo nenumatė, todėl sutuoktiniai turtą pasidalyti galėjo tik po to, kai jis jau buvo įgytas bendrosios jungtines nuosavybės teise (SŠK 23 str.). LAT (2002-05-02 nutartis c.b. 3K-7-311/2002) analogiškoje byloje nurodė, jog „ginčo butas įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, turėjo būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe. Tai, jog butas privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį teisinį režimą. Pastaroji aplinkybė gali sudaryti pagrindą tik svarstyti klausimą dėl vieno sutuoktinio pareigos kompensuoti kitam sutuoktiniui dalį jo panaudotų asmeninių lėšų bendrajai jungtinei nuosavybei sukurti, kylančios iš draudimo nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita.“
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovo A. S. atstovė prašė panaikinti teismo sprendimą dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) priteisimo ieškovei bei dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, priimti naują sprendimą - toje dalyje tenkinti priešieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė B.O. S. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Ieškovė nurodė, jog 1987 m. atsakovas paliko šeimą ir nuo to laiko ja nesirūpino. Ieškovė nėra mačiusi atsakovo po dukters operacijos ir neprašiusi, kad jis kur nors laikinai pagyventų. Atsakovo nurodyti liudytojai tik patvirtino tai, kad kažkur kažką galėjo girdėti, bet ir tai tik bendrosiomis frazėmis. Šeimos nebuvo, santuoka buvo formali, atsakovas butu nesirūpino, jame negyveno, buto privatizacija nesidomėjo ir jokių lėšų tam neskyrė, buto privatizavimui buvo panaudotos ieškovės asmeninės lėšos, todėl butas įsigytas ieškovės asmeninėn nuosavybėn.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
CK 3.60 straipsniu, kuriame nustatyta, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Nurodytame straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, kad santuoka laikoma iširusia dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Teismas iš faktinių bylos aplinkybių nustatė, kad šalių šeima faktiškai buvo iširusi nuo 1987 m. Kolegija sutinka su šiomis išvadomis, kadangi jos atitinka surinktus byloje įrodymus. Liudytojų V. S., M. M., A. B., V. Ž. parodymais nustatyta, kad nuo 1987 m. sutuoktiniai gyvena skyriumi, to neneigė apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovas A. S.. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas A. S. nesirūpino šeimos gerovė. Ieškovės paaiškinimą, kad atsakovas A. S. girtavo, nedirbo neteikė šeimai išlaikymo patvirtina liudytojų V. S., M. M., A. B., V. Ž. parodymai, bei rašytiniai dokumentai darbo knygelės išrašai iš kurių matyti, kad atsakovas 1969- 1988 m. laikotarpyje pakeitė apie 26 darbo vietas, šešis kartus atleistas iš darbo už pravaikštas, vykdomojo rašto persiuntimo vykdymui 1986-02-24 dokumentas patvirtina (1t.,b.l.106), kad atsakovas nemokėjo išlaikymo vaikui, turėjo alimentų įsiskolinimą nuo 1985-01-01. Liudytojos N. Z. parodymai, kad atsakovas rūpinosi dukterimi, kai ji sirgo, atmestini, kadangi nesutampa su atsakovo A. S. paaiškinimu teismo posėdyje(1t.,b.l.120). Atsakovas paaiškino, kad negalėjo remti dukros, kadangi iš pradžių dirbo statyboje, po 1987m. jau nedirbo, o apie vaiko sveikatą atsakovą informavo kaimynė. Atsakovas taip pat nepatvirtino fakto, kad slaugė dukrą ligos metu. Atsakovas paaiškino, kad V. S. reikėjo ramybės, be to šalių bute nebuvo galima rūkyti, todėl atsakovas išėjo iš namų pagyventi kitur. Atsakovo paaiškinimą, jog padavė daktarui 1000,00 rub. nepatvirtina, jokie objektyvus įrodymai. Liudytojų R. M., N. Ž., V. Ž. paaiškinimai, kad atsakovas rūpinosi V. S. gydymu ligoninėje ir perdavė V. S. gydymui 1000,00 rub. yra prieštaringi ir labai abstraktus. Pažymėtina, kad nei vienas iš liudytojų nematė, kad atsakovas perdavė pinigus ieškovei, ar kitam asmeniui, todėl ir šis motyvas pripažintinas neįrodytu. Liudytoja V. S. atsakovo ir liudytojų R. M., N. Ž., V. Ž. paaiškinimo nepatvirtino ir nurodė, kad atsakovas nei ligoninėje, nei namuose jos nelankė, išlaikymo neteikė, po 1987 m. atsakovo daugiau nematė. Negalima sutikti su apelianto motyvais, kad liudytoja V. S. yra neobjektyvi ir tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi, kadangi nenori prarasti buto. Liudytojos V. S. parodymai pilnai sutampa su atsakovo parodymais, kad atsakovas bute negyvena nuo 1987m., todėl netikėti liudytojos V. S. parodymais nėra pagrindo. Negalima sutikti su apelianto motyvais, kad šeima iširo dėl ieškovės veiksmų, kadangi atsakovas buvo priverstas apsigyventi kitur, o ne pats paliko šeimą. Visu pirma byloje nustatyta, kad šalių šeima iširo ne dėl atsakovo gyvenamosios vietos pakeitimo 1987 metais, o dėl visiško nesirūpinimo šeima, neteikimo materialinės paramos šeimai, nesirūpinimo vaiku, kadangi atsakovas elgėsi visiškai abejingai, nesiėmė jokių realių priemonių šeimai išsaugoti, į šeimą negrįžo iki šiol. Bendros gyvenamosios vietos neturėjimas savaime, t.y. neesant kitokių aplinkybių nereiškia, kad nebuvo sąlygų šeimai išsaugoti. Atsakovo motyvai, kad dirbo statyboje nepatvirtina fakto, kad atsakovas negalėjo gyventi šeimoje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas prievarta buvo atskirtas nuo šeimos, priešingai bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas paliko šeimą savo noru, o vėliau nesiėmė jokių realių veiksmų išsaugoti sukurtus šeimos santykius. Įvertinus byloje surinktus įrodymus sprendžiama, kad atsakovas pasirinko gyvenimo būdą ir gyvenamąją vietą savo nuožiūra, gyventi kartu su šeima atsakovui netrukdė jokios dėmesio vertos aplinkybės. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šeima iširo dėl atsakovo kaltės.
Bylos medžiaga įrodyta, kad atsakovas A. S. nuo 1987 m. negyvena ginčo bute, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė numos santykiams CK 332 str. 1d.,3d. (1964m. CK) nuostatas, kadangi atsakovas į ginčo butą negrįžo iki šiol. Atsakovo paaiškinimas, kad jis iš buto išėjo tik laikinai pagyventi kitur negali būti pripažintas nei teisingu, nei protingu. Atsakovas bute negyvena daugiau 20 metų, todėl toks terminas negali būti pripažintas laikinu išvykimu iš buto. Atsakovas neginčija, kad jo santykiai 1987 m. visiškai nutruko ne tik su šeima, bet ir su butu, kaip nustatyta atsakovas nemokėjo nuomos mokesčio, nesirūpino buto patalpa, jos neremontavo, neatliko numatytų nuomos sutartyje nuomininko pareigų. Atsakovas nesiėmė jokių teisinių priemonių, kad atnaujinti nuomos santykius ir apsigyventi ginčo bute, todėl neteko teisės naudotis butu. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas buto privatizavimo momentu nebuvo ginčo buto nuomininku, todėl neturėjo teisių privatizuoti butą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P., S. P. v. Z. D., A. D. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-34/2005). Nagrinėjamoje apeliacine tvarka byloje nustatyta, kad atsakovas neteko teisių naudotis nuomojama patalpa dar iki buto privatizacijos, t.y. 1987 metais. Todėl negalima sutikti su apelianto motyvais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymus, neatsižvelgė į LAT 2002-05-02 nutarties c.b. 3K-7-311/2002 išaiškinimą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002-05-02 nutarties išaiškinimai negali būti taikomi šioje byloje, kadangi bylų faktinės ir teisinės aplinkybės yra skirtingos. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje nustatyta, kad abu sutuoktiniai gyveno ginčo bute iki pat privatizacijos ir po buto privatizacijos, t.y., abu sutuoktiniai buvo privatizuojamo buto nuomininkai. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nustatyta nebuvo. 1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turėjo aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas šioje konkrečioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas neįgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Esant tokioms aplinkybėms atsakovas negali pretenduoti į dalį ginčo buto.
Nurodytais motyvais apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas nekeistinas (CPK328 str., 326 str.1d.1p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. sprendimo nekeisti.