Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. kovo 11 d. apie 4 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su sūnumi A. A. metu, peiliu vieną kartą smogė pastarajam į kaklą, tuo padarydamas jam durtinę – pjautinę žaizdą kakle su trachėjos sienelės pažeidimu, ir tokiu būdu tyčia sunkiai sužalojo sūnų A. A.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, L. A. pagrįstai pripažino kaltu LR BK 135 str. 2 d. 3 p. numatytos nusikalstamos veikos padarymu ir paskyrė bausmę, kuri nėra per griežta.

Apeliaciniame skunde nuteistasis L. A. nurodo, kad teismas be pagrindo kritiškai vertino jo parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia nuteistojo nuomone nesutinka. Vertinant nuteistojo L. A. parodymus (pirmosios instancijos teisme teigė apie 2006-03-10 įvykį pirmosios instancijos teisme nieko nepamenantis, bet patvirtino visus savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu vykusių įtariamojo apklausų metu) pažymėtina, kad netgi ikiteisminio tyrimo metu duotuose L. A. parodymuose yra esminių prieštaravimų. Antai 2006-03-14, t. y. iš karto po įvykio, vykusios apklausos metu nuteistasis, aiškindamas įvykio aplinkybes, iš viso neparodė nieko apie tai, kaip laukė sūnaus per naktį prie buto durų, o apelianto teigimu, jis su žmona miegojo kambaryje ir pabudo tik 2006-03-11 apie 4.00 val., kuomet ir įvyko konfliktas. Tuo tarpu 2006-03-20 apklausos metu L. A. , vis dar tvirtindamas, jog sūnus A. A. jau 2006-03-10 vakare daugiabučio namo laiptinėje sudavė nuteistajam pagaliu per galvą, nurodė, kad tikslai visko neprisimena, bet prisimena tik sėdėjęs kartu su žmona ant laiptų ir laukęs sūnaus. Be to, 2006-07-12 nuteistasis dėl atminties sutrikimų jau iš viso negalėjo kategoriškai patvirtinti savo parodymų, kad 2006-03-10 vakare jam su pagaliu per galvą sudavė sūnus, o pripažino, jog tai tėra jo nuomonė, pagrįsta vien tik ankstesniais konfliktais su sūnumi. Tuo tarpu, 2007-01-11 vykusio teisiamojo posėdžio metu L. A. pareiškė iš viso apie 2006-03-10 įvykį nieko neprisimenantis ir tik patvirtino savo prieštaringus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į aiškius nuteistojo atminties sutrikimus (tai pripažįsta ir pats apeliantas) bei jo parodymų prieštaringumą, L. A. parodymais gali būti vadovaujamasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Visgi nuteistojo nurodomų aplinkybių apie tai, kad 2006-03-11 apie 4.00 val. nukentėjusysis pats pirmas norėjo trenkti nuteistajam su kuolu per galvą, o pastarasis tik gynėsi ir todėl dūrė rastu peiliu savo sūnui, ne tik nepatvirtina byloje esantys įrodymai, bet jiems akivaizdžiai prieštarauja. Visų pirma, L. A. parodymus paneigia nukentėjusiojo A. A. parodymai. Tiesa, apeliaciniame skunde nuteistasis akcentavo, kad nukentėjusiojo pirmosios instancijos teisme taip ir nepavyko neapklausti, tačiau apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. A. buvo apklaustas ir savo parodymais visiškai patvirtino savo parodymus, duotus dar 2006-03-16 ir 2006-07-18 apklausų metu. Be to, nukentėjusiojo parodymai visiškai atitinka liudytojų Č. J. , M. Š. parodymus, o taip pat tai patvirtina ir 2006-03-11 tarnybinis pranešimas, todėl abejoti nukentėjusiojo parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Atitinkamai iš nukentėjusiojo parodymų aišku, kad A. A. grįžus 2006-03-11 apie 4.00 val., nuteistasis apkaltino sūnų neva sudaužius jam galvą ir įėjęs į butą ėmė grasinti nukentėjusiajam peiliu, todėl A. A. sudavė nuteistajam per ranką ir iškritus peiliui ėjo atgal link kambario, o L. A. vėl puolė nueinantį nukentėjusįjį ir dūrė jam peiliu. Tokiu būdu akivaizdu, jog nuteistasis L. A. pats pirmas išprovokavo nukentėjusiojo smūgius kuolu ir, priešingai nei teigia apeliantas, būtent nukentėjusysis, kurio atsakas į neteisėtus pavojingus nuteistojo veiksmus (akivaizdžiai ir realiai grasinant peiliu sužaloti nukentėjusiojo sveikatą) buvo panaudotas kaip pretekstas užpuolimui, turėjo teisę į būtinąją gintį. Tuo tarpu pats nuteistasis, pats iniciavęs konfliktą, teisės į būtinąją gintį konkrečioje situacijoje neturėjo. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog A. A. peiliu dūrė bijodamas pakartotinio nukentėjusiojo smūgio kuolu, tačiau iš A. A. parodymų aišku, kad jam sudavus kuolu L. A. ir šiam nuo suduoto smūgio išmetus peilį, jokių kitų veiksmų A. A. nuteistojo atžvilgiu nesiėmė ir apsisukęs ėjo į savo kambarį. Visgi L. A. , nesant jokio pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi ar bent akivaizdžios ir realios jo grėsmės, tęsdamas savo pavojingą kėsinimąsi į nukentėjusiojo sveikatą ar net gyvybę, kerštaudamas ir vėl puolė sūnų, kuris net nespėjo tinkamai pasipriešinti, todėl vertinti šio puolimo kaip būtinosios ginties nėra jokio pagrindo (būtinoj gintis galima tik atremiant pavojingą, akivaizdų, realų kėsinimąsi).

Vilniaus apygardos teismas 2007-01-22 nuosprendžiu L. A. pripažinęs kaltu LR BK 135 str. 2 d. 3 p. numatyto nusikaltimo padarymu, skyrė jam dviejų metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. LR BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatytą minimalią bausmę. Visgi apeliaciniu skundu nuteistasis prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu bei nurodo, kad jis su sūnumi susitaikė, turi prižiūrėti neveiksnią savo žmoną, o ir pats yra 2 grupės invalidas. Švelnesnės negu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimo galimybės yra numatytos LR BK 54 str. 3 d. ir 62 str. Nuteistasis mano, kad jam galima būtų taikyti LR BK 62 str. 2 d. nuostatas, tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad LR BK 62 str. 2 d. nuostatos gali būti taikomos tik tuomet, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurių privalo būti ne mažiau kaip dvi. Tuo tarpu nuteistojo L. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių iš viso nėra, todėl taikyti jam LR BK 62 str. 2 d. nuostatas nėra pagrindo. LR BK 54 str. 3 d. numatyta teismo teisė paskirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę ir nesant LR BK 62 str. numatytų pagrindų ir sąlygų, tačiau šiuo atveju sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas privalo aiškiai prieštarauti teisingumo principui. Vertinant LR BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo galimybę, būtina įvertinti aplinkybes, atskleidžiančias nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Tokiu būdu teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad įvykio metu nuteistasis buvo neblaivus (linkęs reguliariai vartoti alkoholinius gėrimus) ir dėl savo paties susigalvoto preteksto (neva jam sūnus sudaužė galvą) ne tik demonstravo visišką nepagarbą savo sūnaus A. A. atžvilgiu, tačiau puolė jį su įrankiu (peiliu), kėlusiu neabejotiną pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, o sūnui peiliu dūrė tuomet, kai pastarojo galimybės pasipriešinti buvo labai ribotos (nukentėjusiajam būnant užsisukus) bei realiai jį sužalojo į gyvybiškai svarbią vietą – kaklą, o tai akivaizdžiai parodo tiek pačios veikos, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą, negerbiant elementarių gyvenimo taisyklių ir demonstruojant savo agresiją. Iš nukentėjusiojo A. A. parodymų apeliacinės instancijos teisme taip pat aišku, kad jis nepyksta ant tėvo, o dėl bausmės palieka spręsti teismui, tačiau toks A. A. požiūris daugiau charakterizuoja patį nukentėjusįjį, o ne nuteistąjį L. A., kuris viename iš savo raštų teismui reikalauja nukentėjusiojo dalyvavimo teisme, kad pažiūrėtų į akis ir pamatytų, ką padarė su savo tėvais. Tokiu būdu nuteistasis dėl savo veiksmų kaltina nukentėjusįjį ir akivaizdžiai parodo nekritišką savo poelgio, kuomet sunkiai sužalojo savo sūnų, vertinimą. Tokiu būdu švelnesnės už LR BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas, teismo nuomone prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų LR BK 41 str. 2 d. numatytos bausmės paskirties. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad materialiai išlaiko ir prižiūri savo žmoną, tačiau iš byloje esančių duomenų aišku, kad 2007-04-02 J. D. A. mirė. Nuteistasis taip pat nurodo, kad yra 2 grupės invalidas ir jo sveikata labai bloga. Atitinkamai LR BK 76 str. 1 d. numatyta teismo teisė atleisti nuo bausmės asmenį, susirgusį sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti jam būtų per sunku. Visgi atlikus teismo medicinos ekspertizę L. A. sveikatos būklei įvertinti, nustatyta, kad nuteistasis serga sunkiomis nepagydomomis širdies ligomis, kurios netrukdo nuteistajam atlikti laisvės atėmimo bausmės, o reikalingas gydymas gali būti užtikrintas ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Be to, vertindamas LR BK 76 str. 1 d. taikymo galimybę, teismas atsižvelgia į tai, jog L. A. padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį jam paskirta tik minimali LR BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, o sunkiomis nepagydomomis širdies – kraujagyslių ligomis nuteistasis sirgo ir nusikaltimo padarymo metu, tačiau tai nesukliudė jam įvykdyti nusikaltimo. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam L. A. taikyti LR BK 54 str. 3 d. ar 62 str. 2 d. nuostatas ir skirti švelnesnę negu LR BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmę nėra jokio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo taikyti ir LR BK 76 str. nuostatas ir atleisti nuteistąjį nuo tolesnio bausmės atlikimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo L. A. apeliacinį skundą atmesti.