Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. F. BIĮ „RR“ apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-817-675/2015 pagal ieškovo R. F. BIĮ „RR“ ieškinį atsakovui R. F. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. F. BIĮ „RR“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. F. 6 812,14 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 16 d. iškėlė ieškovui bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė MB „Valdymo ekspertai“. Ta pačia nutartimi Vilniaus apygardos teismas nustatė ieškovo valdymo organams 15 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti teismo paskirtam administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis, ir visus bendrovės dokumentus. Tačiau atsakovas, buvęs ieškovo direktorius ir savininkas, įstatymu bei nutartimi nustatytų pareigų neįvykdė, t. y. neperdavė bankroto administratoriui nei įmonės turto, nei dokumentų. Ieškovo teigimu, teismo patvirtinta kreditorių reikalavimų suma kartu su bankroto byloje patvirtinta administravimo išlaidų sąmata (iš viso 6 812,14 Eur), laikytina žala, kurią atsakovas savo veiksmais (neveikimu) padarė įmonei ir jos kreditoriams.Atsakovas R. F. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 22 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad ieškovas įmonei padarytą žalą kildina ne iš to, kokį turtą įmonė turėjo, tačiau žalos dydį sieja su įmonei pareikštais kreditorių finansiniais reikalavimais bei patvirtinta bankroto administratoriaus administravimo išlaidų sąmata.Teismas sprendė, kad bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtinta įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma negali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė įmonės vadovo ir savininko padarytos žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 str.). Anot teismo, įmonės patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dydis neįrodo atsakovo įmonei padarytos žalos dydžio, kadangi atsiradę įmonės kreditoriniai reikalavimai a priori nereiškia, kad jie yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėta veika, neperduodant bankroto administratoriui įmonės dokumentų bei turto. Vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų yra visiškas nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 str.). Tai reiškia, kad žalą būtina tiksliai nustatyti. Todėl ieškovas privalo įrodyti ne tik realiai patirtos žalos faktą, bet ir jos dydį.Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju bankroto procesas dar nėra baigtas, byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad atsakovui buvo reiškiamas reikalavimas ĮBĮ 8 straipsnio pagrindu dėl to, kad ši įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jos administravimo išlaidų sąmatos dydis yra atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala įmonei, todėl tenkinti ieškinį šioje dalyje nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas R. F. BIĮ „RR“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teisminėje praktikoje bankrutuojančios bendrovės finansinių dokumentų neperdavimas bankroto administratoriui pripažįstamas kaip pakankamas pagrindas reikalauti atlyginti žalą, todėl laikytina, kad pats žalos padarymo faktas civilinėje byloje yra nustatytas.Nesant perduotų įmonės apskaitos dokumentų bei turto, realiausiai, ieškovo nuomone, žalą atspindi teismo nutartimi patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma bei administravimo išlaidų suma, t. y. tos pinigų sumos, kurios yra reikalingos atsiskaityti su kreditoriais ir/ ar atkurti įmonės mokumą. Dėl atsakovo neveikimo ieškovas neturi galimybės tenkinti kreditorinių reikalavimų, todėl nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. Kreditorių patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos, todėl įmonei patyrus žalą dėl neperduotų įmonės finansinių dokumentų bei turto, žala kyla ir įmonės kreditoriams, nes taip sumažėja (tampa neįmanoma) kreditorių galimybė, kad jų finansiniai reikalavimai bus patenkinti. Teismai yra priteisę žalos atlyginimą, apskaičiuotą pagal teismo patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą.Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies nuostata nedraudžia bankroto proceso metu kreiptis į teismą, prašant priteisti administravimo išlaidas iš juridinio asmens valdymo organo dėl jo neteisėtų veiksmų neperduodant įmonės dokumentų bei turto, nesudarant balanso bankroto bylos iškėlimo dienai, kadangi administravimo išlaidų sąmata turės būti dengiama iš įmonės turto. Nei norminiai aktai, nei teismų praktika nenumato, kad žalos dydis gali būti lygus tik kreditorinių reikalavimų dydžiui arba tik balanse nurodytai turto vertei.Teismo pozicija suteikia galimybę nesąžiningiems juridinių asmenų valdymo organams piktnaudžiauti savo pareigomis juridinio asmens ir jo kreditorių atžvilgiu, kadangi, neperdavus juridinio asmens dokumentų ir turto, jiems nepagrįstai atsirastų galimybė išvengti atsakomybės.Atsiliepimų į ieškovo apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos dydžio nustatymo, įmonės vadovui pažeidus pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą bei dokumentus.Apeliantas kaip žalą, atsiradusią dėl neteisėtų atsakovo veiksmų – įmonės turto bei dokumentų neperdavimo – prašė priteisti iš atsakovo teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą bei teismo ir kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nei patvirtinti kreditorių reikalavimai, nei administravimo išlaidų sąmata žalos (jos dydžio) neįrodo.Kasacinio teismo praktikoje žalos dydžio nustatymo klausimais yra išaiškinta, kad jeigu nepakanka bendrovės turto patvirtintiems kreditorių reikalavimams patenkinti, ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad įmonės vadovui neperdavus bankroto administratoriui įmonės turto bei dokumentų, kreditorių reikalavimų patenkinimas tampa neįmanomas, todėl jų suma, remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, yra tinkamas žalos dydžio įrodymas.Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į tai, jog iš bendrovės pajamų tenkinami ne tik kreditorių reikalavimai, tačiau ir apmokamos administravimo išlaidos, žalos dydis turėtų būti vertinamas ne tik pagal byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą, tačiau ir administravimui skirtas lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-689-241/2015; 2016 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-481-241/2016).Kaip ir kreditorių reikalavimų tenkinimo atveju, taip ir administravimo išlaidų apmokėjimo atveju, įmonės vadovui neperdavus bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų, administravimo išlaidų apmokėjimas iš įmonės turto tampa neįmanomas, kas patvirtina žalos įmonei padarymo faktą, o patvirtinta administravimo išlaidų sąmata – jos dydį.Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjama byla buvo užbaigta sprendimu už akių, t. y. atlikus tik formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme negalima, nes tai prieštarautų apeliacinio proceso paskirčiai ir byloje dalyvaujančių asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiamas sprendimas už akių panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą už akių panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.