Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-1997-821/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-09-30
Bylos Nr.: eI-1997-821/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00259-2019-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Iveta Pelienė, Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas: A. V.
Atsakovas: Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-1997-821/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00259-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 23.4; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS2019 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. (toliau – ir Pareiškėjas) su skundu (1 t., b. l. 1–11) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2018-12-12 sprendimą Nr. KS-306 „Dėl A. V.“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodo, jog Komisija Sprendimu nusprendė, kad Pareiškėjas: 1) nepraėjus vienų metų laikotarpiui nuo darbo santykių su VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (toliau – LSMU) pabaigos pasirašydamas 2017-10-23 įsakymą Nr. V-1201 „Dėl Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo 2017 metų lėšų paskirstymo“ (toliau – Įsakymas), pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; 2) nenurodydamas duomenų apie Sveikatos apsaugos ministerijoje einamas ministro pareigas bei naujai sudarytus ir galiojančius sandorius, kurių vertė viršijo 3 000 eurų, pažeidė šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovės skundžiamas Sprendimas nepagrįstas ir nemotyvuotas, priimtas ignoruojant reikšmingas faktines aplinkybes, neteisingai interpretuojant teisės aktus ir juos plečiamai aiškinant bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kurių ratio decidendi yra iš esmės skirtingi, nei Pareiškėjo atveju.

Pareiškėjo manymu, Komisija nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto įpareigojimo individualų administracinį aktą, kuriuo laikytinas Sprendimas, pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis.

Teigia, kad Komisija nenurodė aiškių ir pagrįstų motyvų, kokį privatų interesą turėjo (ar buvo interesų konflikto regimybė) Pareiškėjas - Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, 2017-10-23 pasirašęs Įsakymą, kuriuo LSMU projektui “Alkoholio vartojimo sąlygojamos žalos Lietuvoje skaičiavimo metodikos parengimas ir žalos įvertinimas 2015 m. ir 2016 m.“ (toliau - Projektas) buvo skirta 32 684,20 eurų. Pareiškėjas nesutinka su Komisijos argumentais, esą jis pažeidė Įstatymo nuostatas, kadangi savo veiksmais sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą (ar visuomenei sukėlė abejones, kad toks konfliktas yra). Teigia, kad jokio privataus intereso pareiškėjas neturėjo, o viešųjų ir privačių interesų konfliktas šioje situacijoje iš principo negalimas, kadangi pareiškėjas veikė viešojo intereso naudai. Be to, Pareiškėjas valstybinėje tarnyboje dirbo ir iki 2016-11-11, kadangi nuo LSMU ėjo Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto vadovo pareigas. Mano, kad aplinkybė, jog pareiškėjui 2017-10-23 pasirašius Įsakymą, iki Komisijos minimo “atšalimo” laikotarpio buvo likę 18 dienų, tai patvirtina, jog Komisija, priimdama Sprendimą, nesivadovavo VAĮ įtvirtintu proporcingumo principu, numatančiu, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Komisija nenurodė aiškių motyvų, kuriais vadovaujantis laikytina, neva Pareiškėjas, pasirašydamas Įsakymą, turėjo kokį nors privatų interesą.

Pareiškėjo įsitikinimu, iš Sprendime pateiktos informacijos akivaizdu, kad Pareiškėjas, pasirašydamas Įsakymą ir tokiu būdu tinkamai įformindamas Fondo tarybos sprendimą, veikė viešojo intereso naudai, kadangi Projektas yra skirtas išimtinai viešojo intereso tenkinimui.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutinka su Komisijos sprendimu, kad Pareiškėjas pažeidė Įstatymą, privačių interesų deklaracijoje nenurodęs einamų Sveikatos apsaugos ministro pareigų bei sutuoktinės sudarytų sandorių, pažeidė protingumo ir proporcingumo principus ir nesilaikė LVAT išaiškinimų. Mano, kad Komisija nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo nuostatas nurodant, kad privačia interesų deklaracija privaloma deklaruoti visus tam tikros vertės sandorius ir nenagrinėja esminių aplinkybių - ar asmens sudaryti sandoriai apibūdina jo privačių interesų turinį, ar ne.

Mano, kad Pareiškėjo padaryti pažeidimai yra mažareikšmiai. Atitinkamai Komisija, pradėjusi tyrimą, pažeidė protingumo ir proporcingumo principus. Pareiškėjo nuomone, Komisija privalėjo ne vykdyti tyrimą, o pateikti atitinkamas rekomendacijas ir patarimus dėl tinkamo privačių interesų deklaracijos pildymo, kaip kad elgiasi kitais analogiškais atvejais. Komisija, pradėjusi tyrimą, turėjo aiškintis, ar Pareiškėjo nedeklaruoti duomenys dėl sandorių laikytini deklaruotinu privačiu interesu. Atitinkamai Komisija nepagrįstai pripažino, kad Pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atsiliepimas

Atsakovė Komisija atsiliepime (III t., b. l. 1–6) su Pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Nurodė, kad priimdama sprendimą Komisija vadovavosi LVAT suformuota praktika susijusia su buvusia darboviete. LVAT 2008-10-09 nutartyje administracinėje byloje Nr.A-756-1945/2008 pasisakė, kad sistemiškai analizuojant 6, 18-20 straipsnių nuostatas, darytina išvada, jog pakeitus darbovietę, 12 mėnesių asmuo laikomas turintis sąsajų su ankstesniąją darbo vieta. Pažymima, kad konkretus vienerių metų atšalimo laikotarpis yra nurodomas Įstatymo 6 straipsnyje, reglamentuojančiame privačių interesų deklaracijos turinį, taip pat 18-20 straipsniuose dėl apribojimų pasibaigus tarnybai. Nei viename iš minėtųjų straipsnių nėra numatyta galimybė taikyti kitokį, nei 1 metų terminą. Todėl Pareiškėjo teiginys, jog iki 12 mėnesių „atšalimo“ laikotarpio buvo likę 18 dienų, neatitinka Įstatymo nuostatų ir LVAT praktikos. Tyrimo metu nebuvo vertinama Pareiškėjo elgesio atitiktis Įstatymo 18 straipsnio nuostatoms, reglamentuojančioms apribojimus sudaryti darbo sutartį. Tyrimas atliktas dėl Įstatymo nuostatų, įpareigojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, o kilus interesų konfliktui - nusišalinti. Tyrimo metu Komisija nustatė Pareiškėjo sąsajas su buvusia darboviete ir ypatingai su Projekto vadovu. Iš pateikiamos informacijos matyti, kad Paraiškoje pateikiamas Projekto vadovo gyvenimo aprašymas ir nurodomos aštuonios svarbiausios penkerių metų publikacijos, o Pareiškėjas nurodomas kaip visų aštuonių bendraautorius. Tinklapyje (duomenys neskelbtini) pateikiama informacija apie publikacija, kurių autorius ar bendraautorius yra Pareiškėjas. Iš pateikiamos informacijos matyti, kad Pareiškėjas ir Projekto vadovas yra tarp trylikos publikacijų bendraautorių (laikotarpiu nuo 2011 iki 2015 m.). Sprendime buvo vertinta konkreti situacija ir nustatyti konkretūs, būtent Pareiškėją ir Projekto vadovą sieję ryšiai bei priimti atitinkami sprendimai – Įsakymo pasirašymas.

Dėl sprendimo dalies, kurioje konstatuota, jog Pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas reglamentuojančias privačių interesų deklaracijos pildymo tvarką ir terminus, pažymima, jog Įstatymo nuostatose nėra reglamentuotas mažareikšmis pažeidimas, kurio atveju Komisijai suteikta teisė nuspręsti, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo Įstatymo nuostatų nepažeidė. Įstatymas numato, kokie duomenys privalo būti nurodyti interesų deklaracijoje ir nustatyta imperatyvi pareiga nurodyti informaciją apie savo (ir sutuoktinio) darbovietę ir einamas pareigas bei paskutinius 12 mėnesių sudarytus ir kitus galiojančius sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 3000 eurų. Privačių interesų deklaracijos pildymas yra kiekvieno deklaruojančio asmeninė pareiga. Įstatyme nėra jokių išlygų, leidžiančių privačių interesų deklaracijoje nenurodyti deklaruotinų duomenų, jeigu jie buvo deklaruoti sutuoktinio pateiktoje privačių interesų deklaracijoje, ar buvo atskleisti kitose (ne privačių interesų) deklaracijose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2018-12-12 sprendimo Nr. KS-306, kuriuo pripažinta, jog Pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymo) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Pareiškėjas nuo 2010-09-01 iki 2016-11-11 ėjo pareigas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (toliau – LSMU). Komisija pagal LSMU pateiktą informaciją (III t. b.l. 275-332) nustatė, jog Pareiškėjas nuo 2015-10-01 iki 2016-11-11 ėjo mokslo darbuotojo pareigas Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto Sveikatos sistemos tyrimų laboratorijoje, profesoriaus pareigas Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos psichologijos katedroje, profesoriaus, projekto vykdytojo pereigas projekte „Sveikatos netolygumų nustatymo ir mažinimo gebėjimų stiprinimo modelio sukūrimas. Taip pat nuo 2011-11-04 ėjo ir Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto vadovo pareigas (I t. b.l. 16-16, 151-152, III t. b.l. 313). LSMU yra Lietuvos Respublikos valstybinė aukštoji mokykla, kurios steigėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas. LSMU yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga (I t. b.l. 118-161). Nuo 2016-11-14 Pareiškėjas eina Lietuvos Respublikos Seimo nario, o nuo 2016-12-13 – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro pareigas (I t. b.l. 17, III t .b.l. 116-117, 151-152).

Komisija, išnagrinėjusi gautą pranešimą dėl Pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms, nusprendė pradėti tyrimą (I t. b.l. 231-234). 2018-09-20 raštu apie tyrimo pradėjimą Komisija informavo Pareiškėją, nurodydama, jog Pareiškėjas pasirašė 2017-10-23 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr.V-1201 „Dėl Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo 2017 metų lėšų paskirstymo“, kuriuo LSMU projektui „Alkoholio vartojimo sąlygojamos žalos Lietuvoje skaičiavimo metodikos parengimas ir žalos įvertinimas 2015 m. ir 2016 m.“ buvo skirta 32684,20 Eur, todėl tyrimo metu bus vertinama, ar spręsdamas su LSMU susijusius klausimus, nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Taip pat nurodė, jog tyrimo metu vertins, ar nedeklaruojant einamų sveikatos apsaugos ministro pareigų ir sudarytų sandorių nebuvo pažeistos Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatos (III t. b.l. 240-242).

Pareiškėjas Komisijai pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 38¹ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad sprendimus dėl Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšų skyrimo Nuostatuose nustatyta tvarka priima Fondo taryba, kurią patvirtina Lietuvos Respublikos vyriausybė. Nuostatuose nenustatyta, kad Fondo tarybos priimti sprendimai yra neprivalomi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui ir, kad jis galėtų juos keisti, nepriimti ar pan., todėl Įsakymas nėra laikytinas sprendimu, nes jo pasirašymas yra tik Fondo tarybos sprendimų įforminimas. Sprendimus dėl projektų finansavimo priima ne ministras, o Fondo tarybos nariai. Pirmiausia paraiškos vertinamos fondo administravimo grupėje, vėliau administracinius ir techninius reikalavimus atitinkančios paraiškos - projektai perduodami vertinti ekspertams (atrinktiems viešųjų pirkimų būdu), kurių pateikti vertinimai užkoduojami ir teikiami Fondo tarybos nariams. Pastarieji, susipažinę su projektais ir bei ekspertų vertinimais, priima galutinius sprendimus dėl finansavimo skyrimo ar neskyrimo. Fondo tarybai priėmus sprendimus, fondo administravimo grupė tiekėjams siunčia pasiūlymus ir sulaukia sutikimo su siūlomomis sąlygomis. Tik baigus derinimo procesą Fondo tarybos nariai galutinai apsisprendžia dėl konkrečių projektų finansavimo ir tik tada yra rengiamas ministro įsakymas dėl konkrečių projektų finansavimo. Mano, kad nebuvo teisinio pagrindo nusišalinti nuo minėto įsakymo pasirašymo. Paaiškinimuose taip pat nurodoma, kad siekdamas išvengti bet kokios interesų konflikto regimybės 2018-09-24 Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui jis pateikė nusišalinimą nuo įsakymo skirstant Fondo lėšas projektams finansuoti pasirašymo. Taip pat 2018-09-19 patikslino privačių interesų deklaraciją. Kadangi informacija apie turtą buvo pateikta Pajamų ir turto deklaracijoje, manė, jog šių duomenų antrą karto nurodyti nereikia (III t. b.l. 243-246).

2018-12-06 Pareiškėjas buvo informuotas apie 2018-12-12 vyksiantį Komisijos posėdį (II t. b.l. 236), kuriame nedalyvavo.

Komisija 2018-12-12 sprendimu Nr. KS-306 pripažino, jog sveikatos apsaugos ministras A. V.: 1) nepraėjus vienų metų laikotarpiui nuo darbo santykių LSMU pabaigos pasirašydamas 2017-10-23 įsakymą Nr.V-1201 „Dėl Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo 2017 metų lėšų paskirstymo“ pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; 2) Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas duomenų apie Sveikatos apsaugos ministerijoje einamas ministro pareigas bei naujai sudarytus ir galiojančius sandorius, kurių vertė viršijo 3000 Eur, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas. Minėtu Įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 straipsnis). Įstatymas yra specialus teisės aktas, skirtas įgyvendinti minėtus tikslus.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, valstybės politikai yra priskirti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų kategorijai, todėl Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministru esančiam Pareiškėjui Įstatymo nuostatos taikomos tiesiogiai ir visa apimtimi.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2 punktas).

Terminai „interesų konfliktas“, „viešieji interesai“, „privatūs interesai“ tai specialūs teisiniai terminai apibrėžti Įstatyme. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Tuo tarpu viešieji interesai Įstatyme suprantami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), o privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principinė nuostata, draudžianti asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato jokių šios nuostatos taikymo išimčių. Todėl prieš pradedant sprendimo, galinčio sukelti interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija, vadovaudamiesi Komisijos patvirtintais kriterijais, motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (Įstatymo 11 straipsnio 3 dalis).

Taigi, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, yra nustatytos šios elgesio taisyklės: 1) draudimas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; 2) pareiga informuoti savo institucijos vadovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo tokio sprendimo priėmimo; 3) institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Iš šių teisės normų matyti, kad jose įtvirtintos elgesio taisyklės asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, tampa privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų, kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1161-858/2017). Kartu pažymėtina, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtimi. Interesų konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino pirmiau minėtas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3154/2011, 2013 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-230/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-518/2013). Todėl tam, kad būtų galima konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-998/2013).

Kaip minėta, pirmasis pažeidimas Komisijos buvo konstatuotas dėl to, jog nepraėjus vienų metų laikotarpiui nuo darbo santykių LSMU pabaigos pasirašydamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017-10-23 Įsakymą Nr.V-1201 „Dėl Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo 2017 metų lėšų paskirstymo“ Pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 38¹ straipsnyje nurodoma, jog Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas (toliau – Fondas) sudaromas siekiant kaupti lėšas ir naudoti jas visuomenės sveikatos išsaugojimo bei stiprinimo veiklos, įskaitant prevencinius projektus, socialinę reklamą, mokslinius tyrimus remti. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad sprendimus dėl Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšų skyrimo Nuostatuose nustatyta tvarka priima Fondo taryba, kurios sudėtį sveikatos apsaugos ministro teikimu 5 metams tvirtina Lietuvos Respublikos vyriausybė. 2017-01-18 sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.V-50 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-12-29 įsakymo Nr.V-1528 „Dėl Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo tarybos sudarymo“ pakeitimo“ Pareiškėjas sudarė Fondo tarybą (III t. b.l. 235). Pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės 2015-11-18 nutarimu Nr.1197 patvirtintų Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo nuostatų (toliau – Nuostatų) 2 p., fondo administratorė – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog pagal Nuostatų 2 p. Fondo lėšas skirto Fondo taryba, kuri, be kita ko, iki einamųjų metų vasario 1 d. tvirtina Fondo lėšomis remiamų projektų sritis ir jų prioritetus, skelbia konkursus, nustato jų vykdymo tvarką, tvirtina atrankos kriterijus, priima sprendimus skirti ar neskirti lėšų pateiktiems projektams ir pan. (Nuostatų 7.2, 7.3, 7.4, 7.5, 7.6 p.). Tačiau būtent fondo administratorius, t.y. Sveikatos apsaugos ministerija, kurios kompetencija apibrėžta Nuostatų 24 p. disponuoja Fondo lėšomis ir jas tvarko, rengia ir sudaro finansavimo sutartis su projektų vykdytojais, kontroliuoja lėšų naudojimą bei atlieka projektų įgyvendinimo priežiūrą, o nustačiusi, kad nesilaikoma projekto sutarčių sąlygų, teikia Fondo tarybai siūlymus nutraukti lėšų skyrimą (Nuostatų 24.2, 24.3, 24.5, 24.6 p.). Be to, pagal Fondo tarybos 2017-05-02 posėdžio protokolu Nr.NP-9 patvirtintų Projektų, finansuojamų Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, konkursų organizavimo ir šių projektų finansavimo sutarčių sudarymo ir vykdymo tvarko aprašo (toliau – Aprašo, III t .b.l. 247-266) 67 p. nuostatas Fondo tarybos sprendimas dėl Fondo lėšų skyrimo projektams ir skiriamų lėšų dydžio perduodamas ministerijai, kuri inicijuoja sveikatos apsaugos ministro įsakymo dėl Fondo lėšų skyrimo projektams einamiesiems metams sąrašo tvirtinimo parengimą. Taigi, įvertinus minėtas teisės aktų, nuostatas matyti, jog, nors konkursus skelbia ir sprendimus dėl projektų priima Fondo taryba, o ministerija disponuoja lėšomis ir kontroliuoja jų panaudojimą, šios lėšos projektams skiriamos būtent sveikatos apsaugos ministro įsakymu, kurį priėmus pasirašomos projektų finansavimo sutartys ir skiriamos lėšos. Todėl negalima sutikti su Pareiškėjo argumentais, jog ministro įsakymas šioje procedūroje yra tik formalus veiksmas, kadangi tiek konkurso skelbimas, projektų vertinimas, tiek lėšų projektams skyrimas, tiek sutarčių sudarymas ir vykdomų projektų kontrolė yra sudėtinės projektų atrankos procedūros dalys, kurioje pagal einamas pareigas dalyvauja ir Pareiškėjas.

Tyrimo metu Komisija nustatė, jog Pareiškėjas nuo 2010-09-01 iki 2016-11-11 ėjo pareigas LSMU, o nuo 2011 m. ėjo Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto vadovo pareigas (III t. b.l. 151-152). Komisija pažeidimą konstatavo dėl to, jog Pareiškėjas nepraėjus dvylikos mėnesių nuo darbo santykių pabaigos „atšalimo“ laikotarpiui pasirašė 2017-10-23 Įsakymą, kuriuo LSMU projektui „Alkoholio vartojimo sąlygojamos žalos Lietuvoje skaičiavimo metodikos parengimas ir žalos įvertinimas 2015 m. ir 2016 m.“ skirta 32684,20 Fondo lėšų. Be Pareiškėjo ryšių su LSMU tyrimo metu buvo nustatyti Pareiškėjo ryšiai su LSMU darbuotojais, t.y. minėto Projekto vadovu. Projekto vadovas nuo 2011 m. dirba LSMU, o nuo 2016-11-14 l.e. LSMU Sveikatos tyrimų instituto vadovo pareigas (III t. b.l. 73). Projekto paraiškoje pateikiamame gyvenimo aprašyme nurodomos aštuonios svarbiausios penkerių metų publikacijos, kurių visų bendraautoriumi yra ir Pareiškėjas (III t. b.l. 74-75). Taip pat tyrimo metu Komisija nustatė, jog Pareiškėjas ir Projekto vadovas yra tarp trylikos publikacijų bendraautorių (Pareiškėjo nurodomų laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2015 m.). Pažymėtina, jog Pareiškėją ir Projekto vadovą siejo ryšiai per juridinį asmenį – LSMU ir vykdytą bendrą mokslinę veiklą.

Pažymėtina ir tai, jog nors Pareiškėjas ir nurodo, kad jam negalėjo iškilti interesų konfliktas dėl jo ryšių su Projekto vadovu, nes aktyviai dalyvaudamas mokslinėje veikloje jis yra šimto dešimties publikacijų bendraautoriumi, vis dėlto, Pareiškėjas yra visų svarbiausių Projekto vadovo paskutinių penkerių metų publikacijų bendraautoriumi, o atitinkamai vertinant Pareiškėjo publikacijas (laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2015 m.) Projekto vadovas yra trylikos jų bendraautoriumi iš trisdešimt trijų, todėl šios aplinkybės patvirtina, kad Komisija pagrįstai nustatė buvusį ryšį tiek su LSMU, tiek su ten dirbusiu asmeniu (Projekto vadovu). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką Įstatyme nurodytą interesų konfliktą valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui gali kelti ne tik esama, bet ir buvusi darbovietė. Net ir pakeitęs darbovietę asmuo 12 mėnesių laikomas turintis sąsajų su ankstesniąja darbo vieta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1945/2008). Tokią išvadą teismas padarė sistemiškai analizuodamas Įstatymo 6, 18-20 straipsnių nuostatas. Minėtuose straipsniuose yra nurodomas būtent vienerių metų apribojimo pasibaigus tarnybai terminas. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas šiuo atveju laiko pagrįstais Komisijos išdėstytus argumentus, kad situacija, kai valstybės tarnyboje dirbantys asmenys, nepraėjus vienerių metų laikotarpiui, dalyvauja priimant sprendimus, susijusius su buvusia darboviete ir ten dirbusiais asmenimis, o kartu ir su asmens finansine gerove (Projekte numatytos ir darbo užmokesčio išlaidos), gali sukelti pagrįstų abejonių dėl sprendimo nešališkumo ir objektyvumo. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad įstatymo pažeidimui konstatuoti pakanka, kaip minėta, identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, ir įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju, esant buvusiam ryšiui tarp Pareiškėjo ir jo buvusios darbovietės bei Projekto vadovo, Pareiškėjas nesiėmė priemonių tam, kad nusišalintų nuo sprendimo priėmimo (Įsakymo pasirašymo), konstatuotina, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog Pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

Skunde Pareiškėjas taip pat teigia, kad neturėjo jokio privataus intereso, o viešųjų ir privačių interesų konfliktas šioje situacijoje iš principo negalimas, kadangi jis veikė viešojo intereso naudai, nes Projektas skirtas išimtinai visuomenei, t.y. viešajam interesui tenkinti. Lietuvos vyriausias administracinis teismas taip pat yra pasisakęs dėl gaunamos naudos apibrėžimo ir paaiškinęs, kad privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1161-858/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-30/2012). Taip pat pažymėtina, kad nei Komisija, nei teismas nekvestionuoja Projekto tikslingumo ir svarbos. Kaip jau buvo minėta Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad viešieji interesai suprantami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai, taigi taip, kad nekiltų abejonių, jog interesų konfliktas yra. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad priimant sprendimus privaloma vengti net šališkumo regimybės. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju, net ir pripažįstant, kad Projektas, kuriam 2017-10-23 Pareiškėjo pasirašytu įsakymu buvo skirtos lėtos yra susijęs su viešuoju interesu, nepaneigia egzistavusios interesų konflikto situacijos Pareiškėjui priimant minėtą Įsakymą.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, taip pat asmuo, pretenduojantis į pareigas valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją.

Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktais, deklaruojantis asmuo deklaracijoje, be kita ko, privalo nurodyti darbovietę (darbovietes) ir pareigas, taip pat informaciją apie per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus ir kitus galiojančius sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 3 000 eurų. Privačius interesus deklaruojantys asmenys privalo pateikti deklaraciją elektroninėmis priemonėmis Komisijos nustatyta tvarka per 30 kalendorinių dienų nuo jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jeigu atsirado naujų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje išvardytų duomenų ar pasikeitė pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją patikslinti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo ar naujų duomenų atsiradimo dienos (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis), o jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šių aplinkybių paaiškėjimo (Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Taigi, Įstatyme yra numatytas besąlyginis įpareigojimas valstybės tarnautojams ir asmenims, pretenduojantiems eiti pareigas valstybės tarnyboje, deklaruoti savo privačius interesus tam, kad būtų išvengta galimo valstybės tarnautojo viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto, ir nustatyti konkretūs privačių interesų deklaracijų pateikimo, taip pat deklaracijoje pateiktų duomenų patikslinimo terminai. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis reglamentuoja terminus, per kuriuos asmuo turėtų patikslinti deklaraciją atsiradus naujiems duomenims.

Komisija nustatė, ir Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, kad pirmą kartą privačių interesų deklaraciją Pareiškėjas pateikė 2016-11-28, tačiau joje nenurodė galiojusių būsto paskolos ir automobilio lizingo sandorių. Taip pat Komisija nustatė, jog per nustatytą 30 kalendorinių dienų terminą deklaracijos nepatikslino duomenimis apie 2018-07-20 ir 2018-07-25 sudarytus automobilio lizingo ir automobilio pardavimo sandorius, taip pat per 30 kalendorinių dienų nuo paskyrimo į sveikatos apsaugos ministro pareigas deklaracijos nepatikslino duomenimis apie Sveikatos apsaugos ministerijoje einamas ministro pareigas.

Teismas pažymi, jog Įstatyme yra nustatyta imperatyvi pareiga nurodyti 6 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis ir privačių interesų deklaracijas teikiantys asmenys neturi galimybės rinktis kuriuos iš nurodytų duomenų ar sandorių teikti, o kurių ne. Taip pat Įstatyme nėra numatyta išlygų leidžiančių šių duomenų nedeklaruoti, juos nurodžius kitose deklaracijose (gyventojo turto deklaracijoje). Pažymėtina, jog šių deklaracijų pateikimą reglamentuoja skirtingi teisės aktai. Be to, skiriasi deklaracijų teikimo tikslai ir terminai. Privačių interesų deklaracijos pateikimui ir jos duomenų patikslinimui nustatyti konkretūs trumpi 30 kalendorinių dienų terminai. Tokie terminai nustatyti siekiant išvengi privačių ir visuomenės interesų konflikto. Todėl teismas daro išvadą, kad Pareiškėjas turėjo pareigą pildydamas privačių interesų deklaraciją pateikti visą Įstatyme reikalaujamą informaciją apie galiojančius sandorius ir einamas pareigas, taip pat atsiradus naujiems duomenimis deklaraciją patikslinti. Savo ruožtu neatlikęs šių veiksmų, Pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Komisija ginčijamo sprendimo 2 punkte pagrįstai konstatavo šias aplinkybes.

Apibendrinus darytina išvada, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018-12-12 sprendimas Nr. KS-306 priimtas tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo, vadovaujantis Pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straispniu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

pareiškėjo A. V. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas BlinstrubisIveta PelienėGediminas Užubalis