Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-04-24 nuosprendžio, kuriuo:

E. Ž. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. pagrindu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš E. Ž. priteista: 315,24 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai gydymo išlaidoms atlyginti ir 10000 Lt R. G. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Ž. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent:

2012 m. sausio 1 d. apie 1.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1.84 promilės etilo alkoholio), Zarasų kultūros centro pastato, esančio Vytauto g. 1, Zarasų m., šokių salėje, vykstant naujametinei diskotekai, be priežasties, iš chuliganiškų paskatų sudavė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam R. G. į veidą, padarydamas jam dėl viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžimo nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti. .

Motyvuojamoji dalis

E. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Kolegija taip pat pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 1, 2 dalys). Kartu pažymėtina, kad iš baudžiamojoje teisėje įtvirtinto teisingumo principo teismams kyla reikalavimas skirti tokias bausmes, kuriomis nustatyti suvaržymai ir apribojimai nuteistajam yra realūs ir įgyvendinami.

Zarasų apylinkės teismas teisingai kvalifikavo E. Ž. padarytas veikas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. sutaptį.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį.

Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Chuliganiškais motyvais laikoma, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-249/2009).

E. Ž. kaltė visiškai ir neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtasis ir įvertintais įrodymais: iš dalies paties nuteistojo E. Ž. parodymais; nukentėjusiojo R. G. parodymais; liudytojų A. B., E. Č., I. K., K. P., A. A. parodymais; įvykio vietos apžiūros protokolu (b.l. 13-19); asmens blaivumo testu (b.l. 90); teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 31/12 (08) (b.l. 44).

Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad E. Ž. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Apylinkės teismas, įvertinęs E. Ž. asmenybę charakterizuojančius duomenis, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į tai, jog E. Ž., būdamas baustas administracine tvarka, teistas 7 kartus, tame tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimus, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, padarė naujus – vieną nesunkų (BK 11 str. 3 d.), ir vieną apysunkį (BK 11 str. 4 d.) nusikaltimus, kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė jam realias laisvės atėmimo bausmes, kurios, būdamos ženkliai mažesnės už Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. sankcijose numatytos šios bausmės rūšies vidurkius, yra aiškiai ne per griežtos. Galutinė subendrinta bausmė atitinka siekiamus bausmės tikslus, keisti ją į dar švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.